Vytautas SINICA, www.propatria.lt

Liepos viduryje Lietuvos lenkai (tie patys puikiai integruoti, apie kuriuos kalba Mariušas Antonovičius ir Aleksandras Radčenko iš tariamai LLRA oponuojančio, o iš tiesų tą pačią dūdą pučiančio Lenkų diskusijų klubo) su Lenkijos ambasados pagalba ir Lenkijos Seimo atstovais minėjo Lietuvoje siautėjusios okupacinės kariuomenės – Armijos Krajovos – 1944 metais vykdytos Vilniaus užėmimo operacijos „Ostra Brama“ metines.

Labai graži proga ir graži istorinė atmintis. Pagerbtos pajėgos, vykdžiusios faktinį Vilnijos lietuvių genocidą ir pagal Bernardinų bažnyčioje rastus AK dokumentus akivaizdžiai planavusios ne tik reokupuoti Vilnių, bet ir mėginti okupuoti Lietuvą. Tai dalies dabartinių Lietuvos lenkų didvyriai. Jiems iki šiol Lietuvoje ir Lenkijoje statomi paminklai, dalinami medaliai. Minėjimo programoje buvo ir orientacinės AK keliais – suprask, vaikučiai, pabėgiokite ir jūs atšalusiomis savo herojų galvažudžių pėdomis.

Bet šįkart su pareiškimais Lenkijos nueita gana toli:

„Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc, Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka.

„Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas.

„Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – V. Sbastjanovič, viena iš AK draugijos vadovų Baltarusijoje.

Lietuvos politikų reakcija? Jokios. Medijų reakcija? Jokios. Politologų reakcija? Jokios. Tik šita. Forumas, reaguodamas į seniai besitęsiantį nuoseklų Lietuvos politikos principą skirstyti okupantus į gerus ir blogus, į smerktinus ir garbinamus, reikalauja liautis ir siūlo.

1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.

2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.

3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo.

4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.

5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.

6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Norėčiau patikslinti dėl paskutinio punkto. Nesu nieko prieš kitakalbių ugdymą valstybine kalba, kuri visiems šalyje gyvenantiems gali ir turi būti kaip gimtoji, o ne išmoktinė. Visame pasaulyje tautinės mažumos ir bendrijos užauga dvikalbės ir nedaro iš to problemos, priešingai, tai jų pranašumas ir privilegija. Kaip vien mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai tokiu lygiu neišmoks(ta). Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tma svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas.

Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš JŲ PAČIŲ tėvynę Lietuvą. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena ta pačia kalba (mm… sakykim) kalbantys, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingas visų pirma mokymo programų pokyčiai. Plačiau šias nuostatas esu išdėstęs prieš tris metus.