Pirmojo pasaulinio karo karių kapai Semeliškėse. Nuotraukos autorė V. Narvidaitė

Vydas NARVIDAS, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m., į didžiąją Lietuvos dalį atsirito po metų. Karas palietė ir Aukštadvarį bei jo apylinkes. Šiemet sukanka 110 metų nuo tų įvykių. Šia proga pristatome straipsnį apie Pirmojo pasaulinio karo įvykius Aukštadvario krašte.

Kovos ties Aukštadvariu

Išaušta lemtinga Aukštadvariui rugpjūčio 28-oji. Tą dieną iš vakarų ir pietvakarių prie Aukštadvario susitelkia vokiečių 174-ojo pėstininkų pulko pajėgos: centre ties Vigodka – III-sis batalionas, piečiau, ties Rangava – II-sis, I-sis batalionas užima pozicijas linijoje Sredninkai – Šafarnia – Barišava. Kairiajame vokiečių flange, linijoje Dailydukas – Čižiūnai, pozicijas užima 171-ojo pėstininkų pulko daliniai, nuo Čižiūnų iki Adincavos ir Ivaniškių išsidėsčiusios 261-ojo pėstininkų ir 263-ojo rezervinio pulko šturmo grupės, dešiniajame flange – 354-ojo pulko batalionai Lepelionių ir Jermališkių prieigose.

Rusai ties Aukštadvariu išdėstę savo pajėgas linijoje Rangava – Barišava. Ties Rangava, Ravais gynybines pozicijas užėmusios 28-ojo SŠ pulko pajėgos. 27-ojo SŠ pulko batalionai laiko frontą į vakarus nuo Aukštadvario, to paties pulko daliniai gynybinėse pozicijose linijoje Šaltas kalnas – Čižiūnai.

Vokiečių vadai planuoja 174-ojo pėstininkų pulko II-ojo bataliono pajėgomis pulti Aukštadvarį iš pietvakarių ir pietų, III-ojo bataliono avangardas, atitraukdamas priešo dėmesį,  privalo palaipsniui atidengti ugnį nuo Vigodkos pusės.[1] 171-ojo pulko vadui V. Bauernšteinui keliama užduotis nuo Čižiūnų suduoti priešui smūgį Vilūnų kryptimi, tarp Navos ir Sienio ežerų.[2]

Anksti ryte vokiečių artilerija apšaudo rusų pozicijas, o 14 val. 174-sis pėstininkų pulkas kyla į ataką, tikintis inirtingo rusų pasipriešinimo, tačiau pasirodo, kad dalį pozicijų rusai jau palikę dar po rytinio artilerijos parengimo, o pagrindinių pajėgų atsitraukimą paliktos pridengti tik atskiros kuopos, bet ir jos inirtingai priešinasi.

Pozicijas prie Zamkelio (dab. – Pilaitės) ežero, piliakalnyje ir šalia jo esantį tiltą bando apginti 28-ojo SŠ pulko II-oji ir III-oji kuopos.[3] Vokiečių spaudimas nesustabdomas, todėl rusai priversti trauktis. Atsitraukdami jie susprogdina tiltą per Verknę.[4] To paties rusų pulko X-tą kuopą vokiečiams pavyksta apsupti. Į nelaisvę patenka kuopos vadas poručikas Knoringas. Paporučikis Nikolajus Korotčenkovas perima vadovavimą kuopai ir išsiveržia iš apsupties.[5] XII-oji šio pulko kuopa irgi patenka į apsuptį prie aukštumos „10,3“ (vokiškame žemėlapyje – 113 aukštuma – prie senųjų žydų kapinių). Bent vienam kariui pavyksta išsiveržti atsišaudant į keturias puses.[6]

Tuo metu, kai vokiečiai uraganine artilerijos ugnimi priverčia iš savo pozicijų trauktis 28-ojo SŠ pulko pajėgas, 27-ojo SŠ pulko I-os kuopos kariai dar priešinasi sąsmaukoje tarp Skrebės ir Akmenų (dab. – Antakmenių) ežerų ir netgi trumpam sulaiko didesnes puolančių vokiečių jėgas.[7] Sąsmaukoje tarp Skrebės ir Navos[8] ežerų atsitraukimui pridengti rusų vadovybė palieka 27-ojo SŠ pulko III-ąją kuopą, kuriai pavyksta trumpam sulaikyti puolančius vokiečius, kol pagrindinės pulko pajėgos atsitraukia, tačiau ir čia tenka kautis visiškoje apsuptyje ir tik kai kuriems būrio kariams pavyksta išsiveržti iš apsupties ir prisijungti prie pagrindinių pajėgų.[9]

Čižiūnų Milžinkapio aukštumą, vokiečių žemėlapyje pažymėtą, kaip ir Šaltą kalną, skaičiumi 184, nuo Vaizbūniškių pusės atakuoja 263-ojo pėstininkų pulko II-sis batalionas, vadovaujamas kapitono Mejerio, kartu su 261-ojo pėstininkų pulko pajėgomis. Rusai, įsitvirtinę miško pakrašty, inirtingai priešinasi, bet durtuvų atakos metu išmušami iš savo pozicijų[10] ir priversti atsitraukti Drabužininkų link. Per Tamošavą Strėvininkų link rusus persekioja tas pats 263-ojo pėstininkų pulko II-sis batalionas.

Užimant Čižiūnų aukštumas dalyvavo ir 171-ojo pulko pajėgos, bet kaip jos čia pateko nelabai aišku.

Vietomis rusai atkakliai, netgi didvyriškai gynėsi, kartais atlikdami beprotiškus žygdarbius. Štai rugpjūčio 27 d. trys rusų kariai, savanoriškai išėję į žvalgybą, įsiveržia į vokiečių apkasus ir, nepaisydami priešo ugnies, durtuvais puola vokiečių poste esančius karius, juos nužudo ir sėkmingai grįžta į savo pozicijas. Rugpjūčio 28 d. kovose ties Aukštadvariu kai kurie rusų kariai net ir sužeisti nepalieka savo pozicijų.[11] Pagal S. Patrikejevo pateiktus duomenis, iš viso per porą dienų mūšiuose ties Aukštadvariu daugiau ar mažiau pasižymėjo ir įvairių laipsnių Geogijaus kryžiais apdovanota apie 40 rusų karių.

Nepaisant visų beatodairiškų, o kartais ir didvyriškų rusų poelgių, Aukštadvaris atitenka vokiečiams. Susidaro įspūdis, kad rusų pajėgos buvo priverstos greitai palikti miestelį, nes vokiečiai ir piečiau, ir šiauriau Aukštadvario įveikė rusų gynybą ir grąsino apsupti pagrindines ties Aukštadvariu susitelkusias rusų jėgas, todėl pastarosioms teko skubiai trauktis. Dar ryte rusų pozicijos buvo į vakarus nuo Aukštadvario, bet po pietų Sibiro šaulių pulkai ginasi jau ryčiau  miestelio, aukštumose tarp Navos ir Skrebės ežerų, bet ir iš čia netrukus priversti trauktis, nuolat kaunantis apsuptyje.

Antroje dienos pusėje vokiečių 174-ojo pėstininkų pulko pajėgos per Totoriškes puola rusus Vaickūniškių ir Onuškio kryptimi.[12] Rusai trumpai priešinasi ties Gudžioniais ir Alešiškėmis. Čia pasižymi 28-ojo SŠ pulko raitųjų žvalgų komanda.[13]

Dramatiška rugpjūčio 28-oji baigėsi visiška vokiečių pajėgų pergale. Tą dieną ties Aukštadvariu vien į 174-ojo vokiečių pulko nelaisvę pateko 126 rusų kariai. Vokiečių teigimu  žuvo labai daug priešo karių,[14] o ir rusų generolas I. Popovas rugpjūčio 28 d. vakarinėje telegramoje pripažįsta, kad 27-ojo ir 28-ojo SŠ pulkų atsitraukimas vyksta netinkamai.[15]

Tolyn nuo Aukštadvario

Rugpjūčio 29 d. Drabužininkų kaimo kryptimi atakuoja 171-ojo ir 263-ojo pulko pajėgos. 171-sis pulkas su lauko artilerija bei dvejomis haubicų baterijomis, sustiprintos rezervinio pulko kuopomis, nuo Čižiūnų patraukia per Tamošavą, Naujasodžius, Petrašiškes Pakalninkų pusėn, nes žvalgyba praneša, kad Jaroslaviškių (dab. – Drabužininkų dalis tarp Sienio ir Drabužio ežerų) aukštumose vis dar yra rusų pajėgų. Viena vokiečių grupė artėja prie Jaroslaviškių per Dubelkos mišką, kita – per Nikronis stengiasi užeiti į rusų užnugarį.[16] Šiauriau vokiečių 263-jam pulkui pavyksta užimti aukštumą 183 (šalia Čekelių, pietinis Neciūnų (dab. – Neičiūnų ežero) krantas), ir  kapitono Mejerio vadovaujamos pajėgos per Neciūnus, Būdą, Keitonis nusitaiko į Modestavą (dab. – Drabužininkų kaimo dalis šiauriniame Šamuko ežero krante).[17]

Prie Drabužininkų užėmusios naujas gynybines pozicijas 27-ojo SŠ pulko kuopos. Čia  pasižymi puskarininkio Fomos Žukovo vadovaujamas dalinys, kai po baisia priešininko ugnimi išlaiko savo pozicijas, nežiūrint to, kad savo gynybines linijas palieka kaimyninės 31-ojo SŠ pulko dalys, ir tvarkingai atsitraukia tik gavęs bataliono vado įsakymą. Už šį poelgį F. Žukovas vėliau  apdovanojamas I laipsnio Georgijaus kryžiumi.[18]

Prie vokiečių 263-ojo pulko prijungiamas 261-ojo pulko I-mas batalionas. Šios jungtinės pajėgos tarp 17 ir 18 val. šturmuoja rusų pozicijas prie Jaroslaviškių ir jas užima, į nelaisvę paimdamos 60 rusų karių. Iki Rudnios malūno (vieta, kur Strėva išteka iš Drabužio ežero) vokiečiai nužygiuoja be jokio pasipriešinimo, čia vokiečiai įsirengia stovyklą. Kitą apsiniaukusią ir lietingą dieną (rugpj. 30 d.), vokiečių batalionai išsikasa apkasus linijoje į pietus nuo Spindžiaus ežero iki Hutos (dab. – Vytautavos dalis, šiaurinis Trakežerio krantas).[19]

Rusai bando sulaikyti vokiečių puolimą ruože Derionys – Babrauninkai. Vokiečiai nutaria atakuoti rusų pozicijas prie Babrauninkų rugpjūčio 30 d., tačiau ryte netikėtai sužeidžiami papulkininkis V. Bauernšteinas ir kapitonas Baumanas. Nelabai aišku kas įvyko, nes vienas šaltinis byloja apie rusų žvalgų antpuolį,[20] kitas nurodo, kad vokiečiai buvo apšaudyti rusų artilerijos, o papulkininkis artilerijos sviedinio skeveldra sunkiai sužeistas į kairę koją.[21] Keistai susiklosto žmogaus likimas – papulkininkis Viktoras Bauernšteinas 1914 m. Vakarų fronte garsiosiose kautynėse prie Ipro nenukentėjo, o buvo sužeistas kažkur netoli Tolkiškių „didmiesčio“. Išgyveno, 1918 m. buvo pakeltas į pulkininkus, o 1920 m. išleistas į atsargą jau generolu majoru, tarpukariu nesusidėjo su naciais, pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir mirė 1946 m., sulaukęs 80-ties.

Vadų sužeidimas šiek tiek sutrikdo vokiečių puolimą, bet jo nesustabdo. Vokiečių žvalgyba praneša, kad rusai bando išlaikyti frontą ruože Spindžius – Strėva – Kozelkiškės, remdamiesi 175 aukštuma (piečiau Spindžiaus ežero, į šiaurės rytus nuo Lauzgenių). Vokiečiai ruošiasi pulti Tolkiškes, paskui Grendavę ir tokiu būdu stengiasi apeiti rusų gynybą minėtame ruože, tačiau rugpjūčio 31 d. auštant gaunamas pranešimas, kad rusai atsitraukė ir nuo Tolkiškių, ir nuo Strėvos. Vokiečiai toliau persekioja besitraukiantį priešą.[22]

Vokiečių 263-sis pulkas per Aukšlinę rugpjūčio 31 d. pasiekia Strėvą. Iki Dergionių vokiečiai išstato saugos postus. Netrukus ateina generolo Lincmano įsakymas laikinai stabdyti puolimą, keletą dienų vyksta vokiečių persigrupavimas. Pulkas perdislokuojamas į Miglinus bei Bagdanonis. Miglinuose įsikuria pulko štabas. Rugsėjo 7 d. 263-čias pėstininkų pulkas permetamas per Burokus, Padvarionis, Salkininkus į Seimėnus.[23] Pulkas artėja prie Trakų, kur jau nuo Vievio pusės skuba 266-sis pėstininkų pulkas. Frontas nutolsta nuo Aukštadvario į rytus.

Rusai dar ginsis naujose linijose, netgi trumpam sustabdys vokiečių puolimą, bet rugsėjo 10 d. prie Švenčionių patirs pralaimėjimą ir po savaitės bus priversti palikti Vilnių.

Frontui nutolus

Kokios mūšių ir susidūrimų linijoje Prienai-Užuguostis-Semeliškės, kur Aukštadvaris vaidino svarbų rusų pajėgų susitelkimo mazgo vaidmenį, pasekmės?

Karinių veiksmų Aukštadvaryje ir jo apylinkėse metu nukentėjo Mongirdų dvaras: kaip jau minėta, iš miestelio besitraukiantys rusų kareiviai susprogdino tiltą per Verknę šalia Zamkelio ežero ir piliakalnio, karinių veiksmų metu sudegė tiems laikams moderni ambulatorija daktaro Mongirdo dvare,[24] ir rusų, ir vokiečių kareiviai nuniokojo dvaro žuvų ūkį – išgaudė, iššaudė upėtakius, sugadino tvenkinių įrenginius.[25] Rusų kariai išplėšė tvoras, atėmė lentas, sutrypė bulvių derlių, bendrai padarė nuostolių už daugiau kaip 500 tuometinių rublių.[26] Iš šv. Domininko bažnyčios, caro valdžios paverstos cerkve, artėjant frontui, rusai nukabino ir į Maskvos artilerijos sandėlį išvežė du bažnyčios varpus: 10 pūdų, Antonio Zvolinskio 1880 m. lietą Varšuvoje, ir Stanislavo Černevičiaus nulietą Pustelnike.[27]

1985 m. išleistoje enciklopedijoje rasime žinutę, kad 1915 m. dalis miestelio sudegė.[28] Apie Semeliškes iškart po įvykių laikraštis „Lietuvių balsas“ rašė: „Semeliškio daug trobesių sudeginta. Liko sveikas tik miestelio vidurys ir bažnyčia. Cerkvė sunaikinta.“[29] Kuri Aukštadvario dalis ir kiek smarkiai nukentėjo nuo karinių veiksmų nelabai aišku.

Bandant išsiaiškinti Aukštadvariui padarytos žalos mastą, reikia atkreipti dėmesį į keletą momentų.

1915 m. rugsėjo 5 d. Aukštadvaryje visą dieną ir naktį ilsėjosi vokiečių 39-ojo artilerijos bataliono kariai, žygiavę Semeliškių link. Leitenantas Adolfas Usingeris rašo: „Batalionui suteikta galimybė pailsėti visą dieną ir naktį. Turėjome galimybę apžiūrėti draugišką miestelį su jo nuostabiai balta cerkve, iškilusia aukštai virš miestelio.“[30] Šioje citatoje atkreiptinas dėmesys į tris aplinkybes: pirma, artileristai nakvoja miestelyje, vadinasi, yra kur (labiausiai tikėtina, kad kareiviai apsistojo buvusioje rusų mokykloje[31] (dab. – regioninio parko administracija)); antra, vokiečių karininkas vadina miestelį draugišku, kažin ar gyventojai būtų draugiški, jeigu jų namai būtų sudegę; trečia, vokiečiai grožisi cerkve, akivaizdu, kad ji nesugriauta. Jau netrukus vokiečiai cerkvę pavers grūdų sandėliu,[32] vadinasi patalpos liko sveikos.

Nenukentėjo ir katalikiška Kristaus Atsimainymo bažnyčia. R. Gustaitis leidinyje „Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija“ rašo, kad bažnyčia baigta statyti 1913 m.,[33] tačiau gal kažkokie darbai dar nebuvo baigti, nes 1918 m. sausio 17 d. „Lietuvos aide“ sakoma, kad kaip tik 1915 m. rudenį klebonas Justinas Aukštuolis įžengė į naująją bažnyčią.[34]

Kaip matėme, A. Krylovo darbe vaizdžiai aprašytas gaisras Užuguostyje, apie Semeliškes pasakyta, kad miestelis sudegintas artilerijos ugnimi, tačiau net neužsiminta apie degantį Aukštadvarį. Keista, ar ne?

Aukštadvarietis, ilgametis Trakų istorijos muziejaus mokslinis bendradarbis Petras Cijūnėlis straipsnyje „Aukštadvario apylinkės praeitis ir dabartis“ išvardija tris XX amžiuje Aukštadvaryje buvusius gaisrus: 1906 m. stichija nusinešusi apie 30 namų, 1932 m. ugnis nušlavusi apie 20% miestelio pastatų, 1941 m. liepsnos sunaikinusios apie 65% miestelio,[35] tačiau nieko neužsimena apie 1915 m. gaisrą.

Galima daryti prielaidą, kad Aukštadvaris, jeigu ir nukentėjo, tai žymiai mažiau už Semeliškes ar Užuguostį. Susidaro įspūdis, kad labiau kliuvo Mongirdų dvarui, o miestelio, bent jau didžioji dalis, liko sveika.

Frontui nudundėjus, prasidėjo nelengvi vokiečių okupacijos laikai. Kraštas buvo nuniokotas, nustekentas rekvizicijų ir nepakeliamų mokesčių. Tačiau teisingumo dėlei reikia pažymėti ir tą faktą, kad vokiečių okupacijos metais pagrindinė Aukštadvario gatvė, o gal ir aikštė, buvo pradėta grįsti akmenimis. Nežinomo autoriaus (gal S. Vaismano?) nuotraukoje,[36] datuojamoje 1918 m., matome svarbiausią miestelio sankryžą, vokiečių kareivius, kavaleristų uniformomis, kelis vietinius gyventojus ir dideles krūvas akmenų, skirtų gatvei grįsti. Susiduriame su gana iškalbingu faktu: vokiečių okupacinė valdžia per trejetą metų padarė tai, ko caro valdžia nesugebėjo per daugiau nei šimtmetį.

Kaip ties Aukštadvariu vykusius mūšius galima vertinti bendrame karo kontekste?

Susidūrimai ties Aukštadvariu iš rusų pusės – kruvini ariergardiniai mūšiai, vienas nedidelis fragmentas Didžiajame rusų armijų atsitraukime. Rusų pulkai nors ir traukėsi, patirdami didelių nuostolių, bet darydami nemažą žalą ir vokiečiams. Dažnai beatodairiška rusų drąsa ir didvyriškumas vis tik nesugebėjo sustabdyti įsibėgėjusių, įgijusių iniciatyvą, galėjusių operatyviau manevruoti pajėgomis ir rezervais vokiečių.

Iš vokiečių pusės mūšiai ties Aukštadvariu – gana sėkmingos vietinės reikšmės puolamosios operacijos, kurių rezultatas – rusų nustūmimas Vilniaus ir Lydos link. Kita vertus, nežiūrint į tai, kad rusams ne visada pavykdavo atsitraukti tvarkingai, vis tik ties Aukštadvariu vokiečiams nepavyko giliai pralaužti fronto, prasiveržti į operatyvinę erdvę, apsupti ir sutriuškinti kiek reikšmingesnes rusų pajėgas, kaip tai įvyko ties Širvintomis, o gal jie tiesiog nekėlė sau tokio tikslo šiame fronto ruože.

Baigiant norisi priminti daugeliui žinomą posakį apie paskutinį, perpildantį taurę lašą, kuriam skiriamas didžiausias dėmesys, tačiau dažnai užmirštami taurę pripildę lašai, o jie ne ką mažiau svarbūs. Žvelgdami į Pirmojo pasaulinio karo įvykių taurę, kuri 1917-1918 m. persipildė revoliucijomis ir suirutėmis, sunkiai įžiūrime tuos kruvinus lašus – susirėmimus ties Aukštadvariu tarp rusų ir vokiečių karių, dažnai atgulusių bendrose kapinėse. Autoriaus tikslas – nors kiek šiuos lašus paspalvinti, paryškinti, kad jie būtų aiškiau matomi taurėje, vadinamoje Didžiuoju pasauliniu karu.

Literatūra:

 

[1]                          Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege…, 130-132 s.

[2]                          Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 141 s.

[3]                          Apie III-ąją kuopą žr. Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 516. Apie II-ąją kuopą žr. Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста 1914–1922 гг. IV степень. №№ 100 001–200 000. М., «Духовная Нива», 2012, стр. 301.

[4]                          Apie šio tilto, pastatyto ant polių, sunaikinimą mini Viktoras Mongirdas straipsnyje Apie Aukštadvario dvaro ir jo savininkų Malevskių ir Mongirdų istoriją / Aukštadvaris, Vilnius, Tėviškės pažinimo fondas, 2002, 192 p.

[5]                          Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, стр. 360.

[6]                          Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 360.

[7]                          Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 35.

[8]                          Tekste rusų kalba ežero pavadinimas nurodytas Пыва, bet tokio ežero Aukštadvario apylinkėse nėra, todėl belieka manyti, kad ranka rašytame pranešime buvo Нава.

[9]                          Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 359.

[10]                       Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West. Nach den amtlichen Kriegstagebüchern und persönlichen Aufzeichnungen und Erinnerungen bearbeitet von Lt. d. Res. a. D. Karl Heinecke, und Lt. d. Res. a. D. Bruno Bethge, mit 11 Karten, 3 Skizzen und Abbildungen. Oldenburg, Stalling, 1926, 65 s.

[11]                       Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста 1914–1922 гг. III степень. №№1– 120000. М., «Духовная Нива», 2015, стр. 516.

[12]                       Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege…, 132 s.

[13]                       Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, III степень, стр. 1166.

[14]                       Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege…, 131 s.

[15]                       Срочное донесение за 15.08.1915. Но док.: 8792, РГВ-иA, Ф.: №2019, О.: №1, Д.: №121.Телеграмма генерала Попова генералам Флугу, Гернгроссу, Балуеву, Истомину, Олохову, Миллеру, Одишелидзе и Медведеву от 15 августа 1915 г. 9.30 веч., лист 1.

[16]                       Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 142 s.

[17]                       Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 65 s.

[18]
Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 35.

[19]                       Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 65 s.

[20]                       Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 143 s.

[21]                        Viktor Bauernstein (*1866). https://wiki.genealogy.net/Viktor_Bauernstein_(*1866)

[22]                       Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 144 s.

[23]                       Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 66 s.

[24]                        Mongirdas V. Apie Aukštadvario dvaro ir jo savininkų Malevskių ir Mongirdų istoriją…, 192, 195 p.

[25]                       Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. Vilnius, „Mintis“, 1989, 479 p.

[26]  Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija 1913-2013. VšĮ „Terra Publica“, 2013, 42 p.

[27]                        Česnulis V. V. Nutilę varpai. Trakai, Voruta, 2015, 40 p. ir Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija…, 42 p.

[28]                       Brazauskas V., Buchaveckas St. ir kiti. Aukštadvaris / Tarybų Lietuvos enciklopedija, I tomas. Vilnius, 1985, 136 p.

[29]                        Iš karo laukų. „Lietuvių balsas“, 1915, rugsėjo 8 d., Nr. 2, 4 psl.

[30]                       Das Fußartillerie-Bataillon Nr. 39. im Weltkriege…, 125-126 p.

[31]                        Račkauskas K. Aukštadvario švietimo ir kultūros paveldo reliktai. Straipsnis asmeniniame autoriaus archyve.

[32]                       Šv. Dominyko bažnyčia (rektoratas), https://parapijaaukstadvaris.blogspot.com/p/sv.html, Zilinskas R. Aukštadvario dominikonų vienuolyno istorijos tyrimai. http://www.kulturospaveldas.lt/aukstadvario-dominikonu-vienuolyno-istorijos-tyrimai.html

[33]  Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija…, 42 p.

[34]  Bronius. A. A. Kun. Justinas Aukštuolis / Lietuvos aidas, 1918 01 17.

[35]  Cijūnėlis P. Aukštadvario apylinkės praeitis ir dabartis. Trakai, 1971, 6+ p. Autoriaus asmeninis archyvas.

[36]                        Baltarusiškoje vikipedijoje https://be-tarask.wikipedia.org/wiki/Шаркоўшчына nuotrauka klaidingai įvardijama kaip Šarkoŭščynos miestelio (Baltarusija, Vitebsko sritis) vaizdas.

Vydas Narvidas. Aukštadvario kraštas Didžiojo karo verpetuose (I)