Julija Tinfavičienė. M. Tinfovičiaus nuotr. Apie 1955 m.

Nadežda Zajančkovskaja, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė, www.traku-zeme.lt

„Iš pažiūros karaimų išvaizda nelabai charakteringa, bet vis dėlto maloni; visi brunetai, tamsiaveidžiai, kumpanosiai, būdingais truputį išsišovusiais skruostais ir netgi barzdos, kurių paprastai neskuta, nesuteikia jiems rytietiškų bruožų […] Vyrų drabužiai čionykščiai, o moterys rengiasi kaip turtingesnės Gardino gubernijos valstietės“.

Taip aprašė  karaimus dailininkas Vincentas Smakauskas (lenk. Wincent Smakowski) (1797–1876), apsilankęs Trakuose 1822 metais. Kitas jo amžininkas, publicistas, poetas Vladislovas Sirokomlė (lenk. Władysław Syrokomla) (1823-1862) savo knygoje „Iškylos po Lietuvą iš Vilniaus“, išleistoje 1857 metais, taip aprašo Trakų karaimus: „Karaimai, išskyrus dvasininkus, apsirengimu niekuo nesiskiria nuo vietinių gyventojų; vargšas samdinys ir turtingas pirklys rengiasi pagal išgales. Moterų drabužiai taip pat niekuo ypatingu nepasižymi. Dar išlikę rytietiški veido bruožai liudija, kad karaimai per ilgus amžius išlaikė savo papročius.“

Vaizdingus pasakojamus apie Krymo karaimus paliko XIX a. keliautojai, tyrinėję neseniai prie Rusijos imperijos prijungtas Krymo pusiasalio žemes. Rašytojas ir etnografas Aleksandras Afanasjevas-Čužbinskis (rus. Александр Афанасьев-Чужбинский) (1816-1875) knygoje „Kelionė į pietų Rusiją“, išleistoje 1863 metais Sankt-Peterburge, taip aprašė Chersono karaimus: „Karaimai išlaikė savo totorišką kostiumą, nors daugelis vyrų jau vilki surdutą, bet nešioja avikailio kepurę, o moterys, nežiūrint į tai, kad vilki naujausio europietiško kirpimo sukneles, nedrįsta pakeisti savo galvos apdangalo į lengvabūdiškas skrybėlaites. Karaimės supina savo vešlius plaukus į daugiau nei penkiasdešimtį smulkių kasyčių, kurios laisvai krenta joms ant pečių. Galvas jos dengia maža raudona kepuraite, apsiūtą kutais, siuvinėtu auksu, brangakmeniais ir aukso monetomis viršugalviu. Ant kepuraitės, išeidamos iš namų, jos užsimeta skraistę, kas jas šiek tiek bjauroja. Labai malonu, ypač nepratusiai akiai, matyti gražią karaimę, vilkinčią puošnia europietiško kirpimo suknele, paryžietiškais bateliais ir siuvinėta auksu kepuraite.“

Kitas jo amžininkas, grafas Anatolijus Demidovas (rus. Анатолий Демидов) (1813–1870) 1837–1838 metais surengė ir finansavo tarptautinę mokslinę ekspediciją į pietinės Rusijos imperijos gubernijas, tarp jų ir į Krymą. (plačiau „Trakų žemė“ 2020 m. rugpjūčio 14 d. Nr. 33 (1135)). Šioje ekspedicijoje dalyvavo įvairių sričių mokslininkai. Jos tikslas buvo surinkti išsamią medžiagą apie šių mažai ištirtų kraštų geografiją, gamtą, gamtinius išteklius, istoriją, archeologiją, taip pat apie čia gyvenančias tautas, jų papročius, tradicijas ir kultūrą. 1853 metais Maskvoje buvo išleista knyga „Kelionė po pietinę Rusiją ir Krymą per Vengriją, Valachiją ir Moldovą, atlikta 1837 metais Anatolijaus Demidovo ir papuošta Raffet piešiniais“, kurioje Anatolijus Demidovas  vaizdingai aprašo karaimę, kurią jis sutiko ekspedicijos metu karaimų tvirtovėje Čufut Kalė: „Apsivilkusi ji buvo ypač puošniai: šilkinė suknelė su žydromis ir rožinėmis juostelėmis paryškino jos liemenį; platus diržas su dviem kaltinėmis sidabro sagtimis laisvai gulė ant klubų; juoda skraistė su raudonu raštu dengė dailiai supintus plaukus; aukso grandinėlės ant kaklo ir lengvas šilko švarkelis sudarė prabangaus rūbo įspūdį; avėjo minkštos odos naminius batelius.“ Taip pavaizduotą karaimę mes matome prancūzų dailininko, graverio Denis Ogiust Marija Raffet (pranc. Raffee) (1804–1860), kuris dalyvavo Anatolijaus Demidovo ekspedicijoje, pieštoje graviūroje, atspausdintoje jau minėtoje knygoje. Kita knygoje atspausdinta Raffet graviūra vaizduoja Feodosijos karaimus: stotingi pusamžiai vyrai vilki būdingus tradicinius rūbus: atsegtu viršutiniu kaftanu; po juo plačios kelnės ir ilgi šilko marškiniai, sujuosti šilko juosta. Vyrų galvos pridengtos juodo avikailio kepurėmis, kojos apautos ilgaauliais ožkų odos batais.

Skaitydami šiuos keliautojų pasakojimus matome, kad Trakų karaimai jau XIX a. viduryje savo buityje nebenaudojo tautinio kostiumo, o štai Kryme gyvenę karaimai tuomet dar jį išlaikė.

Tautinis karaimų kostiumas

Tautinis istorinis kostiumas tam tikra prasme atspindi tautos etninio formavimosi procesus. Tautinis kostiumas – tai unikalus istorinis šaltinis tyrinėjant tautos etnogenezę ir kultūros formavimosi eigą. Etnografiniai kostiumo tyrinėjimai surišti su kirpimo, dekoravimo, medžiagų panaudojimo tradicijų studijomis. Karaimų tautiniam kostiumui būdingas Rytų šalių aprangos stilius. Jam charakteringas daugiasluoksniškumas, juosmens paryškinimas kirpimu ir diržu, gausiai ornamentuoti prabangūs audiniai, daug siuvinėtų detalių, galvos apdangalas. Moteriškas kostiumas susideda iš apatinio drabužio – ilgų baltų medvilninių arba lininių marškinių, iki XX a. pradžios karaimų moterys Kryme po marškiniais nešiojo plačias, apačioje surauktas kelnes šalvar, ant marškinių užsivilkdavo ilgą susiaučiamą lengvą suknelę – chalatą – fistan, dažniausiai iš Sirijos šilko šamaladža. Šios suknelės priekis iki juosmens buvo atviras, o marškiniai pridengiami perlų tinkleliu su apačioje prisegiotomis monetėlėmis – indžili-kafes. Ant suknelės moteris vilkdavosi trumpą, pusilgėmis kimono rankovėmis, aksominį švarkelį chyrka, dažniausiai tamsiai raudonos arba žalios spalvos, siuvinėtą aukso gijomis tradiciniu augaliniu ornamentu. Kryme moterys šiltesnes viršutines sukneles kapama siuvosi iš brangių atvežtinių medžiagų: turkiškos vilnos, Damasko atlaso, kiniško šilko. Suknia susisiaučiama, kirpta ir raukta per juosmenį, skvernai ir apačia gausiai siuvinėti aukso siūlais. Ypatingu grožiu pasižymėjo siuvinėti rankogaliai kapasi dėvimi ant suknelės. Suknia perjuosta siuvinėtu diržu su kaltomis sagtimis. Jaunos merginos vietoj suknelės galėjo vilkėti baltą palaidinę ir ilgą sijoną. Moterų ir merginų galvas puošė apvali plokščia kepuraitė fes, viršugalvyje siuvinėta aukso gijomis ir perliukais, populiariu stilizuotu migdolų vaisių badem motyvais, kraštais papuoštais aukso gijų tinkleliu ir monetomis. Ant fes galėjo būti užmestas lengvas šilko šalis. Taip pasipuošusią jauną karaimę mes matome dailininko Bari Egizo (1869–1946) nutapytame paveiksle „Šokanti karaimė“ (plačiau „Trakų žemė“, 2019 m. sausio 4 d. Nr. 1 (1051)). Vyresnės moterys gobėsi  šilko ar muslino skaras, ypatingai užrištas nugaroje. Šaltu metų laiku nešiojo siuvinėtus aksomo puskailinius tončak, puoštus įvairiais kailiais. Moterys avėjo terliki –  geltono tymo batelius be pakulnių, ant jų storapadžiais įsispiriamais papuči. Jei lauke buvo purvas, moterys avėjo aukštus medinius sandalus nalyki. Juos avėjo ir vaikščiodamos įkaitintomis akmeninėmis grindimis pirtyje. Kasdieniai sandalai buvo paprasti, o šventiniai inkrustuoti perlamutru ir vėžio kiautu. Karaimų moterys puošėsi aukso apyrankėmis su brangakmeniais, auksiniais rubinais, turkiais ir  perlais puoštais auskarais,  inžili-kafes – perlų tinkleliais su aukso monetomis. Gausiai ant aprangos detalių naudojo siuvinėjimo raštus, siuvinėjo rankogalius kapasi, diržus su sagtimis kušak-bašy, kepuraites fes. Šios detalės dengė energetiškai svarbias ir lengvai pažeidžiamas kūno dalis ir atliko jų apsaugos funkciją.

Karaimo vyro kostiumas susideda iš apatinių drobinių marškinių ir kelnių, viršutinės palaidinės, dažnai šilkinės, ir plačių kelnių šalvar. Ant palaidines dėvimas chalatas kaftan: senų žmonių ilgas, jaunesnių – trumpesnis. Kaftano dešinysis skvernas siaučiamas ant kairės ir pririšamas raišteliu. Dažniausiai tokie kaftanai buvo siuvami iš šamaladža, dryžuoto Sirijos šilko. Susijuosiamas kaftanas šilko juosta; jaunimas dažnai juosdavosi sidabru kalinėtą diržą. Per vestuves jaunikis ant kaftano vilkdavosi puošnų aksominį, metalo gijų pyne bukme technika stilizuotą gėlių, vingių ir palmečių motyvais siuvinėtą trumpą švarkelį saltamarka. Karaimai galvas dengdavo juodo avikailio kepure, lygiu viršumi arba kūgio formos bordo spalvos fes su kutu. Žiemą vyrai vilkėjo trumpus kailinius. Avėjo ilgaauliais ožkų odos batais mest, ant kurių gatvėje nešiojo storapadžius odinius kaliošus. Taip apsirengusius vyrus matome jau minėtoje dailininko Denis Ogiust Marija Raffet graviūroje.

Karaimai tautiniais kostiumais

Vilkinčių tautiniais kostiumais karaimų nuotraukų išliko nemažai. Tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Krymo karaimų portretai arba nuotraukos iš tarpukariu Trakuose karaimų jaunimo rengtų mėgėjiškų vaidinimų, kur aktoriai dažnai pasipuošę tautiniais kostiumais.

Šioje publikacijoje pristatau tik kelias Michailo Tinfovičiaus (1912–1974) nuotraukas, esančias Inos Lavrinovič archyve, už kurių leidimą panaudoti esu jai labai dėkinga. Michailas Tinfovičius: poetas, kraštotyrininkas, karaimų kultūros puoselėtojas, paliko įspūdingą įvairių nuotraukų archyvą (plačiau „Trakų žemė“, 2021 m. balandžio 4 d. Nr. 22(1176)). XX a. 5–6-me dešimtmetyje, dirbdamas Trakų istorijos muziejuje, jis padarė kelias nuotraukas karaimų, vilkinčių tautiniais kostiumais. Trakietė Julija Tinfavičienė (merg. Robačevska) (1932–2014) vilki ornamentuota šilko suknele su siuvinėtais rankogaliais kapasi, monetomis puošta kepuraite fes su užmesta skraiste. Julija Tinfavičienė – poetė, pedagogė, puoselėjusi karaimų tradicijas ir kultūrą. Karaimų bendruomenė atsimena ją kaip jautrios, meniškos sielos žmogų, visuomet pasiruošusį ištiesti pagalbos ranką. Išėjusi į pensiją Julija karaimų mokykloje mokė vaikus gimtos kalbos. 2018 m. išėjo Julijos poezijos ir prozos knyga „Saulė nusileido už Trakų pilies“, išleista jos vyro Romualdo pastangomis.

Haliče gimęs Roman Špakovskij (1935–1975) vilki dryžuoto šilko marškiniais, siaučiamu kaftanu ir avikailio kepure. Gyvendamas Ukrainoje, jis visas vasaros atostogas praleisdavo pas gimines mamos tėviškėje Trakuose. Buvo linksmas, lengvai bendraujantis, nagingas, niekada neatsisakydavo padėti. Atostogaudamas Trakuose, Roman aktyviai dalyvavo visuose karaimų jaunimo rengtuose susibūrimuose. 1959 m. vasarą Trakuose jis susipažino su būsima žmona Svetlana, o po vestuvių persikėlė gyventi į Kijevą, kur dirbo gamykloje šaltkalviu mechaniku. Susilaukė dukros ir sūnaus. Šie nuotraukose užfiksuoti tautiniai kostiumai yra iš žymaus karaimų mokslininko orientalisto, hachano Hadži Seraja Chan Šapšalo (1873–1961) ilgus metus rinktos karaimikos kolekcijos.

Tradicinis tautinis kostiumas – tai tautos simbolis, mūsų protėvių nagingumo įrodymas, jų grožio sampratos atspindys, religinio, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos forma.

Šaltiniai:

Kraštas ir žmonės / Sudarė Juozas Jurginis, Algirdas Šidlauskas. V., 1987.

Sirokomlė V. Iškylos po Lietuvą iš Vilniaus. V., 1857.

Afanasjev – Čuzbinskyj A. Kelionė į pietų Rusiją. St. Peterburgas, 1863.

Demidovas A. Kelionė po pietinę Rusiją ir Krymą per Vengriją, Valachiją ir Moldovą, atlikta 1837 metais Anatolijaus Demidovo ir papuošta Raffet piešiniais. Maskva, 1853.

Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys / Sudarytojas Žygintas Bučys. V., 2003.

Karaj edim, karaj barmyn. Karaimas buvau, karaimas tebesu /Sudarė Jelena Špakovska, Eugenija Špakovska V., 2022.

Firkovičus R. Karaimika Lietuvoje. Trakai, 1969.