Nuotraukoje „Palangos išliuosuotojai 1919 m. 23/XI.“ užfiksuoti 22 kovotojai, iš kurių viena moteris. Pirmas iš kairės sėdi Kretingos 1 (Darbėnų) nuovados viršininkas Fabijonas Kungys (1892–1973). Nuotr. iš Dariaus Raupelio kolekcijos

Doc. dr. Tomas Petreikis, Vilniaus universitetas, www.voruta.lt

Šiais metais minime Palangos atgavimo 100 metų jubiliejų. Pastaruoju metu straipsniuose plačiai aprašoma 1918–1921 m. sudėtinga tarptautinė politinė situacija, nuo kurios priklausė Palangos ir visų Baltijos šalių likimas.

Doc. dr. Tomas Petreikis.  Vygaudo Juozaičio nuotr.

Palangą 1918–1921 m. valdė Latvija, nepriklausomybės deklaracijoje pretendavusi į buvusią Kuršo gubernijos teritoriją. Palangos kontrolę Latvija išlaikė policinėmis ir karinėmis jėgomis, į gyventojų apsisprendimo teisę nebuvo atsižvelgta. Savo ruožtu vietiniai palangiškiai lietuviai nekūrė savisaugos aizsargų[1] būrių, nestojo į Latvijos kariuomenę, nepadėjo išlaikyti latvių 1919 m. kovo mėn. įkurtos milicijos. Dargi latvių kariuomenė nepasižymėjo ir mandagumu. Nuo 1919 m. kovo 24 d. pas kleboną Juozą Šniukštą apsistojusių latvių kavalerija altarijos sandėlyje sunaikino du altorius ir statulas[2]. Taigi Latvija valdė Palangą, bet palangiškiai šios valdžios nerėmė, patys rengė Lietuvą palaikančius mitingus ir laukė, kol ji tesės pažadą prisijungti šią teritoriją. Lietuviams 1919 m. lapkričio 23 d. pasitaikė puiki proga atgauti Palangą. Apie šiuos įvykius esama paminėjimų Lietuvos ir Latvijos istorikų darbuose, bet deramo dėmesio neskiriama sėkmingam bandymui išvaduoti Palangą iš plėšikaujančių bermontininkų ir keletui dienų perimti faktinę miesto kontrolę į savo rankas. Tai buvo įsimintinas įvykis jų dalyviams ir amžininkams, pirmasis paraku pakvipęs ženklas diplomatinėje kovoje dėl Palangos atgavimo.

Šis Palangos istorijos epizodas dėl broliškų santykių su Latvija buvo nepatogus dar tarpukariu, todėl tikslesnių žinių stokojo tiek to meto visuomenė, tiek istorikai. Atsiminimų pagrindu tarpukariu apie 1919 m. lapkričio 23–27 d. įvykius dukart rašyta žurnale „Karys“. Pirmą kartą rašė palangiškė žurnalistė ir visuomenininkė Bronislava Knabikaitė-Zabulionienė[3]. Ji prie trumpučio straipsnio publikavo ir kovotojų nuotrauką. Antrą kartą prabilta praslinkus dešimtmečiui po įvykių – 1930-aisiais[4]. Šiuose straipsniuose ne visos įvykių detalės buvo žinomos, bet kai kurie susirėmimo epizodai su bermontininkais atskleisti net plačiau, nei tai atsispindi oficialiuose pranešimuose. Šiai istorijai reikšmingų archyvinių dokumentų Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikę keletas. Išsamus 1919 m. lapkričio 27 d. Kretingos apskrities 1-osios (Darbėnų) nuovados milicijos viršininko Fabijono Kungio protokolas[5] ir lakoniškesnis tų pačių metų gruodžio 7 d. Kretingos apskrities viršininko Petro Kerpės pranešimas Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentui[6]. Šie dokumentai anksčiau istorikų nematyti.

Palangos miesto 1914 m. plane 17 numeriu pažymėtas netoli vilos „Vaidilutė“ (dabar Tremties ir rezidencijos muziejus) buvęs futbolo stadionas. Tikėtina, kad šioje vietoje vyko mūšis su bermontininkais (pažymėta žvaigždute). Šiuo metu tai J. Basanavičiaus, S. Daukanto ir A. Mickevičiaus gatvių kampai. Netoli bažnyčios (1 numeris) buvo ir milicijos pastatas (4 numeris), kuriame, tikėtina, vyko dalis straipsnyje aprašomų įvykių. Iliustr. iš Palangos kurorto muziejaus fondų

Rekonstruojant Palangos įvykių eigą, žymėtina, kad nuo 1919 m. pradžios Lietuvos Vyriausybė tikėjosi iš Latvijos broliško požiūrio į XIX a. pradžioje dėl vokiečių baronų interesų atskirtos šalies dalelės susigrąžinimą. Lietuviai vylėsi, kad latviai supras ir nekels pretenzijų. Tuo metu pastarieji Palangą suvokė kaip galimybių tiltą derybose su Lietuva dėl ginčytinų, mišriai apgyvendintų pasienio teritorijų. Lietuvoje ir Latvijoje vyko karas su bolševikais ir bermontininkais, todėl bendras frontas skatino vienyti latvių ir lietuvių jėgas, bet Palangos klausimo nei vieni, nei kiti neužmiršo ir laukė patogios progos perimti jo kontrolę. Kaip nurodė latvių karo istorikas Krišas Kapeniekas, su įvairiais reikalais čia kovo, gegužės ir liepos mėnesiais lankėsi Lietuvos muitininkai, Kretingos apskrities viršininkas Vladas Pryšmantas, Kretingos karo komendantas Mykolas Urbonavičius, paskirtasis Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Pranas Jurgutis, kariuomenės atstovas Vladas Nagius-Nagevičius. Oficialiai net keletą kartų buvo prašoma Palangos nuovados viršininko Niklovo Jansono perduoti miestą Lietuvai. Lietuviai buvo sukėlę ir riaušes, kurių metu bandyta nuginkluoti latvių miliciją. Tai neramino latvius, bet kol fronte situacija buvo nestabili, nei vieni, nei kiti griežtų veiksmų nesiėmė.

Lietuvos Vyriausybė 1919 m. liepos 1 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatyme nusprendė sudaryti 20 apskričių. Pagal šį įstatymą Palangos valsčius buvo oficialiai priskirtas Kretingos apskričiai. Atsirado juridinis pagrindas veikti. Liepos 15 d. Kretingos apskrities viršininku paskyrus Petrą Kerpę, šis Palangos reikalus perėmė į savo rankas. Palangoje spalio–lapkričio mėnesiais įsikūrė gana stiprus bermontininkų dalinys, turėjęs 85–150 kareivių. Mieste tuo metu tvarką palaikė 10 latvių milicininkų, dar du buvo valsčiuje. Spalio 15 d. bermontininkai miliciją nuginklavo, o jos vadas N. Jansonsas, palikęs tris milicininkus, pabėgo į Liepoją. Okupantai virš nuovados iškėlė carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos vėliavas. Miestas buvo okupuotas, likę latvių milicininkai veikė pusiau pogrindžio sąlygomis. 1919 m. lapkričio pabaigoje po pralaimėtų mūšių susilpnėjus bermontininkų jėgoms, lietuviams pasitaikė patogi proga veikti. Tuo metu kareivių mieste buvo sumažėję iki 30–40. Lapkričio 22 d. okupantai paskelbė vyrų mobilizaciją ir miestui uždėjo kontribuciją (20 ar 15 tūkst. rublių), įvedė karo komendanto valandą. Palangiškiai, palikti vienui vieni, kreipėsi pagalbos į Kretingos apskrities viršininką P. Kerpę.

Viršininkas, išnaudodamas patogią situaciją, trijų Kretingos apskrities nuovadų viršininkams įsakė išvaduoti Palangą. Pavedimą lapkričio 23 d. gavo apskrities 1-osios (Darbėnų) nuovados viršininkas F. Kungys. Jis nurodė, kad P. Kerpė liepė nuvykti į Palangą ir įkurti naują nuovadą tvarkai palaikyti. F. Kungys, pasiėmęs į pagalbą keturis milicininkus ir du kareivius, lapkričio 23 d. nuvyko į Palangą ir derėjosi dėl taikaus bermontininkų išsikraustymo iš miesto. Pastarieji išvykti atsisakė. Maždaug per parą pavyko Kretingoje sutelkti gana rimtas pajėgas: 10 milicininkų ir 10 kareivių, apginkluota 18 demobilizuotų buvusių Rusijos kareivių. Prie operacijos prisidėjo buvę Palangos latvių milicininkai Valteris Mackus, Paupė ir Baretas. Juos bermontininkai buvo kuriam laikui areštavę, bet paleisti į laisvę milicininkai sekė situaciją, mieste ieškodami patogios progos veikti.

Iš Užpelkių kaimo Palangos valsčiaus kilęs Jonas Piktuižis savanoriu į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 m. gruodžio 19 d., vos sulaukęs 18 metų. Žuvo mūšyje su lenkais ties Giedraičiais (Molėtų r.). Po mirties apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Iliustr. iš Palangos kurorto muziejaus fondų

Operacijai vadovavęs F. Kungys nurodė, kad lietuvių puolimas prasidėjo lapkričio 23 d. 16 val. Mūšis su bermontininkais įvykęs prie pat „Vaidilutės“ vilos. Netikėtai užpulti ir Klaipėdos link besitraukdami bermontininkai atsišaudė, mėtė granatas, bet tai jų negelbėjo. Mūšio metu vienas okupantas buvo sužeistas, keturi paimti į nelaisvę. Pastarieji po Kretingos karo komendanto M. Urbonavičiaus atvykimo į Palangą etapu išsiųsti į Kretingą. Karo grobis buvęs nedidelis, bet besikuriančiai kariuomenei reikalingas: 3 šautuvai ir 6 granatos. Su šiais trofėjais vėliau kovotojai ir nusifotografavo. Perėmus milicijos pastatą ir jame iškėlus Lietuvos trispalvę, taip pat rasta buvusios latvių milicijos turto: 9 rusiški šautuvai ir 1 vokiškas bei keliasdešimt šovinių. Su šiais ginklais apginkluota nauja, iš 12 asmenų suformuota Palangos milicija. Šiems milicininkams buvo perduota Palangos kontrolė. Išvadavime dalyvavę latvių milicininkai buvo eliminuoti, jiems neleista perimti miesto, uždrausta ir vėliavą virš nuovados iškelti.

F. Kungys ir dalis Palangos išvaduotojų pasiliko mieste. Ši grupė vykdė kratas ir agitacinį darbą. Lapkričio 24 ir 25 d. darytos kratos ieškant paslėptų ginklų, bet nieko nerasta. Lapkričio 25 d. mieste sušauktas visų gyventojų mitingas, kuriame buvo išreikšta parama ir padėka Lietuvai. Pagal latvių milicijos pranešimus, viešai skelbta, kad Palanga prijungta prie Lietuvos. Miestiečiai pritarė naujos milicijos išlaikymui, skirdami po 10 auksinų per dieną ir maitinimą. Į F. Kungio raštinę Palangoje lapkričio 26 d. atvyko Latvijos siųstas karo komendantas A. S su kareiviais ir jam pasakęs, jog būtų galima padėkoti už išvadavimą, bet rytoj galite grįžti į Kretingą. F. Kungys patarimo nepaklausė. Kitos dienos 9 val. ryto A. S įsakymu naujoji Palangos milicija buvo nuginkluota. Operacijos metu per neatsargumą pašautas lietuvis Edvardas Dirvonskis, su šiais įvykiais nesusijęs palangiškis, vaikštinėjęs mieste. Atrodo, kad latvių kareiviai buvo įsitempę, manė, kad nuovada gali būti ginama. Po nuovados perėmimo latviai nuėmė ir suplėšė Lietuvos vėliavą, pasigirdo pikti šūksniai, grasinimai duoti lietuviams į kuprą, vieną kitą pagrasinta ir nušauti. Latvių komendantas, atvykęs pas F. Kungį, vėl pareikalavo išvykti, o šiam atsisakius grasinta, jog rytoj jis bus prievarta išsiųstas iš miesto. Taigi, nors naująją nuovadą ir pavyko nuginkluoti, bet A. Stūr nedrįso atvirai pulti F. Kungio ir mieste pasilikusių operacijoje dalyvavusių milicininkų, laukta, kol atvyks pastiprinimas.

Latvių pastiprinimas atvyko tą pačią lapkričio 27 dieną. Į Palangą įžengusį karinį dalinį sudarė apie 200 (kitais duomenimis – 150) kareivių būrys su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankomis. Nesant kitos išeities, F. Kungys su palyda iš Palangos išvyko. Latviai paskelbė vyrų mobilizaciją. Ji sukėlė Palangos lietuvių nepasitenkinimą, todėl pastarieji panoro stoti ne į Latvijos, bet į Lietuvos kariuomenę. Peržiūrėjus Lietuvos savanorių sąrašus, matyti, jog iš 1919 m. įstojusių savanorių, kuriems buvo pripažintas kariuomenės kūrėjo savanorio statusas, Palangoje gimusių buvo 20. Kai kurie iš jų į kariuomenę įstojo dar sausį, bet didžiausias aktyvumas buvo gruodį, po Palangos įvykių.

P. Kerpės drąsa buvo įvertinta: jis 1920 m. buvo paskirtas Kauno apskrities viršininku, po kelių mėnesių paaukštintas į vidaus reikalų viceministrus. Palangos ir Kretingos apylinkėse buvo neramu, todėl Palangoje latviai nuolat laikė gana gausius karinius dalinius. Savo ruožtu ir lietuviai buvo linkę demonstruoti savo ketinimus. Pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis atsiminimuose mini, kad 1919 m. gruodį pasibaigus karo veiksmams su bermontininkais, jis, iš Latvijos divizijos vado gavęs leidimą aplankyti Palangą, su pusšimčiu rinktinių raitelių mieste iškėlė Lietuvos vėliavą ir surengė iškilmingą eiseną, dainavo patriotines dainas. Lietuviai pamanė, kad miestas vėl išlaisvintas, bet tai tebuvo trumpas vizitas. Palangos klausimas persikėlė į diplomatijos lauką. Kurorto sugrąžinimo Lietuvai teko laukti iki 1921 m. pavasario.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 2 (872), 2021 m. birželis, p. 24-26.

[1] Aizsargai (lat. aizsargi) – latvių šaulių organizacija.

[2] Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 383, ap. 8, b. 1258.

[3] Karys, 1924, kovo 6–12, nr. 10.

[4] Karys, 1930, rugpjūčio 14, nr. 33, p. 64.

[5] LCVA, f. 1096, ap. 1, b. 19, l. 6–9.

[6] LCVA, f. 1096, ap. 1, b. 3, l. 100.