S. Rapolionio premijos įteikimo dalyviai: pirmoje eilėje (iš kairės) Danuta Zuzo, Vytautas Dailidka, Algimantas Masaitis, NijolėTuomienė, Ingvaras Tuomas, Gabrielius Tuomas, Ronaldas Tuomas, antrojoje eilėje iš kairės Mindaugas Vyskupaitis, Vidmantas Vansavičius, Kazimieras Garšva, Aliaksandras Adamkavičius, Gediminas Kazėnas, Jonas Vasiliauskas, Linartas Tuomas, VDU filosofijos doktorantas. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Aušra Virvičienė, Vilnius-Eišiškės, www.voruta.lt

Eišiškių Stanislovo Rapoliono gimnazijoje įteikta kasmetinė Stanislovo Rapolionio premija. Jos steigėja yra Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, kurios pirmininkas yra pedagogas Algimantas Masaitis. Premija teikiama devynioliktą kartą, taigi jau apdovanota daug garsių Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjų.

S. Rapolionio premijų laureatai

S. Rapolionio premija teikiama nuo 2007 m., o nuo 2011 m. kasmetinis įteikimo renginys vyksta Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje. Šiemet buvo paskirta 19-oji S. Rapolionio premija. Tokios premijos 2007 m. įteiktos Vytautui Dailidkai ir dr. Algirdui Kavaliauskui, 2008 m. – Viktorijai Lapėnienei, Antanui Karmonui ir Algimantui Masaičiui, 2009 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. – dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 m. – prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, 2017 m. – Marijai Šaknienei, 2018 m. – Vytautui Valentinui Česnuliui, 2019 m. – Benjaminui Kondratui, 2020 m. – Angelei Valienei, 2021m. – Irmai Stadalnykaitei, 2022 m. – žurnalistei Sofijai Daubaraitei ir 2023 m. – dr. Nijolei Tuomienei-Vaišnytei.

Gegužės 19 d. Eišiškių S. Rapoliono gimnazijos aktų salėje susirinko moksleiviai ir, žinoma, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos nariai, svečiai. Visus dalyvius pristatė gimnazijos direktorė Danuta Zuzo.

Gimnazijos moksleiviai iš pradžių dainavo lietuvių liaudies dainas. Po to draugijos pirmininkas A. Masaitis paskelbė, kad šių metų premijos laureatė paskelbta dr. Nijolė Tuomienė-Vaišnytė, Lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo darbuotoja. Nominantei įteikta piniginė premija ir sveikinimo adresas. Ją dar pasveikino „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėjas Jonas Vasiliauskas, Gudų kultūros draugijos pirmininkas dr. Aleksandras Adamkavičius, „Vorutos“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, „Ryto“ draugijos valdybos nariai Vidmantas Vansavičius ir Mindaugas Vyskupaitis.

Nominantės dr. Nijolės Tuomienės kalbą spausdiname žemiau.

Apie Stanislovą Rapolionį

O kas yra Stanislovas Rapolionis, galime sužinoti iš Zigmo Zinkevičiaus straipsnio Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

Rapoliónis Stanislovas, Rapailionis apie 1485–1500 Dainava (Sveckevičių dvarvietė, dabar Šalčininkų r.) 1545 05 13Karaliaučius, lietuvių raštijos darbuotojas. Teologijos daktaras (1544). Pirmųjų lietuviškų protestantiškų giesmių kūrėjas. Manoma, buvo pranciškonas Vilniuje. Paveiktas reformacijos metė vienuoliją ir mokė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų vaikus. Apie 1527 galėjo patekti pas reformatų globėją žemaičių didiką J. S. Bilevičių. Spėjama, jo pavestas Viduklėje rengė jaunimo būrelį studijoms aukštosiose mokyklose. Nuo 1528 studijavo Krokuvos universitete (nuo 1817 Jogailos universitetas); baigė bakalauro laipsniu. Spėjama, kad iki 1542 mokė jaunuomenę, dėstė A. Kulviečio mokykloje. Manoma, su A. Kulviečiu rengė pirmąjį lietuvišką katekizmą. Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio remiamas 1542–42 studijavo evangelikų teologiją Wittenbergo universitete (M. Liuterio mokinys). Buvo didelis eruditas, gerai mokėjo lotynų, graikų, hebrajų kalbas. 1544 kunigaikščio pakviestas atvyko į Karaliaučių. Laikomas vienu Karaliaučiaus universiteto steigėjų, nuo 1544 šio universiteto teologijos profesorius, vadovavo evangelikų teologijos katedrai. Dėstė egzegezę ir veikiausiai hebrajų kalbą. Karaliaučiaus universitete globojo lietuvių studentus, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kunigaikštis Albrechtas vertino S. Rapolionį, lankė lotynų kalba skaitytas jo paskaitas. Buvo vienas pirmųjų evangelikų teologų, teoriškai pagrindęs reformacijos esmę ir paaiškinęs jos svarbiausius teiginius (knyga Disputas dėl Bažnyčios ir jos požymių 1545). Gerai mokėdamas lietuvių, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbas S. Rapolionis iš jų į lietuvių kalbą vertė giesmes. Viena jų (Gesme ape kenteghima Jhesaus Christaus amszinija Dieva Sunaus) išspausdinta M. Mažvydo giesmyno (1570) 2 dalyje. Manoma, buvo pradėjęs į lietuvių kalbą versti Bibliją (neišliko). Susirašinėjo su Krokuvos spaustuvininkais, norėdamas Karaliaučiuje įkurti spaustuvę Biblijai leisti.

Dr. Nijolės Tuomienės kalba Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo proga

Esu labai dėkinga visiems už man įteiktą garbingą Stanislovo Rapolionio premiją. Mano veiklos įvertinimas – tai ir mano Mokytojų, universiteto dėstytojų, mokslinio darbo vadovės habil. prof. dr. Laimos Grumadienės-Kalėdienės, kolegos habil. dr. Kazimiero Garšvos, kitų kolegų pagerbimas.

Ši premija teikiama Rapolionio asmenybei atminti, todėl man didelė garbė ją gauti būtent čia, Eišiškėse, Stanislovo Rapoliono gimtinėje ir jo vardu pavadintoje gimnazijoje. Čia kasmet susirenka atkurtos švietimo draugijos „Rytas“ taryba, gimnazijos bendruomenė ir svečiai, kad pagerbtų Pietryčių Lietuvos raštijos pradininką, vieną iškiliausių Lietuvos kultūros veikėjų, tarptautinio masto humanistą Stanislovą Rapolionį. Minimi ir žymūs jo amžininkai: Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis (gimęs Ažubalėje (brus. Забалaць), Varanavo r., Baltarusijoje), gyvenę ir dirbę XV–XVI amžiuje. Jų visų tikslas buvo sukurti savo, lietuvių, raštiją ir šia kalba spausdinti knygas. Štai jau daugiau nei pusę tūkstantmečio visomis išgalėmis, susidurdami su įvairiausiomis kliūtimis tęsiame šių šviesuolių pradėtus darbus – rašome ir spausdiname knygas lietuvių kalba!

Mano tėvus paskatino visus savo keturis vaikus išleisti mokytis į Lietuvą, į Vilniaus rajono Marijampolio vidurinę mokyklą – pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą Pietryčių Lietuvoje, įkurtą 1957 m.

Mano gimtinė – buvusi lietuviška Ramaškonių ir aplinkinių kaimų sala Varanavo r., Baltarusijoje. Šiandien, deja, lietuvių kalbos ten jau neišgirsime. Ilgas ir sunkus kelias teko lietuviškam žodžiui šiame krašte kaip ir visoje Pietryčių Lietuvoje.

Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų lietuviškus kaimus aplankę švietimo darbuotojai ir mokslininkai iš Lietuvos, apsilankė ir mano tėvų, Vaišnių, šeimos namuose. Mano tėvus paskatino visus savo keturis vaikus išleisti mokytis į Lietuvą, į Vilniaus rajono Marijampolio vidurinę mokyklą – pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą Pietryčių Lietuvoje, įkurtą 1957 m. Nors mūsų šeimoje lietuvių kalbos tradicija, deja, jau buvo nutrūkusi – ji nebuvo perduodama iš kartos į kartą. Tačiau lietuviškai dar puikiai kalbėjo Tėvelis, vyresnio amžiaus tetos, dėdės, kaimynai. O mes, vaikai, augom be lietuvių kalbos, nes kaimo apylinkėse lietuviškų mokyklų nebebuvo ir niekas neleido jų steigti.

Taigi, visi keturi išvykome mokytis į Marijampolį ir labai sėkmingai šią mokyklą  pabaigėme. Pastangos išmokti savo tėvų, senelių ir prosenelių, gimusių ir visą gyvenimą gyvenusių savo gimtinėje – lietuviškuose kaimuose Baltarusijoje, pasiteisino. Vyriausioji sesuo Teresė Vaišnytė, brolis Marijonas Vaišnys ir aš baigėme Vilniaus Universiteto Filologijos fakultetą. Sesuo Danutė Vaišnytė baigė tuometinį Vilniaus Architektūros institutą.

Juk vaikai, atvykę iš etninių lietuvių salų, iš Šalčininkų krašto, Vilniaus rajono kaimų į pirmąją Marijampolio mokyklos klasę ėjo nemokėdami lietuviškai. Tačiau visi jautėme pirmųjų mūsų mokytojų dėmesį ir globą, toleranciją. Nes buvome skirtingi, iš mišrių šeimų, kitakalbės aplinkos, tarpusavyje kalbėjome vietine baltarusių tarme „po prostu“.

Tuo metu Marijampolio vidurinei mokyklai vadovavo talentingas matematikos mokytojas ir rūpestingas mokyklos vadovas Algimantas Masaitis, visą gyvenimą pašventęs Vilniaus krašto švietimui ir lietuviškumo išsaugojimui. Dirbęs iš visos širdies, nuosekliai, pasiaukojančiai. Nemažas būrys Marijampolio vaikų – mokyklos absolventų, ypač kilusių iš etninės Lietuvos žemių, taigi ir aš, širdyje esame dėkingi direktoriui Masaičiui. Ir nelengvą darbą dirbusiam, darniam mokytojų kolektyvui už tai, kad ši mokykla pakeitė mūsų gyvenimą, suteikė galimybę išmokti lietuviškai, skatino domėtis savo kraštu, jo istorija, tradicijomis, kalba arba kalbomis (kaip žinome, Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių salose greta viena kitos pakaitomis vartojamos net keturios kalbos), paskatino ištrūkti iš sovietų „sukultūrintos“ aplinkos ir siekti kažko daugiau.

Pradžia buvo nelengva. Juk vaikai, atvykę iš etninių lietuvių salų, iš Šalčininkų krašto, Vilniaus rajono kaimų į pirmąją Marijampolio mokyklos klasę ėjo nemokėdami lietuviškai. Tačiau visi jautėme pirmųjų mūsų mokytojų dėmesį ir globą, toleranciją. Nes buvome skirtingi, iš mišrių šeimų, kitakalbės aplinkos, tarpusavyje kalbėjome vietine baltarusių tarme „po prostu“. Niekas mums nedraudė bendrauti savo šeimos kalba. Tačiau pirmieji mūsų mokytojai labai subtiliai ir profesionaliai skatino mus vis drąsiau prabilti lietuviškai, pamilti lietuvių kalbą.

Pirmas svarbus kantraus darbo rezultatas – po metų mokslų pradėjome kalbėti lietuviškai, o po dviejų metų – jau skaitėme knygas ir rašėme rašinėlius. Aš lietuvių kalbos mokiausi su dideliu noru ir įkvėpimu, kaip gimtosios kalbos.

Jau daug vėliau, kai patys auginam savo vaikus, suvokiame, kad ne kiekvienas mokytojas, galėjo dirbti tokioje daugiakalbėje, daugiakultūrėje aplinkoje. Tam reikia pasirengimo, nepaprastos kantrybės, išmonės ir energijos. Nes ne visuomet pedagogo profesionalumas, kryptingi ir geri ketinimai duoda teigiamų rezultatų. Kaip ir šiandien, šiuolaikinėje mokyklose. Įdėto darbo rezultatai išryškėja tik po daugelio metų.

Pietryčių Lietuvos mokytojai visuomet būdavo labai aktyvūs visuomenių organizacijų kūrėjai ir dalyviai, siekiantys suburti ir suvienyti pirmiausia įvairiomis kalbomis kalbančius vaikus. Ši veikla taip pat reikalauja atsidavimo, kūrybingumo ir drąsos. Nes pietrytinėse Lietuvos apylinkėse per užklasinę veiklą, kultūros renginius, tautinius minėjimus buvo sėjama lietuvybės sėkla. Reikia pabrėžti, kad mokytojai jautė didžiulę atsakomybę už kiekvieną vaiką, už kiekvieną pasakytą žodį. Ypač už tuos vaikus, kurie augo probleminėse šeimose.

Kad susikalbėtum su vietiniais žmonėmis, reikia mokėti ir čia vartojamas kalbas. Man dėl to pasisekė – nuo vaikystės kalbu „po prostu“, neblogai moku vietinę lenkų kalbą.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jeigu savo visuomenine ir profesine veikla prisidėjau ir prisidedu puoselėjant lietuvybę Pietryčių Lietuvoje ir etninėse jos žemėse. Esu Lietuvių kalbos instituto dialektologė, sociolingvistė. Jau tris dešimtmečius nuosekliai tyrinėju pietų aukštaičių patarmės paribius – lietuvių šnektų sąveiką su slavų kalbomis etninėje Lietuvoje ir šiapus Lietuvos sienos – Šalčininkų  apylinkėse. Tai buvusios unikalios, archajiškos Ramaškonių, Asavos, Rodūnios, Pelesos lietuvių šnektos Baltarusijoje ir Dieveniškių, Didžiųjų Sėlų, Eišiškių, Kalesninkų, Vėžionių ir kt. šnektos Šalčininkų apylinkėse. Šiandien, deja, jos visos yra smarkiai apnykusios arba ir visiškai sunykusios – nebuvo perduotos iš kartos į kartą, todėl gyvai nebevartojamos. Mes, dialektologai, šiuo metu analizuojame ankstesnių mokslinių ekspedicijų medžiagą: kalbinius įrašus, užpildytų sociolingvistinių anketų duomenis, bažnytinių knygų įrašus, etnolingvistinę medžiagą, sukauptą ir saugomą Lietuvių kalbos institute Tarmių archyve.  

Šiandien Pietryčių Lietuvos paribio ir užribio apylinkių tyrėjų, mokslininkų iš tiesų nėra daug, ypač kalbininkų. Kadangi tai daugiakultūris, daugiakalbis kraštas. Toks šio krašto unikalumas ir išskirtinumas. Istoriškai susiklostė taip, kad vietiniai žmonės gimė ar gyvena regione, kuris praeityje neišvengė kardinalių politinių, socialinių, ekonominių bei kultūrinių pokyčių. Pietryčių Lietuvos  miestų, ypač Eišiškių ir Šalčininkų, istorija ir kultūrinis paveldas byloja apie ištisais šimtmečiais čia sąveikavusias įvairias kalbines, kultūrines ir religines tradicijas. Gyvenvietėse ir kaimo vietovėse dominuoja ir tarpusavyje konkuruoja trys slavų kalbos, tiksliau, vietiniai jų variantai.

Kad susikalbėtum su vietiniais žmonėmis, reikia mokėti ir čia vartojamas kalbas. Man dėl to pasisekė – nuo vaikystės kalbu „po prostu“, neblogai moku vietinę lenkų kalbą.

Nuoširdžiai džiaugčiausi, jeigu mano kelias, mano pavyzdys bent vienam jaunam šios gimnazijos mokiniui taps įkvėpimu, pavyzdžiu, kad tereikia pasikliauti savo jėgomis, kantriai dirbti. Svarbu turėti tikslą, svajonę. Nuolatos siekti žinių, juolab, skaitmeniniame pasaulyje rasti atsakymą į iškeltą klausimą galima vos kelių mygtukų paspaudimu. Tačiau nuoseklus darbas, ypač jo pradžia, kaip girdėjote, nebūna lengva. Visi žinome, kad sunkumai, kliūtys mus užgrūdina.

Visiems šio unikalaus Eišiškių krašto vaikams, Stanislovo Rapolionio gimnazijos moksleiviams, linkiu domėtis savo krašto istorija, išskirtinumu, pasitelkiant ne tik šiuolaikines technologijas, bet ir gyvą bendravimą su vyresniąja gyventojų karta. Jie tikrai turi ką jums papasakoti. Tereikia klausti ir išklausyti. Visiems Mokytojams linkiu naujų idėjų, įkvėpimo šaltinių, energijos ir kantrybės ugdant šiuolaikinius vaikus, skatinant juos pasitikėti savo jėgomis, atsiskleisti. Ačiū!