Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiandien vaistininkystės veidas gana smarkiai keitėsi. Per daugiau nei 30 metų farmacijos pasaulyje įvyko gausybė svarbių pokyčių, leidusių ne tik dar geriau pažinti pacientų poreikius, bet ir atsiskleisti tikrajam vaistininko profesijos pašaukimui. Minint Kovo 11 dienos šventę, 26 metus vaistininke dirbanti Reda Pilkytė-Klimienė atskleidžia, kaip jos ir kolegų kasdienybė atrodė karjeros pradžioje bei prisipažįsta, ko šiuo metu labiausiai pasigenda iš pacientų.

Savitarna vaistinėse buvo neįprasta

Vaistininkė R. Pilkytė-Klimienė šiandien jau skaičiuoja 23-uosius metus toje pačioje darbovietėje – lietuviško kapitalo vaistinių tinkle „Camelia“. Ji pamena, kad pabaigus farmacijos studijas, atvirkščiai nei dabar, vaistininkas licencijos dar negaudavo – tekdavo dvejus metus kruopščiai dirbti pasirinktoje vaistinėje ir išlaikyti papildomą egzaminą. Tik tada būdavo suteikiama licencija farmacinei veiklai vykdyti.

„Nemenkai pasikeitė ir pats vaistininko darbo pobūdis. Tuomet pacientai negalėjo patys pasiimti norimų vaistų, maisto papildų ar med. priemonių iš lentynų ir paprasčiausiai ateiti prie kasos jų įsigyti. Anksčiau vaistinėje būdavo pastatytas prekystalis, už kurio stovėdavo vaistininkas, o už jo nugaros – vaistinių preparatų spintelės. Tiek vitaminus, tiek vaistus ar net arbatas pacientui į rankas įduodavo vaistininkas. Savitarnos principas netgi atrodydavo keistas, prireikė nemažai laiko, kol jis tapo įprasta praktika, kurią turime šiandien“, – dalijasi R. Pilkytė-Klimienė.

Ji prisimena, jog bėgant laikui augo ir vaistinėse parduodamų preparatų skaičius, todėl prekystalio ir kelių spintų stiklinėmis durimis netrukus nebeužtekdavo asortimentui sutalpinti. Tad vaistinės tapo didesnės, o jų skaičius augo it ant mielių. Pavyzdžiui, nuo 1993 metų, kada buvo atidaryta pirmoji „Camelia“ vaistinė, per metus jų skaičius jau siekė 12, o šiandien – jau gerokai viršija 300.

Vaistininkystės renesansas

Vaistininkė pasakoja, kad kasdienis darbas vaistinėse taip pat buvo kiek kitoks nei šiandien. Kadangi nebuvo kompiuterių bei išmanių sistemų, nemažai laiko buvo skiriama įvairių dokumentų pildymui ranka, o inventorizacijos procesai vykdavo kone visą parą, tad vaistines neretai tekdavo kuriam laikui uždaryti. Gerokai siauresnis buvo ir vaistinių prekių asortimentas.

„Įsibėgėjus Lietuvos nepriklausomybei ir prasiplėtus naujiems horizontams, įvyko savotiškas vaistininkystės renesansas. Dabar vaistinėse tiekiamų paslaugų spektras – labai platus. Negana to, kad turime tūkstančius skirtingų vaistų, maisto papildų, med. bei higienos priemonių, kosmetikos, kvepalų ir kt., vaistininkai taip pat vakcinuoja pacientus, teikia išsamias konsultacijas sveikatos ir sveikos gyvensenos klausimais. Žinoma, nereikia pamiršti ir vaistinių internete, kur įvairios prekės gali būti pristatomos pacientui vos per vieną dieną. Anksčiau nė neįsivaizdavome, kad tai bus įmanoma“, – sako R. Pilkytė-Klimienė.

Ji pabrėžia, kad vaistininkystė šiandien yra neatsiejama nuo nuolatinio mokymosi ir žinių gilinimo, kadangi sparčiai keičiantis pasauliui, atsiranda nuo įvairių ligų gelbėjančių naujų medikamentų, daugėja maisto papildų rūšių, kombinacijų ir formų, tuo pačiu didėja reikiamos žinoti informacijos srautai.

„Labai džiaugiuosi, kad nepasimesti padeda įvairūs darbovietės organizuojami mokymai, kuriuose galime atnaujinti žinias ne tik apie patį žmogaus organizmą ir jame vykstančius procesus, bet ir apie psichologinę būklę, konfliktų sprendimą ir kitus kasdien reikalingus aspektus, apie kuriuos prieš daugiau nei 30 metų nebūdavo kalbama garsiai.

Nuo mažų dienų vaistininkas man atrodė inteligentiškas, ramus, problemos sprendimą padedantis surasti, bet tuo pačiu ir žmogiškumo nestokojantis sveikatos srities profesionalas. Drąsiai galiu teigti, kad šiandien vaistininkas atspindi pačią vaistininko misiją geriau nei bet kada anksčiau. Tai itin pasijautė pasaulį užklupus pandemijai, kai dar labiau priartėjome prie pacientų, nes sergančiųjų srautai poliklinikose būdavo perpildyti. Tai suteikė mums galimybę dar labiau vertinti turimas žinias ir pasistiebti, siekiant išmokti bei praktikoje pritaikyti dar daugiau“, – įvardija ji.

Atsidavimas profesijai – būtina savybė

Anot vaistininkės, pacientai mato ir jaučia, ar juos konsultuojantis vaistininkas yra nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai. R. Pilkytė-Klimienė įsitikinusi, kad kai vaistininkas farmacinę paslaugą suteikia atiduodamas visas savo pastangas, tarp jo ir paciento užsimezga pasitikėjimas. Ji atkreipia dėmesį į pastarojo aspekto svarbą – pasitikėdamas vaistininku pacientas rečiau užsiims savigyda, mažiau tikės neretai klaidinga informacija internete.

„Pagirtina, kad pacientai patys domisi savo sveikatos būklėmis, ieško reikalingos informacijos, domisi vaistų ir maisto papildų sudėtimis, galimais šalutiniais poveikiais. Tačiau svarbu ne tik nepamiršti, kad internete apstu melagienų, bet ir atkreipti dėmesį, jog neturint reikiamų žinių, randama informacija gali būti interpretuojama klaidingai.

Visada raginu pacientus nebijoti pasipasakoti apie savo sveikatos problemas, nesigėdyti, nepraleisti iš pirmo žvilgsnio smulkmenomis atrodančių detalių. Vaistininkystė nėra tiesiog darbas – juk šią profesiją pasirinkome norėdami padėti žmonėms. Kuo detaliau ir išsamiau žinosime su kuo susiduria ir ką patiria pacientas, tuo tikslingiau galėsime jam padėti. Tarp kolegų netgi juokaujame, kad ne tik kunigui reikia viską atskleisti, bet ir vaistininkui“, – priduria R. Pilkytė-Klimienė.