Vydas Narvidas. Aukštadvario kraštas Didžiojo karo verpetuose (I)

Aukštadvaris apie 1918 metus. Nuotrauka iš internetinio resurso https://be-tarask.wikipedia.org/wiki/Шаркоўшчына

Vydas Narvidas, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m., į didžiąją Lietuvos dalį atsirito po metų. Karas palietė ir Aukštadvarį bei jo apylinkes. Šiemet sukanka 110 metų nuo tų įvykių. Šia proga pristatome straipsnį apie Pirmojo pasaulinio karo įvykius Aukštadvario krašte.

Vokiečių ir rusų šaltiniai

Rašant šį straipsnį naudotasi skaitmeninio formato archyviniais dokumentais ir knygomis, pasiekiamomis per internetines paieškos sistemas. Daugelį mums aktualių vokiškų šaltinių galima rasti Vokiečių skaitmeninėje bibliotekoje (Deutsche digitale bibliothek).[1] Iš čia dažnai nukeliaujame į Viurtenbergo žemės biblioteką Štutgarte, kurioje yra didelis skaitmenintų duomenų archyvas.[2] Šiuose skaitmeniniuose duomenynuose ir buvo rasti žemiau minimi leidiniai. Detalesnės informacijos suteikė internetinis portalas Gefallenendenkmäler (Žuvusiųjų memorialas),[3] skirtas Pirmojo pasaulinio karo frontuose kritusiems vokiečių kariams.

Bendrą karinių veiksmų panoramą pateikia Vokietijos valstybės archyvo leidinys Pasaulinis karas 1914-1918 m., dalyje, skirtoje 1915 m. Vokietijos karinėms operacijoms, vykdytoms Lietuvos teritorijoje.[4] Konkretesnių šaltinių paieškos orientyras buvo išlikusios Didžiojo karo laikų kapinės Užuguostyje, Paverknėje, Bičiūnuose ir Semeliškėse, kur palaidoti daugiausia vokiečių kareiviai. Antkapiniuose paminkluose vis dar įskaitomos žuvusiųjų pavardės ir karinių dalinių numeriai. Pastarieji atvedė prie tarpukariu leistų knygų. Viena jų – Alfredo Klėbergo (Alfred Kleeberg) darbas apie 354-ąjį pėstininkų pulką,[5] kita – Adolfo Usingerio (Adolf Ußinger) pasakojimas apie 39-ąjį artilerijos batalioną.[6] Įvykiams ties Aukštadvariu nušviesti itin reikšminga Franco Kaizerio (Franz Kaiser) kartu su kitais autoriais parašyta knyga apie 171-ąjį pėstininkų pulką,[7] bei Cornerio (Zoerner) ir jo bendraminčių darbas, skirtas 174-ajam pėstininkų pulkui.[8] Svarbi Karlo Heinekės (Karl Heinecke) ir Bruno Betgės (Bruno Bethge) knyga apie 263-jį rezervinį pėstininkų pulką.[9] Šaltiniai vertingi tuo, kad juose pateikiama medžiaga paremta karo dienoraščių įrašais, o autoriai dažnai buvo tiesioginiai įvykių dalyviai ir liudytojai. Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio apylinkėse kovėsi 137-asis pėstininkų pulkas, jo vadas Ervinas Foigtas (Erwin Voigt) yra parašęs knygą[10] apie karinio dalinio kovos kelią. Joje, galbūt, rastume papildomų detalių mus dominančia tema, tačiau, deja, šio darbo skaitmeniniame formate surasti nepavyko.

Iš rusų pusės keletą dokumentų pavyko aptikti projekto 1914–1918 m. Didžiojo karo didvyriams atminti skaitmeniniame archyve.[11] Šie dokumentai – telegramos, armijos štabo siunčiamos iš fronto, į jiems pavaldžius karinius dalinius, karinių veiksmų suvestinės. Informacijos apie įvykius Aukštadvario apylinkėse rasta A. Krylovo darbe apie Sibiro šaulių pulkus[12] ir S. Patrikejevo daugiatomiame veikale apie pasižymėjimo ženklo Georgijaus kryžiaus kavalierius.[13] Pastarajame darbe esanti informacija daug prisidėjo atkuriant įvykių vietas ir chronologiją.

**Vokiško žemėlapio Karte des westlichen Russlands. <…> Landes-Aufnahme, 1914 fragmentas**

Vokiškuose šaltiniuose datos pateikiamos pagal mums įprastą kalendorių – grigališkąjį. Rusų šaltiniuose, pirmiausia to meto dokumentuose, datos nurodytos pagal Rusijoje tada vartotą julianiškąjį kalendorių. Vengiant painiavos laike, visos straipsnyje nurodytos datos pateikiamos pagal šiuolaikinį kalendorių.

Abiejų pusių pajėgos

Ties Aukštadvariu kovojo šie vokiečių pulkai: 8. Reino pėstininkų pulkas Nr. 70 (pulkininkas Jurgenas Syras (Jürgen Siehr)), 2. Žemutinio Elzaso pėstininkų pulkas Nr. 137 (pulkininkas Ervinas Foigtas (Erwin Voigt)) ir 10. Lotoringijos pėstininkų pulkas Nr. 174 (Karlas Šenkas (Karl Schenk)) iš 31-sios divizijos, 2. Aukštutinio Elzaso pėstininkų pulkas Nr. 171 (papulkininkis Viktoras Bauernšteinas (Viktor Bauernstein)), įėjęs į 229-ąją pėstininkų brigadą, 263-sis rezervinis pėstininkų pulkas (majoras fon Beras (von Behr)) iš 79-sios rezervo divizijos, 354-sis pėstininkų pulkas (pulkininkas Paškė (Paschke)) iš 88-sios pėstininkų divizijos. Dažnai pėstininkų batalionai buvo sustiprinami pionierių kuopomis, kavalerija daugiausia naudota žvalgyboje. Šie koviniai daliniai įėjo XL-ąjį korpusą (generolas Lincmanas (Lintzmann)), pastarasis buvo Dešimtosios vokiečių armijos (generolas pulkininkas Hermanas fon Einchhornas (Herman von Einhorn))[14] sudėtinė dalis. Vengdami painiavos vokiečių pulkus minėsime pagal numerius.

Iš rusų pusės vokiečių puolimą stengėsi sustabdyti irgi Dešimtosios armijos (vadas generolas Jevgenijus Rodkevičius) III-jo Sibiro korpuso pulkai: 27-as (pulkininkas Lukjanas Afanasjevas (Лукьян Афанасьев)) ir 28-as Sibiro šaulių pulkas (pulkininkas Konstantinas Aliančikovas (Константин Алянчиков)) iš 7-osios Sibiro šaulių divizijos, 29-as (pulkininkas Sergejus Smirnovas (Сергей Смирнов)), 31-as (pulkininkas Kazimiras Mališevskis (Казимир Малишевский)) ir 32-as (generolas majoras Ivanas Kotikovas (Иван Котиков))[15] Sibiro šaulių pulkas iš 8-osios Sibiro šaulių divizijos, 44-ojo Dono kazokų pulko dalys. Rusų kariniams daliniams žymėti vartosime santrupą SŠ – Sibiro šaulių.

Aukštadvaris – svarbus taškas

1915 m. rugpjūčio 8-17 dienomis vokiečiai užėmė Kauno tvirtovę ir išvystė spartų puolimą Vilniaus link. Šis puolimas vokiečių istorinėje literatūroje vadinamas Mūšiu prie Nemuno ir Mūšiu dėl Vilniaus. Rusų istoriniame naratyve šie įvykiai – Didysis rusų armijų atsitraukimas.

Tuo metu frontas tęsėsi nuo Liepojos šiaurėje iki Dnestro upės pietuose. Mūšiai ties Aukštadvariu sudarė tik labai trumpą šio fronto atkarpą. Straipsnyje apžvelgsime ruožą maždaug nuo Stakliškių iki Semeliškių – Aukštadvaris yra kaip tik šios atkarpos viduryje – rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, bandysime atskleisti kaip šis fronto baras keitėsi, kokių įvykių jame būta, kada Aukštadvaris buvo vokiečių armijos užimtas, kokios šio užėmimo pasekmės.

Frontas 1915 m. rugpjūčio antroje pusėje buvo labai dinamiškas – vokiečiai atkakliai spaudė rusų dalinius, šie beveik kasdien traukėsi į naujas pozicijas. Rusų gynyba tuo metu rėmėsi Trakų ežerynu – siauresniais ar platesniais sąsiauriais tarp ežerų, ypač aukštumomis šiuose sąsiauriuose, kur buvo galima užimti patogias gynybines pozicijas, o ežerai vaidino flangų priedangos vaidmenį.

Rugpjūčio 24 dienos vakare vokiečiai be kliūčių persikėlė per Nemuną ties Darsūniškiu, o rugpjūčio 26 d. užėmė Alytų, susikurdami galimybę pradėti puolimą linijoje Gardinas – Vilnius, ir suduoti, galbūt, paskutinį triuškinantį smūgį priešininkui. Aukštadvaris atsidūrė šio puolimo kryptyje. Tuometinio Aukštadvario valsčiaus ir kaimyniniai vietovardžiai šaltiniuose atsiranda paskutinėje rugpjūčio dekadoje. Straipsnyje dažnai sutiksime gyvenvietes, kurios šiandien įeina į Stakliškių, Onuškio ar Semeliškių seniūnijas. Taip yra todėl, kad carinės Rusijos metais Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Aukštadvario valsčius buvo žymiai didesnis už šiandieninę seniūniją.

Rusų gynybinėse operacijose Aukštadvaris vaidino svarbų vaidmenį, čia telkiamos pagrindinės pajėgos, iš čia jos paskirstomos į karščiausius fronto ruožus. Rugpjūčio 23 d. telegramoje rusų 10-osios armijos štabo viršininkas generolas I. Popovas Šiaurės vakarų fronto štabo viršininkui A. Gulevičiui perduoda įsakymą permesti 8-ąją Sibiro diviziją prie Aukštadvario,[16] o rugpjūčio 24-ąją 10-osios armijos vadas J. Rodkevičius telegrafuoja Šiaurės vakarų fronto štabo viršininkui generolui A. Gulevičiui: III-čiojo Sibiro korpuso trys pulkai turi susitelkti ties Aukštadvariu, kad kartu su generolo V. Chitrovo raitelių būriu sudarytų aktyvų gynybinį frontą.[17] Tos pačios dienos vakare 31-asis SŠ pulkas susitelkia ties Aukštadvariu. Nuo ankstaus rugpjūčio 25 d. ryto 29-sis SŠ pulkas, dislokuotas ties Jieznu, per Stakliškes, Jarmališkes, Kaliūkščius, Kruncikus traukiasi Aukštadvario link. Vakare I. Popovas telegramoje pažymi, kad 29-sis SŠ pulkas artėja prie Aukštadvario, o apie 20 val., jau temstant, pulko daliniai pasiekė miestelį ir čia apsistojo.[18] Rugpjūčio 25 d. vakare iš Aukštadvario į pozicijas linijoje Semeliškės-Dzenkūniškės-Noškūnai patraukė rusų pastiprinimas iš 2 batalionų ir 6 kulkosvaidžių.[19] Rugpjūčio 26 d. ryte 29-ojo Sibiro šaulių pulko III-sis ir IV-sis batalionai, 8-ojo Sibiro šaulių Artilerijos bataliono IV-oji baterija ir 44-ojo Dono kazokų pulko 400 karių išvyko iš Aukštadvario užimti pozicijas prie Naujalaukio tarp Asono ir Juodžio ežerų. Vidurdienį pajėgos atvyko į Naujalaukį ir įsiliejo į ten jau buvusio V. Chitrovo būrio sudėtį.[20]

Vokiečiams Aukštadvaris irgi buvo svarbus taškas, kelių susikirtimas, iš kurio buvo galima vystyti puolimą ir rytų, ir pietų kryptimis, todėl miestelio užėmimui vokiečių vadovybė skyrė didelį dėmesį. Aukštadvario link judėjo kelių vokiečių pulkų pajėgos su savo lauko artilerijos daliniais, dažnai sustiprintais atskirų artilerijos pulkų baterijomis ir pionierių kuopomis. Nuo Beižionių, Krunio Nečiūnų kryptimi ėjo 263-ojo rezervinio pulko batalionai. Čižiūnų ir Vilūnų link nuo Eitulionių traukė 171-ojo pėstininkų pulko daliniai. Nuo Užuguosčio per Intuponis, Rodomislę, Vigodką į Aukštadvarį žygiavo 70-ojo ir 174-ojo pėstininkų pulkų pajėgos, pastarasis pulkas buvo dažniau naudotas kaip rezervinis, o prieš pat Aukštadvario puolimą jis pakeitė 70-ojo pulko dalinius ir tiesiogiai dalyvavo mūšyje dėl miestelio. Nuo Stakliškių ir Guosto ežero Eigirdonių, vėliau Dusmenų kryptimi, užkabindamas Jarmališkes, atakavo 354-sis pėstininkų pulkas.

Frontas artėja

Rusų šaltiniai nurodo, kad turintys iniciatyvą vokiečiai rugpjūčio 25-26 dienomis priartėja prie Užuguosčio ir siekia užimti svarbias Gedanonių aukštumas.

Rugpjūčio 25-tąją nuo Varkalių per Nemaitonis link Eitulionių žygiuojančias vokiečių 171-ojo pėstininkų pulko kolonas netikėtai iš pietų pusės apšaudo rusų artilerija, o ir pėstininkai atakuoja. Vokiečiai bando apeiti rusų pozicijas, tačiau jau ties Eitulionių kaimu susiduria su pranašesnėmis priešo pajėgomis, tada nutaria smogti rusų flangui einant per Ringailius (į vakarus nuo Nemaitonių). Tam skiriamos kelios pulko kuopos, o likusios pajėgos turi pulti priešą Eitulionių kryptimi. Nuo Ringailių besiveržiantys vokiečiai vakarop beveik pasiekia Vaitkūnus, tačiau ties Butkiškėmis (piečiau Nemaitonių) patenka į rusų artilerijos ugnį. Vokiečiai atsako taiklia ugnimi ir padaro priešui nuostolių, tačiau į pietryčius nuo Vaitkūnų žvalgyba praneša apie stiprias priešo pozicijas, todėl pulko vadas papulkininkis V. Bauernšteinas nutaria šią dieną nebepulti, o pagrindinės pulko pajėgos lieka nakvoti Butkiškėse.[21]

**174-ojo vokiečių pėstininkų pulko kovos kelias. Schema iš knygos Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege 1914-1918, [1930?]**

Rusai, pasinaudodami pauze, vėlų rugpjūčio 25 d. vakarą persigrupuoja: ties Liaukiškėmis buvusius 29-ojo SŠ pulko dalinius pakeičia 27-ojo SŠ pulko daliniai, o 29-ojo SŠ pulko batalionai persidislokuoja prie Intuponių, baterijas palikę ties Mergiškėmis. Intuponyse telkiamas šio fronto ruožo rezervas.[22]

Rugpjūčio 26 d. rusams pavyksta atsiimti prarastą poziciją prie Vaitkūnų: 27-ojo SŠ pulko X-ta kuopa pereina į durtuvų ataką ir išmuša vokiečius iš aukštumos ties Vaitkūnais, netgi paima 8 vokiečių karius į nelaisvę. Vokiečiai, siekiantys susigrąžinti prarastas pozicijas, du kartus kontratakuoja, bet rusams kol kas pavyksta atakas atremti.[23] Vokiečių pėstininkai atakuoja be artilerijos palaikymo, matyt, todėl jiems nepavyksta išstumti rusų iš aukštumų, maža to, 354-ojo pulko II-as batalionas, bandydamas aplenkti rusų pozicijas kariuoju flangu per Būdų mišką, tankmėje apšaudomas savų.[24]

V. Bauernšteinas priima sprendimą pulko pajėgomis apeiti rusų pozicijas šiauriau Žydiškių ežero (dabar – Švenčiaus ežeras) ir tokiu būdu užimti Eitulionius bei apsupti priešą piečiau ežero. Apie 11 val. ryto vokiečiai pasiekia Eitulionius, tačiau iš pietų, nuo Pašvenčio pusės rusai atakuoja. Kapitonas Argelanderis nedelsdamas meta IX-tą ir X-tą kuopas į kontrataką, o V-ta ir VIII-ta kuopos puola rusus Švenčiaus ežero pakrante. Drąsi vokiečių kontrataka parbloškia bepuolančius rusus, dalis jų pabėga, dalis pasiduoda į nelaisvę, tačiau likusieji inirtingai priešinasi, bet žūsta nuo vokiečių durtuvų. Vokiečiai netenka žuvusiais 2 karininkų ir 29 eilinių, 1 karininkas ir 93 pėstininkai sužeidžiami, 10 karių dingsta be žinios.[25] Vienas prie Eitulionių žuvęs karininkas – 171-ojo pėstininkų pulko XI-tos kuopos leitenantas Hansas Veisbachas (Hans Weisbach) iš Obernigko.[26] Rusų nuostolių nepavyko rasti.

Rusų šaltiniai patvirtina prie Žydiškių ir Eitulionių vykusius aršius mūšius. Rugpjūčio 26 d. vokiečių 263-ojo ir 171-ojo pėstininkų pulkų artilerija uraganine ugnimi dengia 29-ojo SŠ pulko pozicijas, o piečiau, tarp Asono ežero ir Žydiškių, pėstininkai bando apeiti rusų 27-ojo SŠ pulko XIV-sios ir XVI-sios kuopos pozicijas kairiajame flange.[27]

Rugpjūčio 26 d. ryte vokiečių artilerija savo ugnį nukreipia piečiau, ties Užuguosčiu ir prie Guosto ežero, į rusų 26-ojo ir 25-ojo SŠ pulkų sandūrą. Šio smūgio rezultatas – susidariusi ganėtinai didelė spraga rusų gynyboje. 26-ojo SŠ pulko batalionai atsiduria ypatingai sunkioje padėtyje: beveik baigiasi šoviniai, o dešinį flangą smarkiai atakuoja vokiečių pėstininkai. Skubiai išsiųstas pastiprinimas užima pozicijas prie Palapiškių, tačiau jau po valandos vokiečiai ima supti rusus kairiajame flange. Tuo pat metu pusė Užuguosčio jau dega. Rusų armijos vadovybė bando sustabdyti vokiečių veržimąsi, pasiųsdama prie Guosto ir Gelužio ežerų štabskapitono Pisarevo kuopą ir III-ąjį batalioną, tačiau tai nepadeda. Apie 15 val. 26-ojo SŠ pulko batalionas priverstas trauktis iš degančio Užuguosčio link Guosto ežero. Paskui jį į liepsnojantį miestelį įžengia vokiečiai. Jų žvalgai įsilipa į bažnyčios varpinę ir iš ten koreguoja artilerijos ugnį. Sviediniai gana tiksliai krenta į rusų apkasus ir daro jiems nuostolių. Vokiečių artilerija šaudo be perstojo, net ir tada, kai jau visiškai sutemsta. Vakare rusai pagilina savo apkasus, bet apie 23 val. gauna įsakymą atsitraukti į Aukštadvarį ir susijungti su ten esančiu 29-ju SŠ pulku. Tos dienos rusų nuostoliai: 6 žuvę ir 33 sužeisti.[28]

Piečiau Užuguosčio naktį į rugpjūčio 27-ją rusai atsitraukia dar toliau į pietus, todėl vokiečių 39-ajam artilerijos batalionui įsakoma žygiuoti į Gripiškes. Tuo tarpu pėstininkai artėja prie Želkūnų (šalia Vyšniūnų). Rusų pajėgų dydis kurį laiką vokiečiams nežinomas, bet greitai rusai vėl atiduoda savo pozicijas ir pasitraukia, užimdami naujas gynybines linijas aukštumose prie Eigirdonių (vokiečių šaltiniuose – 131 aukštuma[29]). Puolančius vokiečius rusai pasitinka artilerijos ugnimi ties Popsio kaimu, kur vokiečių pėstininkai patiria nuostolių nuo šrapnelių. Mūšis vyksta visą dieną, artilerijos susišaudymai nenutyla iki vakaro, rusai atkakliai ginasi 131-oje aukštumoje. Vokiečių baterijų šaudmenų atsargos išsenka, papildyti amuniciją pavyksta tik po trijų valandų, nes šaudmenų gurguolės gerokai atsilikusios. Vis tik rusai priverčiami palikti savo pozicijas ir atsitraukti Dusmenų pusėn. Rugpjūčio 28 d. 354-sis pulkas kovoja prie Jarmališkių, Gaižiūnų, vėliau juda Dusmenų kryptimi kaip ir 39-sis artilerijos batalionas.[30]

Šiauriau, dar rugpjūčio 24 d., vokiečių 263-ojo rezervinio pulko II-as batalionas užima Beižionis, čia įsirengia bataliono štabą. Rugpjūčio 25-ąją to paties pulko I-sis batalionas per Žikaronis, Dainavą žygiuoja Navasiolkų (šiuo atveju – kaimas pakeliui į Budilius, Semeliškes) kryptimi ir po smulkių susidūrimų su priešu kaimą užima. Temstant Žuvyčiuose išstatomi avanpostai, tačiau II-sis batalionas Beižionyse smarkiai apšaudomas rusų artilerijos. Vienas sviedinys pataiko tiesiai į pastatą, kuriame įsikūręs štabas. Kyla gaisras, sudega gurguolė ir 7 arkliai.[31]

Nepaisant nuostolių, kitą dieną (08.26) 263-ojo rezervinio pėstininkų pulko kapitonas Mejeris su I-u ir VI-u batalionais bei kapitonas fon Boninas su 63-ojo lauko artilerijos pulko baterijomis gauna įsakymą pulti Neciūnų (dabar – Nečiūnai) kryptimi. Budiliuose kolona susiduria su stipriu priešu, įsitvirtinusiu Dzenkūniškėse. Baterija išstatoma atvirame lauke ir apšaudo rusų pozicijas, pėstininkai juda priešo link, tačiau rusai atmuša atakas.[32] Į liniją Semeliškės – Dzenkūniškės – Noškūnai iš Aukštadvario atskuba rusų 2 batalionų ir 6 kulkosvaidžių pastiprinimas.[33] Nors kai kuriose vietose rusai pasitraukia, bet visiškai užimti jų pozicijas pavyksta tik dienai baigiantis.

Būtent rugpjūčio 26 d. vokiečiai, puldami nuo Budilių ir Aleksandravos, apeina Nestrėvaičio ežerą ir Semeliškes, miestelį sudegina artilerija. Nelabai tikslūs kazokų žvalgų pranešimai neleidžia laiku šia kryptimi permesti rusų pajėgas, dar galėjusias susdabdyti vokiečių prasiveržimą.[34]

Tuo metu, kai 263-ojo rezervinio pėstininkų pulko I-sis batalionas kaunasi prie Budilių, II-sis šio pulko batalionas kartu su V. Bauernšteino 171-ojo pulko daliniais puola Naujalaukį (kaimas šiauriau Didžiarauliškių), bet rusai kontratakuoja, ir vokiečiams vietoj puolimo tenka stoti į gynybą bei kastis apkasus, kuriuose priversti nakvoti vėsią naktį alkani, nes lauko virtuvė ir maisto furgonai tuo metu negali privažiuoti prie apkasų dėl rusų ugnies.[35]

Auštant rugpjūčio 27-osios rytui paaiškėja, kad rusai paliko visas savo pozicijas ir atsitraukė, tačiau tik iki Adincavos ir Ivaniškių. Būtent čia su rusų gynyba susiduria 263-ojo rezervinio pėstininkų pulko kapitono Mejerio būrys, žygiuojantis per Krunį. Vokiečių haubicų baterija apšaudo rusų apkasus, pėstininkai atakuoja, tačiau rusai flangine ugnimi stabdo vokiečių puolimą. Pastarieji patiria nuostolių („laidojimai vėl tapo įprastu dalyku“). II-jam vokiečių batalionui iki vakaro pavyksta pasiekti Vaizbūniškes.[36] Vokiečiai įveiks rusų gynybą ties Adincava ir Ivaniškėmis rugpjūčio 29 d., bet nuo Vaizbūniškių Čižiūnų link jiems seksis geriau.

Rugpjūčio 27 d. naktį 171-ojo pėstininkų pulko vadams susidaro įspūdis, kad rusai traukiasi. Ties Liaukiškėmis esantiems pulko batalionams iškeliamas uždavinys nedelsiant persekioti atsitraukiantį priešą. Iš Liaukiškių, pro 214-tą aukštumą (šalia Mergiškių), per Škilietus link Aukštadvario turi žygiuoti kelios kapitono Baumano kuopos. Kapitono Ekšteino vadovaujamos pajėgos, sustiprintos pionierių kuopa, turi traukti per Piliakalnį, Paukšteliškes, Čižiūnus, Naujasodžius. Ekšteino kolona susiduria su rusų gynyba ruože Dailydukas – Sredninkai esančiame miške.[37] Čia rusai kontroliuoja piečiau Dailyduko esančią 195-tą aukštumą ir 184-ą aukštumą (pastaroji vietinių gyventojų vadinama Šaltu kalnu). Ekšteinas prašo Baumano pagalbos, tačiau Baumano kolona užstrigusi ties 214-ta aukštuma, kur patenka į stiprią priešo ugnį, žūsta kapitonas Osanas, pulke buvęs beveik nuo karo pradžios. Iki pat vakaro vokiečiams nepavyksta palaužti rusų pasipriešinimo.[38]

**Rusų ir vokiečių pozicijos ties Užuguosčiu. Schema iš knygos Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege 1914-1918, [1930?]**

Rugpjūčio 27 d. nuo Užuguosčio link Palapiškių ir Rodomislios pasiųsti vokiečių raiti žvalgai praneša, kad rusai atsitraukę ir užėmę pozicijas linijoje tarp aukštumų 168 ir 184 (168-oji – piečiau Vigodkos, į pietvakarius nuo Aukštadvario, 184-oji – jau minėtas Šaltas kalnas).[39] Puolimas planuojamas naktį į rugpjūčio 28-ąją, tačiau tikimasi, kad rusai paliks pozicijas be mūšio.

Naktį 171-ąjį pulką pasiekia žinia, kad 174-ajam pėstininkų pulkui pavyko užimti Aukštadvarį, tačiau netrukus paaiškėja, kad ši žinia pernelyg ankstyva.[40]

Literatūra:

[1] Deutsche digitale bibliothek. Kultur und Wissen online, adresu https://www.deutsche-digitale-bibliothek.de

[2] Württenbergische Landesbibliothek adresu https://digital.wlb-stuttgart.de

[3] Gefallenendenkmäler, http://denkmalprojekt.org

[4] Der Weltkrieg 1914 bis 1918. Die Operationen des Jahres 1915; [2]. Die Ereignisse im Westen im Frühjahr und Sommer, im Osten vom Frühjahr bis zum Jahresschluß (8. 1932), Berlin, 1932.

[5] Das Infanterie-Regiment Nr. 354 im Weltkriege 1914-1918 nach den Kriegstagebüchern bearbeitet von Alfred Kleeberg. Mit 4 Karten und 15 Skizzen. Oldenburg i. O./Berlin 1923.

[6] Das Fußartillerie-Bataillon Nr. 39. im Weltkriege 1914/18 bearbeitet nach amtlichen und privaten Kriegstagebüchern von Adolf Ußinger, ehemals Leutnant der Reserve im Fußartillerie-Bataillon Nr. 39 mit übersichtskarten, Skizzen und Abbildungen. Oldenburg, 1931.

[7] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege auf Grund der amtlichen Kriegstagebücher bearbeitet im Auftrage des Reichsarchivs von Generalmajor a. D. Kaiser, Kommandeur des I.R. 171 1915-1918, Major Buchholß, Hauptmann a. D. Renovanz mit 5 Karten, 22 Skizzen und 110 Abbildungen. Oldenburg i.D./Berlin 1927.

[8] Das 10. Lothringische Infanterie-Regiment 174 im Weltkriege 1914-1918. Nach den amtlichen Kriegssakten und privaten Aufzeichnungen bearbeitet von Major a. D. Zoerner / Hauptmann Kohl Generalmajor a. D. Schenck / Oberst a. D. Neuhof, Oberstleutnant a. D. Müller-Loebniß. Druck und Verlag: Bernhard Sporn, Buchdruckerei und Verlagsanstalt Zeulenroda (Thür.), [1930?].

[9] Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West. Nach den amtlichen Kriegstagebüchern und persönlichen Aufzeichnungen und Erinnerungen bearbeitet von Lt. d. Res. a. D. Karl Heinecke, und Lt. d. Res. a. D. Bruno Bethge, mit 11 Karten, 3 Skizzen und Abbildungen. Oldenburg, Stalling, 1926.

[10] Erwin Voigt. 2. Unter-Elsässisches Infanterie-Regiment Nr 137. Nach d. amtl. Unterlagen d. Reichsarchivs, sowie Aufzeichngn von Mitkämpfern., Bernard & Gräfe, 1934.

[11] Rusų armijos vadų Popovo ir Rodkevičiaus skubūs pranešimai, prieinami skaitmeniniame archyve adresu https://cdn.gwar.mil.ru

[12] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки на Германском фронте 1914–1918 гг. (по архивным документам) / А. Крылов. – М : БИБЛИОГЛОБУС, 2014.

[13]
Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста 1914–1922 гг. I степень NoNo1–42 480. II степень NoNo1–85 030, М., «Духовная Нива», 2015.

[14] Vadai iš internetinio portalo https://wiki.genealogy.net

[15] Vadai iš internetinio puslapio http://rusgeneral.ru/shik_1914/1914_sib_strel.html

[16] Срочное донесение за 10.08.1915. Но 82/628, лист 3. Номер документа: 8535, Российский Государственный Военно-исторический архив, Фонд: №2019, Штаб главнокомандующего армиями Северо-Западного фронта, Опись: №1, Управление генерал-квартирмейстера, Дело: №121, Штаб Главнокомандующего Армиями Северо-Западного фронта. 10-я Армия. Оперативное отделение.

[17] Срочное донесение за 11.08.1915. Но док.: 8544, РГВ-иA, Ф.: №2019, О.: №1, Д.: №121.

[18] Срочное донесение за 11.08.1915. РГВ-иA, Ф.: №2019, О.: №1, Д.: №121. Телеграмма Попова генералам Гулевичу, Миллеру, Балуеву, Олохову, Бебелю, Фоугу, Трофимову, Гернгроссу, Одишелидзе от 11 августа 1915 г. без Но, лист 2.

[19] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 156-158.

[20] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 155.

[21] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 139 s.

[22] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 155.

[23] Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 360.

[24] Das Infanterie-Regiment Nr. 354 im Weltkriege…, 31 s.

[25] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 140 s.

[26] Onlineprojekt Gefallenendenkmäler, http://www.denkmalprojekt.org/2024/vl_ir-171_wk1.html

[27] Патрикеев С. Б. Сводные списки кавалеров Георгиевского креста…, I степень – II степень, стр. 359.

[28] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 156-158.

[29] Vokiškuose šaltiniuose minimos aukštumos identifikuotos remiantis žemėlapio Karte des westlichen Russlands. P (22) (Koszedary) P 23. Sumiliszki. Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme, 1914 informacija, gretinant ją su kituose šaltiniuose esančiais schematiniais planais. Skaičius, žymintis aukštumą, yra jos aukštis virš jūros lygio.

[30] Das Fußartillerie-Bataillon Nr. 39. im Weltkriege…, 121-122 s.

[31] Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 64 s.

[32] Ten pat.

[33] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 157.

[34] Крылов А. 29-й и 67-й Сибирские стрелковые полки…, стр. 158.

[35] Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 64 s.

[36] Das Reserve-Infanterie-Regiment Nr. 263 in Ost und West…, 65 s.

[37] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 141 s.

[38] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 141 s.

[39] Vokiečių žemėlapyje ties Aukštadvariu nurodytos dvi aukštumos tuo pačiu skaičiumi – 184, antra kalva – Čižiūnų Milžinkapis (nepainioti su Švedkalniu).

[40] Das Infanterie-Regiment Nr. 171 im Weltkriege…, 141 s.

Bus daugiau