1955 metai Sasnovoje Rodniki, iš kairės Pranas Galvydis, Juozas Pikauskas ir Vladas Pupšys

Vytautas PUPŠYS, Ukmergė, www.voruta.lt

Čunos stotelėje ant geležinkelio rampos stovėjo du vyrai ir laukė miškovežio. Girgždėdamas pabėgiais ir visu sąstatu, pastarasis slinko lėtai prie laukiančiųjų. Jam privažiavus platformą, pirmasis į vagoną nuskriejo fanierinis čimodanas. Paskui jį ropštėsi žmogus, kuriam stipriai kliudė medinė koja. Minutėlę pakabojęs tarp dangaus ir žemės, būsimasis keleivis atsisėdo ir pamojavo pasiliekančiam. Iki Taišeto, dar 100 kilometrų ir joks kitas transportas į jį nevažiuoja, o iš ten iki Maskvos ranka paduot. Atpylęs savąjį dešimtmetį „nuo skambučio iki skambučio“, partizanas Pelūdnikas pagaliau pajudėjo link Lietuvos. Tai tik pirmas kelionės etapas, bet teikiantis vilčių, kad pasas piliečio Juozo Pikausko kišenėje galioja kaip ir visiems sibiriakams.

Su tik ką palydėjusiu Vladu Pupšiu sutarta, kad sekantis susitikimas įvyks Ramygalos rajone, Stalino vardo kolchoze, Stebeikiuose.

Susitikimas tikrai įvyko, tik po 40 metų ir ne Stalino vardo kolūkyje, o gerokai išaugusiame Daniūnų kaime, Panevėžio rajone. Klaipėdos universiteto docentas V. Pupšys atvyko pasveikinti garbingo 80-mečio ir gavus valstybinį apdovanojimą Gedimino III laipsnio ordiną.

Tik įėjus į alytnamį, pirmiausia pasijuto dūmai ir cigarečių kvapas. Šeimininkas sėdėjo ant išilgai sienos sukalto suolo, virš galvos ištiestais laidais, kuriais laisvai slankiojo rankena, leisdama bekojui judėti išilgai sienos be pašalinės pagalbos. Abu vyrai žvelgė vienas į kitą, kol sėdintysis atsitokėjęs švelniai ištarė:

– Vladeli, čia tu?

Pastarasis ne mažiau susijaudinęs sušnibždėjo:

– Juozai iš trisdešimtosios!

Minutėlės pauzė, o abiejų akyse vėl klaustukai.

– Kur padėjai koją? Iš kur gavai naują dešinę, – išsprūdo abiem, žili vyrai nejaukiai nusijuokė.

Giliai užtraukęs dūmą, Juozas pasitikslino, kaip smagiai nusižvengdavo kinkinio vyrai, kai tempdavo latvio Janio vadovaujamą šūdvežių brigadą. Eržilais tokių arklių nepavadinsi, nes šešių žmonių velkamame kinkinyje visi turėjo trūkumų, kas be kojos, kas be rankos, dar kitas beveik aklas ir t.t. Paeiliui dvi brigados sėmė skystimą. Iškilmingai riedėdavo centrine lineika, sukeldami nežmonišką tvaiką. Visi kolonos gyventojai slėpdavosi, kur tik beįmanoma, o sargyba iš anksto atidarydavo vartus ir užsibarikaduodavo savame kambarėlyje. Išriedėję už spygliuotos tvoros, vyrai sukdavo į atokesnę sobką, kur ištraukus skląstį, bačkos turinys nugurgėdavo žemyn, patręšdamas būsimuosius gėlynus. Iki pietų tekdavo daryti antrą reisą ir taip kasdien. Sunkiausia būdavo šalinti įsigėrusi smarvę rūbuose.

Vladas prisiminimus pradėjo, kai kolonos dzūkeliai pranešė, kad klipatų barake gyvena lietuvis, buvęs ministeris. Nutariau, kad reikia aplankyti. Vaizdas iškilo pritrenkiantis ir košmariškas. Patalpa dvokė kaip mūsų bačka. Tik čia viskas uždarinėta nuo skersvėjų. Kažin, ar ir dūmai būtų padėję, nes rinktiniai kvapai seniai prasismelkę per rąstų sienas. Ar Vladas nerūko? Šis tik papurto galvą. Daktarai kategoriškai uždraudė dėl didelio kraujo spaudimo, turi ir cukrinio debeto požymių.

Dzūkai sakė teisybę, kad kaip byloja temperatūros matavimo lentelė, lovoje mažai berodantis gyvybės ženklų, tikrai gulėjo Jonas Navakas, buvęs Klaipėdos krašto generalgubernatorius ir buvęs Valstybės Tarybos narys. Partizanas pasitikslino:

– Ar ne dvarininkas nuo Raguvos?

– Žinoma, kad tas. Už ką jam tik pripaišė Ozerlagą? Aišku, kad ne už žemę!

Tiesa, jis buvo 1940 metų okupantų uždarytas ir laikomas Kauno sunkių darbų kalėjime. Iš jo paleido vokiečiai. Įdomu, kad jis Klaipėdos fašistus už antilietuvišką veiklą ir pasipriešininimą perdavė teismui. Noimanas ir Zasas gavo rimtas kalėjimo bausmes. Naciai nelaimėje saviškių nepalieka.

Simboliškai pasėdėję, buvo amnestuoti, o pats gubernatorius neteko tarnystės. Tačiau laikinai prezidento pareigas ėjęs Justas Paleckis dar 1940 metų liepos mėnesį uždarė J. Navaką į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vokiečiai jį užtikę IX forte paleido. J. Navakas suprato, kad šis paleidimas laikinas iki kol išsiaiškins. Slapstėsi daugiausiai savame dvare. Sugrįžę senieji okupantai netruko ir vėl grįžti prie gubernatoriaus personos ir aiškaus antihitlerininko. Už ką teko laukti represijų? Aišku, ne už dvarą! Atsekti nebūtų labai sunku, nes teisininkas dar yra buvęs savanoris ir kovojęs su bolševikais. Karo metais su vokiečiais nebendravo, dirbo Mokslo akademijoje pas akademiką Vincą Krėvę-Mickevičių ir mokslus buvo baigęs Sorbonoje, o ne kur Vokietijoje. Beje, prezidentūroje jis buvo savas. Tai nei kiek nekliudė sužaisti šachmatais su Sovietų pasiuntiniu Pozniakovu prie „Staličnaja“ taurelės su juoda ikra ir kubietišku cigaru. Šilti santykiai išliko ir tapus Klaipėdos gubernatoriumi, o asmeniniu sekretoriumi pasirinkus Genrichą Zimaną, Ukmergės žydų gimnazijos geografijos mokytoją, kurį rekomendavo pati jo žmona Jonė Deveikytė-Navakienė.

Ach, kaip ji vėliau to pasigailėjo! Visi žaidimai tapo aiškūs, pats Valstybės tarybos narys save į juos įstūmė. Pats Genrikas prisidėjo tėvavardį Ožerovičius ir pradėjo kilti hierarchijos laiptais. Karo metais buvo Dzūkijos raudonųjų partizanų vadas. Įdomu, kad iki 1940 metų Lietuvos komunistų partija savo struktūroje turėjo sekretoriaus etatą, naudojamą nacionalinių mažumų reikalams ir tas pareigas ėjo G. Zimanas. 1951 metais J. Navakas atsidūrė gulage. Apie tai žinojo Paryžiuje gyvenusi jo buvusi žmona. Bandė atkreipti Izraelio premjero Ben Hurijono dėmesį. Tačiau atsakymo nesulaukė.

Atėję aplankyti barake nebesikeliančio iš lovos Valstybės vyro, pamatėme nebeatpažįstamą, nekalbantį su vos rusenančia gyvybės kibirkštėle, dar nė 60 nesulaukusį vyrą. Mirė jis baigiantis 1955 metų vasarai. Palaidotas Sasnovoje Radniki kaimo kapinėse, kurių jau seniai nebelikę.

Vladą domino ką nors daugiau sužinoti apie Pelūdniko partizanavimą. Mažažemio valstiečio Pikausko šeimoje augo 6 vaikai, trys broliai ir trys seserys, o žemės turėta tik 6 ha. Prisiėjo tarnauti kaimynams, kad prisidurti litą kitą prie turimų pajamų. Vienok dar būdamas ir šaulys aktyviai dalyvavo patriotinės organizacijos veikloje. Netikėjo skleidžiamais prasimanymais, kad dėl visa ko kalta Lietuvos Nepriklausomybė. Ne kažkas nuo Vadoklių iki prezidento dvaro, kuriame prezidentas mėgdavo lankytis ir bendrauti su kaimynais. Vaikams pati Smetonienė sekmadieniais kepdavo blynus, tad ir lankytojų netrūkavo. Tačiau visų pasididžiavimas ir dėkingumas buvo prezidentui už erdvią mūrinę mokyklą. Ji buvo vienintelė visoje Taujėnų parapijoje.

Pokario metais kaimiečiams gyvenimas dar labiau pasunkėjo, valdžia užgulė mokesčiais ir rinkliavomis. Nebuvo darbo, o ir partizanus reikėjo remti. Prasidėję trėmimai į Sibirą šaukėsi pagalbos ne tik produktais bet ir rūbais.

Atvažiavę iš miesto spekuliantai, taip tada buvo vadinami verslininkai, supirkinėjo produktus ir jų paruošimui bei pervežimui samdė vietinius gyventojus už tai atsilyginami pinigais. Jo ir ėmėsi Juozas. Vis šioks toks uždarbis, bet negarantuotas. Kartais tekdavo maistu dalintis su partizanais. Vienos operacijos metu išsiaiškinę jaunuolio būklę, partizanai pasiūlė ateiti pas juos į būrį ir jis buvo priimtas. Visą vasarą išdirbęs pas partizanus virtuvėje, jis davė priesaiką.

Unikali Sibiro gamta skatina žmogaus vaizduotę. Sajanų kalnų priekalnėse – gėlynų kilimai.

Skrynelės sienelės apdailintos spalvotų šiaudelių raštų kompozicijomis bei tautiniais simboliais, tikras neįkainojamas meno kūrinys. Juozas pabandė ir susilaukė susižavėjimo ir įvertinimo. Be to, tai ir vieta brangių asmeninių smulkmenų laikymui. Juozo gamybos suvenyrų Vladas parvežė mamai, kur ji visą gyvenimą laikė jai brangias nuotraukas, laiškus ir juvelyrines smulkmenas.

Šis kalinio darbas tapo genocido centro aukų muziejaus eksponatu.

Vlado mokytojas tapyti taip pat buvo zekas, žinomas Lietuvos dailininkas Vilius Jomantas. Jo tapyti kunigaikščių portretai dar ir dabar tebekabo Trakų muziejaus menėse ir įamžinti Lietuvos respublikos pašto ženkluose. Vladui patiko Jomanto naudota tapyba sausais dažais technika. Savotiška, paprasta ir valdiškų namų gyventojui patogiausia.

Tačiau kai atėjo metas toliau apsispręsti, pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą. Startas universitete buvo sėkmingas. Įpusėjus mokslams universitete, iš jo buvo pašalintas, kaip nevertas tarybinio studento vardo. Vėliau persigalvota ir leista jį užbaigti. Bet didžiausia skriauda dar laukė ateityje. Būdamas Klaipėdos universiteto docentu, daktaras Pupšys 15 metų rinko, studijavo čekų Europos pedagogų tėvo Jano Amosos Komenskio Didžiosios didaktikos meną ir jo ryšius su Lietuva. Buvo vienintelis mokslininkas Komenskio pasaulinės organizacijos narys iš Lietuvos.

Monografiją baigus, visas darbas paliktas švietimo kietakakčių sprendimui, o pastarieji nerado tik keleto tūkstančių litų leidybai. Autorius už savo lėšas išleido 90 egzempliorių tiražu, kurie liko dabar tik bibliografine retenybe. Tokio vadovėlio Lietuvos studentams labai reikia, o apie jo buvimą nežino net dėstytojai, pertvarka mokykloje įkopė į trečią dešimtmetį.

– Tai tik mudu, Vladai, likome neskolingi Sibirui ir rusų vaikams.

 Išvažiavom suremontavę mokyklą, išdekoravę pastatą iš vidaus, suremontavę duris, langus ir suolus Čunos vaikai gavo rugsėjo pirmajai kiek netikėtą šventę.

Mums patiems laikas prašvilpė nelengvai greitai. Sukūrę šeimas užauginom po 2 dukteris, ir jos jau susirado savo gyvenimus. Mūsų jaunystėje patirtos traumos nebeaiškios, kurios buvo skaudesnės fizinės ar moralinės. Be to, fizinės sugijo, o moralinės – vargu.

Ir vėl Juozas užsirūko.

–  Žinai, dar norėčiau pabuvoti Taišeto kolonose. Juk po kiekvienu pabėgiu guli po du japonus. Ne fronte jie žuvo, bet nuo alkio, bado ir šalčio. Kai gyvenimas sovietus privertė ieškoti su japonais taikos teko net parodomąsias kapines kurti, rodant savąjį humanizmą. Keturios buvusios japonų salos ir šiandien Rusijos teritorijoje, nors jos niekada nebuvo rusiškos.

Vladui įsiminė čiukčas Jatintaukas, kuris per dešimt metų išmoko tik vieną rusišką žodį „kipetok“. Maloniai tą vienintelį vandenį visiems siūlė bet kuriuo paros metu. Susikalbėdavo pirštais, kuriais aiškino, kad už ką pasodino, nežino. Asmens byloje buvo užrašyta, kad už nelegalų sienos pažeidimą, nes po medžioklės sezono vykdavo kailius parduoti ir parsivežti amerikoniškų prekių. Tokią tvarką rado ir namo grįžęs ir toliau taip ras.

Dviejų zekų susitikimas buvo pirmas ir paskutinis, nes jų estafetę perėmė komjaunuoliai – bamų savanoriai, o kas buvo prieš tai ir kiek tai atsiėjo šaliai, neminima, nes už tai dar reiks atsakyti prieš visą žmoniją. Užsirūkęs eilinę cigaretę Juozas Pikauskas baigė savo šneką.

Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo