Pagrindinis puslapis Pasaulis Karaimika Trakai yra tikroji pasaulio karaimų sostinė
Trakai yra tikroji pasaulio karaimų sostinė

1997 m., minint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines, Trakuose vyko teatralizuota eisena. Nuotraukoje – dr. Halina Kobeckaitė (kairėje) su teta Janina Jutkievič. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

www.voruta.lt

2022-uosius LR Seimas paskelbė Karaimų metais. Tikriausiai retas kas Lietuvoje nežino karaimų ir juos gyvenant Trakuose, tačiau jų kultūros pėdsakai yra išlikę Biržuose, Panevėžyje, Panevėžio Naujamiestyje, Kaune, o Trakai yra tikroji pasaulio karaimų sostinė. Čia veikia šventovė – kenesa, kitos jų tautos įstaigos – mokykla, bendruomenės namai ir tradicijos. Viena iš garsiausių karaimų atstovų Lietuvoje yra ambasadorė, humanitarinių mokslų daktarė Halina KOBECKAITĖ.

 Ji yra žurnalistė ir maloniai sutiko su mumis bendrauti, todėl pirmiausia jai ir pateikėme klausimus.

 

Iš kur yra kilę karaimai? Kodėl jie yra siejami su Krymu ir kaip jie atsirado Trakuose?

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse  gyvenantys karaimai kalbos ir etnogenezės požiūriu –  tiurkų tauta, išpažįstanti karaizmą. Ši sąvoka kilusi iš  žodžio kara, reiškiančio „skaityti“, „garsinti“ ir „studijuoti“, t. y. skaityti Šv. Raštą, būti jo šalininku, sekėju. Tos pačios kilmės yra ir žodis Koranas bei kari „skaitantis Koraną“.  Sąvoka karaimas vartojamas tiek etninei, kalbinei, tautinei, tiek religinei priklausomybei pažymėti. Lietuvos karaimų atveju  šios prasmės sutampa, nes jie yra  senųjų tiurkų genčių – kipčiakų-kumanų (ar poloviečių), chazarų, uzunų,  įėjusių į galingos Chazarų valstybės sudėtį ir VIII-X a. priėmusių karaizmo tikėjimą, palikuonys. Bendra religija ir kalba ilgainiui šias gentis suvienijo į tautą. Religijos pavadinimas virto ir tautos pavadinimu – etnonimu.  Savo gimtąja kalba karaimai vadina save karaj (daugiskaita – karajlar). Suyrus Chazarų kaganatui, pagrindinis karaimų gyvenimo centras įsikuria Kryme, kur jie apsigyvena kalnuotoje tvirtovėje Džuft-Kale ir aplink ją.

Pagal  tradiciją manoma, kad po vieno žygio į  Aukso Ordos stepes Juodosios jūros pakrantėse  Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1397 m. perkėlė į Lietuvą apie 380 karaimų šeimų. Pasakojama, kad Vytautas pasiėmęs juos drauge kaip ištikimus sargybinius . Galimas dalykas, kad tai buvo ir dalis jo valstybinės politikos:  apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ūkinį savo valdomos  galingos ir didelės to meto Europoje valstybės gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų kunigaikščių pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Tokiu būdu Vytautas užsitikrino pilies apsaugą, nes kiekvienas, norėdamas patekti pilin, turėjo pereiti Karaimų gatve. Vėliau jų  gyvenviečių atsirado  šiaurės Lietuvoje – Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje. Tačiau Trakų miestas  visada buvo ir tebėra jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras.

Dr. Halina Kobeckaitė, 2009 m. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Su Trakų ir karaimų  istorija Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vardas labai glaudžiai susijęs. Nors ir nėra  tikslių duomenų, kodėl ir kada Vytautas, grįždamas iš Krymo, parsivedė drauge karaimus, bet pačių karaimų atmintyje  pasakojimai ir legendos apie šį faktą yra gyvi. Ypatinga  pagarba Vytautui pasireiškia  jo asmens  ir darbų sureikšminimu.  Vytautą karaimai vadina Vatat-bijumi, t. y. „karaliumi, triuškinančiu priešus“. Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Šiuose pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.            Padavimų apie  Vytautą pagrindu  Simonas Firkovičius (1897-1982) yra sueiliavęs dvi balades – Alankasar (Karžygys) ir Batyr bijnin’ tamaša  aty (Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas). Trakų ir Vytauto vardas minimas ir kituose jo eilėraščiuose, linksmuose ir nuotaikinguose, kur aprašomi įvairūs papročiai, šeimininkių  sumanumas, tautiniai valgiai bei gėrimai – kybynai ir krupnikas.

Karaimų gyvenama šiaurinė miesto dalis buvo vadinama „Mažuoju miestu“, ir gavę 1441 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio privilegiją (aktą, apibrėžiantį jų teises), karaimai jame tvarkėsi savarankiškai, vadovaujami iš savo tarpo išrinkto vaito.

Gal būtų galima trumpai apibūdinti Jūsų tautos tikėjimą? Juo labiau, kad jis yra susijęs su Šv. Raštu. Be to, trakiečiai žino, kad jūs meldžiatės šeštadieniais ir meldžiasi tik vyrai.

Karaimų tikėjimas  karaizmas, kaip atskira religija su savo dogmomis ir tiesomis, bažnytinėmis tradicijomis,  susiformavo VIII a. Mezopotamijos, dabartinio Irako, teritorijoje valdant Abasidų kalifui al Mansūrui. Karaizmas formavosi kaip protestas prieš Šv. Rašto iškraipymus tiek rašytiniais komentarais, tiek  žodžiu. Naujosios religijos pagrindėju, religinių įstatymų ir taisyklių kūrėju laikomas Dovydo sūnus Ananas iš Basros (mirė 775 m). Jis  nurodinėjo savo pasekėjams, kad nenutoltų nuo Šv. Rašto, stengtųsi suprasti jį pagal savo pačių išmanymą ir pasikliautų savo pačių nuomone. Karaizmo išpažinėjai iki šiol laikosi šių nuostatų: nepasikliauna religiniais autoritetais, interpretuojančiais Šv. Raštą, nieko prie jo nepriduria, seka tik tuo, kas ten parašyta. Jokie vėlesni Senojo Testamento papildymai, aiškinimai, interpretacijos nepripažįstami. Tikima, kad visos tikrosios tiesos glūdi jame, ir kiekvienas tikintysis turi teisę pats jų šiame tekste ieškoti. Kristus ir Mahometas karaimų religijoje pripažįstami krikščionių ir musulmonų Pranašais, o karaimų moraliniu kodeksu yra Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas).

Karaimų liturgija, panašiai kaip ir krikščioniškoji, remiasi Dovydo psalmėmis ir karaimų teologų bei poetų sukurtomis giesmėmis ir himnais.  Pamaldų metu  giedamos Viešpaties šlovinimo, padėkos, atgailos, meldimo ir tikėjimo išpažinimo maldos.

Prasidedant pamaldoms, dvasininkas ir visi besimeldžiantys sukalba  maldą „Tėve mūsų“. Vyrai paskui dvasininką sueina į didžiąją kenesos salę, o  moterys,  priklaupusios prie įėjimo į didžiąją salę veidu į altorių, pakyla į balkoną ar galeriją. Visi besimeldžiantys kenesoje  privalo  užsidengti  galvą, bet apdangalo forma nėra griežtai nustatyta.

Tik labai neraštingas žmogus galėjo paskleisti tokią neteisingą legendą neva meldžiasi tik karaimai vyrai. Jeigu trakiečiai taip galvoja, vadinasi, jie klysta. Jokia religija nedraudžia melstis moterims, bet kaip ir islame, moterys meldžiasi kenesoje atskiroje patalpoje. Jos turi tas pačias maldaknyges, skaito tas pačias maldas, tuo pačiu metu, kaip ir vyrai, klaupiasi ir stojasi. Joms galioja tie patys reikalavimai dėl galvos apdangalų, dėl būtinumo švariai apsirengti, ateiti į kenesą susikaupus, pasiruošus maldai ir pan.

Jūsų teiginys, kad karaimai meldžiasi šeštadieniais, nėra teisingas. Liturgiškai svarbiausia savaitės diena yra šeštadienis, bet meldžiamasi ir kitomis svarbesnėmis liturginio kalendoriaus dienomis – jaunaties dieną (kiekvieno mėnesio pradžia), per metines šventes ir pasninkus nepriklausomai nuo savaitės dienos. Melstis karaimai gali ir atskirai, po vieną, ir susirinkę  kenesoje, kada labiau susikaupiama maldoms. Karaimų manymu, maldos vertingumas priklauso ne nuo žodžių kiekio, o nuo jausmų gilumo, dievobaimingumo ir tikėjimo, nuo pasiryžimo atgailauti ir atleisti kitiems.

Ar galėtumėte išvardyti karaimų tautos kultūros paveldą, esantį Lietuvoje ir kitose valstybėse?

Mūsų tautos kultūros paveldas gali būti suskirstytas į dvi dalis – materialųjį ir nematerialųjį. Materialiajam priskirtinos kenesos – Vilniuje ir Trakuose, kapinės – Vilniuje, Trakuose ir Naujamiestyje, keli pastatai Trakuose, kur įsikūrusi mokykla, bendruomenės namai, muziejus. Kadangi karaimų bendruomenė gyvena Lietuvoje 625 metus, tai savaime suprantama, kad jai reikėjo šventovių, mokyklų, kapinių. Visa tai nebuvo kažkaip specialiai kaupiama. Tai buvo dalykai, būtini bet kurios žmonių grupės funkcionavimui, kaip pavyzdžiui, stačiatikių cerkvės, totorių mečetės ar kapinės. Minėti objektai, sudarydami karaimų materialųjį paveldą, yra tuo pačiu Lietuvos materialaus paveldo sudėtinė dalis. Ir Trakų, ir Vilniaus kenesos yra valstybės saugomi architektūros paminklai.

Karaimų gyvenimo būdas nėra kažkuo ypatingas, išskiriantis juos iš aplinkos ar istorinės epochos. Karaimai lygiai taip pat kaip visi žmonės gyvena, tuokiasi, gimdo vaikus, dirba, mokosi, serga, miršta ir pan., o jų savitą kultūrą, kurią jie stengiasi išsaugoti,  atskleidžia nematerialusis paveldas – kalba, apeigos, tradicijos, papročiai, religija, patiekalai ir pan.  Ne veltui 2019 m. į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą buvo įrašytas karaimų vestuvių ritualas. Taip, jis ypatingas, būdingas tik karaimams, tik gaila, kad vis rečiau vyksta karaimiškos vestuvės.

Baigiamojo tarptautinės vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklos koncerto dalyviai. 2015 m. rugpjūčio 11 d. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Apie muziejaus eksponatus irgi ne labai galime kalbėti kaip vien apie mūsų  tautinį paveldą. Eksponatus, susijusius su karaimų ir kitų Oriento pasaulio tautų papročiais bei kultūra, kolekcionavo aukščiausiasis karaimų dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961),  svajodamas apie karaimų kultūros muziejų. Ilgą laiką jie sudarė jo privataus muziejaus ekspoziciją, kuri 1951 m. buvo nacionalizuota. Ekspozicijoje Trakuose rodoma tik dalis jo kolekcijos, kita dalis – Nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Visi eksponatai dabar yra valstybės  nuosavybė, ir tai tik patvirtina, kad karaimų kultūra yra Lietuvos kultūros dalis. Norėtume, kad jie nebūtų užkišti saugyklose, kad Trakų istorijos muziejus, kurio organišką dalį sudaro Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus, pradėjęs karaimų metų proga jo remontą, kuo greičiau jį baigtų ir rastų galimybę eksponatus parodyti lankytojams.

Jūsų tauta aktyviai leidžia savo dvasios turtus, pristato žymiausius tautos veikėjus, apie vienus žinoma daugiau, apie kitus – mažiau. Norėtume žinoti apie pastarųjų metų Jūsų pasiekimus.

Didžiausia nematerialaus paveldo dalis yra karaimų kalba ir kūriniai ja parašyti. Ji išsaugota per visus 6 šimtmečius  tik Lietuvoje. Mūsų siekis – užfiksuoti rašytinį kalbos palikimą ir perduoti gyvus kalbos vartojimo įgūdžius jaunesniajai kartai. Kitas, kad ir nedidelis paveldo lobynas – karaimų pasaulietinė ir religinė muzika. Ją šiuo metu mėginama „įdarbinti“, ir  šiame darbe jaučiame lietuvių kompozitorių, vėlgi suvokiančių ją kaip bendro kultūros paveldo dalį, paramą.

 Nagrinėjant ir skelbiant rašytinį bei dokumentinį mūsų tautos paveldą, susiduriame su labai rimta problema – profesionalių, kvalifikuotų, savo sritį išmanančių žmonių stoka. Norint analizuoti senus rankraščius, negana būti tik lingvistu ar tik istoriku. Tam reikia būti universaliu, plačios erudicijos labai atsakingu mokslininku, išmanančiu istorinių epochų kaitą, t. y.  būti ir istoriku, ir religiotyrininku, ir kultūrologu, ir lingvistu tuo pačiu metu ir mokėti mažiausiai šešias kalbas, tarp jų būtinai karaimų. Akivaizdu, kad tokio specialisto neturime, ir ne taip paprasta tokį išsiugdyti.

Apie pasiekimus gal galėsime pakalbėti šių metų pabaigoje, nes kelios publikacijos rengiamos. Turėkime kantrybės, ir matysime – kokie tai bus pasiekimai …

Gal galima tarti keletą žodžių ir apie kasmetinę vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklą Trakuose, kitus renginius Trakuose, kurie padeda sutelkti tautą?

Taip, iš tikrųjų, kasmetinė tarptautinė vasaros karaimų kalbos stovykla, vykusi Karaimų kultūros bendrijos iniciatyva per dvidešimt metų, buvo labai reikšmingas dalykas keliomis prasmėmis. Pasirengimas vasaros stovyklai mobilizavo pačius rengėjus, t. y. Lietuvos karaimų bendruomenę –  reikėjo sukurti programą, kalbos mokymo kursą skirtingoms amžiaus grupėms, vakarinių paskaitų temas, sutarti su dalyviais, sugalvoti baigiamojo koncerto scenarijų ir pan.; skatino karaimus, gyvenančius kitose šalyse, pvz., Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje ruoštis turiningiems susitikimams, atsivežti naujos informacijos apie jų bendruomenėse vykstančią veiklą, naujus leidinius ir kt. Bendravimas visiems atvykusiems svečiams sudarė galimybę susipažinti su tautiečiais kitose valstybėse, su jų protėviais, sužinoti apie toli nusidriekusias Trakų karaimų gyvenimo gijas.  Visa tai dar kartą įrodo, kad, būdami įvairių valstybių piliečiais, esame išsaugoję etninio bendrumo jausmą, laiduojantį harmoningą bendravimą ir poreikį rinktis kartu. Pandemija, tikėkimės, tik laikinai, privertė nutraukti tiesioginius kontaktus, bet neužgožė šio poreikio. Karaimų metų programa tam pasitarnaus.

Jūsų tautiečiai Trakuose turi dvi kavines, dirba įvairiose mūsų valdžios įstaigose,  trys karaimų tautybės ambasadoriai atstovavo Lietuvos Respublikai įvairiose valstybėse. Kokios yra karaimų profesijos, kur jie dirba?

Nors karaimų bendruomenė neskaitlinga, bet profesiniu požiūriu gana marga. Tarpukariu, kai Trakuose buvo vienintelė profesinio pobūdžio vidurinė mokykla – mergaičių mokytojų seminarija, dauguma karaimių ten mokėsi, ir vėliau dirbo mokytojomis.  Vaikinai rinkosi technines specialybes ir važiavo mokytis į Vilnių. Tarp moterų ir po karo pedagogo profesija išliko populiariausia, bet kai seminarija tapo mišri,  į ją įstojo ir daug vaikinų. Gausus karaimų pedagogų  būrys pasipildė  vyrais. Kai kurie tęsė studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Šiandien mokytojų karaimių ir karaimų dirba Trakuose, Vilniuje, Lentvaryje. Jie dėsto įvairias disciplinas – matematiką, anglų kalbą, rusų kalbą ir kt.

Dr. Halina Kobeckaitė (dešinėje), dr. Karina Firkavičiūtė ir Juzefas Firkovičius prieš baigiamąjį tarptautinės vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklos koncertą. 2014 m. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kita populiari profesija – medicina. Tarpukariu Vilniuje garsėjo ginekologas Konstantinas Lopatto (1896-1974), o po karo – Leonidas Maleckas (1923-2003). Mieste gerai buvo žinoma daktaro Lopatto duktė oftalmologė Nadiežda Lopatto-Pilecka (1925-2017).Vilniaus centro poliklinikoje ilgą laiką dirbo oftalmologė Galina Firkovič, endokrinologė Liudmila Rajeckienė. Dabar Kauno klinikose dirba viena garsiausių Lietuvos reumatologių – Margarita Pileckytė, o jos sesuo Regina darbuojasi Santariškių klinikinėje ligoninėje. Jų tėvas prof. Simonas Pileckis (1927-2012) buvo Lietuvos entomologijos pradininkas, po studijų visą gyvenimą dirbęs mokslinį darbą ir dėstęs Kauno Žemės ūkio akademijoje. Akademinėje bendruomenėje yra ir daugiau karaimų: akademikas matematikas Konstantinas Pileckas,  ekonomikos mokslų daktaras  prof. Julijus Novickas, humanitarinių mokslų daktarė doc. Karina Firkavičiūtė, menotyrininkas prof. Audrius Novickas.  Nujaisiais laikais nemažai karaimų perėjo į verslą ir dabar sėkmingai  darbuojasi, yra nemažai ir valstybės tarnautojų, dirbančių įvairiose valstybinėse institucijose.

Šiandien  visi karaimai yra virtę savo tautos ambasadoriais ir stengiasi tai daryti garbingai ir atsakingai. Ta atsakomybė ypač padidėjo šįmet, kai  2022 -ieji  paskelbti Lietuvos karaimų metais, ir mūsų bendruomenė tapo labiau matoma.

Kokių tikimasi renginių, iniciatyvų šiemet, minint Karaimų metus?

Labai smagu ir džiugu, kad šie metai paskelbti Karaimų metais. Vienas iš tikslų buvo paminėti 625-ąjį karaimų buvimo Lietuvoje jubiliejų, ir kitas – plačiau informuoti visuomenę apie mūsų bendruomenę. Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui viešojoje erdvėje buvo nemažai kalbama apie karaimus, bet pastaraisiais metais užaugusi karta mažai apie mus yra girdėjusi. Kai kurie žmonės, atvykę į Trakus iš kitų Lietuvos vietovių stebisi išvydę nepažįstamą žodį gatvės pavadinimo lentelėje. Norime, kad tokių paradoksų nebūtų ar bent būtų kuo mažiau. Todėl esame dėkingi LRT vadovybei, kad sutiko parengti ne vieną  radijo ir televizijos laidą apie karaimus. Tikimės, kad tose laidose bus pateikta teisinga  ir nevienašališka informacija apie mūsų bendruomenę ir jos istoriją. Tarp renginių, kuriuos planuoja Lietuvos karaimų kultūros bendrija ir Lietuvos karaimų religinė bendruomenė yra numatyta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta karaimų kalbos klausimams, iškilmingas Karaimų metų minėjimas Valdovų rūmuose, keli nauji leidiniai, didelis muzikinis veikalas ir jo koncertinis pristatymas.

Vasarą tikimasi svečių iš svetur į vaikų ir jaunimo rengiamą stovyklą bei sueigą, planuojamą Trakuose.

Karaimų metams skirtus renginius planuoja ir kitos institucijos, pvz., Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka rengiasi parodyti, ką yra sukaupusi savo fonduose, Trakų viešojoje bibliotekoje jau dabar eksponuojama paroda apie karaimus, numatoma susitikimų serija. Trakų istorijos muziejus žada išleisti kalendorių, kuriame bus suminėti reikšmingi šių metų jubiliejai, ruošia karaimų dailininko Bari Egizo darbų parodą ir bendresnio pobūdžio ekspoziciją apie karaimų istoriją, kurią žadama platinti per Lietuvos ambasadas,  Vadovų klubas ruošia paskaitų ciklą apie karaimus, planuojami keli  dokumentiniai filmai. Visų sumanymų suminėti neįmanoma, nes daug dalykų atsiranda ir spontaniškai, neplanuotai. Bet iš tiesų smagu, kad ryšium su Karaimų metų paskelbimu, buvo atgaivinta ir pati karaimų buvimo Lietuvoje tema, pabrėžiant, kad tai yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ,

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“ Nr.1 (875) 2022 m. kovas

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai