Tie, kas važiuoja pro Merkinę, rekomenduoju sustoti. Ir ne tik pasižiūrėti į namą, kur mirė Vaza. Ir ne tik prisiminti gražią legendą: kai Vladislovas Vaza pajuto, jog mirs, paprašė jį išnešti į aikštę, kad paprasti žmonės pamatytų, kaip karaliai miršta. Pavažiavus į kalnelį, aplenkus sovietinių karių kapus ir vis dar stovintį sovietinio kareivio su automatu skulptūrą, važiuojant kapinių link, patenki prie pastatytų kryžių partizanams.

Būtent šioje vietoje buvo užkasti nukankintų ir nužudytų partizanų kūnai. Po to buvo padarytas stadionas, kad kiekvieną dieną maži vaikai bėgiotų ant nukankintų žmonių kaulų. Gal buvo tokių vaikų, kurie bėgiojo ant savo tėvo kaulų. Kas žino.

Dabar ten kryžiai. Artimieji juos pastatė savo žuvusiems tėvams, broliams, dėdėms. Yra ir vienas paprastas kryžius, ant kurio užrašyta – „Baltarusiui Vasiai“. Nežinau, kas jis buvo, tik suprantu, kad jis kovojo kartu su Lietuvos partizanais. Tikriausiai ne jo artimieji jam pastatė kryžių, o jį atsimenantys žmonės.

Tai ne vienintelis pavyzdys, kai baltarusis ar rusas kovojo Lietuvos partizanų gretose. Buvo ir rusų, kurie suprato, kad komunizmas yra didžiausias žmonijos priešas. Ir jie padėjo savo galvas kovodami su NKVD, stribais. Nedaug, bet buvo.

Ir tai yra sena tradicija. Tikriausiai nuo Mindaugo laikų, kai jo karo vadu buvo Eustatijus Konstantinovičius, bėglys iš Riazanės. Galime prisiminti ir Žalgirio mūšyje besikovusius Smolensko pulkus.

Ir, be abejo, Lietuvos didvyrį Konstantiną Ostrogiškį, kuriam turime būti dėkingi už pergalę prie Oršos. Būtent jis pastatė dvi cerkves Vilniuje, tuo prisidėdamas prie stačiatikių gerovės. Įdomu ir tai, kad tuo metu Vilniaus mieste jau nebuvo leidžiama statyti naujų cerkvių. Tačiau Žygimantas Senasis suprato tikėjimo reikalus. Prieš mūšį melsdamasis Ostrogiškis pažadėjo, kad pergalės atveju jis pastatys naujas cerkves. Ir Lietuvos valdovas, pats būdamas kataliku, leido tai padaryti. Ar galime surasti geresnį pilietiškumo pavyzdį?

Lietuvos istorijoje tai nėra išimtis. Prisiminkime Zubovus. Platonas Zubovas buvo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo architektas. Už tai gavo iš imperatorienės gavo gausybę dvarų Lietuvoje. Tačiau jo palikuoniai slėpė knygnešius savo dvare, platino lietuvišką spaudą, tarpukario Lietuvoje padėjo vykdyti Smetonai užsienio politiką. Ir galiausiai būtent Zubovų šeima išsaugojo Kauno sporto halės architektą Anatolijų Rozembliumą per holokaustą. Kur dar atrastume didesnius Lietuvos patriotus?

Apie Sąjūdžio laikotarpiu Lietuvos rusų didžiulį įnašą į Lietuvos nepriklausomybę net nekalbėsiu. Tai akivaizdu.

Lietuvos rusėnai, rusai ne kartą, ir ne du kovojo dėl Lietuvos. Ir kovojo prieš tą pačią Rusiją. Jie pasirinko savo tėvyne ne stipresnę, bet silpnesnę pusę, nors, akivaizdu, kad jie turėjo ir kitų išeičių. Gal jų nebuvo dauguma, tačiau jų tikrai buvo. Ir jie yra sektini pavyzdžiai ne tik Lietuvos rusams, bet ir Lietuvos lietuviams.

Kodėl pasakoju šias istorijas? Šiandien vis labiau siekiama sukiršinti Lietuvos rusus su likusiais Lietuvos piliečiais. Lietuvos rusams įnirtingai peršamas sovietinis pasaulio modelis. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos rusai turi gausybę pavyzdžių, į kuriuos gali orientuotis. Nereikia žiūrėti į Putino Kremlių, jei nori išlikti rusu. Pasakojant šias istorijas mokyklose, galbūt nekiltų noras jaunuoliams važiuoti į sukarintas ir agresyvios ideologijos persunktas stovyklas svetimose šalyse. Ir pagaliau būtų užkirstas kelias galimam supriešinimui ir sukiršinimui, kaip kad nutiko su Lietuvos lenkais.

Štai kodėl taip svarbu prisiminti rusėnus, rusus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.