Aušros Virvičienės nuotr.

Valdas Rutkūnas, www.voruta.lt

Jau tris dešimtmečius keliamas klausimas apie Vėlinių ir Helovino santykį, tačiau nesigirdi atsakymų, duodančių aiškumą. Pakalbėkime apie tai iš esmės.

Spalio antroji pusė ir lapkritis buvo ir bus ypatingas metas, kai medžiai numeta lapus, prasideda gilaus rudens žvarbumos ir tamsumos. Prigimtinėje europiečių pasaulėžiūroje žmogaus gyvensenos esmė yra priderinta prie gamtos metinės eigos. Todėl šis gamtos apmirimo laikas siejamas su žmogaus mirtimi, tai yra gera proga prisiminti, paminėti ir pagerbti gimines, protėvius, artimuosius ir visus mirusiuosius, kuriems mes esame dėkingi už savo gyvenimą. Tai yra teisinga ir tikslinga, nes pačiam sau ir aplinkiniams kyla savivertė, suteikia jėgų gyventi, o pasąmonėje gauni įtvirtinimą, kad gerbi savo tautą už neįkainuojamą indėlį į tave, esi pasiruošęs nesavanaudiškai tęsti savo giminės, tautos gyvavimą.

Svarbiausia, kad prigimtinėje pasaulėžiūroje tiek laidotuvės, tiek mirusių šventė Vėlinės kiek įmanoma labiau siejamos su gyvastingumu. Nebuvo, o ir dabar nėra sveiko galvojimo žmogaus, kuris linkėtų savo artimiesiems skendėti sielvarte po jo mirties. Ir dabar išlikę pagrindiniai gyvastį žymintys senieji laidotuvių papročiai: visada žaliuojantys eglišakiai, amžino gyvenimo rato vainikai, baltos gyvybės spalvos gėlės. Daug kas prašo nebenešti vainikų. Dėl dviejų priežasčių. Užtektų gražų žalią apvalų vainiką pakabinti velionio gavūgalyje. Vainikų perteklinis “pridovanojimas” sukelia dar didesnius rūpesčius. Anksčiau nebūdavo, bet atmenamais laikais atsiradę vainikų užuojautų užrašai anaiptol sielvarto nesumažina. Mirusio artimiesiems reikia ne žodinės užuojautos ir gailesčio, o tikros pagalbos ir padrąsinimo sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Džiaugtis velionio nuveiktais gerais darbais, juos tęsti, kaip ir įkvepiančiai tęsti tautos ir žmonijos gyvavimą.

Helovino šventė kilo iš gyvybingos senosios Europos pasaulėžiūros, tačiau nuraibuliavo įvairiais takais. Persirengusių vaikų vaikštynės po namus iš esmės sutampa su mūsų Kalėdų ir Užgavėnių kaukininkais. Nes persirengėliai prigimtyje turi dvi žinias: jie tarsi mūsų mirę protėviai lanko gyvuosius, juokingais pokštais žadina gyvybiškumą. Visos šios kaukininkų šventės kaip tik yra pagrindinės tamsiojo metų pusmečio šventės, pasąmonėje tapatinamos su naktimi, mirusiaisiais. Tačiau siaubo kaukės ir ir visokiausi gąsdinimai- tai iškreipti pelno siekimo papročiai, į pasąmonę grūdantys nykimo ir mirties temą. Beje, žvilgtelėjus į Ameriką, žymiai daugiau linksmų, negu siaubo kaukių, bet Amerika po pasaulį pasklaidė ir prekeivių moliūgyną. Mielą bujojančią daržovę sugadina, subjaurina ir sušiurpina. Koks džiaugsmas, jei kas išsigąsta. Tai labai kertasi ne tik su tvarumu, ekologija, bet ir sveika nuovoka.

Šių dienų Helovinas Lietuvoje: siaubo vakarėliai parkuose, dvaruose; “kraujuotos” gėrynės baruose; “vampyrų” diskotekos mokyklose. Terpė nykio, mirties ženklams, svaigalų ir narkotikų siūlymams, turinti paklausą. Viskas todėl, kad už tautos pinigus dirbančios kultūros ir švietimo mokyklos nepasiūlo atsvaros- lietuviško prigimtinio gyvybės kelio. Tiesiog dūstama nuo gyvosios kultūros stygiaus. Ji reikalinga kiekvienam žmogui, ir nuolat. Vietoj to erdvė užversta paradinėmis vertybėmis, menamu dvasingumu, koncertine ir scenine negyvybe. Todėl ir pasukta prie prasčiausių Helovino negyvumo apraiškų. Nepastebima, kiek daug turime gyvastingų lietuviškų Vėlinių papročių, dainų, sutartinių, ratelių, šokių.

Teko Helovino proga surengti lietuviškų Vėlinių vakarą. Susirinko gimnazistai, iš studijų grįžęs jaunimas. Dainavom Vėlinių ir meilės dainas, galingas sutartines, šokom pašėlusius lietuviškus šokius, sukom ratelius, linkėjom gyvasties. Žaidėme tūkstantmetį Vėlinių žaidimą “Žalio vario”. Jis suriša mūsų tautą su su žalvario amžiumi per 4000 metų. Jausmas nuostabus, visi atsigavę, pailsėję, atradę tarpusavio ryšį, kupini laimės hormonų. Jaunimas pasijuto gyveną šventoje Lietuvos žemėje, kurioje mes gerbiame visus šventus – mūsų protėvius. Žinoma čia negalėjo būti jokios minties apie svaigalus ar kvaišalus, nes buvo žymiai galingiau. Tai sava pasaulėžiūra, kai nereikia bastytis po pasaulį, kad suprastum, jog geriausia vieta gyventi yra tavo Tėvynė, kur tave stiprina tavo tikroji vėliava- tau už pečių tavo protėvių vėlės.

Neeilinė gyvenimiška patirtis, sugrąžinusi į savo tautos gyvastingumą. Jauna moteris, besilaukdama antro sūnaus sužinojo, kad sunkiai serga vėžiu. Vaikas mirė tik gimęs, mama- po dviejų mėnesių. Užteko laiko permąstyti vertybes. Paskutinis jaunos moters noras buvo palaidoti ją Šventosios kapinėse šalia sūnaus, tekant saulei, pagal lietuviškus-baltiškus papročius. Degė šventa ugnis, skambėjo lietuviškos giesmės ir sutartinės, saulė įveikė tamsą. Po kelerių metų užsukau į šias pajūrio kapinaites ir nudžiugau. Palaidojimas švietė: kaip senuose pilkapiuose juosė akmenų ratas- gyvybingumo ženklas, apsodinta gyvomis pajūrio gėlėmis ir žaluma, iš šventos pajūrio žemės tarsi išdygusi amžinos gyvybės kaldinta gėlė- mėnulis ir virš jo saulutė. Šalia- vieta ugnelei užkurti. Viskas gyvastingumui nuteikti.

Labai prasminga, kad Lietuvoje gausiai lankomi artimųjų kapai. Jau nuo pusės spalio iki lapkričio galo nušvinta kapinės. Tai atitinka prigimtinį supratimą, kad Vėlinės ne viena diena, o visas laikotarpis. Tačiau čia dažniausiai per daug mirties- nukryžiuotos aplinkos, nėra galimybių susirinkti platesniam ratui, kur galima švęsti šią šventę, pagerbiant mūsų visų bendrus protėvius ir artimuosius, nes mes viena tauta. Vėlyvo rudens tamsiose darganose ypatingai svarbu pajusti vienas kito bendrystę, palaikymą, kelti gyvastingumą, kartu švęsti Vėlines. Tam geriausiai tinka tautos amžinumo vietos- piliakalniai, alkakalniai, pilkapiai. Ar visi pabuvojo Vėlinėse mūsų visų vėlių sostinėje ant Veliuonos piliakalnio? Daugybė žmonių praskynė gyvastingumo kelią, po kruopelytę surankiojo, atkūrė, įtvirtino mūsų lietuviškas Vėlines, naudokimės tuo ir gyvuokime!

Pasaulyje pilna įkvepiančių pavyzdžių, kaip prigimtinė vietinė kultūra yra labai vertinama. Naujoji Zelandija viena geidžiamiausių gero gyvenimo šalių. Vietinių aborigenų maorių apeiginis šokis haka su dainavimu atliekamas per laidotuves, mokosi kariai, mokyklose. Maorių yra tik keliolika procentų, haką maorių kalba noriai mokosi ir dauguma atvykėlių. Tas šokis toks uždegantis, kad Naujosios Zelandijos sportininkai visuomet jį atlieka prieš rungtynes. Jų regbio rinktinė jau antrus metus yra pasaulio čempionė, nors gyventojų šalyje tik kiek daugiau nei Lietuvoje. Vėlinių metą atitinka ir indų Divalio šventė, kur tamsa įveikiama šviesomis.

Helovino tradicijos smarkiai nuklydo nuo prigimtinių vertybių. Deja šiuolaikinio pasaulio gyvavimui kyla vis daugiau visokeriopų grėsmių, todėl kiekvienam verta dėti kuo didesnes pastangas išsaugoti savo aplinkos, tautos ir pasaulio gyvastingumą, o tai susiję su savo tautos sveikomis šaknimis.

Taigi turime lietuviškas Vėlines, kurios tautą sutelkiančiais papročiais, dainomis ir net šokiais yra žymiai gyvybingesnės ir džiugesnės už Heloviną. Teigti gyvenimą būtina nuolat, per Vėlines- dar labiau.

Žalio vario!