Šliaužianti aneksija

Šliaužianti aneksija

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Ne tik Rusija, Ukraina, bet ir visa Europa su nerimu seka, kas vyksta aplink antrą pagal dydį Senojo žemyno valstybę. Nors ir nebuvo netikėta, bet Putino paskelbta „dalinė mobilizacija“ ir keturiose okupuotose Ukrainos teritorijose vykstantys referendumų spektakliai mus ir Vakarus privertė susigūžti. Dabar gi spėliojama, kas gi bus po to.

Į sovietinę kariuomenę buvau pašauktas iškart po vidurinės baigimo. Pirmą kartą pragulėjęs tris paras ant purvinų šauktinių surinkimo punkto narų dabartinėje Totorių gatvėje, po dviejų savaičių jau buvau „nupirktas“. Kelionė traukiniu į Gomelio srities miškuose dislokuotą strateginių raketų dalinį buvo įspūdinga: kone kiekvienoje Baltarusijos stotyje vyko vaikinų palydėtuvės – liejosi degtinė, peronuose rengiami šokiai, triukšmingos puotos, o girti vyrai sausakimšuose vagonuose ir tambūruose atliko visus gamtinius reikalus. Tokia sovietinė kariauna…

Panašių vaizdų matėme ir dabar. Jeigu tada, prieš pusšimtį metų, net pagalvoti negalėjai, kad išsisuksi nuo tarnybos, šiandien tų galimybių daugiau. Nujausdami Putino sumanymą, dar prieš mobilizaciją tūkstančiai įvairaus amžiaus Rusijos piliečių puolė bėgti į artimiausias šalis, kurių sienos jiems dar nebuvo uždarytos. Iš Vakarų valstybių kol kas tik Vokietija ir Nyderlandai nusprendusios neriboti jų priėmimo. Nežinia, kaip išsisuks Sakartvelas, Turkija, Armėnija ar tie patys vokiečiai, sutikę globoti tūkstančius abejotinų tikslų turinčių rusų bėglių.

Taigi, paniškas Putino sprendimas – dar viena vinis į jo režimo karstą. Niekas jau neabejoja, kad tai karo, o ne „specialios karinės operacijos“ eskalavimas. Kitaip sakant, Rusijos pradėtas karas atėjo į kone kiekvieną ruso, buriato, nenco ar dagestaniečio šeimą. Išvengti karo pragaro – natūralus išgyvenimo instinktas. Jis būdingas ne tik rusui ar ukrainiečiui, bet, manau, – ir lietuviui. Pagal balandį atliktą apklausą, be dvejonių tėvynę gintų beveik 50 proc. jaunų vyrų, gi 2015 m., iškart po Krymo aneksijos, atlikto tyrimo duomenimis, imti ginklą į rankas buvo pasirengę maždaug 40 proc. Lietuvos piliečių.

Švento tėvynės gynimo jausmo neturi absoliuti dauguma mobilizuojamų rusų. Propagandiniai Kremliaus įbrukti šūkiai nieko nemotyvuoja, be to dažnas tik nujaučia, kad bus metamas į frontą Ukrainoje, bet nežino, kur jį nuveš pilnas nuo „vodkos“ apdujusių šauktinių traukinys. Vis dėl to daugumai rusų šeimų tai tragedija. Jų vaikai siunčiami į tikrą žūtį – ir vardan ko? Rusų politologai primena garsų Stalino įsaką Nr.227 „Nė žingsnio atgal“, paskelbtą 1942 m. liepos 27 d., kai SSRS jau buvo praradusi teritorijos su 70 mln. gyventojų, ir per nepilnus keturis mėnesius vokiečiai buvo priartėję prie Maskvos iki 25 km. Jie buvo atblokšti, bet žuvo keli milijonai rusų kareivių, 673 tūkst. pasidavė vokiečiams…

Putino planas frontą prifarširuoti „patrankų mėsa“ yra avantiūrinis. Jis žaidžia ne tik su savo, bet ir tūkstančių jaunų rusų (o jie galėtų būti svarbi ekonominė sankcijas patiriančios Rusijos jėga) likimais. Gynybos ministras Šoigu sakė, kad tokių bus surinkta apie 300 tūkstančių, Peskovas jį pataisė – per vieną milijoną, gi portalo Meduza.io duomenimis, ruošiamasi pašaukti 1,2 mln. žmonių. Tai būtų didžiulė jėga, jeigu tie šauktiniai būtų bent menkai parengti eiti į ataką. Dabar, kaip kandžiai juokauja patys rusai, išėję į protestus, mobilizacija virs „mogilizacija“ (nuo rusiško „mogila“ – „kapas“).

Putino pasirašytas įsakas sutapo su okupuotose teritorijose surengtais referendumais, kurie vienas prie vieno panašūs į Krymo aneksijos scenarijų. Balsavimo biuleteniai gyventojams išnešiojami lydint automatus atkišusių kareivių. Balsavimo punktuose reikia balsu pasakyti, už ką balsuoji, o darbuotoja pati įrašo – apie slaptumą nėra ko ir kalbėti. Manoma, kad rugsėjo 27 d., kai baigsis tris dienas trukęs spektaklis, bus paskelbta, kad už prisijungimą prie Rusijos pasisakė 80 – 90 proc. okuopuotų teritorijų gyventojų. Jau kitą dieną Dūma skubos tvarka apsvarstys keturių sričių referendumo rezultatus, o Federalinis susirinkimas rugsėjo 30-ąją juos patvirtins. Manoma, kad jau spalio 1 d. Kremliaus Georgijaus salėje iš savo bunkerio išlindęs Putinas iškilmingai pasirašys aneksijos sutartį, pakartodamas 2014 m. Krymo prijungimą.

Ir vėl klausiame: kas po to? Rusija paskelbs karo padėtį, taip pripažindama, kad Ukrainoje vyksta tikras karas, įves papildomus „patrankų mėsos“ tūkstančius, o kiekvienas ukrainiečių išpuolis bus traktuojamas kaip kęsinimasis jau į Rusijos teritoriją. Taip, aneksavus apie 17 proc. Ukrainos žemių, šis konfliktas bus įšaldytas ilgam, o vadinamame pasienyje nesiliaus susidūrimai. Vakarai pamažu atlaisvins sankcijas, ir gyvenimas – su skausmingu pūliniu viduryje Europos – tęsis…

Bet čia yra vienas „bet“. Interviu Lenkijos radijui šios šalies ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis sakė, kad Putino režimas silpsta, todėl jis aštrina konfliktą. Tačiau Rusija vis labiau grimzta į krizę – politinę, ekonominę, valstybinę. Jos viduje bręsta revoliucinės nuotaikos, kurios nuo seno šioje šalyje virsta perversmu. To ir palinkėkime.

Naujienos iš interneto