Vydas Narvidas. Čižiūnai. Iš praeities gelmių

Vydas Narvidas. Čižiūnai. Iš praeities gelmių

Aukštadvariai ir Čižiūnai. Autoriaus sudarytas žemėlapis

Vydas Narvidas, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Publikuojama medžiaga – bandymas vienam Trakų rajono kaimui, turinčiam seną, gilią, įdomią praeitį, rasti deramą vietą mūsų krašto istorijoje.

                      Šiame straipsnyje daugiausia kalbėsime apie Čižiūnų kaimą, kuris netoli Aukštadvario Trakų rajone, tačiau čia pateikta medžiaga, tikimės, bus naudinga ir kitoms vietovėms analogišku ar panašiu pavadinimu. Pasidomėsime, kiek yra kaimų ar viensėdžių tokiu pavadinimu, tikimės, kad tai padės geriau suprasti Čižiūnų vardo kilmę. Pabandysime išsiaiškinti kada ir kokiuose šaltiniuose Čižiūnų kaimas Trakų rajone paminėtas anksčiausiai. Ištirsime kaip keitėsi jo pavadinimo užrašymas amžių tėkmėje, kas sąlygojo tokius pokyčius. Žvelgdami iš istorinio taško, iškelsime keletą vietovardžio Čižiūnai kilmės versijų. Pakeliui aptarsime kelis vietovardžius, susijusius su Čižiūnais.

                      Straipsnis paremtas šaltiniais, kuriuos pavyko aptikti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos skaitmeniniuose fonduose, Lietuvos valstybės Istorijos archyve, internetinėse duomenų bazėse, Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat remiamasi ir Lietuvos bei Lenkijos istorikų, kalbotyrininkų darbais, žodynais, informaciniais duomenynais.

                      Autorius dėkoja Trakų savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojoms Akvilei Lauruševičiūtei-Narbutienei, Ramunei Jarmalavičiūtei ir Ritai Arlauskienei už geranorišką ir operatyvią pagalbą rengiant šį straipsnį bei galimybę naudotis bibliotekos rinkiniais per nuotolį, Aukštadvario gimnazijos mokytojai Linai Balevičiūtei už žodžio dalių išaiškinimą.

Kiti Čižiūnai

             Be Čižiūnų Trakų rajone, Aukštadvario seniūnijoje, Čižiūnai yra Varėnos rajone šalia Valkininkų. Tai – geriausiai Lietuvoje žinomas, daugiausia tyrinėtas ir aprašytas kaimas tokiu pavadinimu. Jis įsikūrė XVI a. per Valakų reformą Valkininkų karališkajame dvare ir miestelyje plėtojantis amatams.[1] Amžių tėkmėje kaimo pavadinimas keitėsi. Pirminis kaimo pavadinimas buvo Čužeprudcai (Svetimi prūdai), o XVI a. atsirado pavadinimas Kovali-Čyžuny (Ковали Чыжуны подъ Волькиниками).[2] Vikipedija rašo, kad kaimas prie Valkininkų nuo 1662 m. imtas vadinti tiesiog Čižiūnais,[3] bet ši informacija neteisinga. Kaip liudija Valkininkų parapijos gimimų ir santuokų knyga, XVII a. antroje pusėje kaimas galėjo būti vadinamas įvairiai: vienų metų įraše – tik Kovali, kitų – tik Ciżuny, bet faktas tas, kad 1694 m. rugsėjo mėn. įraše kaimas vis dar vadinamas Cziżuny Kowali, o 1695 m. – Kowali Ciżuny.[4]

                      Ignalinos rajone, 3 km į pietvakarius nuo Rimšės, kuri iki 1514 m. buvo didžiojo kunigaikščio valda,[5] Dysnų ežero rytiniame krante sutinkame Čižiūnus, kurie gyvuoja ir šiandien. 1784 m. kaimas priklausė Daugėliškio parapijai.[6]

                      O štai Čižiūnų Biržų rajone, Papilio apylinkėje[7] jau neberasime. Šie Čižiūnai minimi 1728 m.[8] Valdžios sprendimu 1984 m. kaimas oficialiai buvo panaikintas, greičiausiai, vykdžius gyvenviečių stambinimą ar nebelikus gyventojų. 1923 m. pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašyme minimi: Čižiūnų viensėdis, (įėjęs į Kraštų dvaro sudėtį),[9] turėjęs 2 ūkius ir 13 gyventojų, ir Čižiškio vieno ūkio viensėdis su 6 gyventojais.[10] Vienas iš jų (o gal abu vienu pavadinimu?) paminėtas 1904 m. Vaižganto sudarytame geografinių Lietuvos vardų sąraše kaip Čižūniškys.[11] Įdomu tai, kad Papilio apylinkėje 1832 m. žemėlapyje galima aptikti ir užrašą Высок. двор, t. y. Aukštadvaris.[12]

                      Šiandien žemėlapiuose neaptiksime ir Čižiūnų šalia Vilkaviškio. Čia buvo ir kaimas tokiu pavadinimu, 1784 m. priklausęs Kauno maršalkai Simonui Zabielai,[13] ir Čižiūnų dvaras, Tado Skarbeko-Voičinskio (1867 – apie 1925) nuosavybė.[14] XX a. pirmoje pusėje, per žemės reformą vietoj dvaro atsirado Žvangučių kaimas.[15]

                      Dar vieni Čižiūnai yra Alytaus rajone, Pivašiūnų seniūnijoje. Kaimas minimas 1744 m.[16] Įdomu, kad visai netoli ant Noso ežero kranto yra Tamašava, panašiai kaip ir šalia Čižiūnų prie Aukštadvario, o į vakarus nuo šių Čižiūnų – dar sutapimas – Būdos kaimas.[17]

                      Šiandien internetiniai žemėlapiai Raseinių rajone, Ariogalos apylinkėje rodo Čiužiūnus, vis tik senuose aktuose minimi Czyzhuny šalia Ariogalos.[18] Šie Čižiūnai žinomi nuo XVI amžiaus.[19]

                      Žodynai bei Pirmojo pasaulinio karo laikų topografiniai žemėlapiai nurodo Čižiūnus ir dabartiniame Kauno rajone, Čekiškės apylinkėje, 1923 m. surašyme dveji Čižiūnai – palivarkas ir kaimas.[20] Čižiūnų kaimas ir Čižiūnų palivarkas – dvi skirtingos gyvenvietės abipus Butkiškės kaimo. 1937 m. Čižiūnų kaimas greičiausiai buvo išskirstytas vienkiemiais. Tais metais buvo parengtas išskirstymo planas.[21] Beje, dar vieną sutapimą aptinkame greta šių Čižiūnų: už 4 km į rytus nuo Čekiškės yra Aukštadvaris, šiandien vadinamas Aukštdvariu.

                      „Vietovardžių žodynas“ nurodo gyvenamąją vietą Čižiūnus Molėtų rajone, Giedraičių apylinkėje.[22] Deja, kituose šaltiniuose šių Čižiūnų aptikti nepavyko, tačiau netoli Naidų ežero, į vakarus nuo Giedraičių – Aukštadvaris (dab. Širvintų raj.), o piečiau – Būda. Negalima nepaminėti ir dar vieno įdomaus fakto: į šiaurę nuo Giedraičių, į vakarus nuo Molėtų, netoli Videniškių, XX a. pradž. topografinis žemėlapis rodo net dvejus Aukštadvarius, o šalia jų Čižiškių palivarką.[23]

                      Netoli Eišiškių, bet jau Baltarusijos teritorijoje (Varanavo raj., Gardino apskr.) randame dar vienus Čižiūnus (balt. Чыжуны). Kaimas žinomas nuo XVI a. Šaltiniuose minima, kad valdovas Žygimantas Senasis kaimui paskyrė duoklę Eišiškių bažnyčios statyboms.[24] Vėliau čia buvęs palivarkas, įvairiais laikais priklausęs skirtingiems savininkams.[25]

                      Atkreiptume dėmesį, kad Baltarusijos teritorijoje dar yra keletas kaimų ta pačia šaknimi ir kuopinės daugiskaitos galūne. Treji Čiževičiai (balt. Чыжэвічы) yra Minsko srityje: Kapyliaus rajone – 1598 m. bajorų turtas apskrityje,[26] Vileikos rajone, 1718 m. – Jano Lubjanskio nuosavybė,[27] ir kaimas Salihorsko rajone, žinomas nuo XVI a., 1566 m. turėjęs 40 valakų žemės ir buvęs dalis Metcevičių valdos.[28] Dar kaimas Čiževičiai – Bresto rajone, 1569 m. ponas Bogdanas Kučukas (balt. Богдан Кучук)[29] paveldėjo čia buvusį dvarą. Vėliau dvaro savininkas imtas vadinti Kučuk-Čyžausku (balt. Чыжэўски), o jo palikuonys dažnai tik Čižauskais.[30] Dar vieni Čiževičiai (ukr. Чижевичі) yra ir dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lvovo srityje, Mostyskos rajone. Kaimas  įkurtas 1510 m.[31]

                      XIX – XX a. sandūroje Lietuvoje būta net septynių Čyžiškių (lenk. Czyżiszki, Czyższki): 2 kaimai Panevėžio paviete, dvi Čižiškės – Švenčionių paviete, po 1 Ašmenos, Ukmergės ir Vilniaus paviete.[32]           

                      1900 m. išleistame žodyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ randame: 7 kaimus ir palivarkus pavadinimu Czyżów,  5 – Czyżówka, po 2 – Czyżemin ir Czyżew. Dar Czyże, Czyżewka, Czyżyce, Czyżewszczyzna.[33] Bendroje sumoje turime mažiausiai 40 vietovardžių su šaknimis Čiž-, Čyž-. Žemiau pabandysime surasti bendrą šio reiškinio vardiklį.

                      Pereidami prie išsamesnio pasakojimo apie Trakų rajono Čižiūnus, pabrėšime įdomų faktą – vietovardis Čižiūnai glaudžiai susijęs su vietovardžiu Aukštadvaris: keturi kaimai pavadinimu Čižiūnai yra netoliese Aukštadvarių, dar vienas kaimas – Čižiškiai – irgi šalia Aukštadvario. Manytume, kad tai nėra atsitiktinumas. Šis faktas aiškiai rodo, kad visi šie kaimai buvo valdovo žemėse. Valdovo žemėse įsikūrę ir Čižiūnai prie Valkininkų bei Rimšės.[34] Neužmirškime, vietovardis Aukštadvaris (lenk.Wysoky dwór, rus. Высокий двор) reiškia ne dvarą ant aukšto kalno, o aukšto asmens, t. y. valdovo dvarą.

„Šaltiniai šaltinėliai“

                      Trumpai susipažinę su kitais Čižiūnais, atidžiau pasižiūrėkime į Trakų rajono Čižiūnus. Kokio senumo šis mūsų kaimas? Kada jis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose?

                      Vilniaus Universiteto bibliotekos rinkiniuose saugomas 1818 m. „Aukštadvario dominikonų valdų ribų žemėlapis“. Šį šaltinį yra paskelbę Tomas Čelkis ir Valentina Karpova-Čelkienė knygoje „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX amžiaus rankraštiniai kartografijos šaltiniai.“[35] Šaltinis aiškiai liudija, kad tuo metu Čižiūnai įėjo į Aukštadvario dominikonų valdas. Dominikonus Aukštadvaryje 1629 m. įkurdino miestelio savininkas, Vilniaus pavieto žemės ribų bylas sprendžiantis teisėjas (pakamaris) Jonas Alfonsas Liackis (? – 1646), todėl nesunku padaryti išvadą, kad ankstyviausių kaimo paminėjimų reikia ieškoti šaltiniuose, susijusiuose su garsia didikų gimine, kurios pradžia Lietuvoje siekia XVI a. pirmą pusę.

Pirmasis Čižiūnų paminėjimas. Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto Aukštadvario dominikonų vienuolynui nuorašo fragmentas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Apie dominikonų įkurdinimą Aukštadvaryje byloja Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje aptinkamas J. A. Liackio fundacinio rašto Aukštadvario dominikonų vienuolynui lenkiškas nuorašas (originalo būta lotynų kalba).[36] Jame toks įrašas: „Be to, šiam vienuolynui ir mano bažnyčiai [dovanojame] man priklausantį kaimą Ciżunce vadinamą, kuriame aštuoni valakai ir 16 ūkininkų…“[37] Fundaciniame rašte aptinkami ir du mums gerai žinomi Aukštadvario bei Čižiūnų apylinkių vandenvardžiai: Skrebės (tekste – Skrobie) ir Negasčiaus (tekste – Nigest) ežerai, iš kurių pajamos irgi turėjo būti skirtos vienuolyno išlaikymui.[38]

Konradas Giotkė (Conrad Götke). Jono Alfonso Liackio portreto fragmentas. 1647. Wiki šaltiniai

   Suprantama, kad kaimas priklausė Liackiams ir anksčiau, todėl buvo viltis, kad Čižiūnai galėjo būti minimi dar XVI a. 1534 m. į Lietuvą iš Maskvos atbėgo Jono Alfonso senelis Ivanas Vasiljevičius Liackis. Rusijoje jis užėmė aukštas caro rūmininko – okolničiaus – pareigas, įėjo į kunigaikščių Dūmos sudėtį. Okolničius Maskvos valstybėje pagal rangą buvo antras po bojarino, todėl Lietuvoje tokį aukštą pareigūną sutiko itin svetingai: Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis I. V. Liackį apdovanojo didelėmis valdomis, jam atiteko Želudokas ir Aukštadvaris. 1558 m. jau Žygimantas Augustas savo privilegija Ivano Vasiljevičiaus sūnui Ivanui Ivanovičiui Liackiui patvirtino dovanotas valdas. Šios privilegijos nuorašas saugomas Lenkijos Nacionaliniame archyve Krokuvoje.[39] Gal dokumente bus paminėti Čižiūnai? Vienu metu atrodė, kad sėkmė nusišypsojo. Žygimantas Augustas savo privilegija leido Liackiui valdyti du minėtus dvarus – Aukštadvarį  ir Želudoką – su visais turtais bei žmonėmis, ir dovanojo jam du didelius kaimus (siola): vienas vadinamas Boloča, o antras – Očyža. Ar tik nebus čia iškreiptas Čižiūnų pavadinimas, tuo labiau, kad kitoje vietoje rašoma tiesiog Čyža (Czyza)? Deja, išsamesnė dokumento analizė paneigė šią prielaidą: jame aiškiai sakoma, kad abu paminėti kaimai Svisločio (dab. Baltarusija) valsčiuje. Kaimai Očyža bei Boloča Baltarusijoje egzistuoja ir šiandien.

                      VU bibliotekos Rankraščių skyriaus saugomas dar vienas įdomus dokumentas – Ivano Ivanovičiaus Liackio testamento originalas, datuojamas 1569 m., surašytas rusėnų kalba.[40] Deja, ir čia Čižiūnai neminimi, nors Aukštadvaris paminėtas keletą kartų.

                      Gal kaimas tiesiog tuo metu neegzistavo, todėl ir neminimas? Vis tik drįstume teigti, kad kaimas XVI a. jau gyvavo, nes žmonių dabartinio kaimo teritorijoje gyventa dar I-mo tūkstantmečio viduryje. Tai rodo ir radiniai Milžinkapyje,[41] ir 2009 m. atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Akmenų ežero saloje, kur rasta daug lipdytinės brūkšniuotos keramikos, būdingos dar ankstesniam laikotarpiui, ornamentuotų pirštų įspaudais ir duobutėmis šukių, nuo ugnies sutrūkinėjusių akmenų, 2 titnago dirbiniai ir viena nuoskala, skaldytas kaulo fragmentas.[42] Nenuostabu, kad tuo laiku žmonės slėpėsi mažiau prieinamose vietose, nes laikai buvo neramūs, vyko didysis tautų persikraustymas. Maždaug iš to paties laikotarpio radiniai – tribriauniai strėlių antgaliai – Aukštadvario piliakanyje liudija apie galimus klajoklių genčių antpuolius.[43] Jeigu žmonių gyventa, ilgainiui galėjo susiformuoti ir kaimas.

                      Tad 1629 m. J. A. Liackio fundacinis raštas Aukštadvario dominikonams ir yra tas rašytinis šaltinis, kuriame pirmą kartą paminimi Čižiūnai.

                      Šis raštas reikšmingas dar tuo, kad tai – vienintelė informacija apie XVII a. pirmos pusės Čižiūnus, todėl ji itin svarbi ir brangi mums šiandien. Taigi, jau žinome, kad kaime gyveno 16 ūkininkų su 8 valakais žemės. Vadinasi, vidutiniškai po pusę valako ūkiui. Valakas lygus 21,38 ha, tad vienas ūkininkas vidutiniškai turėjo 10,69 ha žemės. Daug tai ar mažai? Pvz., 1619 m. Ašmenos pavieto Geranainių valsčiaus Dubravos kaime 24 valstiečių kiemai naudojosi 20-čia valakų žemės,[44] t. y. vienas ūkis turėjo vidutiniškai po 17,5 ha., bet, sakykim, Kupiškio seniūnijoje XVII a. pradžioje dažnai vienas valstiečių ūkis valdė trečdalį ar tik ketvirtį valako,[45] t. y. apie 7 ar kiek daugiau 5 hektarų.

                      Dokumente įvardintas vienas Čižiūnų gyventojas – Martynas Višnievskis (Marcin Wiszniewski), šlėkta, valdęs kaime du valakus žemės. Iš rašto aiškėja, kad J. A. Liackis ir M. Višnievskis buvo sudarę sutartį, ir kad visi šlėktos sutartyje numatyti įsipareigojimai,  pirmiausia karinės prievolės, turi būti išsaugotos, kada kaimas pereis vienuolyno žinion.[46] Jokie kiti kaimo gyventojai nėra įvardinti, visi jie buvo baudžiauninkai („16 Rolnikow czyli poddanych prawem więżystem“).

                      Iš fundaciniame rašte pateiktos informacijos galima susidaryti ir Čižiūnų kaimo  apylinkių vaizdus: čia būta ganyklų („łąkami pastwiskami“), miškų ir gojų su ąžuolynais („lasami y gajami zarosliami Dębninkami“), šaltinių ir šaltinėlių, upių ir upeliukų, vandens srovių („strumieniami, strumykami, rzekami rzeczkami y potokami wody“).[47] Ar visus paminėtus objektus surastume šiandien? Vargu. Bevardis upelis sunyko iškasus kanalą tarp Akmenų ir Mošos ežerų. Keli šaltiniai prapuolė Mošos ežero pakrantėse, pakėlus ežero lygį, tik šaltinis Gervės Kaklas dar virvena, šaltinis prie buvusios Ališauskų sodybos už Tamašavos dar srovena nuo kalvos link Mošos upelio. Vienas kitas ąžuolas iš anuomet tankių jų giraičių dar auga.

  1. A. Liackio fundacinis raštas netiesiogiai, bet vis tik nusako ir kalbinę padėtį Aukštadvario apylinkėse. Rašte nurodyta, kad prie Aukštadvario bažnyčios ir vienuolyno turėtų gyventi jeigu ne keli, tai bent vienas vienuolis lietuvis, gerai mokantis kunigaikštystės kalbą, kuris ne tik turėtų melstis už fundatoriaus tėvus, jį patį ir jo žmoną po jų mirties, bet ir Aukštadvario apylinkėse stiprintų krikščionybės pamatus („aby przy rzeczonym kościele w klasztorze wysokodworskim ieśli niewięcey to ieden przynaymniey Litwin dobrze znaiący język Xtwa tego zawsze mieszkał“ […] „ieden Kaplan Litwin z pomiędzy zakonnykow klasztoru wysokodworskiego byl wysylany wcaly obręb wysokodworski dla poduczenia ludu w nauce chrześciańskiey y fundamentach wiary.“).[48] Ši įdomi informacija rodo, kad tuo metu aplink Aukštadvarį dar gyveno nemažai lietuviškai kalbančių žmonių.

Yra dokumente ir dar viena įdomi detalė, tikėtina, susijusi su Tamašava, bet apie ją šiek tiek vėliau.

                      Kol kas galima konstatuoti tris dalykus: pirma, anksčiausiai kaimas paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1629 m.; antra, Čižiūnai į Liackių valdas pateko iki 1629 m.; trečia, kada ir kokiu būdu kaimas atsidūrė Liackių valdžioje nustatyti nepavyko, keltume tik hipotetinę, daugiau nuojautomis nei faktais paremtą versiją: Čižiūnai įėjo į valdovo dvaro Aukštadvaryje sudėtį ir Liackiams atiteko 1534 m. kaip Žygimanto Senojo dovana Ivanui Vasiljevičiui Liackiui.

Čižiūnų vardas amžių tėkmėje

                      Kaip matėme, XVII a. dokumente pirmasis kaimo pavadinimo užrašymas – Ciżunce. Pažvelkime kaip kaimo vardas buvo užrašomas vėlesniais laikais.

Įvairūs Čižiūnų pavadinimo užrašymai XVIII a. Aukštadvario bažnytinėse knygose. Autoriaus koliažas

XVIII a. Čižiūnų pavadinimas aptinkamas bažnytinėse knygose. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Aukštadvario Šv. Domininko Romos Katalikų Bažnyčios 1700-1798 m. gimimo metrikų[49] ir to paties laikotarpio santuokų metrikų[50] knygos. Jose yra keli kaimo pavadinimo užrašymo variantai. Nors knygos surašytos lotyniškai, tačiau asmenvardžiai ir vietovardžiai turi aiškų lenkišką akcentą. Gimimų knygoje nuo 1701 m. įsitvirtina užrašymas Czyƶuny ir tik 1714 m. įrašas sudaro išimtį – Czyƶunce, tuo tarpu santuokų knygoje kaimo pavadinimas per keletą metų rašomas skirtingai: 1700-1701 m. – Ciƶunce, 1702 – Czyƶuny, 1704 – Czyƶunce, 1706 – Ciƶuny, bet 1707 m. vėl Ciƶunce, 1708 vėl gi Czyƶunce, 1712 m. atsiranda užrašymas Czyżuny, kuris iki XVIII a. pabaigos ir santuokų knygoje ima vyrauti, tik kartais vis dar pasitaiko variantas – Ciƶuny, retai, bet aptinkamas ir XIX a. bažnytinėse knygose. Atskiroje, 1778 – 1792 m. apimančioje, Aukštadvario Šv. Domininko RKB gimimų metrikų knygoje 52-me įraše (1787 m.) galima aptikti variantą Czyszuny, tačiau jis pasitaiko tik kartą. Dar šioje knygoje sutinkamas lotyniškas įrašas Predium Czyżuny (Čižiūnų valda), iš kurio sužinome, kad 1779 m. Čižiūnų valdytoju (Administratori Czyzunencis) buvo Antonijus Dzieržanovskis (Antonij Dzierżanowski).[51] 1712 m. atsiradęs užrašymas Czyżuny tekstuose lenkų kalba vartojamas iki dabar.

Čižiūnai 1832 m. žemėlapyje. Fiodoro Šuberto žemėlapio XXII lapo fragmentas. Internet. resursas etomesto.ru

XVIII a. pab. Lietuva pateko į carinės Rusijos valdžią, todėl XIX a. šaltiniuose sutinkame kaimo pavadinimą jau ir rusų kalba. 1832 m. Šuberto specialiame vakarinės Rusijos dalies žemėlapyje[52] ir 1836 m. topografiniame Vilniaus gubernijos žemėlapyje[53] bei 1847 m. laikraščio „Kuryer Wileński“ priede,[54] išleistame rusų ir lenkų kalbomis, anksčiausiai sutinkame kaimo pavadinimą rusiškai – Чижуны. Iki tol Čižiūnų pavadinimas buvo aptinkamas rankraštiniuose tekstuose lenkų ir lotynų kalbomis, dabar jis atsiranda ir spausdintuose.

                      XX a. pradžioje panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, pradeda formuotis lietuvių literatūrinė kalba, vis daugiu atsiranda lietuviškų laikraščių. Per pirmuosius du XX a. dešimtmečius lietuviškos spaudos puslapiuose matome kaip keitėsi vietovardžio užrašymas. Kaimą prie Aukštadvario 1913 m. laikraštis „Viltis“ vadina Čižūnai,[55] o tų pačių metų „Lietuvos ūkininkas“ rašo Čižunai.[56] Jungtinėse Valstijose leistas katalikų laikraštis „Draugas“ 1915 m. išspausdino trumpą žinutę apie tai, kad moteris ieško savo vyro iš Aukštadvario (tekste – Augštvario) parapijos, Čižiunu (taip tekste) kaimo.[57]

                      Nepriklausomybės laikotarpiu (1918 – 1940) kaimo pavadinimas įgavo mums įprastą užrašymo formą. Jau 1922 metų rankraštiniai kaimo pradinės mokyklos steigimo dokumentai pateikia pavadinimą Čižiūnai,[58] ir 1935-1936 m. datuotoje nuotraukoje matome mokyklos iškabą „Čižiūnų pradinė mokykla“.[59] Toks užrašymas išliks visą tarpukarį. Tiesa, ne visur. Čižiūnai prie Pivašiūnų vadinti Čižunais,[60] o kaimą prie Valkininkų išeivijos kraštotyrininkas B. Kviklys vadins Čižunais dar ir 1964 m.[61]

                      Pirmaisiais pokario metais, pasikeitus politinei Lietuvos valdžiai, bandyta grįžti prie carinės Rusijos laikais naudoto kaimo pavadinimo užrašymo. 1948 m. Trakų Kultūros-Švietimo darbo skyriaus dokumentuose vėl atsiranda pavadinimas Čižūnai.[62] Trakų istorijos muziejaus bendradarbis Petras Cijūnėlis 1966 m. straipsnyje apie Tamašavos ir Panerių (Vievio) vaikų namus tris kartus pavartoja pavadinimą Čižūnai,[63] todėl tai nėra apmaudi spausdinimo klaida. Tačiau turimi šaltiniai leidžia manyti, kad tarybiniu laikotarpiu nebuvo visuotinai sugrįžta prie carinės Rusijos laikais vartoto užrašymo. Lygiagrečiai vis tik buvo vartojamas ir tarpukariu pagal lietuvių kalbos gramatikos taisykles bei tarimą susiformavęs variantas Čižiūnai: 1950 m. J. Pranckevičiūtės mokyklos baigimo pažymėjime parašyta „Čižiūnų pradinė mokykla“,[64] geografijos mokslų daktaras A. Basalykas, 1965 m. aprašydamas Lietuvos fizinius geografinius regionus, vartoja mums įprastą kaimo pavadinimo užrašymą.[65] Dar įdomu tai, kad 1961 m. Raudonosios Armijos generalinio štabo žemėlapyje kaimo pavadinimas užrašytas kirilica, bet fonetiškai visiškai atitinka lietuvišką tarimą – Чижюнай.[66] Recidyvas Čižūnai vertintinas tik kaip svetimtaučių, nelabai išsilavinusių ir norinčių įsiteikti valdžiai žmonių nukrypimas.

                      Maždaug prieš penkiasdešimt metų galutinai įsitvirtino mums įprasta kaimo pavadinimo forma visuose užrašuose, visuose tekstuose. 1970 m. net minėtasis P. Cijūnėlis jau rašo Čižiūnai.[67] Tais pačiais metais vykdytas gyventojų surašymas. Jo duomenys kartu su 1959 m. surašymo duomenimis paskelbti 1974 m. Nežiūrint to meto politinių aplinkybių ir peripetijų, oficialiame dokumente pavartotas kaimo pavadinimas – Čižiūnai.[68]

                      Apžvelgdami į aukščiau išdėstytą medžiagą matome tokią kaimo pavadinimo užrašymo raidą: lenkų ir lotynų kalbomis rašytuose XVII-XVIII a. šaltiniuose kaimo pavadinimas užrašomas Ciżunce, Czyƶunce, Ciƶuny, Czyszuny, Czyżuny. Pastarasis užrašymas XVIII a. bažnytiniuose įrašuose tampa vyraujančiu. XIX a. užrašymas Czyżuny, prisilaikant rusų kalbos gramatikos taisyklių, perkeliamas į rusiškus tekstus ir rašoma – Чижуны. XX a. pradžioje lietuviškuose tekstuose rašoma Čižunai, Čižūnai, Čižiunai. XX a. 2-3-čiame dešimtmečiuose, ėmus taikyti nusistovėjusias lietuvių kalbos gramatikos taisykles, atsiranda pavadinimo forma Čižiūnai. XX a. 5-6-tame dešimtmečiuose vietinėje spaudoje, dokumentuose, tarybinių veikėjų tekstuose pasitaiko recidyvas – Čižūnai, tačiau lygiagrečiai funkcionuoja tarpukariu atsiradusi forma, įgaunanti vis platesnį vartojimą. Nuo XX a. 8-to dešimtmečio jau net ir vietinių tarybinių aktyvistų raštuose įsivyrauja mums įprastas kaimo pavadinimo užrašymas.

Pamošava ar Tamašava?

                      Pasakojimas apie Čižiūnų pavadinimo raidą būtų nepilnas, jeigu nepaminėtume dar vieno varianto, greičiausiai, susijusio su lotyniškų ir rusiškų raidžių painiojimu. Tarpukario „Lietuviškoji enciklopedija“ apie Čižiūnus rašo: „Trakų aps.[krities] Aukštadvario val.[sčiaus] k.[aimas] (suslavinta Romaša).“[69] Deja, nepavyko nustatyti kuo remdamiesi enciklopedijos autoriai teikė tokią informaciją. Čia, tikriausiai, įsivėlusi klaida. Labai jau šis vardas primena kaimo ribose buvusio Tamašavos palivarko pavadinimą, mat, nėra abejonių, kad pirminis palivarko pavadinimas buvo Pamošava, t. y. vieta prie Mošos ežero, Mošos upelio, analogiškai Pavištytis – kaimas prie Vištyčio ežero, Pamūšys – vieta prie Mūšos upės, Pastrėvys – vieta prie Strėvos upės ir t.t. Greičiausiai kokiame nors dokumente perrašant iš lenkų kalbos į rusų kalbą tiesiog supainiotos lotyniškos ir rusiškos abėcėlės raidės P, kurios rašomos vienodai, o skamba skirtingai. Tada gaunamas pavadinimas Romaševa, o čia jau ir iki Romašos netoli.

Pamošava (Pomaszewo) Aukštadvario Šv. Domininko RKB mirties metrikų knygos puslapio fragmentas, 1829. LVIA

Tai, kad palivarkas prie Čižiūnų vadintas Pamošava, kalba ne tik vietovardinės analogijos ir elementari logika, apie tai byloja ir šaltiniai: 1818 m. Aukštadvario dominikonų valdų ribų rankraštiniame žemėlapyje lenkų kalba palivarkas vadinamas „Folwark Pomaszewo“,[70] Aukštadvario Šv. Domininko RKB mirties metrikų knygos 1829 m. įraše – Pomaszewo,[71] 1836 m. Vilniaus gubernijos topografiniame žemėlapyje – Помашева,[72] o 1847 m. laikraščio „Kuryer Wilenski“ dvikalbiame priede lenkiškai jau Tomaszewo, o rusiškai Tомошево.[73] Tačiau 18651875 m. topografinę situaciją atspindinčiame žemėlapyje vėl Ф[ольварк] Помашево.[74] XX a. pr. jau rašoma vien Tomašava. Taip 1909-1910 m. Aukštadvario bažnyčios parapijiečių sąraše lenkų kalba parašyta Tomaszewo.[75] 1910-1913 m. parapijiečių sąraše rusų kalba irgi Tомашево.[76] Vietos žmonės XX amžiuje tarė tik Tamašava. Tarpukariu bandyta į vartoseną įvesti pavadinimą Tamošiškės,[77] tačiau šis pavadinimas neprigijo. Jau šiame amžiuje raginama laikytis pavadinimo Tamašiava.[78]

Čižiūnai ir Pamošava 1836 m. žemėlapyje. Karlo Tenerio topografinio Vilniaus gubernijos žemėlapio fragmentas. Internet. resursas kp.rusneb.ru

XVIII a. Aukštadvario Šv. Domininko RKB metrikų knygose nei Pamošava, nei Tamašava ar Tamošava neminima, todėl susidaro įspūdis, kad iki XIX a. pradžios Tamašavos palivarko nebuvo. Vis tik manytume, kad jis egzistavo, tik nebuvo atskiriamas nuo Čižiūnų kaimo. Minėtame 1847 m. „Kuryer Wilenski“ priede taip ir sakoma: „Fol.[wark] Tomaszewo albo Czyżuny (Paliv.[arkas] Tomaševa arba Čižiūnai)“.[79]

                      Gali būti, kad Pamošavos palivarkas įkurtas 1629 m. J. A. Liackis fundaciniame rašte nurodo: „…netoli nuo minėto [Aukštadvario] vienuolyno statau ir steigiu palivarkėlį su gyvenamosiomis patalpomis, tvartais, klėtimis ir kitais būtinais statiniais ir šešiomis karvėmis, keturiais jaučiais, trimis arkliais su dviem apkaustytais vežimais, su žagrėmis ir noragais ten pat prie minėto palivarkėlio esančių laukų ir žemių arimui, duodu, dovanoju ir prie jų [dominikonų vienuolių] turto prijungiu.“[80] 1818 m. Aukštadvario dominikonų valdų plane jokio kito palivarko, išskyrus Pamošavą, nėra, todėl labai tikėtina, kad J. A. Liackio įsteigtas nedidelis palivarkas ir yra dabartinė Tamašava.

Kodėl  Ciżunce?

Nors, kaip minėta, 1629 m. fundacinio rašto, kuriame pirmą kartą sutinkame kaimo pavadinimą, originalas buvo surašytas lotynų kalba, vis tik priesaga su galūne -unce nurodo į slavizuotą kaimo pavadinimo užrašymo variantą. XVIII a. Aukštadvario bažnytinėse knygose yra ir daugiau analogiškų vietovardžių, pvz., Sƶadżiunce, (Šadžiūnai), Gudziance (Gudžionys), Darance (Derionys)[81]  ir kt. Vėliau šie vietovardžiai imti rašyti ir su priesagomis -uncy, -ancy: Szadżiuncy, Gudziancy ir t.t. Kazio Pakšto nuomone, šios priesagos yra slavų perdirbtos iš lietuviškų -ūnai, -onys.[82] Ciżunce būtų tiesiog čižiūncai, t. y. čižiūnai arba čižiūniečiai. Viename 1701 m. Aukštadvario RKB santuokos metrikų knygos lotyniško įrašo lenkiškame intarpe taip ir parašyta: „Stefanowicz z Ciżuncow (Steponavičius iš čižiūniečių)“, tiesa, ties liudininkais jau užrašyta „z Ciżun (iš Čižiūnų).“[83]

Steponavičius iš čižiūniečių. Aukštadvario Šv. Domininko RKB santuokų metrikų knygos fragmentas, 1701. LVIA

                      Jeigu vietovardis Ciżunce turi polonizuotą priesagos formą, tai kodėl jis neprasideda raide č? Žinoma, galima būtų įtarti, kad XVII a. kaimo pavadinime atsispindi vietinių žmonių šnekta, kuriai būdingas dzūkavimas, kada vietoj č tariama c. Į šią šnektos ypatybę yra nurodęs kalbininkas dialektologas Aloyzas Vidugiris, tyrinėjęs Čižiūnų šnektą 1964 m.[84] Taip vietoj čigonai tariama cigonai, vietoj čia  – cia,  vietoj apačiaapacia, vietoj pečiuspecius ir t.t. Tačiau atsakymas, tikriausiai, glūdi kitoje plotmėje.

                      Pritaikant lotynų abėcėlę lenkų kalbai susidurta su problema: lotynų raidyne nėra ženklų, perduodančių garsus č, ž, š, todėl iki XIV pradžios lenkų kalboje garsui č žymėti buvo naudojama raidė c, vėliau pradėtas naudoti dviraidis cz,[85] bet ilgą laiką buvo vartojami ir abu variantai. Štai ir Valkininkų Čižiūnai 1694 m. rugsėjo mėn. parapijos knygose užrašyti kaip Cziżuny,[86] o tų pačių metų gruodžio mėn. įraše – Ciżuny.[87]

                      XVI, XVII ir XVIII a. raštininkas susidurdavo su tam tikru keblumu, kai reikėdavo rašto ženklais užrašyti garsą, kuriam atspindėti raidyne nėra tinkamos raidės, o nusistovėjusių gramatikos taisyklių dar nebuvo, todėl matome tokią didelę vietovardžio užrašymo įvairovę. Vis tik buvo stengiamasi kiek galima tiksliau ženklais popieriuje atkartoti balsu tariamą žodį.

                      Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, labai tikėtina, jog XVII – XVIII a. vietinių žmonių kalboje kaimo pavadinimas skambėjo panašiai kaip ir šiandien, tik būta laikotarpio kai tariamam žodžiui išreikšti dar nebuvo surastas labiausiai tinkamas rašto ženklų variantas, nes iki XVIII a. pabaigos norminės lenkų kalbos gramatikos nebuvo, todėl toks neįprastas mūsų akiai seniausias kaimo pavadinimas.

                      XIX a. pab. – XX a. pr. su panašia problema susidūrė ir lietuvių kalba. Kaip rašyti kai kuriuos garsus lietuviškai, kad jie būtų patogūs ir spausdintame tekste, ir rankraštyje? Kiek turi būti ženklų abėcėlėje? Didžiosios raidės turi būti atskiros ar tik padidintas mažųjų variantas? Šie ir panašūs klausimai buvo keliami to meto spaudoje. Laikraštis „Vilniaus žinios“ 1908 m. publikavo straipsnį, kurio autorius kvietė atsisakyti atskirų didžiųjų raidžių, o vietoj jų rašyti didesnes mažasias raides, po priebalsių nerašyti minkštumo ženklo –i-, vietoj jo dėti kirčio ženklą, raidę č keisti dviraidžiu , vietoj š rašyti s su nosine – ş, analogiškai rašyti ir žȥ.[88] Jeigu šie ir panašūs pasiūlymai būtų tada įsitvirtinę, galėjome turėti tokį kaimo pavadinimo užrašymą – tşiȥ’ūnai. Beje, tik šiandien šis variantas atrodo labai jau neįprastai, egzotiškai, o gal net ir juokingai, tačiau jeigu minėtas pasiūlymas ir raidynas būtų  priimtas, šiandien mums toks užrašymas būtų įprastas.

                      Kokie faktoriai veikė, turėjo įtakos kaimo pavadinimo užrašymo formai? Išskirtume keletą pagrindinių.

                      Pirmiausia, daug kas priklausė nuo konkretaus įrašą darančio žmogaus: jo, atidumo, pareigingumo, galbūt, klausos. Kaip rašė teisės istorikas Konstantinas Jablonskis: „Sunkiau yra, kai teturime akto nuorašą. Čia akto netikslumas daug galėjo priklausyti ne nuo paties akto, bet nuo perrašinėtojo nesugebėjimo jį gerai išskaityti ir nurašyti.“[89] Įtakos turėjo ir žmogaus tautybė, net, kaip matėme, politinės pažiūros. Ypač reikia pabrėžti, daug kas priklausė nuo išsilavinimo, kiek užrašantysi vietovardį sugebėjo išvengti paprasčiausių gramatinių klaidų.

                      Antra, itin svarbus faktorius – besiformuojančios, besikeičiančios rašto tradicijos, gramatikos taisyklės. Nuo XVI a. lenkų kalba vis labiau brovėsi į viešąjį Lietuvos gyvenimą, o XVII a. pab. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jai suteiktas raštvedybos kalbos statusas.[90] Lenkų kalbos istorijos tyrinėtojai nurodo, kad XVII-XVIII a. lenkų kalba pergyveno ir nuosmukio, ir atgimimo laikotarpį.[91] XX a. lietuvių kalbos norminimas ir gramatikos taisyklių susiformavimas padarė įtaką kaimo pavadinimo užrašymui.

                      Trečia, pavadinimo užrašymui įtakos kartais turėjo ir politinės aplinkybės, politinės – valstybinės valdžios kaita. Ypač tai išryškėjo tarybiniu laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje keičiantis politinei valdžiai ir santvarkai, kada bandyta grįžti prie carinėje Rusijoje vartoto kaimo pavadinimo užrašymo varianto.

Dominikonų valdų žemėlapis

 

Jau minėtas šaltinis 1818 m. „Aukštadvario dominikonų valdų ribų žemėlapis“ itin vertingas, bylojantis apie Čižiūnus ir jų apylinkes, vertas atskiro pasakojimo, tad šį kartą, nenorėdami toli nukrypti nuo pagrindinės temos, apsiribosime tik keliais jame minimais vietovardžiais.

                      XIX a. pr. dominikonams priklausė miško valda piečiau Škilėtų. Tame miške buvusi vieta, vadinta Pailga Pakalnė, o šalia pažymėta Velnio duobė. Įdomiausia, kad abu vietovardžiai pateikiami lietuviškai: Poiłga Pakalnis ir Wialnia Dobis. Ar tik nebus žemėlapio sudarytojui informaciją teikę Čižiūnų gyventojai, skirtingai nuo kitų, išlaikę lietuvišką kalbą?

Čižiūnai, Pamošava, Plytinė. „Mappa Maiętności Funduszowego Pomaszews y Wsi Czyżun Dziedzictwa WWJXXY Dominikanow“, 1818 (žemėlapio fragmentas). VU bibliotekos skaitmeninės kolekcijos

                      Bajorkaimis Akmenai (okolica Okmiany) (dab. Antakmeniai) anksčiausiai turimuose šaltiniuose paminėti 1712 m.[92] Dar Akmenai minimi 1747 m.[93] Žemėlapio sudarymo laikotarpiu Akmenai, tikriausiai, priklausė Liackių palikuonims, kurie dokumente įvardijami kaip Trakų pavieto teisėjai, nes ties Akmenais kaip tik eina riba tarp vienuolyno ir Liackių valdų. Nors Akmenų ežeras pažymėtas kaip teisėjo Janskio nuosavybė. 1912 m. Akmenuose buvęs didelis gaisras, kurio metu sudegė namas, klojimas su javais, žuvo septyniolikmetė mergaitė.[94]

                      Liackių valdose žymimas ir Vaizbūniškių kaimas. XVIII a. bažnytinėse Aukštadvario knygose Vaizbūniškės neminimos. Nėra abejonės, kad kaimo pavadinimas susijęs su jau nebevartojamais lietuvių kalbos žodžiais vaizba, vaizbūnas – prekyba, pirklys. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad senovėje į mūsų kraštus atvykdavę pirkliai iš Visbio Gotlando salos. Lietuviai tapatinę pirklius ir visbiečius, taip lietuvių kalboje ir atsiradę šie žodžiai.[95] Žodis vaizba lietuvių kalboje vartotas dar XX a. pr. Nors žodis ir labai senas, bet Vaizbūniškės – labai jaunas kaimelis, pirmą kartą Aukštadvario bažnytinėse knygose jis atsiranda tik 1803 m.[96] Tais metais vienas po kito yra net du įrašai ir abu jie parašyti skirtingai, nors rašyta ta pačia ranka. Pirmu atveju buvo parašyta Woydzboniżki, antru – Woydzboniszki, vėliau abejuose žodžiuose antra -o- ištaisyta į -u-. Aiškiai matyti, kad kunigas, daręs įrašą, pirmą kartą susidūrė su kaimo pavadinimu ir dar nebuvo suradęs tinkamų rašto ženklų balsu ištartam žodžiui atvaizduoti. Tai, kas vyko anksčiau, pasikartojo ir XIX-tame amžiuje.

                      Už dominikonų valdų ribos pažymėtas dar vienas kaimyninis Čižiūnams kaimas – Liciūniškės. Turimuose šaltiniuose anksčiausiai kaimas paminėtas 1761 m.[97] Vėliau Liciūniškės minimos dar 1787 m.,[98] 1792 m.[99] ir vėliau. XIX a. pab. – XX a. pr. žemėlapiuose įvardijamos kaip užusienis. Šiandien oficialiai vartojamas vietovardis Ličiūniškės. Jo kilmė nelabai aiški. Tikėtina, kad vietovardis turi slavišką kilmę, nes kaimo teritorija priklausė rusų kilmės Liackiams, nors XIX a. jie ir buvo jau gerokai sulenkėję. Pirminis kaimo pavadinimo užrašymas – Luciniszki (vėliau buvo rašoma Liciniszki). Kaip jau matėme, XVIII amžiuje c galėjo reikšti ir č, o tada šaknis Luč- įgauna gana aiškią prasmę ir ne vieną. Žodis luč – spindulys, tada lietuviškai vietovardis galėtų skambėti kaip Spinduliškės. Luč giminingas žodžiui lučina – balana, kuria pasišviesdavo senovėje, tada išeitų, kad kaimas – Balaniškės. Įdomu ir tai, kad luč geometrijoje  reiškia ir kampą, o vienos kilmės žodis izlučina – upės kranto išlinkimą, posūkį. Upės ties Liciūniškėmis nėra, bet Akmenų ežero krantas smarkiai išlinkęs, tuo galima įsitikinti pažiūrėjus į bet kurį Čižiūnų apylinkių žemėlapį. Gal tai tik sutapimas, o gal ši kranto linijos savybė turėjo įtakos kaimo pavadinimo atsiradimui?

Čižiūnų pavadinimo kilmės versijos

                      Patyrinėję kaimyninių kaimų vietovardžius, pereikime prie pačių Čižiūnų pavadinimo kilmės.

                      Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų padalinio kraštotyros rinkinyje saugomas 1997 m. datuotas dokumentas, kuriame keliama kaimo pavadinimo kilmės versija. Bibliotekos darbuotoja Ramutė Mackevičienė, apklaususi kaimo gyventojas Veroniką Jurevičienę ir Bronę Valickienę, rašo: „Kaimo senoliai pasakoja, kad pavadinimas išlikęs nuo kadais gyvenusio Čižiaus pavardės.“[100] Dabar jau sunku pasakyti, kaip atsirado ši versija. Šaltinis gana vėlyvas, todėl gali būti, kad kažkas jau buvo skaitęs profesoriaus Z. Zinkevičiaus pamąstymus šia tema, nors jo darbas „Lietuvių asmenvardžiai“ išėjo tik 2008 m.

                      Istorikai Antanas Lesys bei Jovita Niūniavaitė-Lesienė, daug rašę apie Čižiūnus bei Tamašavą, pasiremdami žymiu kalbininku, mini panašią kaimo pavadinimo kilmės versiją: „Zigmas Zinkevičius savo knygoje ,,Lietuvių asmenvardžiai“ (Vilnius, 2008 m.) nurodo Čižiūnų kaimo vardo kilmę iš žodž. čižėti – ,,šnibždėti“ (vienoje žodžių grupėje nurodydamas žmogaus fizines ypatybes rodančius asmenvardžius ,,Čižas (Čyžas) XVI a., Čižius (Čyžius), Čižis (Čyžis), Čižiūnas…).[101]

Bartolomėjaus Čižausko paminėjimas. Aukštadvario RKB santuokų metrikai, 1761, LVIA

 

Turimuose XVII-XVIII a. šaltiniuose Čižiaus pavardė neaptinkama, tačiau Aukštadvario RKB knygoje 1761 m. įraše ties Čižiūnais minimas Bartolomėjus Čižauskas (Bartholomaus Czyżowski),[102] tačiau, kaip matome, ši pavardė Čižiūnų kontekste atsiranda tik XVIII a. antroje pusėje, o kaimas taip vadinasi mažiausiai nuo XVII amžiaus, todėl norisi paieškoti ir kitų asmenvardžio bei vietovardžio kilmės variantų.

                      Asmenvardžiai Čižas, Čižius, Čižiūnas yra pravardinės kilmės. Apie tai byloja Lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje esanti Pavardžių duomenų bazė.[103] XX a. antrosios pusės istorikas Juozas Jurginis rašė, kad XV a. Lietuvos Metrikoje aptinkama gana daug valstiečių, užrašytų pravardėmis, kurių daugiausia pasitaikydavo dideliuose kaimuose, kur buvo gausu bendravardžių.[104] Ilgainiui viena pravardė (pavardė) tapdavo viso kaimo pavadinimu. Štai, Varėnos ir Kėdainių rajonuose yra kaimai pavadinimu Puodžiai. Akivaizdu, kad kaime būta indų gamintojų, todėl kaimas ir turi tokį pavadinimą. Vilniaus rajone – kaimas Puodžūnai, ir vėl gi aiškiai matosi, kad pavadinimas kilęs nuo bent kelių kaimo gyventojų bendros veiklos. Tokių pavyzdžių galima būtų pririnkti daug. Ar negali būti analogiškai ir su Čižiūnais? Tačiau, kokia gi bendra veikla buvo būdinga bent daliai kaimo gyventojų? O gal juos vienijo bendras socialinis statusas? Pabandykime pasiaiškinti, žvelgdami ne tiek iš kalbotyrinio, kiek iš istorinio taško.

                      Minėtoje Pavardžių duomenų bazėje randame, kad asmenvardis Čižiūnas (-ai) gali būti sietinas su lietuvių kalbos žodžiu čýžti „dyžti, mušti, plakti, čaižyti, varginti, kankinti“.[105] Šiuo atveju galime daryti prielaidą, kad čižais, čyžais, čižiūnais buvo pravardžiuojami žmonės, kentę baudžiavinę priespaudą. Labai tikėtina versija, nes dauguma kaimo gyventojų buvo baudžiauninkai.

                      O gal asmenvardis Čižiūnas ar vietovardis Čižiūnai kilęs ne iš lietuvių kalbos, o iš kalbų tų tautų, su kuriomis Lietuvą likimas ir geografinė padėtis susiejo kaimyniniais, istoriniais ir kultūriniais ryšiais? Vis tik nereikia iš akiračio pamesti fakto, kad Lietuva ilgus šimtmečius buvo vienoje valstybėje su Lenkija, dalis Lietuvos vietovardžių ne tik sulenkinti, kas, be abejo, vyko, bet ir gali būti kilę iš lenkų kalbos.

                      Vietovardžiai su šaknimi Čyż- gana plačiai paplitę istorinėje Mozovijos žemėje, kuri ribojosi su Lietuvos ir Baltarusijos teritorijomis. 1900 m. išleistas „Lenkijos karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas“ taip sako: „Čyž (Czyż), senas vardas, davęs pradžią gausiems vietovardžiams, labiausiai paplitusiems senovės Mozovijos ribose arba jo pasienyje.“[106] Deja, žodynas nepateikia daugiau jokios informacijos apie šių vietovardžių kilmę.

Karšimo (čyžiavimo) įrankiai. Internet. resursas wiano.eu

Senojoje lenkų kalboje (iki XVI a.) buvo vartojamas iš vokiečių kalbos atkeliavęs žodis czyże (vok. – Zause). Juo vadinti du platūs šepečiai, kuriais prieš verpimą šukuodavo vilnas, o pats šukavimas lenkiškai vadintas czyżowanie:[107] ant vieno šepečio kitu užšukuodavo vilnas, kad jos būtų tinkamos verpimui.[108] Lietuviškai šis procesas vadinamas karšimu. Gal vienas iš kaimo gyventojų amatų buvo vilnos karšimas, o kitų jie buvo vadinami vardu pagal šį užsiėmimą? Gal karšimas senovėje ir Lietuvoje vadintas čyžiavimu?

                      Dar vieną versiją, susijusią su lenkų kalba, aptinkame „Vietovardžių žodyne“. Čia  žemėvardis Čyžanga siejamas su žodžiu čyžė „duoklė, mokestis.“[109] Į šią versiją pažvelkime atidžiau, nes, galbūt, su šiuo žodžiu galima būtų sieti ne tik žemėvardį, bet ir asmenvardžius ar vietovardžius?

                      Žodis čyžė yra slavizmas, atkeliavęs iš lenkų kalbos (į lenkų kalbą patekęs iš lotynų – cenzus). Nuo XV a. Lenkijoje žinomi vartojimo mokesčiai, vadinti cyżę arba cyżowe.[110] Žodynas „Słownik Staropolski“ sako, kad žodis Czyż reiškia činšą, o Czyża yra mokestis, akcizas.[111] Lietuvių kalbininkas R. Kregždys rašo: čýžė – duoklė, mokestis, nuoma.[112] Šis polonizmas būdingas ir XVIII a. Kristijono Donelaičio tekstams,[113] vartotas jis lietuvių kalboje ir tarpukariu, pvz., išeivijos spaudoje.[114] Gal Čižiais, Čyžiais, Čižiūnais, Čyžauskais, Čyževičiais, Čyžovičiais ir pan. vadinti žmonės, mokėję čyžę? Tokių žmonių Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolitoje) būta gana nemažai. Tiesa, istorijos šaltiniuose fiksuotas kitas mokančių piniginį mokestį pavadinimas – činšininkai. Tai yra atskleidęs dar profesorius K. Avižonis.[115]

                      Nors činšas ir čyžė nėra visiškai tapačios sąvokos, bet bendrai paėmus abi reiškia mokesčius, todėl, be abejo, činšas ir čyžė yra sinonimai. Štai jau minėto R. Kregždžio darbe „Lietuvių kalbos polonizmų žodynas“ randame tokią informaciją: „Tuos, kurie laikė žemę už čyžę, vadindavo čyžininkais (činšininkais)“.[116] Meilė Lukšienė straipsnyje apie S. Daukanto gyvenimą ir kūrybą vartoja abi sąvokas kaip sinonimus: „čyžiniai [činšiniai] valstiečiai“.[117]

                      Viename Lenkijos geneologijos forume aptinkamas toks pastebėjimas: „Galūnė -un arba -on yra regioninė, tarmiškai galėjo būti pridedama prie pavardės […]. Mano krašte (Augustavo pavietas) vietoj Karčevski tariama Karčun, vietoj Čiževski – Čižun ir t.t.“[118] Darytume prielaidą, kad tie, kaimai, kurių gyventojai turėjo čyžininkų (činšininkų) statusą, imti vadinti žodžiais su šaknimi čiž-, čyž-, o priesagos ir galūnės priklausė nuo regiono tarmės. Taip lietuviškame areale čyžiniai kaimai – su priesagomis -ūnai, -iškiai, -iškės, lenkiškame – -ewo, -ów, -ówka, o baltarusiškame – -eviči.

                      Čyžininkų arba činšininkų kaimai egzistavo iki XVI a. Tai dar XIX a. pagrindė M. F. Vladimirskis-Budanovas darbe „Vokiečių teisė Lenkijoje ir Lietuvoje“.[119] Į akis krenta ir tas faktas, kad daug kaimų su šaknimi Čiž- ir Lietuvos, ir Baltarusijos teritorijoje žinomi kaip karališkos valdos. Ar tik ne todėl, kaip jau minėta, Čižiūnai dažnai sutinkami šalia Aukštadvario, kaip nuoroda į valdovo turtą?

                      Galima daryti prielaidą, kad valdovo žemėse buvę kaimai, susikūrę Valakų reformos metu kaip čyžinių valstiečių gyvenvietės gavo pavadinimą, nurodantį tos gyvenvietės socialinį statusą – žymią gyvenvietės gyventojų dalį sudarė ne lažiniai, o čyžiniai (činšiniai) valstiečiai. Iš čia ir vienas pavadinimas. Jeigu taip, tai ir baltarusiškos kilmės pavardė – Čižouski, ir lietuviška – Čižiūnas, o gal ir lenkiška Čiževski, yra bendros kilmės – taip vadino žmones, mokėjusius žemės nuomos mokestį čyžę. Ir čia jau ne tiek svarbu kas atsirado anksčiau – vietovardis ar asmenvardis – galėjo būti visaip: kartais kaimo pavadinimas galėjo kilti nuo asmenvardžio, kitu atveju kaimo pavadinimas duodavo pradžią asmenvardžiui, kaip matėme Bogdano Kučuko-Čižausko atveju.

Čižiūnai prie Aukštadvario ir Valkininkų – gatviniai kaimai. Žemėlapių „1891-92 г.г. ЛИТВА И ПОЛЬША. LXIX -3 (ВЫСОКИЙ ДВОР)“ ir „ВИЛЕНСКОЙ ГУБ. XIV-17. ТРОКСК. И ЛИДСК. УЗД. 1913“ fragmentai. Iternet. resursas rcin.org.pl

 

Nekelia abejonių, kad Čižiūnai prie Aukštadvario buvo lygiai toks pat gatvinis kaimas, kaip ir Čižiūnai ties Valkininkais. Ir kraštotyrinė medžiaga byloja apie gatvinę kaimo struktūrą, kai pastatai buvo išdėstyti išilgai gatvės, o „pirkia prie pirkios“,[120] ir 1818 m. Aukštadvario dominikonų valdų planas, ir XIX a. pab.-XX a. pr. topografiniai žemėlapiai apie tai liudija. Galima manyti, kad Čižiūnai Trakų rajone susikūrė XVI a. antroje pusėje Valakų reformos metu, nors tiesioginių įrodymų, paremtų šaltiniais ir neturime, tačiau jau vien iš minėtų šaltinių aiškiai matome, kad kaimas turi keletą valakinio kaimo požymių, pirmiausia gatvinę struktūrą. Be to, yra  žinoma, kad steigiant valakinius kaimus vieta buvo kruopščiai parenkama prie ežero ar upės[121] – Čižiūnai tarp Mošos ir Akmenų ežerų prie bevardžio upelio; atmatavus ir kaimui paskyrus valakų žemę, likusi žemė buvo išskiriama atskirai, ši žemė vadinama užusieniais[122] – XIX-XX a. pr. topografiniuose žemėlapiuose Čižiūnai iš visų pusių apsupti užusieniais; vykdant Valakų reformą valdovo žemėse, kai kurie žemvaldžiai pasekė jo pavyzdžiu, tačiau buvo ir tokių, kurie savo žemių valakais nematavo ir kaimų struktūros nekeitė, tokie bajorkaimiai vadinti akalicomis[123] – Čižiūnų kaimynystėje Akmenų akalica. Skirtumas tik tas, kad Valkininkų Čižiūnai Stolypino reformos metu neišsiskirstė į vienkiemius, o Aukštadvario Čižiūnai tai padarė. 1911 m. buvo parengtas kaimo išskirstymo vienkiemiais planas,[124] o  1913 m. skirstymo procesas jau buvo baigtas, kaip tada rašė Pr. Banga (tikr. Pranas Indriūnas): „Dabar Čižunų sodžius išsidalino į vienkiemius.“[125]

                      XVII a. Čižiūnams perėjus iš Liackių į vienuolyno pavaldumą, kaimo gyventojų padėtis, tikriausiai, nepasikeitė. Yra žinoma, kad vienuolynams priklausančių kaimų padėtis buvo geresnė, kitaip negu pasaulietinių feodalų valstiečiai, vienuolynų valstiečiai buvo daugiau činšininkai.[126]

                      Suprantama, jokiu būdu netvirtiname, jog visi vietovardžiai su šaknimi Čiž- didžiuliuose buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) teritorijose kilę iš vieno ir to paties žodžio, tačiau išskirtume tuos, kurie turi priesagas -ūnai, -iškiai ir -eviči.

                      Apibendrinant pažymėsime, kad anksčiausiai Čižiūnų kaimas minimas XVII a. pirmoje pusėje, nors, labai tikėtina, kaimas egzistavo ir anksčiau, galbūt susiformavo Valakų reformos metu; ankstyviausias Čižiūnų kaimo prie Aukštadvario pavadinimo užrašymas nors ir skiriasi nuo šiuolaikinio, tačiau yra gana nesunkiai atpažįstamas; kintančių kalbinių, gramatinių ir politinių faktorių įtakoje užrašymas kito, pernelyg nenutoldamas nuo lietuviškos fonetikos; Lietuvoje ir Baltarusijoje priskaičiuojama virš dešimties kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų vietovardžiu Čižiūnai, visi jie galėjo susiformuoti kaip čyžinių (činšinių) valstiečių kaimai XVI a. vykdant agrarinę reformą ir gali turėti bendrą kilmę nuo žodžio čyžė, kuris nors ir atkeliavo į lietuvių kalbą iš lenkų kalbos, buvo sulietuvintas ir tapo nedaloma lietuvių kalbos dalimi.

Literatūra ir šaltiniai

[1]                    Jolita Kančienė, „Čižiūnai.“ Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IV. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 374 psl.

[2]                          Акты, издаваемые Комиссиею, высочайше учрежденною для разбора древних актов в Вильне : Т. 1-. – Вильна : тип. А.К. Киркора, 1865-1915. – 34. Акты о копных судах. – 1891. – LXII, 577 с.  Хранение: FB A 152/2;  Хранение: FB M 92а/60; 87 puslapis. Prie Valkininkų. Dokumentas datuotas 1590 m. https://viewer.rusneb.ru/ru/rsl01003845939?page=150&rotate=0&theme=white

[3]                          Čižiūnai (Varėna). https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ci%C5%BEi%C5%ABnai_(Var%C4%97na)

[4]                          Trakų pavieto Valkininkų parapijos gimimo ir santuokų metrika. 1685-1720 m. 65 lapo II psl., 1559 įrašas. https://www.genmetrika.eu/2022/Misros_knygos/Valkininku_par.%20gim-sant.pdf

[5]                          Rimšė. VLE, https://www.vle.lt/straipsnis/rimse/

[6]                          Opisy parafii diecezji wileńskiej z 1784 roku. T. 1 Dekanat Brasław. Opracował Krzysztof  Jodczyk. Bialystok, 2009, str. 46. https://pbc.biaman.pl/Content/13702/PDF/t.%201.%20dekanat%20Bras%C5%82aw%20K.%20Jodczyk.pdf

[7]                          Vietovardžių žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 87 p.

[8]                          Papilio RKB gimimo ir santuokos metrikų knyga. 1718-12-31 – 1756-12-30.  Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Numeris 3003 / 25 / 1. https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267833288

[9]    Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Papilio vls. Kraštų dv. Dvaro su Čižiūnų, Radiškių vienkiemiais, pievos sklypu vadinamu „Licis“, Bakiškių k. ir Skrebiškių k. karčiamvietėmis parceliacijos planas (1:5000) https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/1246893

[10]                        Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Centralinis statistikos biūras. 1925, 39 p.

[11]                        Vaiszgantas, „Sanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu.“ Dirva, 1904, Nr. 2, 26 p.

[12]                       Спецiальная карта западной части Россiйской имперiи составленная и гравированная въ 1/420 000 долю настоящей величины при Военно-Топографическомъ Депо во время управленiя генералъ квартирмейстера Нейдгарта подъ руководствомъ генералъ-лейтенанта Шуберта. MDCCCXXXII, XXII лист.

[13]  Opisy parafii diecezji wileńskiej z 1784 roku. T. 3 Dekanat Olwita. Opracował Tomasz Naruszewicz. Bakałarzewo, 2009, str. 126. http://pbc.biaman.pl/Content/13647/PDF/t.%203.%20dekanat%20Olwita%201784%20T.%20Naruszewicz.pdf

[14]                        „Alvito dvaras“, Vilkaviškio krašto e-etnografijos akademija. http://www.etnografija.vilkaviskis.lt/objektai/355-alvito-dvaras

[15]  Vykintas Vaitkevičius, „Lietuvos partizanų tapatybės dėlionė“ – Liaudies kultūra 4 (181) (2018), 15.

[16]                       Michał Jan Zienkowicz, Synodus Dioecesana Vilnensis: Ab Jllustrissimo, Excellentissimo ac… 1744, 88 p.

[17]  Vilniaus ir Suvalkų gubernijos, Trakų, Kalvarijos ir Seinų apskritys. Rusijos generalinio štabo 1890 m. sudarytas topografinis žemėlapis, spausdintas 1916 m.

[18]                       Акты, издаваемые Комиссиею, высочайше учрежденною для разбора древних актов в Вильне : Т. 1-. – Вильна : тип. А.К. Киркора, 1865-1915. – 34. Акты о боярах. – 1897. – XLIV, 547 с.  Хранение: FB A 152/2; Хранение: FB M 92а/60;  181 p. ir 293 p. https://viewer.rusneb.ru/ru/rsl01003845933?page=337&rotate=0&theme=white

[19]                        Иван Спрогис, Географический словарь древней жомойтской земли XVI столетия. Вильна, 1888, cтp. 326.

[20]                        Lietuvos apgyventos vietos…, 62 p.

[21]                       Lietuvos centrinis valstybės archyvas,  Čekiškės vls. Čižiūnų k. Išskirstymo viensėdžiais planas (1:5000), https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/1272782

[22]  Vietovardžių žodynas, 87 p.

[23]  Ковенск. и Виленск. губ. XI-18 Вилькомирск. и Виленск. уезд. Литографiя картографическаго заведенiя Военно-топографическаго отдела Гнерального штаба. Петроград, 1915.

[24]  Гарады і вёскі Беларусі: Энцыклапедыя ў 15 тамах. Т. 9, кн. 1. пад навук. рэд. А. І. Лакоткі. — Мн.: БелЭн, 2015,  стар 642.

[25]                       Czesław Malewski. Rodziny szlacheckie na Litwie w XIX wieku Powiaty lidzki, oszmiański i wileński. Warszawa, 2016, 39, 75, 94, 101, 113, 119, 122. http://rcin.org.pl/ihpan/Content/61441/WA303_80717_TE_Malewski.pdf

[26]  Гарады і вёскі Беларусі: Энцыклапедыя ў 15 тамах. Т. 8, кн. 2. (Мінская вобл. – Дзярж., Капыл., Клецк., Круп.)  / пад навук. рэд. А. І. Лакоткі. — Мн.: БелЭн, 2006, 240 стар.

[27]  Ten pat, т.8, кн.1 (Мінская вобл. – Мінск, Барыс., Бярэз., Валож., Віл.), 724 стар.

[28]  Ten pat, т.8, кн.4 (Мінская вобл. – Нясв., Пух., Саліг., Слуц., Смал.), 286 стар.

[29]                  Ten pat, т.3, кн. 1. (Брэсцкая вобласць), 144 стар.

[30]  Генеалогический форум ВГД.  https://forum.vgd.ru/1008/42017/60.htm

[31]                       Чижевичі. https://uk.wikipedia.org/wiki/%D0%A7%D0%B8%D0%B6%D0%B5%D0%B2%D0%B8%D1%87%D1%96

[32]  Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV. Warszawa, 1900, str. 383.

[33]  Słownik geograficzny Królestwa Polskiego…, T.I, str. 887-890.

[34]  Iki 1514 m. Rimšė buvo didžiojo kunigaikščio valda. Rimšė. VLE, https://www.vle.lt/straipsnis/rimse/

[35]                       Čelkis T., Karpova-Čelkienė V. Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX amžiaus rankraštiniai kartografijos šaltiniai. Vilnius, 2015, 158 p.

[36]                       Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto Aukštadvario dominikonų vienuolynui nuorašas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus kapitulos fondas F43. Internetinė prieiga: http://elibrary.mab.lt/handle/1/9552

[37]                       Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto…, 2 lapo 1 puslapis.

[38]                          Ten pat, 2 lapo 2 puslapis.

[39]  Przywilej Zygmunta Augusta z 1558 r. dla Iwana Lackiego na Wysoki Dwór i Żołudek. Archiwum Narodowe w Krakowie. https://www.szukajwarchiwach.gov.pl/en/jednostka/-/jednostka/13461642

[40]  Ivano Ivanovičiaus Liackio testamentas. 1559. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F. 5, B. A27-4749a.

[41]  Bronius Dakanis. „Milžinkapis, Čižiūnų pilkapis“/ Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1, Rytų Lietuva, 2 d. V., 1998, 19 p.

[42]                       Baubonis, Zenonas. „Senosios gyvenvietės Lietuvos ežerų salose“ / Zenonas Baubonis, Mindaugas Mačiulis, Darius Stončius, Gintautas Zabiela // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2010, p. 443; prieiga per internetą: http://www.atl.lt/2009/441-452.pdf

[43]  Vytautas Daugudis, „Aukštadvario apylinkių proistorė“ / Aukštadvaris. – Vilnius, 2002, 114 p.

[44]  Juozas Jurginis. „Priimtinė žemė ir jos reikšmė Lietuvos agrarinių santykių istorijoje“ / Lietuvos istorijos metraštis. Vilnius, 1972, 32 p.

[45]  Alvydas Totoris. „Kupiškio seniūnija XVI-XIX amžiais“ / Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai. – Vilnius, „Versmė“, 2016, 151 p.

[46]                  „z wyłączeniem iednakże do żywocia szlachetnie urodzonego Marcina Wyszniewskiego na dwuch włokach tey że wsi osiadłego, które dożywocie wcałości y wzupełności ma bydz nienaruszone y w niczym nietknięte zachowane, jako umową y kontraktem zastrzezone.“  Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto…, 2 lapo 2 pusl. Čia ir toliau cituojama išlaikant rašybą kaip yra dokumente.

[47]  Ten pat.

[48]                       Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto…, 4 lapo 1 pusl.

[49]                       Aukštadvario Šv. Domininko RKB 1700-1798 m. gimimo metrikų knyga. LVIA, fondas NR. 1542, apyrašas Nr. 1.

[50]                        Aukštadvario Šv. Domininko RKB  1700-1798 m. santuokų metrikų knyga. LVIA, fondas NR. 1542, apyrašas Nr. 2.

[51]                       Aukštadvario Šv. Domininko RKB 1778-1792 m. gimimo metrikų knyga. LVIA, fondas 3001, apyrašas 2, Nr.3001/2/1. https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267691384

[52]                       Спецiальная карта западной части Россiйской имперiи составленная и гравированная въ 1/420 000 долю настоящей величины при Военно-Топографическомъ Депо во время управленiя генералъ квартирмейстера Нейдгарта подъ руководствомъ генералъ-лейтенанта Шуберта. MDCCCXXXII, XXVIII лист. http://www.etomesto.ru/map-shubert-10-verst/

[53]     Виленская губерния. Топографическая карта Виленской губернии / составлена в 1/210 000 долю настоящей величины со съемки генерал-лейтенанта Теннера и гравирована при Военно-топографическом депо MDCCCXXXVI; [грав.: Баженов, Никитин, Поляков, Семёнов, Сковардин, Сорокин]. Санкт-Петербург, 1836, V карта. https://kp.rusneb.ru/item/material/vilenskaya-guberniya-topograficheskaya-karta-vilenskoy-gubernii-sostavlena-v-1-210-000-dolyu-nastoyashchey-velichiny-so-semki-general-leytenanta-tennera-i-gravirovana-pri-voenno-topograficheskom-depo-mdcccxxxvi-grav-bazhenov-nikitin-polyakov-semyonov-skovardin-sorokin

[54]                          Прибавления къ Виленскому вѢестнику. Dodatek do Kuryera Wileńskiego. Wilno, 1847, Nr. 16, 5 p.

[55]                        „Trakų apskrities: Čižūnų sodžiaus…“ Viltis, 1913 m, gegužės 26, Nr. 60, 2 p.

[56]  Banga Pr. „Aukštadvaris“, Lietuvos ūkininkas, 1913 rugpjucio 8, Nr. 32, 339 p.

[57]  Draugas, 1915 m., gruodžio 30 d., Nr. 53, 10 p.

[58]  Kazys Račkauskas, Čižiūnų židinio šviesa. Mokyklos istorijos paveldas, „Gimtinė“, 2014, 41 p.

[59]  Ten pat, 155 p.

[60]  L. M. „Daugai“, Lietuvos ūkininkas, 1921 m., Nr. 21, 6 p.

[61]  Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, 1964, (1989 m. leidimas), I tomas, 466 p.

[62]  Kazys Račkauskas, Čižiūnų židinio šviesa…, 266 p.

[63]  Petras Cijūnėlis, Tamošavos ir Panerių vaikų namų istorija, 1966, 1, 5 p. Asmeninis autoriaus archyvas.

[64]  Kazys Račkauskas, Čižiūnų židinio šviesa…, 278 p.

[65]  Alfonsas Basalykas. Lietuvos TSR fizinė geografija. II d. Fiziniai geografiniai rajonai. Vilnius, „Mintis”, 1965, 13 p.

[66]  Генеральный Штаб Рабоче-Крестьянской Красной Армии 1:25 000 Europa E. N-35-50-A-a (CHIZHYUNAJ), 1961. http://igrek.amzp.pl/maplist.php?cat=USSR025EURNE&listsort=sortoption13&listtype=standard

[67]  Petras Cijūnėlis, Trakų rajono vandens telkiniai ir jų pakrantės, 1970, 20 p. Asmeninis autoriaus archyvas.

[68]  Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius, 1974, 657 p.

[69]  „Čižiūnai“, Lietuviškoji enciklopedija. V tomas, 1231 st.

[70]                       Tomas Čelkis ir Valentina Karpova-Čelkienė, Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX amžiaus rankraštiniai kartografijos šaltiniai. Vilnius, 2015, 158 p.

[71]                       Aukštadvario Šv. Domininko RKB mirties metrikų knyga, 1819-1830 m. LVIA, F. 3001, Ap. 2, Nr. 3001 / 2 / 14, 20 lapo 1 pusl.

[72]     Виленская губерния. Топографическая карта Виленской губернии / составлена в…

[73]                        Прибавления къ Виленскому вѢестнику… 5 p.

[74]  Žemėlapis „г. Сувалкской Виленской и Ковенской. Рядъ XIII. Лист 3. Грав. конт. Топ. Мотковъ, леса и проч. Чин. Иванов 2й, горы Чин. Зеновьевъ, Иванов 6й и Наговицынъ. Исправлен по рекогносцировке 1865 72 и по сьемкам р. Немана 1875 г.“

[75]  Aukštadvario Kristaus Atsimainymo RKB parapijiečių sąrašai. 1909-1910. LVIA, F. 3001, A. 2, Nr. 3001 / 2 / 16 https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267692104

[76]  Aukštadvario Kristaus Atsimainymo RKB parapijiečių sąrašai (1910 m., 1912 m.), lietuviškai kalbančių parapijiečių (1913 m.) sąrašas. LVIA, F. 3001, A. 2, Nr. 3001 / 2/ 17, 30 lapo 2 pusl. https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267692152

[77]  Aukštadvaris – Trakai [kartografija] : [Nr.] 1707 / braižė kapitonas Lagenpušas, [Kaunas] : Karo topografijos skyrius, 1937. LMAVB, http://lmavb.library.lt/F?func=direct&local_base=mab01&doc_number=000182376

[78]  Marijus Pileckis, „Tamašiavos mokymo bazės ir jos apylinkių edukacinis potencialas“, Geografija ir edukacija, 2016, Nr. 4, 128 p. https://www.lgd.lt/sites/default/files/53-98-3-PB.pdf

[79]                        Прибавления къ Виленскому вѢестнику… 5 p.

[80]                       Vilniaus pavieto pakamariaus Jono Alfonso Liackio 1629 m. fundacinio rašto Aukštadvario dominikonų vienuolynui nuorašas…, 2 lapo 1 pusl.

[81]                       Aukštadvario Šv. Domininko RKB santuokų metrikų knyga. 1700 – 1798, 29 lapo I psl., 12 lapo II psl., 17 lapo II psl.

[82]  Kazys Pakštas, „Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas“, Aidai, 1950 m., balandžio 4 d. https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4584:is&catid=300:4-balandis&Itemid=331

[83]                        Aukštadvario Šv. Domininko RKB santuokų metrikų knyga, 1700 – 1798, 3 lapo II psl.

[84]  Alfonsas Vidugiris, „Šis tas apie Aukštadvario šnektą.“ Kn.: Aukštadvaris, Vilnius, 2002, 283, 286 p.

[85]                       Maciej Malinowski, Ortografia polska od II połowy XVIII wieku do współczesności. Kodyfikacja, reformy, recepcja. Rozprawa doktorska. Uniwersytet Śląski w Katowicach, 2011, str. 22.                    http://www.sbc.org.pl/Content/93088/doktorat3218.pdf

[86]                        Trakų pavieto Valkininkų parapijos gimimo ir santuokų metrika. 1685-1720 m. 65 lapo II psl., 1559 įrašas. https://www.genmetrika.eu/2022/Misros_knygos/Valkininku_par.%20gim-sant.pdf

[87]  Ten pat, 65 lapo I psl, 1596 įrašas.

[88]  Pažįstamas, „Prie permainų lietuvių rašyboje“, Vilniaus žinios, 1908 m. rugsėjo 19 d., Nr. 210, 2 p; rugsėjo 21 d., Nr. 212, 2 p.

[89]  Konstantinas Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai. Sud. V. Merkys. V., „Mokslas“, 1979, 236 p.

[90]  Aleksandras Vitkus, „Lietuvos lenkinimas“, Voruta 2021-02-04  https://www.voruta.lt/prof-aleksandras-vitkus-lietuvos-lenkinimas/

[91]  Ананьева Н. Е. История и диалектология польского языка. 1994, М.: Изд-во МГУ, 26-28 p.

[92]                       Aukštadvario RKB santuokų metrikai 1700-1798 m. LVIA F.1542, Ap.1, B.2, 19 lapo 1 psl. http://genmetrika.atwebpages.com/galerija_metr/Aukstadvario_santuoku_metrikai_1700-1798m/content/IMG_20191220_144628_large.html

[93]  Aukštadvario RKB santuokų metrikai 1700-1798 m. Ten pat, 38 lapo 1 psl.

[94]  Aukštadvaris, Trakų pav. Akalicoja Okmenuose naktį 26 liepos kilo gaisras (pažaras). Sudegė namas ir klojimas (kluonas) su javais. Taipogi sudegė 17 metų mergaitė. Sako, kad tai padegta iš pykčio. Žemdirbys, 1912, Nr. 14, 10 p.

[95]  Lietuvos istorija, red. A. Šapoka. Kaunas, 1936 (1989 leidimas), 29 p.

[96]                  Aukštadvario Šv. Domininko RKB gimimo metrikų knyga (1792-1805 m.), santuokos metrikų knyga (1804-1805 m.), LVIA F. 3001, Ap.2, Nr. 3001/2/2, 71 lapo 1 psl. https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267691432

[97]  Aukštadvario RKB santuokų metrikai 1700-1798 m., 44 lapo 2 psl.

[98]                       Aukštadvario RKB mirties metrikai 1773-1798 m. LVIA F.1542, Ap.1, B.3 , 18 lapo 1 psl. http://genmetrika.atwebpages.com/galerija_metr/Aukstadvario_mirties_metrikai_1773-1798m/content/IMG_20191220_144304_large.html

[99]  Aukštadvario RKB santuokų metrikai 1700-1798 m. Ten pat, 61 lapo 2 psl.

[100]                      [Ramutė Mackevičienė], Čižiūnų kaimo istorija (rankraštis). Čižiūnai, 1997 m., 1 p.

[101]                     Antanas Lesys ir Jovita Niūniavaitė-Lesienė, „Čižiūnų kaimo istorija“, Voruta, 2013-05-30. Internetinė prieiga  https://www.voruta.lt/ciziunu-kaimo-istorija/ arba https://lajarchyvas.wordpress.com/2014/11/04/ciziunu-kaimo-istorija/)

[102]                      Aukštadvario RKB santuokų metrikai 1700-1798 m. LVIA F.1542, Ap.1, B.2, 45 lapo 1 puslapis.

[103]                     Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Čižiūnai. https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/

[104]                      Juozas Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija. Vilnius, „Mokslas“, 1978, 81-82 p.

[105]                     Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė…

[106]                      Słownik geograficzny Królestwa Polskiego..., str. 887.

[107]                        Dabartinėje lenkų kalboje vietoj czyżowanie vartojamas žodis gręplowanie.

[108]                      Zygmunt Gloger, Encyklopedja staropolska ilustrowana – Całość/Tom I , Warszawa, 1900,  str. 311.

[109]                      Vietovardžių žodynas…, 2002, 85 p.

[110]                      „Byłi też opłaty konsumpcyjne, np. od napojów płacono […] cyżę i cyżowe lub zyzę cyzowe.“ Zenon Klemensiewicz, Historia języka polskiego. Warszawa, 1976, str. 127.

[111]                      Antoni Krasnowolski, Władysław Niedźwiedzki, Słownik Staropolski – A-N (całość). M. Arcta, Warszawa, ok. 1920 , str. 108.

[112]                      Rolandas Kregždys,  Lietuvių kalbos polonizmų žodynas/Słownik polonizmów w języku litewskim. Mokslinis žodynas. Vilnius, 2016, 46 p.

[113]                      Daiva Krištopaitienė, „Kristijono Donelaičio raštų leksika ir jos redagavimas.“ Senoji Lietuvos literatūra, 18 knyga, 2004, 255 p. Rolandas Kregždys, „Kristijono Donelaičio veikalų skolintinė leksika: polonizmai.“ Acta Linguistica Lithuanica LXXI (sudarė Grasilda Blažienė), Vilnius 2014 , 28 p.

[114]                      „Naujienos“, 1923 m. vasario 20 d., Nr. 43, 2 p. Lietuva, Volume 26, Number 62, 13 March 1920.

[115]                      Konstantinas Avižoni, Rinktiniai raštai, II t. Roma, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1978, 389 p.

[116]                      Rolandas Kregždys, Lietuvių kalbos polonizmų žodynas…, 45 p.

[117]                      Meilė Lukšienė, Prie tautos kultūros pamatų. Vilnius, „Švietimo aprūpinimo centras“, 2014, 197 p.

[118]                Końcówka -un czy -on regionalnie, gwarowo mogła być dodawana do nazwiska (skracając je lub wydłużając). W moich stronach (pow. augustowski) potocznie mawiano zamiast Karczewski – Karczun, Czyżewski – Czyżun itp. https://genealodzy.pl/PNphpBB2-printview-t-15881-start-0.phtml

[119]                      Žr. Нъмецкое право въ Польшѣ и Литвѣ. Сочиненіе Владимірскаго-Буданова. С.-Петербургѣ, 1868.

[120]                      Vaclovo Pranckevičiaus (1907-2000) pasakojimas. Asmeninis autoriaus archyvas.

[121]                      Izidorius Butkevičius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius, 1971, p.

[122]                      Užusieniai. VLE, https://www.vle.lt/straipsnis/uzusieniai/

[123]                      Laura Prascevičiūtė, Valakų reformos paveldas: tyrimų ir apsaugos problemos. Vilnius, 2013, p. 74.

[124]                      Aukštadvario vls. Čižūnų k. Išskirstymo vienkiemiais planas (1:100 c.s.) (Nuorašo nuorašas). 1911, LCVA, numeris 1250 / 4/17 / 58.

[125]                      Pranas Banga, „Aukštadvaris“, Lietuvos ūkininkas, 1913 m. rugpjūčio 8 d., Nr. 32, 835 p.

[126]                     „Vienuolynų valstiečiai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/vienuolynu-valstieciai/

Naujienos iš interneto