Pagrindinis puslapis Istorija Vilties laiškai iš tremties pragaro

Vilties laiškai iš tremties pragaro

Vilties laiškai iš tremties pragaro

Romo Miškinio, įkalinto Komijos Respublikoje, Intos mieste, į Lietuvą rašyti laiškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Agnietė Zalepūgaitė, Ukmergės Dukstynos pagrindinė mokykla,  8c klasės mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Vilties laiškai. Mokytojos  Elvyra Augustinavičienė, Vida Pulkauninkienė

Mano rankose beveik šimtas laiškų… Gal šiek tiek daugiau, gal mažiau. Prisipažinsiu, nesuskaičiavau. Tokia daugybė kėlė smalsumą ir kartu nerimą, nuo ko pradėti? Kaip juos sudėlioti? Gal tikslingiau pradėti skaityti pagal parašymo laiką? O gal skaitant viskas stosis į savo vietas? Tiek klausimų užpuola, kai gaunu šį neįprastą ir nepaprastą siuntinį. O ir gaunu neįprastai, paštu, juk karantinas, negalima ne tik su pateikėjais susitikti, bet ir su mokytojomis tenka konsultuotis nuotoliniu būdu.

Bandau susivokti savo mintyse, paskui nurimstu ir pajuntu džiugesį, kad jų tikrai labai daug. Turėsiu ką veikti. Net jei būtų per pusę mažiau, man būtų vis tiek be galo daug. Tiek niekada nesu mačiusi…

Tie laiškai iš tremties… Iš Komijos Respublikos, iš Intos. Juos gavome iš Ukmergėje gyvenančios mokytojos Sigutės Miškinytės-Žiedelienės. Laiškai rašyti jos tėvo Romo Miškinio, politinio kalinio. Daugelį metų saugoti, ko gero, slėpti, gal paslapčia ne kartą buvo skaityti, pavartyti, o gal visai nejudinti. Mokytoja nelinkusi atvirauti… Ji patikėjo brangiausio žmogaus laiškus…

Keletą vakarų buvau panirusi į juos. Užbūrė tas geografinis ir istorinis tolis… Politinio kalinio tremtis… Kiek apie tai jau girdėta… Ir kiek dar neišsakyta… Kiek dar naujo gali atrasti.

Tremtis – tai dvasinė ir fizinė mirtis. Žmonės buvo palaužiami tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Šioje sąvokoje tiek daug telpa skaudžių prisiminimų. Tremtyje ir lageriuose mirė daug žmonių. Tai buvo masiškos žudynės. Toks ir buvo tikslas. Liaudies priešams nėra vietos tuometinėje tarybinėje žemėje. Žmonės buvo išvežami į nežinią. Ir mano rašinio herojus Romas Miškinis ne savo valia iškeliavo į nežinomą kraštą. Kaip ir kiti jo likimo broliai, buvo  atskirti nuo tėvynės ir artimųjų. Už pasipriešinimą sovietų okupacijai 1949 m. įkalintas Karagandos ypatingos paskirties lageriuose, vėliau – be teisės grįžti į Lietuvą tremtyje Irkutsko srityje.

Trėmimai Lietuvoje prasidėjo 1941-aisiais metais. Pirmiausia vežė mokytojus, profesorius, kunigus, gimnazistus – visus išsilavinusius žmones, puoselėjusius patriotiškumą. Tarp jų buvo ir ūkininkai, paprasti kaimo žmonės, sunkiu darbu prasigyvenę, galėję leisti vaikus į mokslus. Gražų ramų gyvenimą sujaukė tas baisus beldimasis vidurnaktį, jis išliks visų ištremtųjų atmintyje kaip ir varančiųjų balsai, raginančių palikti gimtuosius namus. Prasidėję vežimai sužlugdė daugybės žmonių gyvenimus. Nebuvo aiškinama, už ką ir kodėl. Ne visiems pasisekė bent ką pasiimti iš gimtųjų namų. Kai kurie dar spėdavo bent duonos kepaliuką, jeigu turėjo, pačiupti, o kiti tuščiomis, kaip stovi, išeidavo, niekieno neišlydėti, nepalydėti.  Nebuvo ir kam – juk vežė nerinkdami: senas ar mažas, sveikas ar ligotas. Vežė visą šeimą.

Tos nelemtos dienos užklupo lietuvius iš pasalų. Kaip sunku įsivaizduoti, ką jie patyrė, ką jautė… Tos dienos, kai buvo tremiami ir kalinami lageriuose lietuviai, jau įrašyti mūsų atmintyje.

Koks skaudus buvo 1941-ųjų metų birželis. Nors atėjo graži, džiugi, šilta vasara, bet tuoj šviesios dienos daugeliui virto gūdžiomis naktimis, o ir vasara tapo viena iš niūriausių, stingdanti nežinia – kas toliau. Į klausimą,  kodėl nekalti lietuviai buvo ištremti, jau nebereikia atsakyti. Trėmimais bei kalinimais lageriuose siekta numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai. Iš ūkininkų atimta žemė ir joje įkurti stambūs valstybiniai kolektyviniai ūkiai. Visur ieškota liaudies priešų ir kenkėjų.

Ir juos vežė, dar nesuprantančius, kas jų laukia, koks  begalinis tėviškės ilgesys kankins, kokie sunkumai ištiks, kiek nelaimių patirs… O kai tai patyrė, bandė kaip išgalėdami ieškoti kelio namo. Pirmiausia – laiškais. Kad tik nenutrūktų paskutinė ploniausia gija, jungusi su savo kraštu ir likusiais artimaisiais.

Vežė… Vežė… Vežė…

Į patį patį žemės kraštą.

Kur stepės skurdumoj naktis paklysta.

Nei balso čia žmogaus,

Nei rytmečio gaidžių.

Anei dienos naujienų čia jokių.

Ir eina dienos vienišos ir susigūžę.

Per pilką tundrą – basos, tuščios.

Tuščios, tuščios, tuščios.

Šio eilėraščio autorius nežinomas. Gal todėl, kad už net ir kūrybą bausdavo? Grėsė ilgi kalinimo metai. Šiame eilėraštyje tiek daug liūdesio, nežinios. Ta nežinomybė, nyki gamta, niūrios dienos. Iš tiesų, lietuvius vežė į patį žemės kraštą, kur nieko nebuvo. Tremtyje žmonės buvo vieniši. Jie atskirti nuo tėvynės ir artimųjų. Bet lietuviai tikėjo. Tikėjo ir laukė, kada baigsis šis košmaras. Dar turėjo vilties, kad grįš namo. Jų meilė tėvynei vis stiprėjo. Žmonės nepasidavė. Juk tikėjimas, viltis ir meilė – stipriausi dalykai, taip ir liko nenugalėti. Deja, daug žmonių mirė. Jų kūnai taip ir liko ten – pilkose, tuščiose tundrose. Bet liko gyvi liudininkai, nors jų vis mažėja. Džiaugiamės, kad jie dar spėjo papasakoti, ką matė ir patyrė. Liko užrašyti prisiminimai, nuotraukos ir laiškai.

Tad verčiu pirmuosius laiškus, parašytus Sigutės Miškinytės-Žiedelienės tėvo Romo Miškinio. Jis  buvo įkalintas Komijos Respublikoje, Intos mieste (50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio). Inta – lagerių gyvenvietė, kurią 1940-aissiais metais pastatė tremtiniai, kaliniai, dirbę Pečioros akmens skaldyklose. 1948-aisiais metais čia įkalinta 22000 politinių kalinių, daug jaunimo, inteligentų. Jie dirbo šachtose, plytinėse, tiesė kelius, kirto miškus. Pečioroje reikėjo įsisavinti baseino turtus (anglį, naftą, dujas, naudingas iškasenas). Žmonės badavo, sirgo, mirė. Baigę bausmę lageryje, buvo paliekami dar keletui merų be teisės sugrįžti, tremčiai. Tik po Stalino mirties dalis lagerių panaikinta.

Prieš mane laiškai… Vilties laiškai… Kada nors jų nebereikės rašyti. O kol kas jie skrido į numylėtas ir išsiilgtas gimtinės vietas. Pas artimuosius… Sigutės Miškinytės-Žiedelienės tėvas – Romas Miškinis prieš tremtį. gyveno Kybartuose, ištremtas iš Kauno, kaip politinis kalinys 1945-ais, 1946-ais metais. Jis buvo ištremtas, nes karo metais dalyvavo pogrindinėje tautininkų organizacijoje. Romas Miškinis dirbo inžinieriumi-statybininku.

Sigutės mama – Kazimiera Abromaitė-Miškinienė buvo ištremta kaip politinė kalinė 1945-ais, 1946-ais metais, nes priklausė pogrindinei grupelei, kuri veikė prieš sovietus. Kazimiera Abromaitė-Miškinienė gyveno Jurbarke, jos išsilavinimas – spec. vidurinis.

Romas ir Kazimiera susituokė 1956-ais metais Intoje. Ten gimė du vaikai: Sigutė ir Rimvydas. Miškinių šeima išbuvo kalinama Intoje 10 metų ir po to gavo tremties, be teisės sugrįžti. Šeima grįžo į Lietuvą tik apie 1981-us metus.

Sigutė Miškinytė-Žiedelienė išvyko mokytis anksčiau, įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Brolis Rimvydas grįžo į Lietuvą po armijos. Deja, mirė 2015-ais metais.

Romas Miškinis turėjo seserį ir brolį. Sesuo Stefanija Miškinytė-Ražanskienė baigė du aukštuosius – ekonomiką ir mediciną. Garsi gydytoja Vilniuje dirbo venerinių ligų dispanseryje Bokšto gatvėje. Romas daugiausia laiškų rašė seseriai Stefanijai.

Brolis Vladas buvo įkalintas Kočme (žemės ūkio lageryje). Įrašas Sigutės pase byloja, kad ji yra politinių kalinių, tremtinių vaikas. Bet ji sako, kad gerbia šį statusą, didžiuojasi, kad neišdavė savo tėvų gyvenimo.

Sigutė Miškinytė-Žiedelienė mums patikėjo neįkainojamą turtą. Tai laiškai, kuriuos rašė jos mylimas tėvas. Šie laiškai yra labai mieli, šilti, nes jie rašyti ranka, juose išlieti visi jausmai, buvo siunčiami iš labai toli… Svarbiausia, kad laiškai yra geriausiai išsilaikę. Įdomu tai, kad jie rašyti pieštuku, o vienas laiškas yra rašytas rusiškai. Džiugu, kad tokia svarbi istorija yra išsaugota.

Viename laiške yra rašoma apie tėvų ilgesį. Romas Miškinis taip gražiai klausia tėvų, ar neskriaudžia, neužgauna jų. Jis rašo tėvams, kad „nepamestų“ vilties ir tikina juos, kad sugrįš. Jie sugrįš tiesiai į tėvelių glėbius. Jis pasakoja, kad labai yra sunku susirasti rašomos medžiagos, o jeigu ir suranda, tai tuojau ima rašyti. Laiške visko parašyti neišeina, nes baigiasi popierius, bet kai susiras popieriaus, daugiau parašys. Kaip buvo sunku. Tremtyje popierius buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Skaudu būdavo, kai baigdavosi popierius ir nepavykdavo daugiau parašyti. Romui labai rūpėjo tėvai, jis jų ilgėjosi ir liepė jiems saugotis.

1946-ų metų rugpjūčio šeštos dienos laiškas skirtas tėvams, jame Romas Miškinis dėkoja už siuntinį. Sigutės tėvas, kramtydamas jo mielos mamytės iškeptus pyragaičius ir lietuviškus lašinukus, jaučiasi lyg būdamas namuose – tikroje tėvynėje. Kas gi dar primins tėvynę, artimuosius atšiauriame krašte, jeigu ne naminis lietuviškas maistas? Na, o Romo tėvelio atsiųstas tabakas kvepia Kazlų Rūda. Šis siuntinys – tai dalelė Lietuvos,  kuri pradžiugino Romą. Sigutės Miškinytės-Žiedelienės tėvas labai norėjo, būdamas toli nuo namų, pavalgyti su tėvais blynų iš šviežių bulvių. Net ir pats paprasčiausias maistas gali pradžiuginti žmogų, tik svarbu jį valgyti su šeima.

Rašydamas šį laišką, jis sakė tėvams, kad tuo metu dirbo lentpjūvėje Kočmes miestelyje, tame pačiame, kur gulėjo ligoninėje. Jis su broliu Vladu atsiskyrė, nes broliukas dar liko „atsiilsėti“. Nors broliai buvo tame pačiame mieste, jie negalėjo susitikti. Susirašinėjo laiškais. Tuo metu sveikatos ir nuotaikos dar neprarado. Buvo galima siuntinius siųsti kiek tik norima.

Aktualiausi siuntiniai buvo laikraščiai, rašomas popierius (geriausia būdavo siųsti sąsiuvinius), pašto ženklai. Vitaminai būtų ne pro šalį, nes žmogus galėdavo nors kiek sustiprėti. Romas taip pat norėjo ir žurnalų, gerai būtų buvę ir rusiški laikraščiai. Romui reikėjo akinių ir gero futliaro. Šis žmogus nepamiršo ir kitiems linkėjimų perduoti.

Viename iš laiškų yra rašoma, kad Romas gavo ypatingą siuntinį. Siuntinyje buvo megztukai, šalikai, saldainiai ir kitos gėrybės. Megztukas buvo gražus, šiltas. Vieną rytą, vilkdamasis megztuką, prisiminė, kaip motinos rankos siūlus vijo. Jis nujautė, kad tai motinėlės darbas. Megztukas taip ir gulėjo, nes dar nebuvo reikalo vilktis. Tada buvo antra žiema šiaurėje. Kūnas jau priprato prie šalčio.

Kiaušinio milteliai buvo geras dalykas ir omletas puikus išėjo. Apie pyragaičius nebuvo ką ir kalbėti, norėta jų daugiau. Net cukriniai runkeliai buvo puikūs, visiems patiko. O Romas tokius dalykus mėgo. Česnakai nesušalo. Svogūnus buvo galima siųsti, nes jie nebijo šalčio. Romas gavo rožančių ir tėvo nuotrauką. Džiugu, kad gali gauti siuntinių, nes rusų kareiviai iškratydavo atsiųstus lauknešėlius.

Kitame laiške yra aprašoma diena. Žmonės po dienos darbų ruošdavosi eiti gulti ir laukdavo pusryčių. Barake gyveno penki lietuviai. Jie pasikalbėdavo, pasijuokdavo. Kai daugiau sutikdavo lietuvių, tai bekalbant lengvai laikas prabėgdavo. Juk kolonijoje buvo visiškai vienas, nebuvo su kuo lietuviškai pasikalbėti. Paskutiniu metu negavo laiško ir siuntinių. Kai Romui paskyrė kitoje vietoje dirbti, susitrukdė laikas.

Laiške Romas rašo, kad vis bando atgal patekti į ligoninę. Tada buvo pusė mėnesio, kai buvo kolonijoje. Dirbo su skaudančia ranka. O tuomet buvo labai šalta, kad net baisu darėsi. Reikėjo dirbti vienuolika valandų. Užsidirbdavo iš ryto pusantro šimto gramų košės, pusę litro sriubos, pusę kilogramo duonos. Per pietus gaudavo 120 gramų košės, o vakarienei – pusę litro sriubos vandens, 200 gramų košės ir viskas. Ir taip kiekvieną dieną. Bet Romas nesiskundė. Jis džiaugėsi, kad artimiesiems viskas gerai.

Viename laiške rašoma apie dešimties valandų darbą ir nušalusią nosį. Avižinės košės gaudavo 200 gramų, sriubos be jokių priedų – 500 gramų, žuvies 60 – gramų. Pietų negaudavo. Vakarienė buvo tokia pati kaip ir pusryčiai. Tik košės galėdavai daugiau gauti, bet tai priklausydavo  nuo to, kokį katilą uždirbdavai. O ir su duona tas pats, kiek uždirbi, tiek gauni. Na, o kartais užtenka tik to, ką ryte gavai. Laimingi buvo tie žmonės, kurie gaudavo siuntinius. Tada galėdavo nors vieną kartą sočiai pavalgyti. Dirbo po dešimt valandų, vieni naktį, kiti dieną. Romui teko dirbti naktį, o naktį spausdavo šaltukas. Anksčiau buvo didesni šalčiai ir naktinėje pamainoje dirbęs Romas Miškinis nušalo nosies galiuką, o kiti naktį to ir nepastebėjo. Negaudavo nei pertraukėlės atsipūsti, turėdavo penkmečio planą įvykdyti, o ištroškęs privalėjai kentėti iki pamainos pabaigos.

Ištremta įvairių profesijų žmonių. Romas sutikdavo įvairiausių žmonių. Didžiausia laimė buvo sutikus žmogų pasikalbėti.

Pinigus siųsdavo druskoje, cukruje. Primaišydavo žirnių. Kočmos stoties negalėjo rasti žemėlapyje, nes per mažas objektas. Nuo Pečioros arba Kotlos porą šimtų kilometrų į šiaurę. Na, o ligoninė buvo pačiame Kočmes miestelyje.

Seseriai Stefanijai rašytame laiške pasakojama apie jausmus. Daug visko norima parašyti, bet popieriaus nėra daug, tad ne viską įmanoma ir galima parašyti. Jau nebesinori rašyti „sveikas, gyvas“. Romas laiške rašo, kad fiziškai yra sveikas, bet moraliai jau seniai serga. Visi ištremtieji ir atskirti nuo šeimos, nugrūsti į patį žemės kraštą, serga dvasiškai. Jau buvo du mėnesiai kaip dirbo pečkuriu. Kaip rašo Romas: „čia jau man darbas, kaip sakoma, „po dūšia“.

Vienas laiškas yra apie sutiktą mergaitę. Romas pasakoja, kad žmonės jau trečią kartą jį „ženija“. Pirmus du kartus nebuvo pagrindo. Vieną kartą buvo apsilankęs pas mergaitę. Nueidavo į šokius trise: ji, Romas ir Vladas. Neišskiriamas trejetukas. Mergaitė buvo tvarkinga, gera, o tai dažnas reiškinys. Už Romą penkeriais metais jaunesnė. Kaip Romas ir sakė: „Pora kaip tvora“. Mergaitė nebuvo jam abejinga. Liko tik Romui tarti žodį, bet jis neskubėjo. Jis žengs kitus žingsnius. Praėjus kuriam laikui, ši sutikta mergaitė tapo Romo žmona.

Kitame laiške yra prašoma šeimos nuotraukos. Gautame siuntinyje buvo marškiniai, lašiniai, cukrus. Neleistina buvo turėti „cheminių paišelių“. Sveikatos atžvilgiu laikėsi neblogai, rankos neskaudėjo. Romas prašė atsiųsti nuotraukų, kurias galėtų įdėti į rėmelius. Jas padėtų prie tėvų nuotraukų, dėl kompanijos. Juk taip gera turėti šeimos nuotraukas svetimame krašte.

Romas Miškinis labai ilgėjosi tėvynės. Juk tokia didelė praraja skyrė Romą nuo tėvynės. Ašarų pilnos akys priplūsta. Taip skaudu būti atskirtam nuo tikros tėvynės, kurioje buvai laimingas.

O štai laiškas apie koncertą. Rašydamas laišką, Romas turėjo pakankamai popieriaus. Tik spėk rašyti. Bet vis vien popieriaus ir pašto ženklų reikėjo. Sigutės Miškinytės-Žiedelienės tėvas buvo koncerte po vakarienės. Koncertavo simfoninis orkestras, solistai, baleto šokėjai iš Pečioros teatro. Romas girdėjo Bramso „Vengrų rapsodiją“ Nr. 2, Mocarto „Turkų maršą“ ir t.t. Koncertas vyko ligoninėje, nors iš tiesų rodėsi, kad Romas sėdi ir klausosi muzikos Kauno teatre. Sapnavo Romas blynus iš šviežių bulvių. Tikėjosi, kad kada nors šis sapnas išsipildys. Gyvenime viskas praeina, anot vienos dainos.

Viename laiške yra rašoma, kad Bronė verda jau uogienes, sūdo grybus šeimos sutikimui. Deja, neteks jiems pasmaguriauti, nors ir kaip seilė bėga. Išeidamas Romas nedaug pasiėmė. Svarbiausia buvo kaklaraištis. Romas prašė pasiūti paltą, nes spalvos nesiderina prie kaklaraiščio. Na, o vėliau atsilygins už darbą. Romas Miškinis tikėjosi, kad nebus neaiškumų, juk siuvėjai „ima išmieras“ vienodai. Be to, kūne dar nėra trūkumų. Tad laiške Romas parašė matmenis paltui.

Šį laišką Romas rašė tėvams ilgėdamasis Kūčių. Suskambės Kalėdų varpai, sužibs žvakutės ant išpuoštos Kalėdinės eglutės, susirinks šeimos prie Kūčių stalo, laužys plotkeles ir per skruostus nuriedės karti ašara, prisiminus savo artimuosius, kurių vietos prie Kūčių stalo pasiliko tuščios… Vienų jau nebėra šiame pasaulyje, o kiti išblaškyti po pasaulį. Deja, tos šventės nebuvo linksmos, nes vaikai kažkur toli toli, bet Romas tikėjo, kad viskas praeina, gyvenimas keičiasi, tad ir liūdnos šventės be vaikų praeis. Kaip Romas ir rašo, kad „niekada nebūna taip skaudu, kaip Kūčių vakarą, kai esi atskirtas“. Niekad nematai kitų ilgesingų akių, tik per Kūčias. Šv. Kūčių vakarą pajunti, kuo buvai, kuo galėjai būti ir kuo esi. Bet ilgesys nepalaužia dvasios, o skatina eiti pirmyn. Taip skaudu Šv. Kūčių vakarą praleisti be artimųjų, kai nežinai, ar jiems tikrai viskas gerai. Romas nesiskųsdavo, nenorėjo jaudinti kitų, jis viską pakentė. Svarbiausia, kad ilgesys, ši neteisybė nepalaužia žmogaus dvasios, o ragina eiti tolyn.

Viename laiške rašoma dienos programa. Iš ryto Romas keliasi 7 valandą. Po to pusryčiams duoda valgyti sriubos, kurioje dvi, trys kruopos. Duoda košės apie 4-5 šaukštus, duonos 300 gramų ir 5 gramus vadinamųjų riebalų. Romas Miškinis visada laiškuose rašo, kad duoda košelės, bet ne košės. Vėliau eina į baraką gulti iki pietų. Kai kas miegodavo, kiti keikdavosi tarp savęs, kalbos būdavo apie maistą, nieko daugiau neišgirsi. Pietų sulaukę visi skuba į valgyklą. Gauna tos pačios sriubos, avižinio kisieliaus ir 20-40 gramų briedžio mėsos. Vėl viskas kartojasi iš naujo, kaip ir ryte. Po pietų vaikščiodavo po zoną, ieškodami malkų, kad nesušaltų, nors už 5 kilometrų yra anglių kasykla. Laukia visi vakarienės. Sulaukę vakarienės, vėl eidavo į valgyklą. Vėl gaudavo tos pačios sriubos, tik mažiau. Gaudavo košės ir 250 gramų duonos. Valgis būdavo visada tas pats.

Kitas laiškas apie sapną. Kaip gera būdavo po darbų nusivilkti viršutinius drabužius ir eiti į virtuvę su katiliuku. Na, o tada eidavo gultis ant narų ir į sapnų karalystę. Romas dažnai visus sapnuodavo, bet, kai pamatydavo, jog nėra artimųjų šalia, nusimindavo. Dienos tada jau pašviesėjo ir turėdavo laiko pasvajoti apie artimuosius, gimtinę.  Romas Miškinis labai norėjo ir svajojo grįžti atgal į tėvynę ir kurti šalelėje gražią, laimingą ateitį. Kartais po svajonių pagalvodavo, kad jau suvaikėjo arba per daug gudrus pasidarė. Per tą laiką tiek daug patyrė, kad net darėsi baisu gyventi. Bet viltis buvo. Ji buvo! Jis tikėjosi, kad gal dar viskas pasikeis. Romas prašydavo sesers, kad apie visus rašytų, kaip visi laikosi. Jis dažniausiai sapnuodavo seserį, tėvus, Bronę su vaikais. Vieną kartą sapnavo, kad tėvai laimingi, kaip jaunuoliai šoka, bet Romą peršovė. Nemalonus sapnas.

Romas Miškinis

Na, o vienas laiškas buvo parašytas rusų kalba.( Ir tai suprantama kodėl, nes rusų valdžia prievarta vertė ištremtuosius mokytis rusų kalbos, o ir tikrinti laiškus taip buvo paprasčiau).  Jis skirtas seseriai Stefanijai. Šiuo laišku norima pasakyti, kokia lietuviams vis tiktai yra svarbi lietuvių kalba. „Jau ketvirtas mėnuo, kaip aš gyvenu naujoje vietoje, nežiūrint į tai, kad nenustojau rašyti Tau, Tėčiui ir kitiems. Nors atsakymų greitai negaunu. Per tą laiką gavau dvi atvirutes nuo Tavęs. Prieš mėnesį vieną nuo Vlado. Neseniai šiuos ir kitus atvirukus, parašytus rusų kalba. Gali būti ir taip, kad parašyta lietuvių kalba. Nors tai daryti negalima. Rašykite rusų kalba. Ir vis dėlto. Tiktai rusų kalba. Penkeri metai – tai gera mokykla, kad išmoktum rusų kalbą. Rašyti man sunkiau. Bet gerai jau skaitau. Nežiūrint į mano duotą gyvenimo patirtį, nesigauna rašyti, kaip reikia. Tu pati gerai žinai, ką reiškia mums rašyti ne gimtąja kalba. Tai duota vertinga dovana susirašinėti su pažįstamais. Kiekvieną dieną veltui laukiu laiškų. Laiškų kaip nėra, taip nėra. Tą dieną, kada aš gavau nuo Tavęs atviruką (tai buvo gegužės 29 diena). Vieną siuntinį su laikraščiais, o kitą su knygomis ir siuntiniais. Viską gavau pilnai. Labai buvo džiaugsminga diena. Tai buvo man kaip didelė šventė. Vėliau aš nieko negaudavau.“

Šie daugelį metų saugoti laiškai liudija, ką reiškia būti atskirtiems nuo tėvynės ir artimųjų. Kokios vienodai graudžios ir tamsios buvo jų gyvenimo dienos. Kiek mažai žmogui reikia ir kiek daug jis gali pakelti. Kaip Eglė Gudonytė sakė: „Tai mat, kuo daugiau gyvenime patirsi juodo, tuo nebaisiau bus pilka. Tai bus beveik balta. O jei būsi matęs tik balta ir pilka, atrodys kaip juoda. Tokia gyvenimo spalvų skalė“.

Sigutė Miškinytė- Žedelienė

Prieš akis laiškai, vilties kupini laiškai. Vilties, kad viskas baigsis, kad nebepasikartos. Romas Miškinis turbūt tuo metu negalvojo, kas nutiks jo rašytiems laiškams, bet žinojo, kad jie gali prišaukti bėdą artimiesiems, jei nebus atsargus. Patarimas, kad laiškai pasiektų tuos, kurie taip jų laukia. Todėl labai atsargūs žodžiai ar skundas dėl besibaigiančio popieriaus leido suprasti, kokia didelė kančia gyventi svetimoje žemėje ir būti kaliniu. Galime tik nujausti, kas slepiasi tarp eilučių. Ką išgyveno artimieji, gavę taip laukiamą žinutę: pirmiausia – gyvas, o paskui – jis ten šąla, badauja, ilgisi… Tie laiškai – vienintelis ryšys su savo kraštu, su artimaisiais ir begalinis noras, kad tas ryšys nenutrūktų. Juose guodėsi, nerimavo, džiaugėsi. Juose paprastas, bet labai gražus žmogus, neslepiantis, kad gali būti pažeidžiamas, labai jautrus ir poetiškas, mylintis savo kraštą ir artimuosius. Tai dėl to laiškai ir išsaugoti, nes jie rašyti žmonėms, kuriuos mylėjo, o jie mylėjo jį. Išsaugoti kaip dokumentas, liudijimas apie skaudų  visai mūsų tautai laiką. Ir viltis, kad ir tie, atrodo, paprasti laiškai pasitarnaus visų mūsų labui. Nepamiršti, perduoti iš kartos į kartą…