Pasitinkant Vytauto Didžiojo paveikslą Aukštadvaryje 1930-08-18. Iš kairės: Tadas Mongirdas, Jonas Šumskas ir Antanas Fudzinskas, Edvardas Milevskis, Steponas Tokavas, Petras Cijūnėlis. Kazio Venckaus archyvų nuotr.

 

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau spausdiname ištrauką.

Pradžioje pasikeitus santvarkai pas mus ūkyje niekas nepasikeitė, visi darbai ėjo normaliai. Po balsavimo organizavosi vietinė valsčiaus valdyba. Tėvas ir visi mes buvome geruose santykiuose su visais tais pareigūnais, jie visi buvo vietiniai. Vieną dieną atvažiavo pas mus iš Trakų NKVD pareigūnas (rusas Pavličenko. Jis sakė, kad buvo Leningrade vidurinės mokyklos direktorius) kartu su buvusiu Aukštadvario šaltkalviu Kostu Genzeliu, kuris dabar buvo Trakų apskrities viršininku (Jo sūnus – dabartinis filosofijos profesorius Bronius Genzelis). Ilgai kalbėjo su mumis, Genzelis buvo mums labai palankus ir išvažiuodamas mums tas svečias pasakė, kad mes esame „demokratiški eksploatatoriai“. Vieną rytą apie 4 val. į mano kambarį įėjo vienas iš valsčiaus valdybos atstovų ir pasakė, kad jie nori mums palikti 30 ha žemės, nors žino, kad tai mano senelis a.a. Bronislovas Malevskis paveldėjo iš savo tėvo, bet jis turėjo daug susimokėti savo giminėms ir ilgai dirbo Sibiro geležinkelio statybose, kad užsidirbtų pinigų. Jie tik prašo, kad parašyti jiems kur reikia pareiškimą. Padarėme tą ir jie paliko mums tą 30 ha.

Mums atrodė, kad iš to praktiškai nieko neturėsime, ypač žmona³ mano sakė, kad nebus galimybės naudotis ta žeme ir geriausia mums išvažiuoti iš Aukštadvario. Tėvas buvo priešingos nuomonės ir siekė, kad čia visi atsineša draugiškai ir nėra reikalo važiuoti į miestą. Aš tada dirbau Kauno politechnikume, kur mane pakvietė dėstyti apie hidrauliką ir vandens turbinas IV ir V kurse. Aš turėjau 3 dienas iš eilės pamokų ir nuvažiavęs į Kauną ten 3 dienas gyvenau žmonos sesers bute. Ji ten gyveno su savo motina ir vyru.

 

Dėl viso ko iš Kauno politechnikumo paėmiau prašymą, kad esu dėstytojas ir mums reikalingas butas Kaune. Be to, dar turėjau Aukštadvario progimnazijoje (4 klasių), jau nuo kelių metų, prancūzų kalbos pamokas. 1940 m. vasario 12 d. mūsų namuose kilo gaisras ir sudegė medinis stogas. Lubos nenukentėjo, nes iš viršaus buvo pripiltas storas smėlio sluoksnis. Bet namą reikėjo remontuoti. Aš, mano žmona, žmonos motina ir sūnus, gimęs 1936 gruodžio 18 d., gyveno kitame ūkio bute. Tėvas gyveno miestelio vaistinėje. Iki rudens namas buvo suremontuotas. Pastatytas naujas stogas ir medinės konstrukcijos padengtos čerpėmis iš fabriko Palemone. Kai iš mūsų pradėjo reikalauti didelių mokesčių, aš (tėvas nenorėjo eiti) nuėjau pas Kazimierą Monkevičių, jis tada buvo valsčiaus vadovas, pasitarti, kaip daryti. Jis patarė, kad, kol dar neatėmė, parduoti vieną ar kelias karves ir atsiskaityti. Kai jam pasakiau, kad visas karves ir visą gyvą inventorių surašė, jis pasakė: „Nebijokite ir darykite kaip sakau, niekas ten nesusigaudys, kaip yra su tomis karvėmis“. Taip ir padarėme. Tada pradėjo nacionalizuoti didesnius ūkius. 1941 m. pavasarį atvyko pas mus iš Trakų kalbantis rusiškai žydų tautybės valdininkas. Buvo labai mandagus, pasakė savo pavardę Cepelis ir, kad jis kilęs iš Kauno, Vilijampolės, kur jo tėvas ir jis mažas gyveno. 1915 m. pabėgo nuo karo į Rusiją ir ten pasiliko. Jis pasakė, kad turėsime iš savo namo išsikelti, nes čia bus poilsio namai. Jis žino, kad miestelyje yra keli mums priklausantys namai ir jis į vieną iš jų mus perkels. Galėsime viską, kas mums reikalinga, pasiimti: maisto produktus, rūbus, patalynę, knygas, portretus ir t.t., bet prašo, ko nepaimsime niekam to neduoti, o palikti vietoje. Susitarėme. Jis pasiūlė man nueiti su juo į miestelį pasirinkti mums namą. Nuėjome. Pirmas namas einant į miestelį buvo mūsų, ten gyveno Gervelio šeima, bet jie visi jau išsikėlė į Trakus. Antras namas tarp to namo ir Gervelio irgi buvo mūsų. Ten gyveno vienoje pusėje batsiuvys Antanas Šetinskas, o kitoje pusėje stalius Juozas Pagačiauskas. Cepeliui tie namai nepatiko ir jis pasakė, kad dar turime namą prie Onuškio gatvės, netoli upės ir malūno. Nuėjome tenai. Ten gyveno senas žydas su žmona Choma Mileris. Jo dukra gyveno su savo ir vyro šeima nuosavame name arčiau centro. Cepeliui tas namas patiko ir pasakė, kad čia galėsime apsigyventi. Čia yra du kambariai ir didelė virtuvė, šalia – sandėliukas, daržas ir namas turi daug šviesos, o Milerį galima perkelti pas dukrą, nes didelis naujas namas.

Kada jis tai pasakė Mileriui, tas pradėjo aiškinti, kad to negali padaryti, nes jis su žentu nesutaria ir tarp jų labai blogi santykiai. Tada Cepelis trenkė kumščiu į stalą ir griežtai pasakė: „Tylėti ir vykdyti, ką aš pasakiau, 2-3 dienų bėgyje persikelti. Supratot?“ Mileris sutiko ir pasakė, kad viską įvykdys, kaip nurodyta. Grįžome su Cepeliu į namus. Pakvietėme jį pietauti. Neatsisakė. Gana daug kalbėjo apie padėtį Europoje ir kad neaišku, kaip toliau vystysis santykiai su Vokietija ir t.t. Jis pirmą sykį kalbėdamas mums pasakė: „Aš visgi manau, kad jums geriausia būtų iš čia išvažiuoti į miestą“ .Žmona pritarė jo žodžiams, o tėvas pasiliko prie savo nuomonės. Aš galvojau, jau turėdamas tą prašymą iš politechnikumo užsiimti tuo reikalu ir nemaniau, kad greitai viskas pasikeis ir turėsime važiuoti toli. Išvažiavome į Kauna, o kada grįžau po trijų dienų, jau mano šeima buvo naujoje vietoje. Susitvarkėme tenai. Kartu su mumis mūsų virėja Zosė Tarasevičiūtė. Ji pareiškė, kad senoje vietoje jai nebus ką veikti, o mums galės padėti ir kad virtuvė didelė ir ji ten galės gyventi. Aš, būdamas Kaune, girdėjau, bet jie visi buvo valdžios žymesni darbuotojai ir niekas nemanė, kad gali pradėti vežti kitus žmones. Dar tada Kaune labai daug pasakojo anekdotų ryšium su nauja tvarka. Aš stengiausi jų neužmiršti, kad galėčiau juos papasakoti namuose saviems. Mūsų ūkio vadovu buvo paskirtas jaunas batsiuvys Mazanavičius. Jis užėjo pas mus ir pasakė, kad aš vakare užeičiau pas jį į mūsų buvusį namą ir jis nuves mane į mūsų sandėliuką prie svirno kur yra mūsų kumpiai ir lašiniai (tą viską paliko ir mums mažai davė) ir jis duos tiek, kiek maiše galėsiu nunešti. Paėmiau, kiek galėjau, ir nunešiau į namus.

Vieną dieną į Aukštadvarį iš Trakų atvažiavo Petras Cijūnėlis jau milicininko uniformoje, nes buvo paskirtas Trakų rajono milicijos viršininku. Užėjo pas mus ir gana daug pasakojo apie savo veiklas, jis pasakojo lyg tai mažai vertina savo naujas pareigas, bet jautėsi, kad faktinai jaučiasi žymiai pranašesniu.

Po kiek laiko nuvažiavau į politechnikumą. Ten jau baigėsi pamokos ir turėjau dalyvauti egzaminuose.

Egzaminai pasibaigė ir mums visiems pasakė, kad sekančią savaitę, pirmadienį (buvo trečiadienis), turime atvykti į politechnikumą, kur gausime užduotį vasarai. Aš dar užėjau į politechnikos institutą sužinoti kaip įvertino mano recenziją, kurią parašiau apie vieno inžinieriaus knygą apie vandens turbinų teoriją, norėdamas dėstyti tą dalyką.

 

Tada senas profesorius P. Jankauskas perėjo į pensiją ir pasitraukė visai iš politechnikos. Vietoj jo buvo du kandidatai: docentas Antanas Julijonas Gravrogkas (grafas), kuris dėstė malūnų ir medžio apdirbimo įrenginius. Jis norėdamas dėstyti ir vandens turbinas parašė tą knygutę iš vandens turbinų teorijos.

Antras kandidatas buvau aš, nes mano studentavimo metu, mano draugai, kurie vėliau pasiliko technikos fakultete mokslo darbuotojais, pristatė mano kandidatūrą. Remiantis tuo, kad aš užsiiminėju vandens turbinomis, linkęs į mokslą. Pusiau naminiu būdu, kai ką užsakydamas Kaune „Nemuno“ dirbtuvėse pagaminome kelias turbinas Aukštadvario malūnui ir mūsų ūkiui, kurias išbandėme dalyvaujant Lietuvos Hidrologijos tarnybos viršininkui inžinieriui Z Mingaudai? Ir gavome 75 proc. produktyvumo koeficiento vandens ratą. Jis buvo apie 30 proc.? Be to aš jau buvau parašęs keletą straipsnių iš vandens turbinų srities Lietuvos inžinieriaus mėnesiniame žurnale „Technika ir ūkis“.

Kada profesoriui P. Jankauskui perskaitė tą Antanas Julijonas Gravrogko knygelė (profesorius turėjo labai silpnas akis) jis pasakė, kad ji nieko neduoda ir yra be vertės, bet rašyti nenorėjo. Tada fakultetas pasiūlė recenziją parašyti man. Aš sutikau ir laikau, kad tai buvo man didelė garbė, bet nežinojau, kaip pavyks, nes autorius buvo jau inžinierius ir dėstytojas su patyrimu ir teoriškai užsiiminėjo ir vandens turbinomis.

/Parašė, kada Institutas svarstė mūsų kandidatūras kiekvienas gavome po lygų balsų skaičių ir nutarė, kad paskirti jau instituto dėstytoją Antaną Julijoną Gravrogką. Mano šalininkai man pasakė, kad mane vis tiek įtrauks į Institutą./

Recenzijos rašymui paėmiau iš politechnikos bibliotekos literatūros apie vandens turbinas. Pats irgi turėjau keletą knygų iš tos srities ir visų pirma prancūzų kalba visai naują 1935m. 4 didelių tomų veikalas „Hidraulinės turbinos ir reguliatoriai“. Jos autorius buvo didelės firmos, gaminančios turbinas, inžinierius-konsultantas. Aš ją skaičiau ir bendrai naudojau.

Pradėjau skaityti instituto dėstytojo Antano Julijono Gravrogkos knygutę ir pasirodė, kad ten yra tokių keistų samprotavimų ir be jokio pagrindo, neturinčių nieko bendro su naujausiomis teorijomis, jau taikomomis praktikoje.

Parašiau daug lengviau nei tikėjausi ir įteikiau politechnikos institutui. Kada ten užėjau prieš grįžtant į Aukštadvarį po egzaminų politechnikume, man pasakė, kad mano darbas įvertintas gerai ir kitą savaitę gausiu atlyginimą už tą darbą 250 rublių. Labai patenkintas vakare grįžau namo autobusu, viską papasakojau ir atsiguliau miegoti.

Iš ryto 4 val. pasigirdo labai garsus durų barškinimas (tiesiog durų daužymas kumščiais). Per langą pamatėme uniformuotą NKVD darbuotoją ir vietinio valsčiaus darbuotoją Janonį (vardo jau neatsimenu; jo tėvas buvo Romanas ir visi jį vadino Romankuc). Jie, mus pamatę, sušuko: „Atidarykite, darysime reviziją pas jus, ieškome ginklų“. Įėję labai paviršutiniškai ieškojo ginklų, o tas kariškis pasakė rusiškai, kad Trakų NKVD sprendimu turime pervažiuoti į kitą respubliką, turime valandą laiko pasiimti daiktus ir maisto vienam mėnesiui. Visi atsikėlėme. Žmona nežinojo, ką imti. Paėmė kibirą lydyto sviesto, kumpio, lašinių, porą aliuminių puodelių vaikui ruošti valgį. Kiek turi iš rūbų ir patalynės. Tas kariškis padėjo jai iš spintos mano vakarinį kostiumą „smokingą“. Žmona pasakė, kad toks kostiumas nereikalingas ten, kur važiuosim į tą jūs paskyrimą. Jis pasakė: „Berite i tam vam vešči prigodiatsa“ (imkite ir ten jums daiktai pravers). Kada surinkome daiktus, mums pasakė, kad prie namo stovi vienkinkis vežimas su žmogumi. Ten sukrovėme daiktus, atsisėdo tėvas ir mūsų 4 metų vaikas. Žmona, aš ir kareivis ėjome šalia vežimo. „Romankuc“ pasiliko prie namo.

Atvažiavome prie milicijos, ji buvo ten, kur dabar ambulatorija. Vienoje pusėje buvo kontora, o kitoje gyveno milicijos viršininkas. Jis ir jo brolis (tuo metu jau miręs), dažnai pas mus dirbo kaip mūrininkai. Kontoroje jau buvo atvežtų žmonių. Mus Ramanauskas pakvietė į savo butą. Jo žmona mums paruošė pusryčius, o Ramanauskas į mano klausimą „ką jie čia išdarinėja?“ atsakė: „diena iš dienos karo su vokiečiais ir dvi NKVD divizijos šalina nepatenkintus žmones“. Paskui įspėjo, kad gali atskirti vyrus nuo šeimų. Ir, kad gal būt reikės tarp stočių eiti patiems, todėl reikia taip paskirstyti daiktus, kad kiekvienas galėtų nešti pagal savo jėgą.

Neužilgo padavė sunkvežimį ir liepė sukrauti savo daiktus ir patiems lipti. Ten buvo laikini suolai ir mes atsisėdome.

 

Į miliciją paėmėme tėvo lagaminą su medicinos įrankiais, tėvas nenorėjo jo imti į sunkvežimį, sakydamas, kad jie jau jam daugiau nebus reikalingi. Prie milicijos susirinko daugiau žmonių ir tarp jų du gydytojai: moteris ir vyras- lenkai, kurie iš Vilniaus atvažiavo ir apsigyveno Aukštadvaryje. Jie susipažino su tėvu, kai tik atvažiavo. Tas vyras į mašiną įdėjo tą tėvo lagaminą sakydamas: „Imkite, jis jums bus dar labai reikalingas, pamatysite“. Mašinoje važiavome aš, mano tėvas, žmona ir mūsų 4 metų sūnelis, Aukštadvario pradinės mokyklos vedėjas Vilutis su žmona ir dviem vaikais, neseniai atvykęs iš Šiaulių į Aukštadvario 4 klasių progimnaziją mokytojas Adolfas Tomas su nėščia žmona ir 1,5 metų dukrele, Karapolio mokytojas Pilius su žmona ir dukrele, Kazimieras Kubekas iš Jurgionių kaimo su žmona (vaikų jie neturėjo). Jis buvo valsčiaus seniūnas ir šaulys. Jo tėvus paliko, jie turėjo ūkį apie 40 ha. Jonas Šalomskis iš Užuguosčio su žmona ir dukra Emilija. Jie turėjo dar sūnų, bet tas buvo Kaune studentu medicinos institute ir todėl pasiliko. Laike vokiečių okupacijos jis keršijo savo šeimos priešams. Kai vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, jis išvyko į vakarus ir apsigyveno JAV. Taip Šalomskas prieš I pasaulinį karą išvyko į JAV ir ten 11 metų dirbo akmens anglių kasyklose. Ten apsivedė ir uždirbo pinigų. Jau po I pasaulinio karo grįžo Lietuvon į Užuguostį ir pirko iš dvarininko Lykos 40 ha žemės, nes Lyko po žemės reformos išpardavė savo dvarą sklypais ir persikėlė gyventi į Lenkiją.

Mus atvežė į Rūdiškių geležinkelio stotį ir ten visus įsodino į vieną vagoną. Visas ešelonas surinktas iš prekinių arba, kaip kiti vadino, gyvulinių vagonų. Viduryje buvo dviejų aukštų klojiniai iš lentų kur miegoti. Sienoje, iš tos pusės, kur buvo durys, buvo padaryta aukštai du maži langai, gal kokie 50 ant 30 cm. Kitame kampe – lovelis iš lentų su išleistu galu į lauką, tai buvo tualetas, tą vietą uždengėme, pakabindami paklodę, kad būtų atskira patalpa. Ešelonas stovėjo visą dieną ir dar vežė žmones iš kitų rajonų. Į mūsų vagoną dar įsodino 4 žmones: vietinius lenkų piliečius, du žydus vyrus, dar nesenus, vieną baltarusį su lietuviška pavarde Kaziukonis ir vieną lenką, buvusį kareivį. Kareivis buvo apsirengęs kareiviška uniforma. Jis buvo su lietuviška pavarde Juozas Matonis, bet lietuviškai jis nešnekėjo. Jis vagone kalbėjo tik su tais, kurie mokėjo lenkiškai. Tai buvo mūsų šeima, Kubekas ir Šalomskas. Kiti nemokėjo, o Tomas ir rusiškai nemokėjo, tik vėliau Slavgorode⁵ pramoko, bet kalbėjo blogai, turėjo labai blogą akcentą. Tomas buvo ateistas, o Matonis tikintis. Vieną dieną, jau kelionėje, kai kurie pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. Matonis iš melodijos suprato, kad tai lengvesnio turinio daina ir pasakė, kad mus veža į Sibirą, kur daug užtruksime ir reikėtų geriau giedoti kokią šventą giesmę. Kada Tomui paaiškino, ką sakė Matonis, tas atsistojo ir pradėjo pamėgdžioti kunigo balsą bažnyčioje. Matonis baisiai supyko ir šoko muštis su Tomu. Mes juos abu sulaikėme ir išskyrėme. Nuo to laiko jie vienas į kitą kreivai žiūrėjo.

Pavakare keletą vyrų iš mūsų vagono išleido po priežiūra į krautuvę. Aš irgi nuėjau. Pirkau ten duonos ir žuvų konservų. Iš kitų vagonų ir buvo ten žmonių.

Rūdiškių stotyje ešelone pernakvojome.

Kitą dieną 17/VI dar vežė žmones į ešeloną. Į mūsų vagoną daugiau neįsodino. Vietos gyventojai nešė maisto esantiems vagonuose žmonėms. Ypač gerai prisimename mes visi vieną Rūdiškių gyventoją – moterį Musioniovą. Ji nešė duoną, lašinius, dešras ir dar gertuvę ką tik išvirtos garuojančios sriubos, kurią paduodavo per langelį.

Dar Kšyvablockiai iš Vaickuniškių (trys broliai: Mykolas, Bronislovas ir Liudvikas). Visus gerai prisimename. Vežė arkliais iš namų į Rūdiškes visokio maisto ir dalino tremtiniams.

Taip praslinko diena. Pavakare, leidžiantis saulei, ešelonas pajudėjo. Rūdiškėse stovėjo minios žmonių. Lentvaryje irgi. Vilnių privažiavome naktį.

Anksti rytą išgirdome moterų verksmą. Tas verksmas mus pakėlė iš miegų. Traukinys stovėjo Vileikos miesto stotyje. Per langelį pamatėme einančius vyrus su ryšulėliais ant pečių ir rankose. Juos lydėjo sargybiniai, o moterys vagonuose verkė. Varė vyrus iš vagonų į trakinio galą.

Po kiek laiko vienas sargybinis atidarė mūsų vagono duris ir sušuko: „Mongirdas, Vilutis“ ir pats stovėjo iš šono. Tėvas ir aš nesupratome, ar mes abu šaukiami, ar kuris vienas iš mūsų, ir neskubėjome išlipti.

Žmona mano vieną maišą su daiktais padavė tėvui, o kitą man. Vilutis pradėjo atsisveikinti su žmona ir vaikais, o tas Matonis iššoko iš vagono su daiktais ir stovėjo šalia vagono.

Sargybinis ramiai stovėjo ir nieko daugiau nesakė.

Staiga prie durų priėjo kitas kariškis. Liepė Matoniui lipti į vagoną, uždarė duris ir po kelių minučių traukinys pajudėjo. Daugiau jau nieko iš ešelono nejudino.

Taip ir nežinojome, kodėl taip staiga traukinys išvažiavo.

Paskui sužinojome, kad visi išsodinti vyrai buvo išvežti į Archangelsko sritį, į miškus, kur kirto mišką. Daug jų mirė dėl sunkaus klimato, blogo maisto ir sunkaus darbo. Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų.

Toliau važiuodami matėme traukinius, važiuojančius į vakarus. Jie buvo keleiviniai, prekiniai. Daug traukinių – šaldytuvų, su kariuomene ir karo reikmėmis.

Mūsų ešelonas stotelėse sustodavo. Visur ant pervažų buvo moterų su maisto prekėmis – pagrindinės prekės: pienas ir jo gaminiai, daržovės. Mano žmona ir kitos moterys su mažais vaikais per langelį nuleisdavo bonką ant virvutės ir prašė pripilti pieno. Ir pinigus paduodavo (numesdavo) per langelius. Buvo keletas atsitikimų, kai delsė su pieno įpylimu. Ir, kai traukinys pajudėdavo, pagrobdavo sau tuščią bonką. Sakė, kad dėl to, kad kai kur neturėjo bonkų.

Kada traukinys sustodavo stotyje, tai iš vagono išleisdavo porą žmonių (po priežiūra) parnešti geresnio vandens. Kai kada sustodavo lauke prie kokio nors vandens telkinio ar kūdros ir leisdavo ten pasemti vandens. Koks vanduo buvo tokiame sėmime.

Jau neatsimename, per kiek laiko atvažiavome į Smolenską. Pranešė mums, kad gausime pietus. Išleido visus į peroną. Kitų žmonių neprileido. Moterys baltais chalatais pradėjo skirstyti mums patiekalus. Gavome rūgštynių sriubos. Visiems ji patiko. Antro patiekalo jau gerai neprisimenu. Buvo bulvių košė ir dar lyg mėsos. Desertui – limonado ir ledų. Tarp kalinių pasklido gandas, kad tuos pietus organizavo JAV atstovybė. Kelionės metu, vėliau apie Penzą, davė prisvilintos sorų košės.

Jau neatsimenu stoties, bet tai buvo tarp Maskvos ir Smolensko, kur mūsų ešelonas sustojo šalia irgi tokio ešelono, kuris tik pradėjo judėti. Kaip visą laiką, taip ir dabar, tie du žydai, įsodinti Rūdiškėse, tuoj priėjo prie langelio ir pamatė judančiame ešelone prie langelio žydą. Tuoj pradėjo su juo kalbėti. Žydiškai. Kai vagonas pavažiavo, žydas sušuko mums lenkiškai: „Žinokite, jau prasidėjo karas. Didelis karas su vokiečiais. Mums tai pasakė iš to traukinio, kuris veža žmones iš Panevėžio“.

Važiavome toliau. Pasklido gandas, kad mus veža į Uljanovsko sritį ir pradėjo spėlioti, kurioje vietoje mus patalpins. Nuvežė mus link Maskvos ir Viazmoje pasukome kiek į pietus ir aplenkėme Maskvą per Kalugą ir Tulą. Mes miestų beveik nematėme, bet viena gerai atsimenu, kad Kaluga mums padarė įspūdį. Žalias miestas. Ten augo daug medžių. Už Tulos vėl išvažiavome į geležinkelį Maskva – Penza. Ten, kaip minėjau, mums davė pietus į vagonus – prisvilintos pšeno (sorų) košės. Po kiek laiko (datos neprisimenu) privažiavome prie Saratovo ir ten pervažiavome tiltu per Volgą. Supratome, kad į Uljanovską nevažiuosime, o privažiuosime Uralo kalnus. Taip ir buvo. Vienos dienos pavakare pamatėme Uralo kalnus. Per Uralo kalnus važiavome naktį. Rytą matėme paskutines Uralo kalnų uolas.

Po kiek laiko atvykome į Čeliabinską. Ten traukinys stovėjo gana ilgai. Daug žmonių susirinko perone. Jie žiūrėjo į mus, kalbėjo tarpusavyje ir užkalbino mus. Iš vienos tokios grupės, viena gerai apsirengusi moteris pasakė: „Sako mums, kad čia veža buržujus, bet jūs visai nepanašūs į buržujus“. Mes pradėjome juoktis. Buvo neaišku, kaip ta moteris suprato buržujus. (…)

Važiuodami per Sibirą pastebėjome, kad moterys taip pat ateidavo prie geležinkelio parduoti maisto, bet pieno gauti buvo galima ne visur. Visur buvo galima nusipirkti virtų bulvių.

Taip atvažiavome į Omską ir toliau į rytus. Vieną dieną atsikėlę ryte pamatėme, kad važiuojame ne į rytus, bet į pietus. Tai aiškiai matėsi žiūrint į saulės padėtį danguje. Sustojimo vietoje sužinojome, kad važiuojame iš Tatarsko miesto į Slavgorodą. Mums sakė, kad ten stepės ir bendrai žemės ūkio kraštas, kad ten mums bus gerai. Geležinkelis ėjo nuo Tatarsko per Karasuką, Burlą į Slavgorodą. Kulundos stepės iki miesto Pavlodar, kur ir baigėsi geležinkelis. Tik po kelių metų, pasibaigus karui, geležinkelis buvo pratęstas nuo Pavlodaro iki Siamypalatinsko.

Per miestą Burlą tekėjo nedidelė upė Burla. Ten buvo eilė didesnių ir mažesnių ežerų. Aplink visus augo aukštos nendrės, ežeruose buvo daug žuvų. Vėliau, kai gyvenome Slavgorade ir aš dirbau miesto elektrinėje, teko su bendradarbiais važiuoti į Burlą ir gautyti žuvis tinklais.

Birželio 30 d. pavakare atvažiavome į Slavgorodo geležinkelio stotį. Ten mus išlaipino su visais mūsų daiktais. Mūsų laukė sunkvežimis su NKVD darbuotojais. Moteris su vaikais ir seni žmonės buvo įsodinti į mašinas, o vyrai ėjo šalia pėsčiomis lydimi NKVD darbuotojų. Taip atvykome į plytinę, kuri buvo už 4 km. nuo miesto. Ten mums parodė eilę pašiūrių, stoginių, kuriose džiovino suformuotas plytas, prieš jas išdegant.

Ten turėjome kol kas gyventi. Visas mūsų vagonas įsitaisė vienoje tokioje pastogėje. Ten buvo daugiau žmonių, kurie buvo atvežti anksčiau. Kitoje pastogėje taip pat buvo anksčiau už mus atvežtų lietuvių ir lenkų.

Mūsų ešelono žmonės pasiskirstė po visas pastoges, kur dar buvo vietų. Susipažinome su eile žmonių, atvežtų mūsų ešelone, atvežtų anksčiau lietuvių ir lenkų piliečių.

Tiedu žydai ir baltarusis, įsodinti į mūsų vagoną, kažkur dingo ir neteko jų daugiau matyti. Tik tas lenkų kareivis Matonis laikėsi visą laiką prie Kubekų ir Šalomskių. Buvo ten Pranckevičienė su dviem vaikais, Mergiškių pradžios mokyklos mokytojo žmona, kurį atskyrė nuo šeimos Vileikoje.

Mes turėjome maisto, nes liepė imti visiems vienam mėnesiui. Vietoje pirkdavome pieną, bet jis mums nelabai patiko, nes buvo kartus. Sužinojome, kad vietiniai žmonės šienauja stepėse žoles ir tarp jų labai daug pelūno, todėl pienas toks kartus. Susipažinę su žmonėmis ir gyvenimo sąlygomis nuėjome kartu su Šalomsku, Kubeku ir Matoniu pas plytinės „Kirpičnij zavod“ viršininką ir pasisiūlėme darbininkais remontuoti pašiūres plytoms džiovinti. Jie sutiko ir mes gavome įrankius bei pradėjome dirbti. Kiek mums pažadėjo už darbą sumokėti, jau nepamenu.

Po kelių dienų į plytinę pradėjo važiuoti įvairių įstaigų atstovai su NKVD darbuotojais. Jie šaukdavo žmones iš mūsų tarpo ir sakė, kad turi važiuoti su tais įtaigų atstovais. Tokiu būdu gana daug žmonių su šeimomis išvyko į Martovo (Kovo) tarybinio ūkio fermas („Martovskij svinohoz“). Ten buvo labai didelis ūkis. Mūsų pavardę kelis kartus paminėjo, bet aš neatsiliepdavau, nes mes nutarėme, kad bandysime apsigyventi mieste.

Vieną dieną iš miesto atvažiavo Variklių gamyklos direktorius Jarmolinskij („MRZ motoro remontnyj zavod“) ir tarp kitų pavardžių išgirdau savo pavardę. Aš atsiliepiau ir jis pasakė, kad jau žino, kas esu, ir pasiima mane į elektrotechniką. Duoda mūsų šeimai ir kitiems vietas įmonės bendrabutyje.

Visi pašauktieji nuvažiavome su daiktais. Bendrabutis buvo visai arti gamyklos miesto pakraštyje prie III Zapadnaja gatvės. Pradžioje visus patalpino į vieną didelę salę su eile lovų. Po kelių dienų kai kurios didesnės šeimos gavo atskirus kambarius. Mes buvome keturiese ir gavome atskirą kambarį. Buvo ten Jakobų šeima iš Kauno. Jakobas buvo teisininkas ir anksčiau dirbo saugumo departamento direktoriumi, paskui buvo Vilniaus reikalų departamento juridinis konsultantas. Jo žmona buvo ukrainietė, mokėjo kalbėti lietuviškai. Buvo du vaikai. Sūnus (rodos buvo vardu Vytautas) jau III kurso medicinos fakulteto studentas ir dukra (vardo nepamenu) ką tik baigusi vidurinę mokyklą. Jakobą priėmė į gamyklos buhalteriją.

Buvo žydų tautybės Saloveičikas su žmona, žinomas Kaune pramonininkas. Jis Jonavos gatvėje turėjo eilę pramonės įmonių. Ir „Prienų Goldbergo alaus bravoro“ akcijų. Jis savo laiku buvo baigęs Briuselyje ekonomikos ir teisės fakultetus. Jį priėmė į planavimo skyrių. Mane priėmė į elektros cechą ir buvau numatytas vadovu į planuojamą akumuliatorių remonto cechą, bet karo sąlygomis jau negalėjo jo užbaigti. Aš pradėjau dirbti elektros šaltkalviu elektros ceche, remontavau traktorių magnetus ir automašinų dinamo mašinėles.

Ten buvo priimti lenkų pilietis su savo motina. Jis dirbo šaltkalviu, jo mama nedirbo. Gamykloje dirbo buvęs lenkų kareivis nuo Rūdiškių Šavlan, kartu važiavusio ešalone Matonio draugas. Jis buvo vežamas į Archangelską, bet išlipo iš traukinio. Įlipęs į kitą traukinį grįžo atgal. Po kiek laiko jį vėl suėmė ir įsodino į mūsų traukinį. Jis dirbo gamykloje šaltkalviu. Direktorius Jarmolinskij buvo simpatiškas ir geras žmogus. Jis keletą kartų su manimi kalbėjo, domėjosi Lietuva, buvo partietis ir todėl iš Ukrainos perkeltas į Slavgorodą. Jis buvo cukraus gamybos specialistas ir gerai vadovavo cukraus fabrikui. Bet staiga jį perkėlė į Slavgorodą, kad suorganizuotų MRZ gamyklą. Čia visai kitoks darbo profilis ir jam sunku buvo čia dirbti, bet partija jam pavedė, todėl jis turėjo klausyti.

Tėvas po persikėlimo į miestą aplankė ligoninę, polikliniką, susipažino su vadovybe. Greitai jį priėmė dirbti gydytoju miesto poliklinikoje, vidaus ligų kabinete. Pas jį pradėjo eiti visi lietuviai, o vėliau ir lenkai.

Atvežti į Slavgorodą beveik visi pradėjo sirgti vidurių ligomis. Vietiniai gyventojai aiškino, kad dėl vietinio gruntinio vandens. Jis buvo truputį sūrus ir labai lengvas. Sergantiems vidurių ligomis buvo galima gauti poliklinikoje receptą ryžių kruopoms. Tėvas išrašinėjo lietuviams tuos ryžius, taip pat žuvų taukus, kuriuos buvo galima gauti tik pagal gydytojo receptą. Kadangi Slavgorodo krautuvėse jokių maisto prekių nebuvo, tik duona pagal korteles: dirbančiam – 600 g. į dieną, o nedirbančiam – po 400 gr. Mėsa ir rūbai tik pagal korteles. Rūbus gaudavo vaikų namai, o pirkti žmogui nebuvo, o jei pasitaikydavo, buvo labai brangūs.

Daug kas iš lietuvių kreipdavosi pas tėvą į polikliniką ir jis išrašinėdavo receptus žuvų taukams gauti. Po kurio laiko tėvą atleido iš darbo apkaltinant, kad per daug ryžių ir žuvų taukų išrašo lietuviams. Po kiek laiko tėvą priėmė atgal. Tada jis dirbo ilgai. Dirbo net vyresnio amžiaus, kad gautų pensiją.

Tėvas įgijo gero gydytojo vardą. Daug kas kreipdavosi pas tėvą į namus, susimokėdami natūra – produktais, vienokiais arba kitokias daiktais. Pinigais nemokėjo, nes už juos nebuvo ką pirkti. Kai kurie aukštesni pareigūnai tėvą kvietė gydyti net į namus.

Poliklinikoje dirbo iš Kauno atvežta Smailienė – dantų gydytoja. Jos vyras buvo atskirtas, o vaikų jie neturėjo. Ji nemokėjo kalbėti rusiškai ir, kad išmoktų, prie jos dirbo vertėjas. Dirbo Rudokienė, atvežta iš Širvintų. Jos vyras tarnavo policijoje ir buvo išvežtas į lagerį. Rudokienė dirbo poliklinikoje kaip sanitarė.

Greit sužinojome, kad plytinėje buvo suimtas ir teistas Pilius. Plytinėje buvo likę daug lietuvių dirbti. Jis labai neapgalvotai elgėsi. Kiti jį vadino net kvailiu. Tuo metu apie karo veiksmus buvo pranešinėjama bendrai kokia kryptimi atakuoja vokiečiai. Pilius buvo mokytojas Karapolyje, 4 km. nuo Aukštadvario. Jis nieko gudresnio negalėjo sugalvoti, kaip aiškinti vietos gyventojams, kad, jei vokiečiai eina tokia kryptimi, tai užėmė tokius ir tokius miestus ir vietoves.

Už tuos aiškinimus jį suėmė ir apkaltino, kad skleidžia neteisingas žinias iš fronto. Kiek gavo metų, nežinau. Jo žmona su dukrele pasiliko Slavgorode. Kuo užsiminėjo, nežinau. Tik vėliau sužinojau, kad ji susisiekė su kažkokia giminaite ar pažįstama Maskvoje ir vėliau pas ją išvažiavo į Maskvą.

Palyginus po neilgo laiko nuo mūsų įdarbinimo MRZ suėmė Jakobo sūnų. Kur dirbo, neatsimenu. Tėvai buvo labai susirūpinę. Sakė, kad jis draugavo su kažkokio komunisto dukra, kuri labai norėjo už jo ištekėti. Jis atsisakė. Mergina, kerštaudama, jį įskundė, neva jis pasakojo apie karą ir vokiečių laimėjimus.

Vieną dieną į bendrabutį atvyko keletas NKVD darbuotojų ir padarė pas visus reviziją. Pas mus paėmė kišeninį elektros šviestuvą ir mano inžinieriaus diplomą, su juo kartu duotus nuorašus ant popieriaus, nes diplomas buvo ant pergamento. Po kiek laiko diplomą atidavė, bet nuorašus pasiliko pas save. Ar sunaikino, to nežinau. Baigus reviziją paėmė su savimi Jakobo sūnų.

Jakobas vaikščiojo į NKVD teirautis ir grįždavo labai nusiminęs.

Vieną dieną gavau šaukimą atvykti į NKVD, į tardytojo Gorbunovo kabinetą.

Skirtą valandą atėjau. Tardytojas buvo labai mandagus, paprašė sėstis ir pasakė man, kad jaunas Jakobas sakė, jog tos žinios, kurias gaudavo, buvo iš manęs. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Aš labai nustebau, nes su Jakobo sūnumi beveik neteko kalbėti. Retai susitikdavome, trumpai pasisveikindavome, persimesdavome keliais klausimais ir viskas. Aš pasakiau tardytojui, kad aš su jaunu Jakobu retai susitikdavau ir trumpai kalbėdavome. Jokių žinių iš fronto jam nepasakojau. Ypač, kad žinojau tiek, kiek girdėjau per radiją ir skaičiau laikraštyje. Ką ir jis žinojo. Į tai jis man pasakė: „O jeigu aš jį čia pakviesčiau?“, Aš jam pasakiau: „Prašau, aš nieko prieš neturiu ir negalėčiau turėti“. Jis paskambino skambučiu įėjusiam darbuotojui ir liepė atvesti Jakobą. Ir iš karto įspėjo, kad nei vieno žodžio nekalbėtume lietuviškai, tik rusiškai. Į tai jam atsakiau: „Savaime man aišku, kad kitaip ir negali būti.“

Įvedė Jakobą. Jam liepė sėstis prie durų ant taburetės. Aš jį paklausiau rusiškai: „Kada ir ką aš jam pasakojau apie karo veiksmus fronte?“

Jis man atsakė: „Niekuomet jūs man nieko tokio nepasakojote ir bendrai mes su jumis apie karą nekalbėjome“.

Tardytojas liepė išvesti Jakobą, o į mano klausimą, ką jis girdėjo ir, man atrodo, kad tiesą sakiau, jis

nusišypsojo ir pasakė: „Sutinku, galite eiti namo“.

Tik atėjus į mūsų kambarį pradėjau pasakoti tėvui ir žmonai apie savo buvimą pas tardytoją, kai įėjo Jakobas ir paklausė, kaip ten buvo. Kada jiems papasakojau, jis pradėjo beveik rėkti: „Kaip jūs taip galėjote padaryti, jūs norite mano sūnų į kalėjimą įkišti. Reikėjo pasakyti, kad jūs jam kalbėjote tą, už ką jį suėmė“. Aš pradėjau jam aiškinti, kad aš negaliu iš savo pusės prisiimti kaltę už žodžius, kurių nesakiau ir tai patvirtino jo sūnus. Jis vis tiek beveik įsiuto ir suriko: „Jūs niekšas ir norite pražudyti man sūnų“.

Tada ir aš „išėjau iš lygsvaros“ ir pasakiau Jakobui: „Jūs pats niekšas ir išeikite iš kambario“. Jis dar ką norėjo kalbėti, bet aš pajudėjau link jo ir surikau: „Išeikit lauk!“. Jis pažiūrėjo į mane ir išėjo iš kambario. Gana ilgai jis su manim nesikalbėjo ir nesisveikino. Paskiau pradėjo sveikintis ir vėliau santykiai atsistatė. Nei jis, nei aš žodžio neištarėme dėl to mūsų susikirtimo. Jo sūnus gavo 8 metus. Grįžo, kada Jakobas su žmona ir dukra gyveno ir dirbo buhalteriu Barnaule, Tiekimo kontoroje.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

 

Bus daugiau