Tadas Mongirdas Lietuvos universiteto studentas. 1925 m. Kazio Venckaus archyvų nuotr.

 

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kasdienis mūsų režimas buvo maždaug vienodas. Iš ryto, kas dirbo, ėjo į darbą. Moterys, kurios buvo „namų šeimininkės“, ėjo į turgų. Ten kartais ką nors buvo galima pirkti, bet retai ir už labai brangiai, o pinigų turėjome ne per daug. Be to, nešė parduoti į turgų ką nors iš savo daiktų: rūbus, baltinius, papuošalus ir t.t. Dažniausiai už parduotus daiktus ėmė ne pinigais, o maisto produktais iš vietinių kaimo gyventojų arba kolūkiečių: duona, grūdais, aliejumi arba kitokiais riebalais, bulvėmis, kopūstais ir kt.

Su kuru taip pat buvo sunku. Gaudavome truputį skiedrų ir anglių iš įstaigos, o vasarą vietiniai eidavo už miesto į stepes ir ten rinkdavo sausą karvių mėšlą, taip vadinamą „kaziaką“. Vietiniai vasarą pririnkdavo daug „kaziako“, sudėdavo į pastogę ir turėdavo kuro žiemai. Jis duoda mažą ugnį, bet su aukšta temperatūra. Žmona mano ir kitos moterys eidavo į stepes ir rinko tą „kaziaką“.

Darbe nebuvo jokių nesusipratimų. Atvežti nepajutome jokios diskriminacijos. Visi draugiškai laikėsi, taip pat vietiniai gyventojai. Pastebėjome, kad kalbėdami vietiniai buvo daug atviresni su mumis, nei su savais. Jie pasitikėjo, kad mes neįskųsime jų. Sekmadieniais daug kas ėjo į turgų. Daugiausiai, kad galėtų ką parduoti. Buvo vienas atvežtas iš Kauno Apygardos teismo darbuotojas Randys, kaip kad vadino save „teismo vykdytojas“. Jo darbas buvo viską paruošti teismo salėje teisėjams ir t.t. Atvežtas su žmona ir dviem mergaitėmis. Vieną dieną jis išnešė į turgų savo „prekes“ ir tarp jų kišeninį laikrodį iš taip vadinamo „amerikoniško“ aukso. Kaip mes žinome, tikro aukso ten visai nėra. Jis pakabino laikrodį prie švarko ir pradėjo šaukti (žinoma, rusiškai): „Kas nori pirkti laikrodį? Čia ne bet koks laikrodis, o iš amerikoniško aukso.“ Ta reklama taip paveikė vietinius gyventojus, kad prasidėjo savotiškos varžytinės. Už kiek pardavė, neatsimenu. Bet gerai padarė ir juokėsi iš vietinių kvailumo.

Man darbai gerai sekėsi. Jau antrą mėnesį buvau pirmas pagal išdirbį. Visi cecho darbuotojai buvo labai draugiški. Nes, kada ir kitur dirbau, susitikus buvo vis tiek draugiški.

Keletą jaunų vyrų paėmė į kariuomenę. Ypač susidraugavau su vyresniais elektromonteriais, šaltkalviu. Vienas buvo rusas elektromonteris Salo. Jo žmona buvo estė. Jį irgi vėliau paėmė į kariuomenę. Po karo grįžo sveikas ir stojo dirbti į miesto elektrinę, kur aš buvau vyresniuoju elektrotechniku. Paskui jis perėjo dirbti elektriku į miesto kepyklą.

Kitas buvo Baškiser – rusų graikas nuo Azovo jūros. Jis irgi buvo labai draugiškas. Vėliau, kai aš dirbau miesto elektrinėje, jis buvo karo metu vieno iš Europos į Slavgorodą perkelto fabriko energetiku. Mes turėjome daug bendrų reikalų.

Vieną dieną paėmė į kariuomenę MRZ direktorių Jarmolinskį. Jį nusiuntė į Tolimuosius rytus. Po karo jis liko sveikas. Buvau su juo susitikęs, sakė, kad Slavgorode jis nedirbs, bet važiuos į Ukrainą. Daugiau jo nemačiau.

Vietoj Jarmolinskio paskyrė naują direktorių, atsiųstą iš kitur inžinierių mechaniką Chrustaliovą. Jis buvo kito būdo. Padarė susirinkimą. Iš jo kalbos jautėsi, kad jis labai aukštos nuomonės apie save. Jam buvo pavesta dalinai pakeisti gamyklos profilį. Tarp kitų gaminių pradėta gaminti kalvišką ketų (špyžių).

Po kelių dienų visiems mums atvežtiems lietuvių ir lenkų piliečiams pranešė, kad skirta diena apsilankymui pas NKVD tardytoją Gurlianovą. Iki to laiko tik Soloveičiką atleido iš planavimo skyriaus, nes jis negalėjo prisitaikyti prie esamo planavimo ir bendrai darbo metodų. Kaip mums pasakojo (Saloveičikas, kaip dauguma Lietuvos žydų inteligentų, kalbėjo rusiškai, lietuviškai jie silpnai kalbėjo), kad jam tie metodai atrodo daugiau negu keisti. Kad čia nereikalauja daug logiškai galvoti, tik kurti kažkokius neaiškius niekuo nepagrįstus planus. Jie rado privatų butą mieste ir daugiau nedirbo. Saloveičikas gaudavo siuntinius iš savo brolio, kuris gyveno Pietų Afrikoje ir turėjo citrusinių medžių plantaciją. Tas brolis buvo Kauno žydų reikalų ministras 1919-1920 m. Paskui ta ministerija ir gudų reikalų ministerija buvo likviduota. Be to, Soloveičikas gaudavo siuntinių ir iš Amerikos (JAV), iš tarptautinės žydų organizacijos žydams remti „DŽOINT“. Visi siuntiniai buvo apmokėti tų, kurie jam juos siuntė.

Į NKVD, pas tardytoją, ėjome pavieniai. Kada aš nuėjau, jis paprašė sėsti ir pasakė: „Jūs nuo šios dienos jau nedirbate MRZ, galite ieškoti kito darbo.“ Visiems kitiems pasakė tuos pačius žodžius

Reikėjo ieškoti darbo ir buto. Mums MRZ vadovybė davė terminą, iki kurio reikėjo išsikelti iš bendrabučio. Tėvas dirbo poliklinikoje, o aš pradėjau ieškoti darbo. Nuėjau į miesto dyzelinę elektrinę. Mechanikas Galik labai apsidžiaugė ir pasakė, kad jiems reikia vyresnio elektrotechniko, nes buvęs paimtas į kariuomenę. Paprašė, kad papasakočiau apie save. Pasakė, kad jis informuos vykdomojo pirmininką ir aš galiu ateiti iš ryto į elektrinę.

Kada atėjau iš ryto, man pasakė, kad jau išrašė elektriką iš Uralo ir nėra kaip manęs priimti.

Pas tėvą gydėsi „Septintos pašto dėžutės“ viršininkas („7 Pačtovyj Jaščik“) Šesulov. Jis paklausė, ar neturime ko nors iš gerų rūbų. Tėvas pasakė, kad kai ką turime. Jis paklausė mūsų adreso ir užėjo. Jam labai patiko mano smokingas, jam tiko ir jis nupirko. Sužinojęs, kas aš esu, pasakė, kad toks žmogus jam reikalingas. Jis atsiųs pas mane vyriausią inžinierių.

Po kiek laiko atėjo inžinierius Isajev. Ilgai kalbėjome. Aš jam pasakiau, kad nežinau, ar man leis NKVD dirbti. Pas juos (čia buvo tas „7 Pačtovyj Jaščik“) sandėliai ir dirbtuvės , bet surišta su kariuomene. Jis pasakė, kad išsiaiškins tą reikalą ir dar pridūrė, kad Tarybų Sąjunga gavo bazes Pabaltyjy. Norėjo nuvažiuoti pažiūrėti, kaip ten gyvena. Kol susiruošė, jau sužinojo, kad tos valstybės prijungtos prie Tarybų Sąjungos. Ir tada jam nebuvo prasmės važiuoti ten.

Jis keletą kartų vaikščiojo į NKVD, bet ten jam nieko konkretaus nepasakė, todėl man pasiūlė pačiam ten užeiti. Kada aš nuėjau į NKVD, jie man pasakė, kad nieko į darbą jie neskirs ir galiu dirbti ten, kur mane priims. Abu su inžinieriumi supratome, kad nieko iš to nebus.

Sužinojau, kad Kubekai ir Šalomskiai persikėlė į miestą. Kartu su Kubekais ir Matonis rado butą pietvakarių miesto pusėje. o Šalomskiai netoli jų. Vyrai pradėjo dirbti medžio apdirbimo įmonėje „ Krasnyj Ekspost“. Ten įsitaisė ir Rainys (apie jį rašiau) ir dar Andriulionis. Andriulionis ir jo žmona mokytoja su mergaitėmis ir berniuku Alaburdiškėse dirbo mokykloje, Trakų apskrityje, tarp Onuškio ir Strėvos, ir ten vis šeima gyveno.

Tos šeimos taip pat apsigyveno netoli „Krasnyj Eksport“, pas vietinę vokietę. Jie mums pasakė, kad šalia jų gyvena našlė namų šeimininkė Tertyčna, kuri nori išvažiuoti gyventi pas dukrą į Krasnojarską ir nori išnuomoti savo namą. Mes ten su žmona nuėjome ir susitarėme, kad ji mums išnuomos namą. Tai buvo vienas kambarys ir virtuvėlė. Po vienu stogu dar buvo didelė priemenė ir sandėlis, be to gražus daržas. Kiek reikėjo mokėti, neatsimenu.

Greit ten persikėlėme, o ji išvažiavo. Tėvui reikėjo vaikščioti į polikliniką. Jis buvo širdininkas ir Aukštadvaryje vengė daugiau vaikščioti, kad nepavargti, bet Slavgorode daug vaikščiojo ir nieko blogo nejautė. Dėl mano darbo nutarėme, kad ir aš stosiu dirbti į „Krasnyj Eksport“.Tų darbų nebijojau, nes šaltkalvio ir staliaus darbas man nebuvo svetimas, ten buvo net penki savieji. Mane priėmė pirmininkas Dubovoj. Pasakė, kad mane priima į dirbtuves, kurios buvo prie paukščių kombinato. Ten gamina langus ir duris statomam „7 Pačtovyj Jaščik“ pastatui. Aš ten dirbau brigadoje ir kartu, reikalui esant, aptarnavau medžio apdirbimo staklių elektros variklius. Tose dirbtuvėse dirbo Matonis, Andriulionis, Kubekas, Šalomskis, Rainys. Jie dirbo staliais ir darė visokius kubilus ir kitus medinius indus.

Dirbtuvėse, kur aš dirbau, dirbo dar ir kaliniai. Tuomet į Slavgorodą buvo atsiųsta grupė kalinių, kurie ir statė tą „7 Počtovyj Jaščik“. Juos kasdien vežė į darbą iš jų laikino lagerio, lydimi sargyba su šunimis. Mūsu dirbtuvėse dirbo turbūt ne labai nusikaltę, nes be priežiūros. Buvo dar mobilizuoti darbininkai iš Karasuko ir Buslos, kurie dirbo su mumis. Su visais buvome draugiški. Ir niekas mums neprikišo, kad esame kokie antros kategorijos žmonės, atvirkščiai, rodė mums savo draugiškumą ir užuojautą, kad čia patekome. Bendrai iš areštuotojų liko Slavgorode dirbti plytinėje („Kirpyčnij zavod“), o dauguma įsitaisė išsimėtę įvairiose vietose. Lenkų piliečiai visi išsikėlė į miestą, nes greit buvo paskelbta, kad lenkų emigracinės vyriausybė Londone ministeris pirmininkas ir vyriausias lenkų kariuomenės vakaruose generolas Sikorski atvyko į Maskvą (rodos, liepos mėn. 1941 m., ir pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo). Visus lenkų piliečius atleido iš lagerių ir galėjo jų šeimos susijungti. Visiems išrašė pažymėjimus, kad jie yra lenkų piliečiai ir gali važiuoti laisvai. Jie galėjo stoti į Lenkijos kariuomenę, kuri pradėta kurti lenkų generolų ir komisarų. Pradžioje apsigyveno prie Uralo, o vėliau persikėlė į Uzbekiją, Jangi Jul miestą. Į Slavgorodą irgi atvyko lenkų karininkas ir pradėjo registruoti vyrus buvusius karininkus, kareivius ir šiaip norinčius stoti į kariuomenę ir siuntė juos į Jangi Jul. Į Slavgorodą atvažiavo daug lenkų, paleistų iš lagerių, ir surado čia savo šeimas. Vieni stojo į formuojamą kariuomenę. Kiti delsė ir galvojo, kaip pasielgti. Su eile jų šeimų buvome susipažinę. Matonis taip pat vaikščiojo pas karininką, bet važiuoti neskubėjo.

Buvo toks dvarininkas iš Vilniaus krašto Lionas Buivydas su žmona ir dviem dukrom. Viena jau suaugusi panelė, o kita nedidelė, gal kokių dvylikos metų. Jis buvo paskirtas lenkų atstovybės Maskvoje vyresniu Slavgorode su titulu, patikimas žmogus (vyras). Visos atstovybės buvo iškeltos į Kuibyševą dėl vokiečių atėjimo prie Maskvos. Jis per lenkų atstovybę gaudavo materialinę pagalbą lenkams, atsiunčiamą iš Anglijos ir dalino lenkų piliečiams. Buivydas paprašė mano tėvą, kad jis sutiktų gydyti lenkų piliečius. Už tai mums pažadėjo tiekti atitinkamą kiekį maisto produktų, baltinių ir kt.

Tėvas sutiko ir, jei kas kreipėsi, priiminėjo juos poliklinikoje. Buivydas pažadą tėvui ir vykdė, bet ligonių buvo nedaug ir pašalpa buvo kukli.

Po kiek laiko mūsų brigada baigė visus darbus pagal „7 Počtovyj Jaščik“ užsakymą ir mes su savo komanda grįžome į „Krasnyj eksport“ cechus. Pradėjome gaminti kai kuriuos baldus, statines ir visokius kubilus. Aš čia savaitės bėgyje įsigijau naują specialybę „Statinių gamyba“ ir pradėjau jas savistoviai gaminti. Atėjo į mūsų cechą vienas lietuvis technikos fakulteto studentas Rybakovas ir vienas lenkų žydas advokatas Kiršenberg iš Varšuvos. Jo žmona ir du vaikai buvo atvežti į Slavgorodą, o jis pas ją grįžo iš kitur. Labai kultūringas ir išsilavinęs. Didelis žydų patriotas. Užeidavo pas mus į namus gan dažnai. Labai įdomu buvo su juo kalbėtis. Jis dirbo staliumi ceche, bet pradžioje visai nemokėjo naudoti staliaus įrankius. Pavyzdžiui, oblių jis traukė paskui save, eidamas atbulas. Vėliau jį išmokėme naudotis įrankiais. Jis „Krasnyj eksport“ gamino talpas vežimams ir išdirbinėjo odas.

Greit pasikeitė pirmininkas. Atėjo naujas ne rusas, bet mordovos tautybės Maksimov, kuris buvo karo invalidas. Nevaldė dešiniosios rankos. Buvo sužeistas Lietuvoje, kai birželio mėnesį bėgo nuo vokiečių. Maksimov buvo simpatiškas ir ramaus būdo.

Buvo momentas, kai negaudavo miško medžiagos. Mes beveik neturėjome darbo, bet turėjome būti ceche iki darbo laiko pabaigos. Pradėjome gaminti iš lentų atraižų Slavtorgui. Porą komplektų palikome sau ir lošėme ceche iki darbo pabaigos.

Su kuru buvo sunku. Vasarą žmona rinko „Kiaziaką“ iš kaimyninės stepės. Aš gaudavau akmens anglių iš darbovietės, bet nedaug ir labai blogų. Buvo labai smulki, kaip smėlis. Vėliau buvo galima atnešti visokių skiedrų ir miško medžiagos atliekų. Žiemą buvo sunku palaikyti tinkamą temperatūrą. Iš ryto kibire vanduo buvo užšalęs, o kambaryje buvo galima pakelti temperatūrą iki +8. Jei pavykdavo temperatūrą pakelti iki +12, atrodė, kad kambaryje labai šilta, nes buvome įpratę prie +8.

Aš ir kiti, jei tik buvo proga, išmesdavome gabalus lentų ar medžio gabalus per tvorą ir, eidami namo, parsinešdavome.

Vieną dieną atėjau į namus baigęs darbą. Žmona ko neverkė, kad negali išvirti vakarienės. Labai mažai turėjo malkų ir anglis nedegė. Aš paėmiau kirvį (nes šeimininkė buvo palikusi namų ūkio įrankius) ir išėjau į gatvę ieškoti kokio nors kuro. Buvo pūga. Vėjas nešė sniegą ir beveik nieko nesimatė. Priėjau prie kažkokio kamieno: du mediniai stulpeliai, o ant jų sukas apie trijų metrų ir penkiolikos centimetrų skersmens medžio gabalas. Aš jį kirviu nusimušiau nuo stulpelių ir parsinešiau namo. Pjūklu supjausčiau, kirviu suskaldžiau ir turėjome kuriam laikui malkų.

Paskui, dieną, neradau tos vietos, iš kurios parsinešiau tą medžio gabalą.

Poliklinikoje tėvas visuomet turėjo darbo. Bet ten visko trūko. Popieriaus receptams rašyti nebuvo.

Sekmadieniais daug mūsiškių eidavo į turgų ir pardavinėdavo savo daiktus arba, dar geriau, keitė į maisto produktus. Pirkti beveik nieko nebuvo, o jei ką pirkdavome, tai kainos buvo labai aukštos: pvz.: pieno litras – 8 rubliai, duonos kepalas – 3 rubliai (kilogramas – 100 rublių).

Be to, susitikdavome su pažįstamais ir pasidalindavome savo rūpesčiais.

Vieną tokį sekmadienį mano žmona sutiko mokytoją Tomą, kuris su mumis važiavo viename vagone (kaip jau minėjau). Jis dirbo mėsos kombinate ir gyveno netoli to kombinato. Rytinėje miesto dalyje pas vietos vokietę. Jo žmona greitai mirė po atvežimo gimdydama nuo kraujo užkrėtimo. Naujagimė taip pat greitai mirė. Tomas gyveno su savo dviejų metukų Audrone. Visi skundėsi, kad labai sunku su maistu, o jis labai gerai atrodė. Visuomet turėjo mėsos ir kitiems lietuviams duodavo (žinoma, slaptai). Ir kai čia kas paskersdavo kokį gyvulį jis čia pat gėrė iš jo tekantį kraują.

Tomas pasakė mano žmonai, kad vasarą (tai buvo 1942 m. pavasarį) jį nusiųs dirbti į kombinato pagalbinį ūkį ir jis nežino, kur palikti dukrelę, nes ten jis negalės jos laikyti. Žmona pasakė, kad, jei neras tinkamų sąlygų, tai mes ją galėsim pasiimti. Tomas labai apsidžiaugė ir paklausė, ar ir jis negalėtų pas mus apsigyventi, kol išvažiuos į tą ūkį. Už tai jis mus aprūpins mėsa. Susitarė ir po kelių dienų Tomas persikraustė pas mus kartu su Audrone (ją vadino Audra). Jis pradėjo dažnai nešti mėsos ir riebalų. Vieną vakarą aš jam pasakiau (buvo pavasaris ir šilta), kad gal mes su juo kartu nueitume į miško medžiagas, faktinai lentų. Iš „Krasnyj eksport“ parsinešim kokią storą, ilgą lentą. Žinojau, kad ten jokių sargybinių nėra ir tas sandėlis priklausė „7 Počtovyj Jaščik“. Jis sutiko ir mes nuėjome. Buvo tamsu ir nieko nesimatė. Ėjome ten, kur buvo lentų krūva. Priėjome prie kažkokios gana storos ir ilgos lentos. Paėmėme vieną ir pradėjome nešti. Kiek paėjus, išgirdome, kad kažkas eina paskui mus. Mes padėjome lentą ant žemės ir nuėjome toliau. Girdėjome, kad kažkas priėjo prie „mūsų“ lentos, girdėjome kokį tai šlamesį, ir tas žmogus pradėjo eiti nuo mūsų atgal. Mes pradėjome jį sekti, jo žingsniai spartėjo. Pagaliau išgirdome, kad jis numetė kažkokį svorį. Priėję pamatėme tą „mūsų“ lentą. Tik norėjome ją paimti ir išgirdome rusiškai: „Užteks gąsdinti žmones, argi jums neužtenka lentų?“. Pasirodo, kad susitikome su tokiu, kaip ir mes. Kiekvienas tempėme sau lentą ir norėjome turėti kuro ilgesniam laikui.

Taip kurį laiką gyvenome.

Vieną dieną sužinojome, kad lenkai, kurie užsirašė į savo kariuomenę, jau išvyksta kartu su tuo karininku. Matonis irgi važiavo su jais. Atėjo pas mus atsisveikinti. Tai buvo savotiškas tipas. Labai tikintis, daug juokėsi, daug kalbėjo. Ir taip daug plepėdamas kartais sakė, kad yra geruose santykiuose su NKVD viršininku. Dauguma mūsiškių laikė tas kalbas tuščiais plepalais, kiti – kad turi kažkokį slaptą ryšį su NKVD. Tik visi sakė, kad „tokie“ agentai laiko savo veiklą paslaptyje, o tas geraširdiškai kiekvienam daug kalbėjo.

Po kelių dienų sužinojome, kad plytinėje suėmė mokytoją Matulaitį (kur pas mus mokytojavo Lietuvoje, neatsimenu). Po kelių dienų suėmė mūsų kaimynus Randį ir Andriulionį. Po to, vieną vakarą, atvažiavo NKVD mašina su vairuotoju ir tardytoju Gavrilovu su kitu vyru. Tomas buvo jau grįžęs iš darbo ir jam liepė parodyti jo daiktus. Apžiūrėjo paviršutiniškai ir pasakė, kad turi su jais važiuoti. Jo daiktus paėmė ir paklausė, kur bus mergaitė, ar ją atiduosime į vaikų namus, ar auginsime? Žmona pasakė, kad auginsime. Tada tardytojas pasakė, kad žmona turi rytoj ateiti į jo kabinetą, kur gaus pažymą, kad mergaitė gyvena mūsų šeimoje, kad jai gautume kortelių, ir atiduos mergaitės rūbus. Ir išvažiavo. Tai buvo 1942 m. gegužės mėnuo. Visi buvo labai sujaudinti ir kalbėjo susitikę apie tuos suėmimus. Niekas nežinojo, už ką juos suėmė. Kitą dieną žmona nuėjo pas tardytoją ir gavo pažymą, kad Audronė, Tomo dukra, yra mūsų šeimos narys. Atidavė jos rūbus ir kelis jos motinos daiktus ir pasakė su nusivylimu, kad pas jį nieko gero nebuvo.

Audra mūsų šeimoje gerai jautėsi. Su mūsų sūnumi Broniu (Bronislovas) labai jau susidraugavo ir apie savo tėvą po kurio laiko nieko neklausė. Vieną vakarą, kai tėvas ir vaikai jau atsigulė, o žmona tvarkėsi virtuvėje, per atviras duris (durys buvo atviros, nes buvo šilta) įbėgo Tomas ir sušuko: „per Suomiją į Lietuvą“. Griebė nuo sienos Tarybų Sąjungos žemėlapį, nuo stalo – miltų maišelį, virtuvėje kirvį ir išbėgo.

Tas įvykis labai visus paveikė ir ilgai negalėjome užmigti. Supratome, kad jis pabėgo, ir ne vienas, nes porą vyrų matėme už lango. Kitą dieną, anksti rytą, pastukseno į mūsų duris ir atvyko tardytojas Gavrilov. Jis pasisveikino ir paklausė, ar gali pažiūrėti į vaikus. Žmona nuvedė į jų kambarį, kur abu miegojo. Jis pažiūrėjo, atsisveikino ir išėjo. Jis pamanė, kad Tomas, pabėgdamas, pasiėmė ir dukrelę. Po kiek laiko užėjo pas mus Randienė ir Andriulionienė ir berniukas, gal keturiolikos metų, ir pasakė, kad sėdėjo NKVD kameroje kartu su Tomu ir dar dviem rusais. Jie perpjovė lango grotas ir pabėgo visi trys. Siūlė jam kartu bėgti, bet jis atsisakė, nes žinojo, kad jį paleis po kelių dienų. Dar pasakė, kad apie pietus po pabėgimo matė mašinoje negyvą Tomą vienais baltiniais ir vieną rusą, aprengtą Tomo rūbais ir kitą rusą negyvą. Jis girdėjo, kaip sakė tas rusas, kad naktį stepėje, kai laukė pabėgėliai nakties, Tomas pradėjo juos kalbinti sugrįžti, nes iš to pabėgimo nieko nebus (Tomas tik Slavgorode pradėjo kalbėti rusiškai ir kalbėjo labai blogu akcentu). Nešiojo ilgus plaukus, beretę ir kiekvienas, jį pamatęs, galėjo suprasti, kad tai svetimtautis. Man vieną sekmadienį buvo toks atsitikimas: buvau su barzda ir mane vienas NKVD darbuotojas labai mandagiai pakvietė į šalį ir paprašė parodyti dokumentus. Turėjau su savimi mums išduotą liudijimą. Pasižiūrėjo, atsiprašė ir pasišalino.

Tomo draugai nesutiko grįžti. Po kiek laiko jis atsikėlė ir pasakė, kad eis ieškoti vandens atsigerti. Tada tie du puolė Tomą ir pasmaugė, o vienas persirengė Tomo rūbais. Juos pavijo NKVD mašina. Tą, kurs buvo Tomo rūbais, nušovė, nes jis bėgo ir nesustojo, o kitą gyvą atvežė į Slavgorodą, nes sustojo. Po kiek laiko buvo tų suimtųjų teismas, žmonos galėjo būti teisme. Suimtuosius apkaltino absurdiškais kaltinimais, neva jie norėjo susprogdinti elektrinę, padegti naftos burę. Juos nuteisė, nepamenu keliems metams, ir į lagerius išvežė. Andriulionis po kiek metų grįžo su žmona ir vaikais. Dukra ištekėjo už ruso Solovjovo Slavgorode. Ji grįžo su vyru, broliu ir tėvais jau po karo į Lietuvą. Metų nepamenu, bet po mūsų grįžimo jie apsigyveno Lentvaryje. Ten Andriulionis pastatė namą, kur gyveno jo dukra Danutė su vyru ir vaikais. Andriulionio žmona greit mirė, o jo sūnus su žmona ir vaikais gyveno ir dirbo Vilniuje. Danutė su vyru dirbo Vilniuje ir kasdien važinėjo į darbą. Aplankėme Andriulionį, grįžusį iš Slavgorodo. Po kelių metų (nepamenu, kuriais) sužinojome, kad jis Vilniuje pateko po automašina ir žuvo. Jo dukrą, būdami Trakuose, kartais aplankome Lentvaryje.

Randys (?) mirė lageryje. Jo žmona ilgą laiką dirbo „Krasnyj eksport“. Pastatė sau namuką. Buvo labai energinga. Ten išaugo dvi dukros. Ištekėjo už rusų. Paskui visos grįžo į Lietuvą, į Alytų. Ji jau mirė, o dukros su šeimomis dar gyvena.

Apie Matulaitį nieko nežinau – ar mirė lageryje, ar liko gyvas.

Kaip jau minėjau, mums visiems pagrindinė problema buvo maisto produktų gavimas. Visi mes, kol turėjome ką iš daiktų, tai keitėme į produktus. Mes buvome su savimi paėmę senelio Br. Malevskio Sibiro kailinius, kuriuos naudojo, važinėdamas į geležinkelio statybas. Kailiniai buvo dar geram stovyje. Mes už juos gavome du maišus miežių. Aš padariau malūnėlį. Apvalią kaladėlę apkaliau skarda su daug mažų skylučių, padariau medinę rankeną. Sukdami tą cilindrą, gaudavome miltus. Žinoma, tų miltų nesijojome, bet naudojome taip, kaip susimaldavo. Už gintarinius žmonos karolius gavome vieną pūdą (16 kg) pšeno (sorų) iš moters, kuri dirbo elektrinėje. Ji, išeidama namo, išsinešdavo kišenėse įvairius grūdus. Už mano rudeninį paltą gavome aštuonis kibirus bulvių. Taip mes ir kiti prekiavome. Atlyginimai, palyginus su turgaus (kuriame mažai ko buvo) kainomis, buvo labai maži. Tėvas poliklinikoje gaudavo 600 rublių, o aš „Krasnyj eksport“, kaip ir kiti, gaudavau iki 200 rublių arba ir mažiau. Atlyginimas priklausė nuo to, ką dirbome, nes labai dažnai neturėjo medžiagų.

Be to, atlyginimai buvo mokami labai nereguliariai, su kelių mėnesių pertraukomis. Žmona pradėjo virti muilą ir pardavinėti turguje. Vėliau atsirado pastovūs pirkėjai, kurie ateidavo pas mus į namus. Muilo krautuvėse nebuvo. Muilo žaliavas žmona gaudavo iš moterų, kurios valė papjautų gyvulių odas nuo riebalų odų bazėje. Slavgorode buvo mėsos kombinatas. Visa jo produkcija ėjo į kariuomenę. Aš iš geležinkelio depo gaudavau Kaustikos sodos (natrio šarmas). Gerą muilą žmona pardavinėjo arba keitė į produktus, o skystus muilo likučius naudojo namuose skalbimui.

Kada pas mus pasibaigė daiktai ir nieko nebuvo mainams, ta moteris, pas kurią gavome 8 kibirus bulvių, atnešdavo mums bulvių lupenų iš karinės virtuvės, kurioje ji dirbo. Žmona iš lupenų, tiesiog ant metalinės virtuvės plytos, be nieko, kepė tokius „blynus“. Riebalų nebuvo. Tėvas poliklinikoje kaip gydytojas galėjo išrašyti žuvų taukų ir ryžių pagal receptą. Jis juos išrašinėjo lietuviams ir mums kartais išrašydavo. Tai buvo vieninteliai riebalai, kuriuos labai ekonomiškai naudojome.

Vieną dieną darbe Kubekas man pasakė, kad pas juos atvažiavo Matonis ir pasakė, kad ta lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Anderso, išvyko į Iraną ir tolimus Artimuosius Rytus. Kai kurių kariškių šeimos ten kartu išvažiavo. Pats Matonis sakė, kad dirbo sandėlininku ir, nenorėdamas taip toli keliauti, grįžo atgal į Slavgorodą. Atvežė jis dovanų šokolado, konservų. Dabar stojo dirbti į kepyklą ir pažadėjo nešioti duonos, žinoma, neoficialiai. Po kiek laiko Matonis ir mūsų vaikams atnešė saldumynų, vėliau atnešdavo ir duonos.

Vieną dieną jis atėjo pas mus ir pasakė, kad Lenkijos piliečiams gali ateiti sunkūs laikai, bet kodėl taip mano, nepasakė. Po kelių mėnesių išsiaiškinome, kad lenkų vyriausybė Londone (tai, rodos, jau buvo po generolo Sikorskio mirties prie Giblartaro…) labai griežtai reikalauja, jog, nugalėjus vokiečius, lenkai atgautų visas buvusias žemes rytuose. Tarybų Sąjunga griežtai atsisakė ir dabar nutraukti diplomatiniai santykiai. Dar po kelių dienų sužinojome, kad NKVD viršininkas Serov (jis buvo ir kai mus atvežė) pašaukė pas save lenkų patikėtinį ir pastatė jam sąlygą: arba jis su šeima paims Tarybinius pasus, arba uždarys į kalėjimą dviem metams už dokumentų neturėjimą. Bujvydas atsisakė paimti dokumentą. Jie paliko plytinėje savo mažą mergaitę pas Žilinskų šeimą. Tai buvo Lietuvos lenkų šeima, o pats Bujvydas su žmona ir suaugusia dukra atvyko į NKVD. Juos areštavo. Čia pasirodė, kad NKVD viršininkas padarė klaidą. Buvo norima, kad, kuo daugiau Lenkijos piliečių paimtų tarybinius pasus o jis iškvietė lenkų vadovą ir jį areštavo. Visi lenkai buvo labai priešiškai nusiteikę, nes sakė, kad negalės grįžti į Lenkiją. Tas nusistatymas dar labiau sustiprėjo, kai jų „vadovas“ atsisakė paso. Lenkai sakė, kad jis (Bujvydas) turėjo ryšius su lenkų ambasadoriumi iki jam išvykstant iš Maskvos. Jis žino, ką daro, todėl reikia sekti jo pavyzdžiu. Tai buvo 1943 m. pavasaris. Po kiek laiko (NKVD viršininkas) Serov suprato ir pradėjo kitaip elgtis. Apie tai mums papasakojo žydas Kiršenberg. Jį keletą kartų kvietė, įkalbinėjo Serov, kad paimtų (Sovietinį) pasą, paleisdavo jį namo, kad apsigalvotų. Kiršenberg paliko savo vaikus pas vietinę vokietę ir įpareigojo juos, kad nepamirštų savo tautybės (lenkų tautybės, Mozės tikybos – taip save vadino Kiršenbergas). Galų gale, kartą jie nuėjo ir juos areštavo.

Slavgorode buvo šeima iš Poznanės srities. Jie pabėgo nuo karo į Vilnių, o iš ten buvo išvežti. Jie abu buvo jau pagyvenę ir turėjo suaugusį sūnų. Ji buvo dailininkė. Turime ir dabar Kėdainiuose jos nedidelių, Slavgorode mano tėvo, mano ir Audros akvarele pieštų portretų.

Kai juos pašaukė NKVD, jie visi atėjo su pilnomis kurinėmis džiovintos duonos. Kada Serov paklausė, ką jie turi kuprinėse, jie atsakė, kad eina į kalėjimą ir kuprinėse nešasi džiovintą duoną. Serovas juos iškoliojo ir išvarė, liepė ateiti po trijų dienų. Jie atėjo su tomis pačiomis kurinėmis ir juos areštavo. Kalėjime Pažčevskis numirė, o jo žmona ,būdama dailininke, turėjo ten geras sąlygas ir dirbo pagal savo specialybę, padėjo pragyventi sūnui. Kelias lenkų šeimas priėmė pas mus. Vienoje šeimoje buvo net šeimų nariai septyniasdešimties ir aštuoniasdešimties metų amžiaus. Lenkų žydai daugiausiai elgdavosi, kaip Kiršenbergo šeima. Kelios šeimos priėmė jų vaikus. Pas mus taip pat kreipėsi kelios moterys, kad priimtume jų vaikus, kol jos bus kalėjime. Jų vyrai buvo išvykę su lenkų kariuomene į Artimuosius Rytus. Jos sakė, kad paliks savo daiktus, kuriuos, reikalui esant, galėsim parduoti, ir dar maisto atsargas. Jos turėjo lydyto sviesto ir dar kažką iš Bujvydo pašalpų. Sutikome. Vienos moters mergaitę, kurios pavardės neatsimename, vadino Jagodka. Kita moteris buvo Crepačiova (?), lenkų pasienio apsaugos puskarininkio žmona, turėjo dukrą Ireną, kuriai buvo 11-12 metų, ir sūnų Rišardą apie 10 metų. Jie iki išvežimo gyveno Varėnos geležinkelio stoties rajone. Tuo metu priklausė Lenkijai, o miestelis Lietuvai.

Jau buvo ankstyvas 1943 metų pavasaris. Sniegas tirpo. Visur buvo pilna vandens. Reikėjo atnešti jų daiktus pas mus į vakarinę miesto dalį iš rytinės miesto dalies.

Aš „Krasnyj eksport“ gavau roges ir karvę, kuri buvo naudojama vietoj arklio. Veždamas daiktus ir vaikus, pats turėjau eiti pėsčias. Kelionė tęsėsi gana ilgai, nes karvė ėjo žingsniu. Mano kojos sušlapo, nes batai buvo kiauri. Namuose, kol viską sukraustėme, praėjo kiek laiko, o krosnis buvo nelabai šilta. Dėl to susirgau. Tėvas nustatė sausą pleuritą dešiniojoje plaučių pusėje. Jis gydė, bet davė „biliotenį“, kurį prailgindavo to rajono poliklinikos gydytojas. Po kiek laiko liga praėjo. Buvo jau šilta ir aš išeidavau į kiemą (dar nuo darbo buvau atleistas). Po kelių dienų vėl pakilo temperatūra ir atsirado šlapias prakaitas. Vėl gulėjau, kaip ir anksčiau, o mano gydytojas duodavo ir pratęsdavo „biliotenį“. Maistas buvo labai menkas, o mano savijauta buvo nelabai gera. Prisirinko daug vandens dešinėje plaučių pusėje, net širdį perstūmė iš vietos į kairę pusę. Medicina laikėsi principo, kad, jei galima, neskubėti išleisti vandens. Bet vėliau tėvas ištraukė 1,5 litro vandens. Paskui turėjau ilgą laiką gerti kažkokią mikstūrą, nes vis laikėsi nedidelė temperatūra. Tėvas įspėjo, kad prie tokio maisto gali išsivystyti tuberkuliozė. Matyt, procesas buvo prasidėjęs, nes vėliau rentgenas parodė, kad plaučiuose yra sukalkėjimas. (Jau kad nusiminė, kai tikrino viena jauna elektros tinklų darbuotoja, kuri mane švietė, sušuko: „Jūs buvote kare, jūsų plaučiai sušaudyti.“ Aš nusijuokiau ir papasakojau jai apie savo ligą, kuri buvo prieš keliasdešimt metų.)

Dar, kai sirgau ir gulėjau, atvažiavo namo šeimininkė iš Karasuko ir pasakė, kad vėl gyvens savo name, o mes turime sau rasti kitą butą. Prašėme palaukti ir tai padaryti, kai aš pasveiksiu. Ji vis sakė mano žmonai, kad iš manęs jau nieko nebus, kad nepasikelsiu, kad gal man padėtų šuns taukai, bet ir tai negelbėtų.

Dar praleidžiu vieną įvykį. Dar gerokai prieš mano ligą paėmė į „darbo frontą“ iš „Krasnyj eksport“ vieną jauną vietinį vokietį (vokiečiai ten gyveno nuo Jekaterinos II laikų), kuris gamino vežimams tepalą. Vietinių vokiečių į kariuomenę neėmė, o tik nusiųsdavo į darbus.

Tai buvo savotiškas skystas tepalas ir jį reikėjo pilti samčiu. Jis buvo gaminamas šaltai dideliame metaliniame inde. Ten reikėjo įdėti atitinkamomis proporcijomis seną mašinų alyvą (gaunamą iš depo), taip vadinamą kalkių grietinę – tirštą kalkių skiedinį, perkoštą per tankų metalinį tinklą, ir dar deguto. Viską gerai išmaišyti ir tepalas gatavas. Imti tą tepalą atvažiuodavo įvairūs žmonės. Jiems visuomet išrašydavo mažiau, nei jie prašė. Kai jie pas mane ėmė tepalą, visuomet prašė, kad jiems duočiau daugiau, o jie už tai atsilygins. Aš visuomet patenkindavau jų prašymus, nes niekas nežinojo, kiek to tepalo gaminau. Jie periodiškai atvažiuodavo ir, sužinoję mūsų adresą (gyvenome netoli mano darbovietės), važiuodami gauti tepalo atveždavo žmonai aliejaus arba miltų, retai arbūzų ir t. t. Man visuomet sakė, ką jie atvežė žmonai. Nebuvo to daug, bet buvo lengviau.

Kai aš pasitaisiau ir vėl pradėjau dirbti, tėvą atleido iš poliklinikos už tai, kad lietuviams per daug išrašinėjo ryžių ir žuvų taukų.

Tėvas, dirbdamas poliklinikoje, įgijo gero gydytojo vardą. Pas tėvą namuose apsilankydavo kai kurie ligoniai ir atsilygindavo natūra, bet daug naudos iš to nebuvo.

Bendrai tai pardavinėjome savo daiktus, kad gautume maisto.

Tuo metu jau išvadavo Leningradą nuo vokiečių apsupimo ir daug gyvųjų iš ten pervežė į kitas sritis, toliau nuo fronto. Į Slavgorodą daug atvežė. Buvo jau šilta ir juos išlaipino netoli geležinkelio stoties. Tuoj visus gydytojus nusiuntė tikrinti atvežtųjų sveikatos. Net ir dantų gydytojai, tarp jų ir Smailienė, turėjo tikrinti ne dantis, bet, kaip ir visi, širdį, plaučius ir t. t. Kai Smailienė pasakė, kad to nemoka ir neišmano tokių dalykų, nenorėjo jos klausyti ir pasakė, kad, jei turi gydytojo diplomą (nors dantų), tai turi mokėti ir kitų organų būklę patikrinti. Ji turėjo ten eiti ir visus patikrinimus atlikti.

Kaip tik tuo metu atleido mano tėvą iš poliklinikos už per didelį receptų davimą lietuviams gauti ryžių ir žuvų taukų. Kadangi tėvas Slavgorode turėjo gerą vardą, tai pas jį ateidavo ligoniai į namus ir atnešdavo maisto produktų.

Mūsų šeimininkė Tertyčna labai jau mus spaudė, kad išsikeltume iš jos namo. Mes porai parų visa šeima su tomis mergaitėmis persikėlėme į kiemą (buvo šilta ir geras oras). Padarėme iš paklodžių ir užvalkalų palapinę. Per porą dienų suradome butą kitoje gatvės pusėje pas vietinę vokietę Olenberg. Ji gyveno su suaugusia dukra, o jos vyras buvo paimtas į „darbo frontą“. Namas buvo iš džiovinto molio plytų (tą plytą vadino samasi). Namas buvo pusiau žemėje. Langai lygiai su žeme. Mes užėmėme didelį kambarį ir dalį didelės priemenės. Šeimininkė su dukra gyveno virtuvėje. Ji buvo maloni, dukra taip pat, bet ten buvo labai nešvaru – buvo blakių ir utėlių, nuo kurių irgi sunku buvo apsiginti. Šiaip taip įsitaisėme, visą laiką kovodami su tais insektais.

Vieną dieną pas tėvą atėjo inžinierius Ilarionovas su savo žmona po Leningrado išvadavimo. Jis pasitarė su tėvu dėl sveikatos, paskui pasakė, kad jis dar dabar dirba naujai organizuotoje profesinėje mokykloje inspektoriumi, o direktorius ten yra buvęs MRZ direktoriaus pavaduotojas Koniašinas (aš jį prisiminiau, kai dar dirbau MRZ), ir ten dar dirba įvairių specialistų, atvažiavusių iš Leningrado. Jis siūlo tėvui dėstyti atitinkamą medicinos dalykų kursą. Ir man ten bus darbo – galiu dėstyti metalų technologiją, o gal dar ką nors.

Tėvas sutiko, jį greit apiformino ir jis pradėjo darbą. Aš pasakiau, kad nežinau, ar mane atleis (tada buvo įstatymas, kad jis atves kitą tinkamą darbuotoją į savo vietą). Ilarionovas pasakė, kad aš paduočiau pareiškimą pirmininkui. Jis turės mane atleisti, nes aš esu inžinierius, o dirbu kaip ratų tepalo darbininkas. Aš tokį pareiškimą padaviau pirmininkui Maksimovui, kuris pareiškimo nepasirašė ir pasakė, kad manęs neatleis. Aš tą pasakiau Ilarionovui, nuėjęs į tą mokyklą. Ten sutikau direktorių Koniašiną. Jis man pasakė, kad aš paduočiau dar vieną pareiškimą ir, palaukęs dvi savaites, galiu mesti aną darbą ir ateiti į mokyklą. Aš užėjau į mokyklą ir pasakiau, kad nežinau, ar galiu rizikuoti. Jie abu man pasakė, kad nieko nebijočiau ir rytoj galiu ateiti dirbti į mokyklą. Aš taip ir padariau. Po kiek laiko gavau šaukimą į teismą dėl savavališko darbo metimo. Koniašinas pasakė Ilarionovui, kad jis nueitų su manimi į teismą, nes aš, neišmanydamas visų taisyklių, galiu ką nors ne taip pasakyti. Mes nuėjome skirtu laiku į teismą. Teisėja buvo moteris. Kai atėjo laikas mano bylai, teisėja griežtu tonu pasakė man: „Jūs savavališkai pasišalinote iš savo darbovietės ir perėjote į kitą darbą.“ Aš dar nieko nespėjau pasakyti, kai atsistojo Ilarionovas ir tarė: „Leiskite, drauge teisėja, painformuoti Jus, kad teisiamasis yra inžinierius ir jis reikalingas mums į mokyklą, ten jis darė tepalą ratams.“ Teisėja, išgirdusi tą informaciją, trumpai pasakė: „Ot keistas pirmininkas“ (ot čiudak predsedatel). „Eikite ir dirbkite mokykloje. Byla baigta.“

Pradėjau dirbti mokykloje. Ilarionovas davė man išbraižyti šaltkalvių įrankių. Aš su savimi buvau pasiėmęs visą braižymo komplektą „Gotovalnia“, firmos „Gerlach“, iš Varšuvos, kurią man padovanojo mano žmona, tada dar sužadėtinė, kai aš dar buvau studentas. Tada jos pažįstamas važiavo iš Kauno į Varšuvą (žinoma, aplink per Rygą). Ji jam davė pinigų, kad pirktų tos firmos braižymo įrankius, ir padovanojo man. Aš su jais braižiau savo diplominį darbą, o paskui naudojau, kai reikėjo. Paėmiau su savimi į Sibirą. Turiu ir dabar Kėdainiuose ir, reikalui esant, naudoju, nes yra gerame stovyje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai