Angelė Valienė, www.voruta.lt

Jeigu žemėje nebūtų Prancūzijos,

pasaulis būtų našlaitis.

Viktoras Hugo

Kelionės – viena nuostabiausių žmogaus patirčių. Pirmąją kelionės dieną pamatėme Prancūzijos sostinę Paryžių, nuo pat Romos laikų buvusį svarbų ekonominį, religijos ir kultūros centrą. Jame gyvena apie du milijonus žmonių.

Miestas užima 1200 kvadratinių kilometrų plotą šalies šiaurėje. Jis išaugęs prie Senos upės, beveik kiekvienas dėmesio vertas Paryžiaus pastatas stovi prie jos. Matėme prie krantinių pastatytus puikius miestiečių namus, didelius muziejus ir įspūdingus paminklus. Vienas iš Paryžiaus simbolių yra Eifelio bokštas, jis pavadintas inžinieriaus Eifelio, kuris jį suprojektavo ir pastatė 1889 m., garbei. Šis žinomiausias miesto statinys iškyla 320 m. virš Champ-de-Mars parko. Šį žinomą objektą 1909 m. ketinta sunaikinti, bet jis buvo išsaugotas, nes ant jo buvo patogu pritaisyti telegrafo anteną. Nuo 1918 m. jis buvo pradėtas naudoti radijo reikmėms, o nuo 1958 m. – televizijos. Nusifotografavusius prie bokšto mus sutiko nuostabus kelionės palydovas – Nikolia Mistal, kuris rūpestingai globojo visos kelionės metu, jis kartu su gide Liza parodė Paryžių. Bevaikščiodama po Prancūzijos sostinę, prisiminiaus G. Apolinero žodžius, „Ach, koks džiaugsmas! Išvažiuoti iš niūraus krašto į miestą stebuklą – Paryžių“.

                      Kelionės tikslas – Normandija, Prancūzijos istorinė sritis, apimanti Pajūrio Senos, Eure’o, Ome’o, Calvadoso ir Manche’o departamentus.

                      Normandijoje praleidome dešimt dienų. Pritariu mokytojai Mildai Stanevičienei, kuri sakė: „Tai buvo neįprasta pažintinė kelionė“. Tarptautinės Ukrainos mokyklos direktorė Olena Vnukovska surengė Lietuvoje gyvenantiems mokiniams ir mokytojams kūrybinę stovyklą „Menų pasaulyje“. Bagnoles De L’orne kūrėme, vaidinome, draugams paviešinome skaudžius karo įspūdžius Ukrainoje.

                      Normandija svaigino spalvomis, gamta, architektūra. Čia netikėtai Sen Mišelyje gali sutikti pirmąją Prancūzijos ponią, pasigrožėti Klodo Mone garsiąja „Uola“.

                      Iš šios stovyklos buvo organizuotos ir kelios ekskursijos po Normandiją. Viena iš jų į privatų ūkį, kuriame trys šeimos kartos veisia žirgus, o šiltuoju metų laiku organizuoja ryškius žirgų pasirodymus. Susižavėjusi žirgais žurnalistė Olena Holovatenko rašė: „Persherono žirgai! Jie nuostabūs. Prancūzijos pasididžiavimas. Atgaivinta tradicija. Sunkiausi pasaulio žirgai, kurie vienu metu įspūdingi savo didingumu ir gracija. Šie gyvūnai gyvena ištisus metus lauke, o ne patalpose. Kiekvienam žirgui per dieną reikia kelių dešimčių kilogramų žolės. Gvenimo trukmė vidutiniškai 25 metai“.

                      Man labai patiko Kaburo miestas prie Atlanto vandenyno, kur rašytojas Marselis Prustas mėgo ilsėtis ir ten parašė svarbiausią kūrinį „Paprasto laiko beieškant“, jis yra įrašytas į Gineso pasaulio rekordų sąrašą. Tai yra ilgiausias romanas pasaulyje. Jį sudaro maždaug 1,2 milijono žodžių. Čia prie vandenyno prisiminiau Marselio Prusto žodžius, kuris sakė, kad tikroje kelionėje nebūtina atrasti naujų žemių, bet būtina turėti naujas akis. Iš tikrųjų naujomis akimis pažvelgiau į savo kolegas ir mokinius: Mildą, Olgą, Viktoriją, Oksaną, Svetlaną, Zoją, Juliją, Valentiną, Mykolą, Oleną, Lilią, Sofiją, Rostislavą ir kitus, į kurių pečius galėjau drąsiai atsiremti. Tai nuostabūs žmonės.

                      Žavėjausi Matviekų – Vnukovskų, Holovatenkų, Kuruoglu šeimomis. Kiek gėrio, darnumo, supratingumo jų santykiuose. O kokie įdomūs buvo mano mažieji pašnekovai: Arsenijus, Kirilas, Elina, Grigorijus ir kiti, su kuriais net kelias valandas diskutavome, kalbėjomės, dalinomės įspūdžiais.

                      Ačiū Direktore Olena Vnukovska, Dariau, Nikolia už suteiktą prieglobstį, pamokas ir keliones.

                      Ši viešnagė Normandijoje buvo tikras stebuklas…