Ši apskritis turi ypatingą politinę, simbolinę ir moralinę reikšmę visai Lietuvos valstybei. Ji ne vien tik administracinis vienetas. Tai Lietuvos dalis, kurioje brendo mūsų senoji valstybė ir politinė valia ją stiprinti ir saugoti bei ginti.

 

Mano pranešimo tikslas yra fragmentiškai žvilgterėti į Vilniaus apskrities teritorinę, politinę genezę ir apskrities politinės visuomenės mentalitetą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, nes būtent nuo tada ir prasidėjo šios apskrities istorija.

 

Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į vaivadijas ir apskritis, tada turėjusias pavietų pavadinimą, buvo suskirstyta prieš 445 metus per 1564–1566 m. administracinę reformą. Iš viso kartu su Žemaitijos Kunigaikštyste ilgainiui buvo sudaryta 10 Lietuvos vaivadijų. Beveik visos buvo padalintos į apskritis (pavietus). Visoje LDK buvo 22 apskritys. Vilniaus vaivadiją sudarė 6 apskritys – Vilniaus, Ašmenos, Breslaujos, Lydos ir Ukmergės. Vilniaus apskritis buvo reikšmingiausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir trečia pagal svarbą jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

 

Prieš 445 m. suformuota Vilniaus apskritis buvo sudaryta buvusios Vilniaus kunigaikštystės ar gretimų žemių teritorijoje. Šiai apskričiai be paties Vilniaus priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui priklausiusi Maišiagala, kurioje, kaip teigia tyrinėtojai, jis ir buvo palaidotas, Medininkai su savo galinga gardine pilimi, Kernavė su savo sena gyvenviete, didžiojo kunigaikščio rezidencija ir piliakalnių kompleksu, didžiojo kunigaikščio dvaras Balninkai, Giedraičiai, didikų rezidencija Dubingiai. Greta buvo Trakų kunigaikštystės, o vėliau – to paties vardo vaivadijos ir apskrities centras Trakai, rytuose buvo Krėvos kunigaikštystė su Krėvos pilimi. Iki minėtos administracinės reformos greta Vilniaus yra minimi mažieji Dubingių, Maišiagalos, Nemenčinės, Sudervės, Giedraičių pavietai, kurie po reformos įėjo į Vilniaus apskritį.

 

 

Ką gi mes žinome apie šią svarbią Lietuvos apskritį, kiek ji yra ištyrinėta? Lokalinė istorija turi savo tyrimo metodus, metodologiją ir reikšmę sintetiniams tyrimams. Aptariant apskrities istoriją patys svarbiausi komponentai yra jos funkcinės reikšmės sklaida, apskrities visuomenės mentalitetas, socialinė, demografinė ir ūkinė raida, tradicijos, istoriniai pokyčiai ir jų pasekmės.

 

Kalbant apie Vilniaus apskrities istoriją, reikia pasakyti, kad bendraamžės kaimyninės Breslaujos, Ašmenos apskritys ar jų keitiniai turi per praėjusius du amžius parašytas plačias istorines apybraižas. Tuo tarpu Vilniaus apskrities istorijos knygos dar neturime. Bet ir Vilniaus apskrities istorijos laukas nėra visai baltas. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais Lietuvos kraštotyros draugijos nariai ir rėmėjai išleido kelias lokalines monografijas, paskirtas Vilniaus apskrities vietovėms. Tai monografijos: Dieveniškės, Dubingiai, Kernavė, Dubičiai, Gervėčiai. Pasirodė studija apie Medininkų pilį. Be to, pasirodė Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorikų studijos apie Vilniaus ir Trakų arealo teritorinių–karinių vienetų ir stambios žemės nuosavybės formavimąsi XIV–XVI a. pirmojoje pusėje, apie Vytauto Didžiojo dotacijas ir čia savo rezidencijas turėjusias autoritetingas lietuvių gimines. Tarp jų figūruoja pirmasis Vilniaus vaivada Mantvidas, nuo Dieveniškių kilęs Vytauto Didžiojo rūmų maršalas Gelgudas, iš Geranainių kilęs žymus politikas Goštautas, iš Kernavės kilęs Kristinas Astikas, Radvilų pirmtakas, iš Deltuvos kilęs Kęsgaila ir jo palikuonys bei kt. Šios stiprios lietuvių giminės tapo ne tik stambių valdų valdytojais, bet ir iškiliais valstybės veikėjais, kartu su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais nuvedusiais Lietuvos DK istoriją toli už viduramžių.

 

Taip pat pasirodė studijos apie Vilniaus apskrities bajorų seimelius XVII–XVIII a. bei bajorų pilietinį mentalitetą ir sugebėjimą orientuotis tarptautinių santykių bei geopolitinių įtampų laikotarpiais. Reikšminga yra Agniaus Urbanavičiaus studija apie naujuosius Vilniaus miestiečius, atvykusius 1661–1795 m., kuri fundamentaliai įrodė, kad didžioji dalis miestiečių buvo atsikėlę iš Vilniaus bei Trakų vaivadijų ir Žemaitijos, o ne iš Lenkijos, kaip kad tvirtino istoriografijos. Išėjo leidinys apie administracinio Lietuvos pasiskirstymo raidą, apie čia buvusius dvarus.

 

Yra stambūs darbai apie Vilniaus vyskupiją, kuriuose integraliai paliečiama švietimo raida Vilniaus vaivadijoje. Be kitko jie rodo apskrities arealo vaidmenį vykdant krašto modernizavimą Lietuvos krikšto 1387 m. laikotarpiu. Iš 7 pirmųjų parapinių bažnyčių 4 buvo įsteigtos Vilniaus senosios apskrities teritorijoje – Vilniuje, Medininkuose, Nemenčinėje ir Maišiagaloje.

 

Turime studijas apie du žymius šios apskrities mokslo ir politikos veikėjus–apie nuo Eišiškių kilusį lietuviškos raštijos kūrėją, Karaliaučiaus universiteto profesorių Stanislovą Rapalionį ir nuo Maišiagalos kilusį XVI a. Lietuvos politiką, diplomatą Vaclovą Agripą.

 

Visi paminėti darbai yra pagrindas pradėti ruošti sintetinę ir probleminę Vilniaus apskrities monografiją. Kartu reikia prisiminti, kad tebėra netirta Vilniaus tijūnystės, miesto priklausinių apskrityje istorija, agrariniai santykiai ir nuodugni kultūros ir švietimo raida.

 

Išvardintos Vilniaus apskrities vietovės ir aukščiau minėtų žymių Lietuvos giminių rezidencijos, parapijų tinklo sukūrimas krikšto pradžioje patvirtina, kad Vilniaus apylinkėse brendo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis mentalitetas ir politinė valia saugoti ir ginti valstybinę laisvę.

 

 

XVI a. sudaryta Vilniaus apskritis užėmė 6 825 km². Ji tęsėsi nuo Ukmergės iki Rūdninkų ir nuo Čiobiškio iki Gervėčių. Ji ribojosi su Trakų, Lydos, Ašmenos, Breslaujos, Ukmergės bei Kauno pavietais. Tokia ji išbuvo per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį ir, su pokyčiais, iki Pirmojo pasaulinio karo. Po to karo, Lenkijai okupavus Rytų ir pietvakarių Lietuvą, dalis Vilniaus apskrities atsidūrė lenkų okupuotoje Lietuvoje ir tik 1939 m. spalio mėn. apskritis, labai apkarpyta Stalino, nubrėžta skiriamąja rytine linija, grįžo į Lietuvos Respublikos valstybinį gyvenimą. 1941 m. Vilniaus apskritis užėmė tik 3 450 kv. km, t. y. tik pusę buvusiosios istorinės apskrities.

 

 

Socialinė senosios apskrities struktūra nėra detaliau tyrinėta. Pagal apskaičiavimus XVII a. viduryje apskrityje kartu su Vilniumi buvo 132 tūkst. gyventojų ir 13 258 mokestiniai vienetai–dūmai, kuriuos kaimo vietovėse galima prilyginti kiemams. Gyventojų daugumą sudarė valstiečiai, miestiečiai bei miestelėnai ir bajorai.

 

Vilniaus apskrities gyventojų genofondas ne kartą nukentėjo, bet ypač XVII a. viduryje per karą su Rusija ir kazokais. Jie 1655 m. okupavo didžiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį, Vilnių ir visą apskritį, Trakus, Kauną, Gardiną, Breslaują. Vilniuje buvusi rusų įgula labai nusiaubė gretimus kaimus, kankino gyventojus. Kai okupantai apleido pilį, jos kieme buvo rasta krūva nupjautų ausų, nosių, liežuvių, rankų… Tuo pat metu porą kartų siautėjo maro epidemija. Apie patirtus demografinius nuostolius apskrityje liudijo ūkinių vienetų–dūmų sumažėjimas nuo 13 258 iki 7 035, t. y. per pusę. Tai atsiliepė visai vėlesnei Vilniaus apskrities demografinei plėtrai. Antra demografinė katastrofa apskritį ištiko per XVIII a. pradžios marą.

 

 

Apskrities visuomenės pilietinis mentalitetas yra atskiras klausimas ir kaip minėjau, jau yra tyrinėtas. Galima tvirtinti, kad greta buvusi Lietuvos sostinė ir ten verdantis politinis gyvenimas, iki Liublino unijos buvę Lietuvos didžiojo kunigaikščio paskelbimas ir viešos jo vainikavimo iškilmės, be abejo, veikė pavieto gyventojų savimonę. Augo vietinė inteligentija. Žiūrint XV–XVI a. Krokuvos universiteto studentų imatrikuliacijos knygas, matyti ten nemažai įstojusiųjų studentų iš Vilniaus apskrities vietovių – Eišiškių, Šalčininkų, Maišiagalos. Apie iš čia kilusius S. Rapalionį ir V. Agripą jau minėjau. Pastarasis XVI a. parašytame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ išreiškė savo susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės silpnėjimo priežasčių ir siūlė kelius, kaip ją sustiprinti. Jis jautė tą pačią pilietinę pareigą, kuri svarbi ir šių dienų Vilniaus apskrities piliečiams. Iš jo galima daug ko pasimokyti, siekiant moralios ir doros visuomenės, besirūpinančios visų mūsų namais–Lietuvos valstybe.

 

Senosios Vilniaus apskrities visuomenei įtaką darė senasis Vilniaus universitetas. Mokslo renginiai būdavo miesto šventėmis, kuriose dalyvaudavo miesto ir priemiesčių visuomenė.

 

Vilniaus miestas apskričiai teikė ne tik kultūrinę paramą, bet ir kėlė rūpesčių jo piliečiams. Apskrities bajorai XVII a. pr. skundėsi, kad Vyr. Lietuvos tribunolo posėdžiavimo metu miestiečiai savivaliauja. Be to, bajorams nepatiko, kad miestiečiai priglausdavo pabėgusius kaimiečius–baudžiauninkus. Nemažai aplinkinių valstiečių tapo naujaisiais miestiečiais.

 

Pavieto politinės visuomenės–bajorijos pilietinė raiška atsiskleisdavo seimeliuose svarstant valstybės reikalus ir savo bendruomenės poziciją dėl paramos tiems reikalams spręsti, o taip pat atliekant valstybės gynimo karinę visuotinio šaukimo tarnybą. Susisteminti Vilniaus pavieto seimelių mentalitetą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį reikėtų atskiro ir ne vieno pranešimo. Be to, kaip minėjau, jis jau yra tyrinėtas ir toliau kvalifikuotai tyrinėjamas. Pavieto seimelyje paprastai dalyvaudavo ne tik eiliniai pavieto bajorai, bet ir aukšti sostinėje savo rezidencijas turėję Lietuvos valstybės ir Bažnyčios pareigūnai –Vilniaus vaivada, didysis etmonas, Lietuvos didysis iždininkas, Vilniaus vyskupas ir kt. aukšti asmenys, kurių buvimas moraliai koreguodavo seimelio eigą, diskusijas, pilietines nuostatas bei nutarimus. Pavieto bajorijos pilietiškumo raiška geriausiai atsiskleidė įtemptu XVII a. vidurio 20–mečio karo su Maskva laikotarpiu. Pavieto bajorai teikė paramą Vilniaus apsaugai.

 

Per visus XVII–XVIII a. vidaus prieštaravimus ir išorės pavojus, pašaukti pavieto bajorai vienokia ar kitokia forma atlikdavo savo valstybės gynybos pareigą. Šios pareigos atlikimas, dalyvavimas pavieto seimeliuose ir sutikimas rinkti mokesčius valstybei buvo pavieto bajorų pilietinio mentaliteto liudininkai. Ne visada tai buvo atliekama su laukiamu ir reikalingu supratimu.

 

 

Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui apskrityje, neskaitant paties Vilniaus, atgimimo idėjas gaivino jaunoji lietuvių inteligentija – Mikas ir Kipras Petrauskai, kunigai – Silvestras Gimžauskas, Placidas Šarkauskas, Nenevskis, Alfonsas Petrulis, Pranas Bieliauskas, knygnešiai ir kt. Neturime Vilniaus Didžiojo seimo dalyvių sąrašo ir negalime pasakyti, kiek jų buvo iš Vilniaus apskrities.

 

1917 m. Lietuvių konferencijoje dalyvavo, neskaitant Vilniaus, 9 atstovai iš Balninkų, Dieveniškių, Geranainių, Rodūnios, Molėtų, Kalesninkų, Švenčionėlių, Labanoro, Šešuolių. Jie kartu su kitais konferencijos dalyviais buvo už Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

 

Vilniaus apskritis su Vilniumi buvo laikomi integralia atkūriamosios Lietuvos valstybės dalimi. Buvo numatyta kartu kurti naujos valstybės gyvenimą. 1918 m. vasario 16–osios akte buvo pabrėžta, kad Lietuvos taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę SU SOSTINE VILNIUJE“. Tai buvo atsikuriančios Lietuvos programa, numačiusi etninių žemių integralumą. Pilsudskinės–Želigovskinės Lenkijos okupacija ir žiaurus lietuvių etnocidas suardė numatytą bendrą valstybinį kelią. Vilniaus apskrities1939 m. grįžimas į Lietuvos valstybę buvo palydėtas brangiai kainavusios sovietinės antivalstybinės prievartos bei klastos ir baisių demografinių ir politinių nuostolių.

 

Gražus Lietuvos sostinės vardą turinčios naujosios Vilniaus apskrities 70 m. jubiliejus minimas atsisveikinimo su savo funkcijomis laikmečiu. Tai nevienareikšmis įvykis. Laikas, kuris už rankos veda istoriją, pasakys ir įvertins šios administracinės institucijos vaidmenį Lietuvos valstybės pilietinei integracijai, teritoriniam vientisumui bei piliečių valstybinės savimonės plėtrai. Tai pačios svarbiausios vertybės, kurių sklaidos šiame krašte laukė ir tebelaukia Lietuvos visuomenė. Jos lūkesčius turi įgyvendinti Lietuvos vadovai ir vyriausybė.

 

Nuotraukoje: Lietuvos istorikas, archeografas, prof. habil. dr. A. Tyla