Vladas ir Tadas Mongirdai ekskursantų būryje ant upėtakių tvenkinio liepto Aukštadvaryje. 1931-05-21. S. Vaismano nuotr.

 

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Aš sėdėjau šalia vairuotojo automašinoje. Ji buvo pakrauta ir apdengta brezentu. Su tikru malonumu įlipau į automašiną. Buvau patenkintas, kad taip greitai ir gerai viskas pasibaigė.

Apie tą lagerį galiu tik tiek pasakyti, kiek pastebėjau. Viskas buvo gražiai sutvarkyta. Keliai ir takai išbarstyti smėliu. Daug lysvių su gėlėmis. Viduje ir lauke, ligoninės patalpose, švaru. Visa išorė buvo atitinkamame lygyje.

Po kelių valandų atvažiavome į Slavgorodą. Iš karto užėjau į elektrinę pas Galiką. Kada jam viską papasakojau, jis pasakė: „Kas per durnius informavo mūsų vadovybę. Aš raportuosiu Medvedevui, miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Jei jam bus kas nors neaišku, tai pasakysiu jums ir jūs pas jį nueisite.“

Man eiti nereikėjo, nes, kaip papasakojo Galikas, Medvedevas tik keikė tą durnių, kuris jam papasakojo apie Michailovkos elektrinės statybą ir medžiagas. Pakalbėjęs su Galiku, nuėjau į namus. Visi labai apsidžiaugė, kad jau grįžau. Papasakojau apie kelionę ir Juozapaitienę bei jos kalbas.

Jau po ilgesnio laiko sutikau Jakobą ir papasakojau jam apie savo kelionę. Paminėjau Juozapaitienės pavardę. Jis staiga pasakė: „Ar žinote, ir aš sutikau tą pavardę. Vieną dieną į mūsų butą užėjo uniformuotas MVD darbuotojas ir parodė laišką, liepdamas perskaityti ir parašyti atsakymą. Paprašiau jį sėstis. Pradėjau skaityti. Laišką rašė Juozapaitienė. Ji rašė, kad jai mano pavardė yra žinoma, kad tas žmogus, kuris atnešė laišką, yra „mūsų žmogus“. Jis atnešė jos laišką ir galima juo pasitikėti, galima su juo laisvai kalbėtis. Toliau ji išvardija eilę lietuvių, esančių lageryje kartu su ja. Kad visi mane sveikina ir laukia iš manęs laiško, kurį turiu perduoti atėjusiam žmogui. Aš atsakiau, kad visai nepažįstu tos moters ir tų paminėtų lietuvių ir neturiu noro ir reikalo rašyti kokių tai laiškų. Jis atsistojo ir atsisveikino.“

Jakobas (savo laiku dirbo Kauno saugumo departamento viršininku) laikė tą korespondenciją ir informacijos perdavimo būdą labai įtartinu. Jis pasakė, kad gerai, jog aš į tos moters kalbas reagavau juoku ir į jas neįsitraukiau. Tada man ir pasirodė, kad tos kalbos buvo kažkokios neaiškios. Dar po kiek laiko atėjo kažkokie gandai, bet neaišku, kas juos paleido: vieni sakė, kad Juozapaitienė buvo sušaudyta, kiti – kad ji buvo išvežta iš to lagerio.

Apie 8 km į pietus nuo Slavgorodo buvo didelis ežeras, vadinamas „Ozero Jažovoje“. Jame buvo tiek druskų, kad jame nebuvo jokios gyvos floros ir faunos. Vanduo buvo tamsus ir jame negalėjai nuskęsti. Buvo galima atsigulti ir gulėti ant vandens paviršiaus. Buvo galima plaukioti, bet sunkiau nei normaliame vandenyje. Reikėjo saugotis, kad vanduo nepakliūtų į akis, nosį, burną, nes degino smarkiai. Jei buvo kur kokia žaizdelė – geriau buvo nesimaudyti, nes labai tą žaizdelę skaudėjo nuo druskų.

Išėjus į krantą, visas kūnas buvo padengtas baltais milteliais. Krante buvo šaltinis ir galima buvo, išsimaudžius, nuprausti tuos miltelius. Mes ten išeiginėmis su vaikais vaikščiodavome pasimaudyti. Viename ežero krante buvo mūsų „kurortas“. Jau nuo senų laikų kazachai ten „gydėsi“. Dabar ten jau įrengtas nedidelis „kurortas“. Karo metu ten perkėlė kažkokį chemijos fabriką iš europinės dalies, pastatė cechus, šiluminę elektrinę, gyvenamųjų namų ir nedidelius ūkius.

Fabrikas elektrolizės būdu gamino iš to vandens eilę cheminių medžiagų, bet kokių – neskelbė, laikė paslaptyje. To fabriko inžinierių Mamortovą paskyrė miesto partijos komiteto antruoju sekretoriumi. Jam su monteriais turėjome jo bute mieste įrengti visą elektros instaliaciją.

Gerai atsimenu 1945 m. kovo 7 d. vakarą. Tada per karą ir dar po karo Moterų diena, Kovo 8-oji, buvo darbo diena, nes moterys prašė, kad nenori tos dienos švęsti, o nori dirbti kartu su visais, atsižvelgiant į sunkius karo laikus. Tik išvakarėse, jau po darbo, buvo susirinkimai ir įvairios valdžios organizacijos kvietė pas save į balių.

Vakare, kovo 7 d., paleidome, kaip kasdien, elektrinės dyzelį. Budintis dyzelistas ir elektrinės monteris pasiliko. Mechanikas Galik ir aš išėjome namo. Jei į elektrinę reikėjo iššaukti mechaniką, kuris gyveno priešais elektrinę kitoje gatvės pusėje, tai budintysis du sykius išjungdavo gatvės elektrą. Jei aš buvau reikalingas – taip pat du kartus išjungdavo elektrą Lunačevskio gatvėje, kurioje mes gyvenome. Tai buvo irgi labai arti elektrinės.

Staiga pradėjo mirkčioti šviesa ir supratau, kad mane šaukia. Pradėjau rengtis, nes buvo šalta. Ten pavasaris prasideda maždaug nuo kovo 25 d. Kai pas mus įėjo pedagoginės mokyklos ūkio dalies vedėjas, jis pasakė, kad jie baliavoja pedagoginės mokyklos bendrabutyje, kuris buvo visai arti mūsų buto. Ten yra antras partijos sekretorius inžinierius Mamortov, ir jis prašo, kad aš užeičiau pas jį.

 

Atėjome į salę, kur prie didelio stalo sėdėjo eilė žmonių ir kartu Mamortov. Priėjau prie jo, pasisveikinome, ir jis pasakė, kad aš praneščiau budintiesiems elektrinėje, jog reikės dirbti ne iki pirmos valandos nakties, bet iki ketvirtos valandos ryto. O dabar jis prašo atsisėsti ir pasivaišinti.

Šviesa visą laiką mirkčiojo, ir jis paklausė, kodėl taip yra. Pasakiau, kad taip mane šaukia į elektrinę. Tada Mamartovas liepė vynioti keptą vištą į laikraštį, kelis gabalus torto ir kažkokių tešlainių ir paduoti man. Aš paėmiau, nunešiau viską į namus ir nuėjau į elektrinę.

Ten radau manęs laukiantį miesto vykdomojo komiteto planavimo skyriaus vedėją Chariną. Tai buvo malonus ir simpatiškas žmogus. Jis man pasakė, kad elektrinei reikės dirbti iki 4 valandos ryto. Jis turi prašymą: būtent miesto vykdomasis baliavojo uždaroje pirtyje-valgykloje, ir staiga ten užgeso šviesa. Jis mato, kad budintis elektrikas vargu ar galės ką nors ten pataisyti. Jis paprašė, kad aš asmeniškai nueičiau jiems pataisyti šviesą.

Už tai man, dyzelistui ir monteriui, rytoj išrašys po 0,5 tonos anglių ir po 25 m³ malkų.

Paėmiau nages, diržą ir kartu nuėjome. Valgykla – tai buvo vieno aukšto medinis namas. Sienoje matėsi įvado izoliatoriai, ir nuo jų kabojo trumpi įvadų laidų galai. Supratau, kad kažkas nukirto tuos laidus. Vėliau tų laidų vielas pritvirtino prie elektros linijos stulpo. Turėjo užtrumpinti elektrą ir kituose namuose, turėjo būti labai silpna šviesa, bet visur degė normaliai.

Priėjau prie stulpo. Laidų nematyti. Užlipau ant stulpo ir pamačiau, kad laidų nėra – jie už stulpo nupjauti ir likę tik du trumpi galiukai prie izoliatorių. Reikėjo užtempti naujus įvadinius laidus.

Žinojau, kad elektrinėje laidų nėra, o ir sandėlininkas gyveno toli, kitame miesto gale. Žemiau elektros linijos (keturi laidai) buvo ant tų stulpų radijo transliacijos laidai. Nusileidęs pradėjau žiūrėti, kur bus storesni ir tinkamesnio ilgio radijo įvadų į namus laidai. Rodos, nuo sekančio stulpo buvo tinkami laidai.

Aš juos nukirpau prie stulpo, paskui – prie namo, kiek galėjau nuo žemės pasiekti. Su tais laidais priėjau prie valgyklos, paprašiau taburetės ir juos prijungiau prie kabančių galų. Iš pradžių atsargiai prie vieno, o paskui – prie kito, nors įtampa buvo prijungta. Pakėliau laidus ir paeiliui prijungiau prie linijos. Užsidegė šviesa valgykloje.

Tuomet išėjo iš ten miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Medvedevas ir sušuko: „Čia Mongirdas veikia (rusai visi šaukdavo mano pavardę ant paskutinės balsės – Mongirdas)! Užeik, užeik pas mus į svečius.“

Nages, diržą ir fufaiką palikau rūbinėje. Pasodino mane prie stalo ir pradėjo vaišinti. Visi jau buvo vidutiniškai išgėrę. Pradėjo mane raginti gerti. Aš atsisakinėjau tiek gerti. Jie pradėjo eiti prie manęs (neišskiriant Medvedevo) su stiklinėmis degtinės, sakydami: „Kaip tu su manim negersi, juk davei mums šviesą, ką mes darytume, jei tu mums nepataisytum šviesos?“

Turėjau gerti, tik stengiausi kuo mažiau. Paskui pasakiau, kad esu jiems labai dėkingas, bet turiu eiti į elektrinę ryšium su tuo, kad ji dirbs iki ketvirtos valandos ryto. Suvyniojo man gana daug mėsos, lašinių, torto gabalų. Padėkojau ir išėjau.

Atėjau į elektrinę, palikau diržą, fufaiką ir nages ir grįžau namo. Pabarškinau į duris. Atidarė žmona, jai padaviau, ką man davė, ir atsisėdau ant grindų – visgi buvau per daug išgėręs.

 

Žmona ir tėvas nedarė man priekaištų, nes žinojo, kad nesu mėgėjas gerti, ir suprato mano elgesį tose vaišėse.

Kitą dieną mums išrašė pažadėtą kurą. Paskui iš ryšininkų sužinojau, kad iš ryto MVD viršininkas jiems padarė skandalą, jog kažkas nupjovė jam radijo įvado laidus ir pavogė. Turėjo jam skubiai viską atstatyti. Aš, žinoma, tik stebėjausi, kad kažkas toks galėjo atsirasti.

Mane keletą kartų siuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, gauti įvairių elektros medžiagų ar apiforminti elektrinės užsakymų. Miesto vykdomasis išrūpindavo man leidimą iš MVD važiuoti, nes mūsų pažymėjimuose, išduotuose vietoj pasų, buvo parašyta, kad galima gyventi ir važinėti tik Slavgorodo rajono ribose.

Pora savaičių po tų įvykių, per Kovo 8-osios minėjimą, mane išsiuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, su įvairiais raštais, įgaliojimais ir t. t. Važiuoti reikėjo traukiniu apie 150 kilometrų. Reikėjo važiuoti iš Slavgorodo į Tatarską, iš ten persėsti į traukinį, einantį Sibiro magistrale į rytus iki Novosibirsko, o ten – į traukinį į Taškentą, einantį per Barnaulą.

Kadangi Jakobas gana dažnai važinėdavo į Barnaulą tarnybos reikalais, į savo įstaigos centrą, norėjau gauti iš jo informacijos apie kelionės sąlygas. Jis man pasakė, kad traukiniai labai vėluoja, kad reikia iš Tatarsko pirmu pasitaikiusiu traukiniu važiuoti į Novosibirską, o ten jau galima laukti geležinkelio stotyje, kuri yra labai didelė ir moderniška.

Apie traukinį, einantį per Barnaulą, jis mane įspėjo, kad Novosibirsko stotyje labai daug žmonių laukia traukinio ir reikia labai saugoti savo daiktus. Be to, patarė, kad man reikėtų kiek galima daugiau pasiimti sviesto, kurį galėsiu Barnaulo turguje, pardavęs, dvigubai užsidirbti.

Kadangi dar buvo šalta, o aš neturėjau geresnio palto, tik fufaiką, miesto vykdomojo pirmininkas Medvedevas išrašė man kailinius, kokius turėjo karininkai. Žinoma, jie buvo be antpečių, bet buvo iš avių odos. Kailiniai nebuvo dengti medžiaga, o tik iš viršaus nudažyti baltai. Galėjau važiuoti padoriai apsirengęs. Tie kailiniai man dar labai padėjo.

Važiuojant išvažiavimo stotyse reikėdavo eiti į pirtį, išsimaudyti ir gauti pažymą. Kai aš ateidavau į stotį su tais kailiniais, tai, pažiūrėję į mane, duodavo tą pažymą iš karto ir nereikėdavo maudytis.

Tatarske reikėjo ilgai laukti traukinio. Jau neatsimenu, kiek laiko teko laukti. Kiekvienoje stotyje reikėjo kompostuoti bilietą kiekviename traukinyje.

Novosibirsko traukinių stoties laukiamojoje salėje buvo pilna žmonių, laukiančių traukinio. Jie sėdėjo ant suolų, gulėjo ant grindų, pasistatę savo daiktus šalia savęs. Aš turėjau tik vieną rankinį bagažą. Turėjau duonos ir dar šį tą pavalgyti, taip pat sviesto pardavimui. Kiek jo buvo, nepamenu. Gavau pieninėje „po chalatu“, pigiai.

Traukinio laukiau pusę dienos ir vieną naktį. Stotyje buvo galima gauti arbatos prie savo duonos ir pietų. Buvo restoranas, bet ten pietūs kainavo 200 rublių. Buvo kioskai su degtine ir saldainiais. Mačiau daug karininkų, kurie gėrė degtinę ir užkandžiavo saldainiais.

Aš sėdėjau ant suolo ir savo bagažą laikiau ant grindų po ranka, bet jo priekinė dalis buvo tarp mano kojų. Aplink, vienas prie kito, ant grindų gulėjo žmonės. Aš visą laiką stebėjau savo bagažą, ypač naktį.

Kai labai ilgai ramiai sėdėjau, pamačiau, kad mano bagažas pradėjo slinkti į suolo užpakalį. Aš kurį laiką stebėjau, o paskui staiga patraukdavau jį atgal į savo vietą. Kiek laiko jis gulėdavo ramiai, o paskui vėl pradėdavo slinkti. Taip ir „žaidėme“ visą naktį.

Pagaliau atėjo traukinys, einantis per Barnaulą į Taškentą. Įsėdau į vagoną. Viename kupė keleivių buvo nedaug, ir aš atsisėdau. Tarp kitų važiavo du kazachai puskarininkiai. Jie važiavo namo į Almą Atą, gavę atostogas.

Buvo jau 1945 metų kovo antra pusė, ir aiškiai matėsi, kad karas eina į pabaigą. Su tais kazachais, ypač kai jie sužinojo, iš kur aš ir kas esu, labai susidraugavome. Jie rodė man daug palankumo, daug pasakojo apie kazachų papročius. Barnaule atsisveikinome kaip geriausi draugai.

Barnaule apsistojau visai naujai pastatytame viešbutyje „Altaj“. Dar kai kur buvo neužbaigtos smulkmenos. Nuėjau į „Kraikomchozą“, į atitinkamą skyrių. Ten jie paėmė mano jiems reikalingus dokumentus. Man pasakė, kad reikės palaukti keletą dienų, kol išspręs mūsų reikalus.

Grįžęs į viešbutį paėmiau porą gabalų sviesto ir nuėjau į turgų. Jis buvo netoli. Labai greitai pardaviau tą sviestą ir, gerai uždirbęs, nuėjau į viešbutį atsinešti likusio sviesto pardavimui.

Netoli turgaus pastebėjau nedidelę mūrinę cerkvę be kryžiaus, bet su užrašu: „Otdelenije MVD“.

Viešbutyje tame kambaryje buvome keli. Vienas buvo Rubcovsko eksperimentinio ūkio direktorius. Jis pradėjo kalbėti su manimi įvairiomis temomis, kai sužinojo, kas esu ir iš kur atvykęs. Tarp kitko jis pasakė:

„Nebus pas mus pažangos, kol nesugalvosime, kuo pakeisti pas mus netaikomą konkurenciją kuo nors kitu.“

Turėdami laiko aplankėme Barnaulo muziejų. Ten buvo daug eksponatų. Buvo ir brička, kuria vežiojo Staliną, kai jis lankėsi Barnaule. Kai vėliau buvau Barnaule, po to, kai Chruščiovas pasmerkė Staliną, muziejuje tos bričkos jau nebebuvo.

Pagaliau po dviejų dienų gavau kai kuriuos dokumentus, pagal kuriuos kai ką galėjome gauti, bet tik vėliau. Dabar gavau tik kelis kilogramus babito, kurį galėjau pats parsivežti į Slavgorodą, ir išvažiavau atgal. Namo pavyko grįžti greičiau.

Vieną dieną Galik pasakė, kad su vienu mokiniu nueičiau į kalėjimą. Jo paprašė, kad mūsų monteriai paremontuotų jų vidaus instaliaciją. Elektrą kalėjimas ėmė iš elektrinės, nors turėjo ir savo mažą elektrinę. Dar perdavė, kad viršininkas man žadėjo už tą darbą atlyginti.

Nuėjome. Mus įleido ir davė prižiūrėtoją, nors remontavome elektros instaliaciją patalpoje, kur kalinių nebuvo. Dirbome kelias dienas. Kai baigėme, mums davė po kilogramą sūdytos žuvies.

Sulaukėme karo pabaigos. Tą dieną, kai per radiją pranešė apie karo pabaigą – „Pobiedą“, – pas mus elektrinėje pastebėjo, kad iš požeminio betoninio dyzelinio kuro rezervuaro sunkiasi kuras į žemę.

Galik sukvietė kelis darbuotojus, ir visą dieną rankiniu siurbliu pumpavome kurą į metalines statines, kol pasiekėme kurą žemiau to plyšio.

Mieste visos įstaigos nutraukė darbą ir šventė pergalę. Miesto ligoninėje visas medicinos personalas gėrė ir baliavojo visą dieną.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

 

Bus daugiau