Skaistgirio apylinkėms priskiriama teritorija susideda iš 1919 m. įkurto Skaistgirio valsčiaus ir 1923 m. įkurtos Skaistgirio parapijos kaimų bei tų buvusio Joniškio valsčiaus kaimų, kurie dabar priklauso Skaistgirio seniūnijai.

 

Šiaulių apskričiai priklausantis Skaistgirio valsčius buvo sudarytas 1919 VII 1 iš rytinės Žagarės valsčiaus dalies, nuo 1945 VI 14 priklausė naujai įkurtai Joniškio apskričiai, po apskričių ir valsčių panaikinimo nuo 1950 VI 20 ši teritorija priklausė Žagarės rajono Maželių, Skaistgirio ir Toliočių (=Jurdaičių) apylinkėms, o po Žagarės rajono panaikinimo nuo 1959 XII 7 – Joniškio rajonui.

 

Pagal 1923 IX 17 d. gyventojų surašymo duomenis¹ valsčiaus plotas buvo 148 km², valsčiuje buvo 644 ūkiai (kiemai), jame gyveno 3514 gyventojų, tai yra 23,7 gyventojai viename km². Pagal 1930 m. žemės ūkio surašymo duomenis² valsčiuje buvo 618 ūkių: 1-2 ha ploto 29 ūkiai, 2-5 ha – 73, 5-8 ha – 82, 8-10 ha – 36, 10-12 ha – 46, 12-15 ha – 57, 15-20 ha – 89, 20-30 ha – 110, 30-50 ha – 77 ir 50-100 ha – 19 ūkių. Pažymėtina, kad valsčiuje buvo 15,53 % daugiau nei 30 ha žemės turėjusių ūkininkų, kurie 1940 metais buvo įrašyti į ,,liaudies priešų“ buožių sąrašus.

 

Naujai įkurtam valsčiui buvo priskirti Skaistgirio bažnytkaimis, Bijeikių ir Jurdaičių dvarai, Rokvėnų ir Vilkickų palivarkai, Bargavonės, Kušliškių (dabar Biliūnai), Obelynės, Reibiniškių ir Jurdaičių girininkijos viensėdžiai bei 33 kaimai: Alsiai, Alseliai, Bičiušiai, Bilžiai, Budraičiai, Daujočiai, Dimitrija (vėliau pavadinta Stazdeliais), Domeikiai, Donyliai, Dvelaičiai, Dvelaitėliai, Endriškiai, Gimbūčiai, Kemsiai, Kyburiai, Krikštoniai, Lankaičiai, Liliškės, Mančiai, Maželiai, Maželiukai, Normančiai, Normantėliai, Ramoškiai, Reibiniai, Taučiūnai, Taučiūnėliai, Toliočiai, Toliotėliai, Trumpaičiai, Trumpaitėliai, Vaidminiai ir Žeimiai. Be jų Skaistgirio valsčiui priklausė Butniūnų ir Mažųjų Žadeikių, kurie XVIII–XIX a. vadinosi Dobeikiais³, palivarkai bei Gimbutėlių kaimas, kurie pažymėti 1918 m. Vokietijoje išleistuose topografiniuose žemėlapiuose masteliu 1:100 000⁴, bet neįrašyti į 1923 m. gyvenamųjų vietovių sąrašus, galbūt dėl to, kad tuo metu juose niekas negyveno.

 

Skaistgirio parapijai be šių vietovių dar priklausė Jankūnai, Šluostikiai ir Tulniai.

 

Skaistgirio seniūnijai dabar priklauso buvę Joniškio valsčiaus Ąžuolynės, Buivydžių, Drąseikių, Maldenių, Mergiūnų, Tausėnų ir Valiūnų kaimai.

 

Skaistgirio apylinkių vakarinė apie 26 km ilgio riba nuo Mūšos upės pietuose eina šiaurės link per Mūšos tyrelio durpyno vidurį, toliau tarp Ročkių ir Bičiušių, vakariniu Jurdaičių miško pakraščiu, pietvakariniais Žeimių ir Tulnių laukų pakraščiais, šiaurės rytiniu Tulnių pakraščiu, tarp Damelių ir Domeikų iki pietinio Žadeikių miško kampo, toliau pietrytiniu šio miško pakraščiu, tarp Gražaičių ir Kemsių, tarp Petraitėlių ir Budraičių, Vilkyčio II žemupiu, Vilkijos upe iki sienos su Latvija. Šiaurėje apylinkės ribojasi su Latvijos Jelgavos rajonu, sienos su Latvija tarp Vilkijos ir Kivės upių ilgis apie 5 km. Rytuose apie 28 km ilgio riba nuo Latvijos pasienio apie 50 m eina Kivės upe, toliau Kivės intako Lankos žemupiu, vakariniu Daunoravos miško pakraščiu, tarp Vaidminių ir Vytaučių, Šluotikių ir Bertaučių, per Mergiūnų laukų vidurį, pro pietinį Smalių tvenkinio galą rytų link iki Dirnenkos upelio, toliau Dirnenkos aukštupiu pietvakarių link, 1 km į vakarus nuo Krampių pasuka šiaurės vakarų link iki Maldenių tvenkinio pietinio galo, porą kilometrų eina Saldupio II žemupiu, toliau pietvakarių link tarp Tausėnų ir Džiugių iki Obelynės miško rytinio kampo. Pietuose apie 7,5 km ilgio riba nuo Obelynės miško 114 kvartalo rytinio kampo praeina apie 1 km į šiaurę nuo Trumpaičių (Rudiškių seniūnija) ir apie 1 km į pietus nuo Jankūnų durpių įmonės pasiekia Mūšą, apie 2,5 km ilgio riba eina šia upe, už kurios anksčiau buvo Gruzdžių valsčius, o dabar Rudiškių seniūnija.

 

Šių ribų Skaistgirio apylinkių plotas, nustatytas paletės metodu topografiniame žemėlapyje masteliu 1:50 000⁵, yra 180 km² Tai yra 32 km² daugiau nei buvo Skaistgirio valsčiuje. Skaistgirio apylinkių teritorijos kraštinės koordinatės: pietuose ties Mūšos aukštupio atkarpa – 56° 11‘ šiaurės platumos, šiaurėje prie Vilkijos sankirtos su Latvijos siena – 56° 21,4‘ šiaurės platumos, vakaruose prie pietinio Žadeikių miško kampo – 23° 16‘ rytų ilgumos ir rytuose prie naftotiekio sankirtos su Dirnenkos upeliu – 23° 32,6‘ rytų ilgumos. Tarp labiausiai į pietus nutolusio teritorijos taško prie Mūšos ir šiauriausio taško prie Vilkijos ir Latvijos sienos sankirtos yra 20,5 km. Atstumas tarp pačios vakarinės teritorijos vietos prie pietinio Žadeikių miško kampo ir rytinio Valiūnų kaimo laukų pakraščio ties Dirnenkos sankirta su naftotiekio linija yra 16,5 km.

 

Čia pateikiamos istorinės žinios ne tik apie tarpukario Lietuvoje Skaistgirio valsčiui priklausiusią teritoriją, bet ir apie 1987 m. Skaistgirio apylinkei perduotus Joniškio valsčiui priklausiusius Ąžuolynės, Buivydžių, Butniūnų, Drąseikių, Dubovkos, Maldenių, Mergiūnų, Slėpsnių, Šluostikių, Tausėnų ir Valiūnų kaimus bei Jankūnus ir Tulnius, kurie nepriklausė valsčiui, bet priklausė Skaistgirio parapijai.

 

Parašyti nedidelės Skaistgirio apylinkių teritorijos istoriją nebuvo lengva, nes teko susidurti su dokumentinės medžiagos, ypač senesnių laikų, trūkumu, todėl istorija gavosi su chronologiniais pertrūkiais. Iš kitos pusės čia gausiai paminėti kadaise tose apylinkėse gyvenusieji žmonės. Manau, kad lokalinėje istorijoje tai pateisinama, nors tie žmonės nebuvo įžymūs ir jų darbai nebuvo labai reikšmingi, tačiau gali būti įdomūs jų palikuoniams – dabartiniams skaistgiriečiams.

 

Pats Skaistgirys 1589-1765 m. buvo Šiaulių ekonomijos Žagarės dvarui priklausęs kaimas, nuo Jono Kazimiero Vazos valdymo laikų (1648-1668) bažnytkaimis, 1765-1795 m. priklausė Šiaulių ekonomijos Žagarės gubernijai, 1795-1915 m. – carinės Rusijos įkurtos Šiaulių aps. Žagarės valsčiui, 1915-1917 II – kaizerinės Vokietijos įkurtos Oberosto Lietuvos srities Joniškio aps. Žagarės valsčiui, 1917 II-1919 m. – Šiaulių aps. Žagarės valsčiui, 1919-1945 VI 14 buvo Šiaulių aps. Skaistgirio valsčiaus centras, 1945 VI 14-1950 VI 20 – Joniškio aps. Skaistgirio valsčiaus centras, 1950 VI 20-1959 XII 7 – Žagarės r. Skaistgirio apyl. centras, 1959 XII 7-1997 m. – Joniškio r. Skaistgirio apyl. centras, o nuo 1997 – Joniškio r. Skaistgirio seniūnijos centras.

 

 

Tikėtina, kad pirmieji gyventojai Skaistgirio apylinkėse pasirodė maždaug prieš 10 000 metų, kai ištirpo paskutinio ledynmečio Žemgalos plaštakos ledynas, kuris buvo atslinkęs iki Šiaurės Lietuvos galinių morenų ruožo pietiniame Skaistgirio apylinkių pakraštyje. Turbūt tai buvo klajokliai, kurie medžiojo to laikotarpio klimato sąlygomis čia gyvenusius šiaurinius elnius ir mamutus. (kad po ledynmečių žemgalos lygumoje buvusioje tundroje gyveno mamutai liudija praeito amžiaus 60-tais metais viename name Žagarės Ozo žvyro karjere rasta mamuto iltis, kurią Joniškio rajono laikraščio Tarybinis balsas žurnalistas žagarietis Vytautas Vaitkus perdavė Lietuvos istorijos muziejui.

Akmens amžiaus gyventojai čia paliko materialius pėdsakus. Apylinkėse rastas akmeninis keturkampio pjūvio įtveriamas kirvis su keturkampe pentimi, kurio ilgis 13 cm ir ašmenų ilgis 5,6 cm, bei baltiškas akmeninis laivinis kirvis su 2,8 cm skersmens skyle kotui, kurio ilgis 13,2 cm ir ašmenų ilgis 4,2 cm. Abu saugomi Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje. Kadangi laivinius karo kirvius archeologai datuoja XXII-XVIII a. prieš Kristų ir sieja su baltų prokalbės susidarymu ir išplitimu, galima teigti, kad ir baltų, tuo pačiu ir skaistgiriečių, protėviai čia gyveno dar prieš keturis tūkstančius metų¹. Dar vienas akmeninis gludintas kirvis netaisyklinga pentimi buvo laikomas Skaistgirio vidurinės mokyklos muziejuje².Į šiaurę nuo bažnyčios esančio ūkinio pastato sienoje yra įmūrytas akmuo su smailiadugniu dubeniu. Apie žalvario amžiuje (XVI-VI a. pr. Kr.) čia gyvenusius skaistgiriečių protėvius liudija Trumpaičiuose rastas gyvatgalvis kaplys. Dvelaičiuose rasta žalvarinė apyrankė liudija apie I-IV a. čia gyvenusius žmones. Budraičių kapinyne, esančiame Kiaušinio kalnelyje kairiame Vilkijos krante, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Skaistgirio, kasant žvyrą, rasti žalvariniai papuošalai, plačiaašmeniai ir įmoviniai kirviai, iečių antgaliai bei kiti radiniai liudija, kad čia buvo gyvenama V-XIV a³. Į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus įrašytas apie 0,5 km nuo Budraičių esantis senkapis, vadinamas Kirmino kalneliu, o į vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus – senkapis su griautiniais VIII-XV a. kapais Slėpsnių kaimo rytinėje dalyje, prie kelio Slėpsniai – Valiūnai, kur buvo rastos spiralinės apyrankės, apskritos sagtys ir plačiaašmeniai kirviai⁴.

 

Archeologų duomenimis II-III a. čia gyveno Žemaitijos-Žemgalos pilkapių kultūros gyventojai, o nuo V-VII a. – iš jų susiformavusi žemgalių gentis. Žemgalių vardą pirmieji paminėjo danai savo 870 m. kronikoje (Annales Ryenses) aprašę žygį į Žemgalą (Semigallia, Semgale). 1093-1095 m. surašytoje pirmojoje rusų Nestoro kronikoje Žemgala vadinama Зимигола. Indrikis Latvis, aprašydamas 1199 m. įvykius mini prekybos vietovę ir uostą (portus Semigallorum)⁵. XI-XII a. čia buvo septynios atskirų vadų valdomos žemgalių sritys, pati pietinė iš jų – Žagarės žemė⁶. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje Žagarės žemę valdė ją nukariavusių lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis, kurį grįžtantį iš žygio į Estija 1205 m. užpuolė ir nužudė kalavijuočiai bei prie jų prisidėję žemgaliai. Tačiau netrukus žemgaliai suprato, kad 1202 m. Rygoje įsikūrę kalavijuočiai jiems yra daug pavojingesni už giminaičius žemaičius. Ir iš tikro 1219 m. kalavijuočiai pradėjo žemgalių užkariavimą. Toje kovoje žemaičiai dažnai jiems padėdavo. Lietuvių nukariauti pietiniai žemgaliai ilgainiui sulietuvėjo, todėl galima teigti, kad skaistgiriečiai-autochtonai yra išnykusios žemgalių genties palikuoniai.

 

XIII a. Žagarės žemė, tuo pačiu ir Skaistgirio apylinkės, ėjo iš rankų į rankas. Amžiaus pradžioje ją valdė vakarinių žemgalių Tervetės kunigaikštis Viestartas, vėliau nukariavo kalavijuočiai, po 1236 m. Saulės mūšio perėjo į žemaičių kunigaikščio Vykinto rankas, 1250 m. ją nukariavo su Kryžiuočių ordinu susijungęs Livonijos ordinas. Po 1260 m. Durbės mūšio to krašto žemgaliai, padedami žemaičių, vėl buvo atsiėmę savo žemes, tačiau 1272 m. kritus Raktės piliai, pripažino ordino valdžią ir įsipareigojo mokėti jam duoklę ir talkinti karo žygiuose prieš lietuvius. Po 1279.III.5 lietuvių laimėto Aizkrauklės mūšio, prasidėjo paskutinis, trukęs daugiau nei dešimt metų, sukilusių žemgalių laisvės karas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis. Žemgaliai, padedami žemaičių, išlaisvino daugumą pilių. Žemgaliai galutinai buvo nugalėti 1289-1290 m., kai buvo prarastos Raktės ir Sidabros pilys⁷.

 

Pažymėtina, kad trys žemgalių piliakalniai yra visai netoli Skaistgirio: Raktės (dabar Raktuvė) 11 km į šiaurės vakarus nuo jo, Sidabros (dabar Kalnelis) – 12 km į pietryčius, Silenės (Sila kalns = Šilo kalnas, dabar Silenieki Latvijos teritorijoje, apie 2 km nuo Lietuvos sienos rytiniame Rukuižių ozo gale) – 9 km į šiaurės rytų šiaurę nuo Skaistgirio. Todėl neatmestina galimybė, kad Skaistgirio apylinkės ar bent šiaurinė jų dalis priklausė ne Žagarės, bet Silenės žemei. Pagal 1254 m. Žemgalos dalybos sutartį Žagarės ir Silenės žemės, taigi ir Skaistgirio kraštas atiteko Rygos arkivyskupui⁸.

 

Gediminas savo 1322-1323 m. laiškuose titulavosi ir Žemgalos valdovu. Reikia manyti, kad jis valdė šiandieninę Lietuvos teritorijoje esančią Žemgalos dalį nuo Klykolių vakaruose iki Vaškų rytuose ir netgi rūpinosi gauti žemgališkai mokantį kunigą. Apie XIV a. to krašto istoriją galima pasakyti tik tiek, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1345 m. užėmė ir sunaikino Livonijai priklausiusią Tervetės pilį⁹.

 

Nuo 1413 m. Skaistgirio apylinkės priklausė tuo metu įkurtai Žemaitijos seniūnijai, kuri nuo 1772 m. buvo vadinama Žemaitijos kunigaikštija¹⁰.

 

1422 IX 27 buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Melno taikos sutartis su Kryžiuočių ordinu, kurioje buvo aptarta naujoji Žemaitijos ir Livonijos ordino siena. Po 4 metų1426 m. ši siena buvo detaliau aprašyta. Kalbininkas Antanas Salys savo vokiečių kalba parašytoje disertacijoje mus dominančią jos atkarpą aprašo taip: „Danach verläuft die Grenze vom Sidabra-Berg bei Joniškis in geraden Richtung bis zur Mündung der Luekene (=Luokinė) in die Platton (=Platuona), weiter über Scheiszerluoke (=Skaisgiris) bis zur Wilsze (=Vilkija)“¹¹. Luokinė tai Kukulynas, anksčiau vadintas Ukalina, įtekantis į Platonį iš kairės ties Buivydžiais. Pažiūrėjus į bet kurį topografinį žemėlapį, kuriame yra visi čia paminėti vietovardžiai, matosi, kad siena buvo išvesta tiesia linija, maždaug ten, kur dabar praeina Joniškio – Žagarės plentas. Skaistgirio apylinkių teritorija, esanti į šiaurę nuo tos linijos tarp Vilkijos ir Lankos upių, atiteko Livonijos ordinui. Kadangi vietovardį Scheiszerluoke lietuviškai galima perskaityti kaip Skaisterlauke, labai tikėtina, kad Salys neapsiriko laikydamas, kad tai Skaistgirys, tuo labiau, kad tarp Raktuvės ir Sidabros kitos gyvenvietės su pavadinimo šaknimi „Skaist“ nėra. Todėl 1426 metus pagrįstai galima laikyti pirmaisiais Skaistgirio vardo paminėjimo metais.

 

Kada šiaurinė Skaistgirio apylinkių dalis vėl atiteko LDK, nežinia. Tai galėjo atsitikti tuoj po 1435.IX.1 Pabaisko mūšio, kurio metu žuvo Švitrigailą rėmęs magistras Frankė Kerskorfas ir buvo pakirsta karinė Livonijos ordino galia. Tačiau labiau tikėtina, kad tai įvyko 1557 m., kai Žygimantas Augustas su kariuomene patraukė prie Livonijos sienos ir magistras Vilhelmas Fiurstenbergas buvo priverstas pasirašyti 1557.IX.5 Pasvalio sutartį ir pripažinti 1529-1541 m. nustatytą naują LDK ir LO sieną¹².

 

 

Siekiant padidinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iždo pajamas, 1547-1566 m. valstybinėse žemėse buvo pradėta Valakųreforma, nors reformos įstatai paskelbti tik 1557.IV.1. Tuomet visa kiekvieno kunigaikščio dvaro ir valsčių žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe, geriausiose vietose steigiami dvarai ir palivarkai. Iki to laiko valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais ir ūkininkaujama be sėjomainos, valstiečiai turėjo po nelygiai žemės, o mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, bet nuo dūmo (kiemo). Reformos metu buvo įkurti kaimai ir kiekvienam dūmui skirtas vienodas žemės plotas – valakas, kurį sudarė 30 margų (21,368 ha). Ten, kur žemė būdavo prastesnė, valako plotas buvo 33 ir net 44 margai. Buvo įvesta trilaukė sėjomaina, dėl ko kiekvieno kaimo žemė buvo suskirstyta į 3 vienodo dydžio laukus, kiekviename iš jų iš eilės būdavo pūdymas, sėjami rugiai, po jų – vasarojus. Dvejus metus auginęs derlių, trečiaisiais metais laukas ilsėjosi. Trilaukė sėjomaina buvo efektyvi, kai mineralinių trąšų dar nebuvo, o organinių stigo. Kiekvienas dūmas gaudavo tris rėžius – kiekviename lauke po rėžį. Rėžių pločiai priklausė nuo jų ilgio. Rėžiai buvo matuojami sieksniais (lietuviško sieksnio ilgis – 6 pėdos arba 1,95 m.) Rėžiai būdavo platūs 18 sieksnių (35,1 m) pločio, vidutinio pločio 9 sieksnių (17,55 m) ir siauri 4,5 sieksnių (8,77 m.). Valakai valstiečiams būdavo išdalinami burtų keliu. Valdovo pavyzdžiu valakų reformą savo dvaruose vykdė ir didikai, bažnyčia bei bajorai žemvaldžiai¹³. Žemvaldžio nuožiūra žemė galėjo būti perskirstoma. Taip ir buvo daroma, kai valstiečių šeimose pasikeisdavo dirbančiųjų skaičius, kad visa žemė būtų apdirbama. Sumažėjus darbingų asmenų, kiemui buvo skiriami siauresni rėžiai. Papildomi rėžiai kiemui buvo skiriami padidėjus darbingų asmenų skaičiui, žinoma, tik tuo atveju, jeigu kaime atsirasdavo kiemų, nebesugebančių apdirbti savo valako. Valakų reformos metu buvo įkurti dauguma Skaistgirio apylinkių kaimų. Kadangi vienodo pločio rėžių ribos buvo lygiagrečios, visi valakais suskirstyti laukai buvo stačiakampiai. Kai kuriuose kaimuose rėžinė žemėvalda su rėžių pločiais nuo 7 iki 35 m. išliko iki XX a. trečio dešimtmečio. Be to čia išliko valakų reformos žemėtvarkos metu suformuoti stačiakampiai kaimų žemių sklypai ir dvi viena kitai statmenos jų ribų kryptys. Tos kryptys labai gerai matosi apie 1820 m. sudarytame žemėlapyje¹⁴.Viena suformuotų kaimų ribų kryptis, pasvirusi į rytus apie 30 laipsnių kampu sudaro ištisines tieses nuo Mūšos tyrelio beveik iki Latvijos sienos. Jos tęsiasi ir per miškus, kur kaimų nėra. Reformos metu vietoj kupetinių kampų ir vienkiemių buvo suformuoti gatviniai kaimai, kurių gatvės ėjo lygiagrečiai kaimo žemių riboms. Tai rodo, kad iš pradžių būdavo sudaromi būsimų kaimų planai ir matininkai tik po to juos atmatuodavo natūroje. Reformos metu formuojant kaimų sklypus prie jų pakraščių likdavo netaisyklingos formos žemės plotai, kuriuos buvo neįmanoma priskirti prie stačiakampių kaimų valakų. Todėl jie likdavo už valakinių kaimų žemių sienų ir buvo vadinami užusieniais. Paprastai jie susidarydavo pamiškėse, miškų laukymėse ir prie Vilkijos vingių. Vėliau kai kuriuose užsieniuose, ypač stambesniuose, bajorai įkurdavo savo ūkius, kurie buvo vadinami bajorkiemiais (akalicomis) ir palivarkais. Tikėtina, kad Bargavonės, Daujočių, Vilkickų, Rokvėnų, Krikštanų, Reibiniškių, Kušliškių, Tulnių ir Dobeikių (Mažųjų Žadeikių) užusieniai, buvo suformuoti valakų reformos metu.

 

M. Valančius rašo¹⁵, kad XVI a. pabaigoje Šiaurės Lietuvoje paplitus protestantų tikybai, Žagarės parapijoje, kuriai tuo metu priklausė ir Skaistgirio apylinkės, katalikų nebeliko, nes „didžiūnai visus į kalvinų tikėjimą patraukė“.

 

 

Zigmanto Vazos valdymo metu, remiantis 1589 m Seimo sprendimu, derlingiausiose LDK žemėse buvo įsteigta stambiausia valstybinė žemės valda – Karališkoji Šiauliųekonomija, kuri buvo suskirstyta į Joniškio, Radviliškio, Šiaulių ir Žagarės traktus. XVII a. dar buvo įkurtas Gruzdžių traktas¹⁶.Pastarasis dažnai buvo vadinamas Užmūšio traktu, kadangi jam buvo priskirta Žagarės trakto teritorijos dalis, buvusi už Mūšos upės. Pirmasis žinomas Šiaulių ekonomijos valdytojas buvo 1616 m. miręs Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis. 1617-1641 m. Šiaulių ekonomiją iš valdovo nuomojosi Žemaitijos seniūnas Jarošas Valavičius. 1625 m. į Šiaurės Lietuvą buvo įsiveržusi Švedijos kariuomenė, dėl ko ekonomijoje prasidėjo badas ir maras. 1645-1654 m. ekonomiją valdė Aleksandras Liudvikas Radvila, 1654-1656 m. jo pusbrolis LDK kancleris Albertas Stanislovas Radvila, 1656-1661 m. jo sūnus LDK etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. 1661-1679 m. ekonomija buvo užstatyta Vilniaus vaivadai LDK etmonui Povilui Jonui Sapiegai. 1679-1740 m. valdė pats karalius Jonas Sobieskis ir jo sūnus Jokūbas. 1740-1765 m. vėl nuomojosi Mykolas Kazimieras Radvila ir jo sūnūs Karolis ir Jeronimas Radvilos¹⁷.

 

Skaistgirio apylinkių gyventojai nukentėjo ir karų su švedais metu. 1660 m. švedai užėmė visą Pakuršį, kur grobė, degino sodybas, naikino ir žudė žmones. 1703 m. sausio mėn. švedų generolas Adamas Liudvigas Levenhauptas, ruošdamasis karui su Augustu II, į Žagarės apylinkes pasiuntė 200 pėstininkų ir 75 kavaleristų dalinį rinkti maistą ir pašarą bei rengti jų sandėlius. Žagarės dvare stovėję švedų kareiviai grobė ir nusiaubė apylinkes¹⁸. Neabejotina, kad jie neaplenkė ir Skaistgirio apylinkių.

 

1561 XI 28 paskutiniam Livonijos magistrui Gotardui Kepleriui perėjus į liuteronų tikyba ir tapus Kuršo kunigaikščiu bei Lietuvos vasalu, pagyvėjo prekyba su Mintaujos ir Rygos miestais. Nurodoma, kad 1662 m. Kuršo pasienyje greta Skaistgirio apylinkių buvo Žagarės, Plikiškių (ties dabartiniu Kalvių pasienio postu) ir Spirakių (apie 2 km į rytus nuo dabartinių Dvelaičių) muitinės, kurios imdavo Seimo nustatytus muitus už pravežamas prekes¹⁹.

 

Išlikusiose trijose lenkų kalba rašytose XVII ir XVIII a. Žagarės dvaro teismo knygose yra nemažai istorinių žinių apie Skaistgirio apylinkes. Pirmoje knygoje surašytos 1670 III 4 – 1671 IX 21 laikotarpio, antroje 1691 V 22 – 1695 IX 27 laikotarpio ir trečioje 1747 – 1751 XI 24 laikotarpio bylos. Įrašai liudija, kad teisingumo galėjo ieškoti ir žemiausi visuomenės sluoksniai. Čia, remiantis 1588 m. Lietuvos statutu ir papročiais, buvo sprendžiamos turtinių ginčų, buitinių konfliktų, paleistuvavimo, raganavimo ir kitokios bylos. Be to į dvaro teismo knygas buvo įrašomi žemės pirkimo ir dovanojimo sandoriai bei testamentai. Sprendimai buvo aiškūs ir trumpi. Ten, kur nebūdavo liudininkų ir šalys įrodymų nepateikdavo, smulkesnių bylų laimėtoją lemdavo burtai. Teismo išlaidas atlygindavo pralaimėjęs arba abi pusės. Tose knygose randame 312 bylų aprašymus, kuriuose 56 kartus minimas Skaistgirys ir trisdešimt šeši Skaistgirio apylinkių kaimai, jų tarpe Budraičiai paminėti 40 kartų, Reibiniai – 25, Jankūnai ir Lankaičiai – po 21 kartą²⁰.

 

Iš bylų įrašų matosi, kad Skaistgirio apylinkėse tuo metu dvarų nebuvo, valstiečiai činšą ir kitas mokesčius mokėjo Žagarės traktui (dvarui). Tačiau yra 1670-1750 m. teismo bylų, kuriose nurodyta, kad Alsių, Buivydžių, Butniūnų, Dvelaičių, Mergiūnų ir Šluostikių kaimai priklausė Joniškio traktui. Reikia manyti, kad Joniškio traktui priklausė ir kiti rytinės teritorijos dalies kaimai: Ąžuolynė, Drąseikiai, Dubovka, , Maldeniai, Slėpsniai, Tausėnai ir Valiūnai. Iki XVIII a. pradžios Skaistgirio vaitystės nebuvo, apie ką liudija keturiasdešimt trys 1691 V 22-1695 IX 27 laikotarpio bylos, kuriose minimas Žagarės vaitas Aleksandras Golko, o dvidešimtyje bylų paminėti jo vaitystei priklausę Skaistgirio apylinkių kaimai. Antrojoje Žagarės dvaro teismo knygoje, kuri apima 1747-1751 metus 10 kartų jau paminėtas Skaistgirio vaitas Mykolas Jankevičius.

 

Du antrosios Žagarės dvaro teismo knygos įrašai liudija, kad XVII a. pabaigoje Skaistgiryje jau buvo bažnyčia. 1691 V 22 minimas Skaistgirio klebonas Kerbedis, su kurio arkliu buvo išjojęs Jonas Valiušaitis; nors arklį grąžino, baudžiamas vagies bausme dvarui, o klebono turi viešai atsiprašyti²¹.1693 I 30 į knygą įrašytas Gimbūčių kaimo gyventojo Mato Davainio testamentas, kuriame jis prašo, kad būtų palaidotas prie Skaistgirio bažnyčios²².Yra nuorodų, kad pirmoji Skaistgirio bažnyčia pastatyta dar Jono Kazimiero Vazos valdymo laikais, tai yra ne vėliau kaip 1668 m.²³

 

Paminėjimo verta 1692 IV 28 baigta garsiausia XVII a. pabaigos raganų teismo byla. Teismas vyko, dalyvaujant Žemaitijos bajorams, keturiems Žagarės trakto vaitams ir dviems pavieto generolams. Apkaltintos burtininkavimu Motiejaus Strakšo iš Jankūnų samdinė Marijona ir kampininkė Liucija Vaičiulytė kankinamos prisipažino, kad padarė daug žalos, nes nuo jų burtų nugaišo visi šeimininko galvijai, o vaikai susirgo. Liucija, kuri kaišiojo sausus ąžuolo lapus į visų pastatų kampus ir būrė, kad sudžiūtų šeimininkas Strakšys, pripažinta užkietėjusia svarbiausia burtininke. Marijona, žemaitiškai sakiusi: „Velnie iššluok lovį ir bandą jo“, pripažinta Liucijos mokine ir pagalbininke, tačiau mirties bausme sudeginant nuteistos abi. Tą pačią dieną tas pats teismas mirties bausme sudeginant nuteisė Kristiną Dvilienę už tai, kad ji pavalgydinusi ragaišiu su nuodais pirmąją Maželių suolininko Jono Tautvaišo žmoną Ceciliją ir sūnų Urmaną, dėl ko žmona iškart mirė, o sūnus vos nenumirė. Be to, ją kaltino ir Jonas Muiža, kad užbūrė tabaką, dėl ko jis susirgęs. Apkaltintos burtininkavimu Barbora Gaigalienė iš Maželių ir Morta Norkienė iš Jankūnų buvo išteisintos, nes niekas nenorėjo duoti parodymų ir prisiekti, kad jos raganavo. 1749 VI 10 svarstyta įdomi byla, kurioje Gimbūčių kaimo gyventojas Jokūbas Žlabys apskundė to paties kaimo gyventoją Andrių Požerskį už tai, kad pastarasis supykęs grasino sakyti maskoliams, jog šis esąs rusas, kad maskoliai jį pasiimtų. Teismas nusprendė, kad už šį Žlabio orumo pažeidimą Požerskis turi pasėdėti kalėjime ir atlyginti jam teismo išlaidas. 1750 VII 7 nagrinėtoje byloje Skaistgirys vadinamas miesteliu. Aštuoniose 1749 II 15-1750 XI 20 teismo bylose minimas iš Žagarės dvaro Skaistgirio smuklę išsinuomojęs žydas Mauša²⁴. Pagal dabar skelbiamus „prisiminimus“ legendiniu tapęs Skaistgirio žydelis Mauša smuklę turėjo ir 1863 m. sukilimo metu ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir net po jo.

 

Sprendžiant pagal Žagarės dvaro teismo knygas, Skaistgirio apylinkių maras beveik nepalietė, kadangi įrašų teismo knygose apie jos kaimus po maro nesumažėjo. Galbūt išmirė Alsių, Gaigalių ir Reibiniškių gyventojai, kadangi trečioje knygoje apie juos nėra nei vieno įrašo, nors ankstesnėse knygose buvo po 6-7. Be to, 1714 m. pastatyta antroji Skaistgirio bažnyčia, kas būtų neįmanoma maro nusiaubtose apylinkėse.

 

Pagal E. Meilų Skaistgirys pirmą kartą įvardintas miesteliu 1735 m. ²⁶

 

 

1764 m. karaliumi tapęs Stanislovas Augustas Poniatovskis 1765 m. LDK rūmų iždininku ir Šiaulių ekonomijos valdytoju paskyrė Antaną Tyzenhauzą (1733-1785), kuris ją valdė iki 1780 m. Jis vietoj penkių traktų Šiaulių ekonomiją padalino į Joniškio, Šiaulių ir Žagarės gubernijas ir pradėjo radikalias reformas. Iš derlingiausių žemių nuvarinėjo valstiečius, griovė kaimus ir jų vietoje pradėjo kurti naujus palivarkus. Valstiečiai, gavę žemę mažiau derlingose vietose, privalėjo ne tik mokėti činšą ir dar po 2 dienas savaitėje eiti lažą naujame dvare. Tai padidino iždo pajamas, tačiau pablogino valstiečių ekonominę padėtį ir papiktino juos dėl pasikėsinimo į jų, save laikiusių laisvaisiais karališkaisiais valstiečiais, teises, kadangi Šiaulių ekonomijos dvaruose lažas 1620 m. buvo panaikintas. Vietoj nugriautų Jurdaičių, Petraičių, Valiūnų ir Žadeikių kaimų buvo įkurti tų pačių pavadinimų palivarkai, vėliau vadinti dvarais, kuriuose Skaistgirio apylinkių valstiečiai privalėjo eiti lažą.

 

Jau 1768 m. valstiečiai pradėjo priešintis nuvarymui nuo žemės, naujų palivarkų steigimui, lažo, padidintų činšo ir kitų mokesčių bei naujų prievolių įvedimui, plakimui rykštėmis. 1769 m. pasipriešinimas peraugo į sukilimą. Sukilimui vadovavo nuo Skaistgirio kilęs, Kražių kolegiją baigęs, Joniškio parapinės mokyklos mokytojas bajoras Simonas Aleksandravičius (1745 Krikštanai – 1770 Raseiniai), M. Čepulis, Valiūnų palivarko suolininkas Simonas Jazauskas, J. Jurgelis (Martinijono Radvilos sūnėnas), buvęs Radviliškio dvaro ekonomas bajoras Ignotas Kudrevičius (1735 Kieciniai – 1795), Žagarės miestelėnas vaitas T. Levickas, Juodžių vaitas Vaitiekus Margelis (1729 Džiugiai), Tomas Martynaitis, Joniškio vaitas Mykolas Pauga (1729 Buivydžiai – 1770 I 12 Joniškis), Jakiškių vaitas Martinijonas Radvila (1724 Jakiškiai – 1770 I 12 Joniškis), bajoras J. Skačkauskas, Valančius ir kiti. Svarbiausi sukilimo vadovai buvo taip vadinamos Komandos nariai Aleksandravičius, Kudrevičius, Margelis, Pauga ir Radvila. Sukilimas prasidėjo stichiškai Žagarės gubernijoje, kai už mokesčių nesumokėjimą buvo rykštėmis nuplakti Levicko vaitystės valstiečiai Čėsnys, Leveika ir dar du Lankaičių kaimo valstiečiai, kai vaitas Dementavičius įsiskolinimams padengti iš Donylių valstiečių pradėjo atiminėti gyvulius. Lankaičių ir Ramoškių vyrai pasipriešino ir neleido grobti gyvulių. Taigi, pirmieji maištauti pradėjo skaistgiriečiai. 1769 VII 13, kai Žagarės gubernatorius Jagminas įsakė nuplakti prasikaltusius valstiečius, sukilo visa vaitystė. Didelė aplinkinių kaimų valstiečių minia, vadovaujama T. Levicko užpuolė Žagarės dvarą ir suėmė Žagarės gubernatorių Jagminą. VII 14-18 prie sukilimo prisidėjo ir Joniškio, Gruzdžių bei Šiaulių gubernijos. Sukilėliai užėmė dvarus, viešai teisė 12 aukštų Šiaulių ekonomijos valdininkų, 3 jų įkalino. VII 26 karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis sukilimui malšinti pasiuntė baudėjų būrius. Nuo rugpjūčio vidurio sukilimas ėmė slūgti, X 16-23 malšintojai galutinai įveikė sukilėlių priešinimąsi. Sukilime aktyviai dalyvavo Bilžių, Budraičių, Buivydžių, Butniūnų, Donylių, Lankaičių, Ramoškių, Slėpsnių, Šluostikių ir Vaidminių valstiečiai. Skaistgirys ir jo valstiečiai sukilime dalyvavusių tarpe neminimi. Slėpsnių kaimo valstietis S. Kaikaris iškratė suimto ir bažnyčioje sumušto Joniškio gubernatoriaus Bžozovskio kišenes ir jų pririnko pilną kepurę kažkokių popierių²⁷.

 

Numalšinus sukilimą, 1769 X 30 – XII 4 vykęs Kauno Magdeburgijos teismas vaitą M. Paugą, kaip svarbiausią sukilimo organizatorių, nuteisė įsukti gyvą į ratą, suolininkui Simonui Jazauskui ir vaitui M. Radvilai nukirsti galvas, o kūnus, sukapojus į keturias dalis, išstatyti pavieškeliais, pasmaigsčius ant stulpų, Tomui Martynaičiui ir Vaitiekui Margeliui nukirsti galvas, o dar trylika sukilėlių nuplakti 200 rykščių²⁸.

 

Tačiau mirties bausmė 1770 01 12 Joniškyje pakariant buvo įvykdyta tik Paugai ir Radvilai, o Jazauskas, Martynaitis ir Margelis po nuplakimo karaliaus malone buvo įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau žinoma, kad 1782 m. Simonas Jazauskas jau buvo laisvas ir vėl gyveno Šiaulių ekonomijoje. Simoną Aleksandravičių ir Ignotą Kudrevičių, kaip bajorus, nutarta perduoti atitinkamam teismui. Kudrevičius Kauno Magdeburgijos teisme net nebuvo tardomas. Teisėjai tik apie jį klausinėjo kitus kaltinamuosius ir liudininkus. Pagrindinis klausimas buvo, kada, kaip ir kodėl jis vyko pas Baro konfederatus. 1770 m. rugsėjo mėn. Raseinių pilies teismas S. Aleksandravičių nuteisė mirti, o Ignotas Kudrevičius, liko ne tik nenuteistas, bet ir netardytas, kadangi baigiantis sukilimui nuo jo atsimetė. Atsimetė galbūt dėl to, kad pamatė, jog sukilę valstiečiai nepadės atsikratyti Poniatovskio ir įsigalinčių Lietuvoje rusų. Valstiečių reikalai ir bėdos matyt jam nelabai rūpėjo²⁹.

 

Detaliau patyrinėjus Žadeikių dvaro istoriją, nustatyta, kad 1768 m. jo dvare lažą ėjo 13 kaimų, jų tarpe penki Skaistgirio apylinkių kaimai: Bičiušiai, Domeikiai turėję 2 činšinius ir 9 lažinius dūmus (ūkius), Mančiai, Maželiai turėję 2 činšinius ir 5 lažinius dūmus bei Žeimiai, kuriuose buvo 1 činšinis ir 5 lažiniai dūmai. 1778 m. Bičiušiai ir Mančiai buvo perduoti Jurdaičių dvarui, o Žadeikių dvarui priskirti Kemsiai, turėję 1 činšinį ir 10 lažinių dūmų ir Reibiniai, kuriuose buvo 2 činšiniai ir 15 lažinių dūmų. 1795 m. Žadeikių dvarui priklausė tie patys kaimai, kaip ir 1778 m.³⁰ Budraičių, Daujočių, Dvelaičių, Taučiūnų ir paties Skaistgirio valstiečiai lažą ėjo Petraičių dvare, pietinės aptariamos teritorijos dalies kaimai – Jurdaičių dvare, o rytinės – Valiūnų dvare.

 

1779 m. minimas žydas nuomojęsis karčemą Jankūnų kaime, kuris tuo metu priklausė Beržėnų dvarui. Žydo pavardė nenurodyta³¹.

 

Paskutinės to periodo žinios. 1780 VII 20 karalius Augustas Stanislovas Poniatovskis atšaukė A. Tyzenhauzui išduotą Šiaulių ekonomijos nuomos kontraktą ir ją išnuomojo rūmų maršalkai Pranciškui Ževuskiui. Pastarasis tuoj pat ją pernuomojo Kuršo kunigaikščiui P. Bironui iki 1783 m. Po to ji iki 1792 m. buvo išnuomota karaliaus brolėnui kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. 1792 m. ekonomijos administratoriumi paskirtas LDK kariuomenės generolas adjutantas Benediktas Vavžeckis. 1794 m. spalio mėn. į Šiaulių ekonomiją įžengė Rusijos kariuomenė³².

 

 

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo ir Lietuvos aneksijos Rusijos carienė Jekaterina II (1729 V 2 – 1796 XI 7) 1795 IX 2 įsaku Šiaulių ekonomijos dvarus, jų tarpe ir Žagarės gubernijos dvarus, padovanojo savo favoritui Platonui Aleksandrovičiui Zubovui (1767 XI 26 – 1822 IV 19), paskutiniam net 38,5 metais už ją jaunesniam meilužiui, kuriam 1790 m. suteikė generolo anšefo, 1793 m. – grafo, o 1796 m. – šviesiausiojo kunigaikščio titulus. Jekaterina II palaikė P. Zubovo sumanymą 4000 plačiai kilnojimosi teise besinaudojančių bežemių lietuvių bajorų perkelti į Ukrainos pietus. Tik Jekaterinos mirtis išgelbėjo Lietuvos bajorus nuo pirmosios Zubovo sumanytos deportacijos, nes trumpai valdęs Jekaterinos sūnus Pavlas I (1796 XI 18 – 1801 III 24) šį planą sustabdė. Beje, nuo 1812 m. paskutinius dešimt savo gyvenimo metų Joniškio dvare gyvenęs Platonas Zubovas vaikų nepaliko. Šiaulių ekonomijos dvarus paveldėjo jo brolis Dmitrijus (1764 – 1836)³³.

 

Po 1795 m. Skaistgirio ir jo apylinkių valstiečiai lažą ir toliau ėjo tuose pačiuose A. Tyzenhauzo įkurtuose ir carienės Platonui Zubovui padovanotuose dvaruose.

 

1801 m. Žadeikių dvaro inventorių knygoje surašytos visų jam priklausiusių valstiečių pavardės, nurodytas jų statusas ir prievolės. Tais laikais buvo išskiriamos penkios valstiečių grupės: 1) baudžiauninkai, kurie mokėjo činšą už žeme ir dvi dienas savaitėje ėjo lažą dvare; 2) činšininkai arba žemininkai, kurie mokėjo didesnį činšą, bet lažo nėjo; 3) šauliai (eiguliai), kurie kaip ir žemininkai lažo nėjo, bet prižiūrėjo mišką ir už tai gaudavo nemažus paupių ir miško pievų plotus gyvuliams ganyti ir šienauti, dėl to laikydavo daug galvijų, dažnai praturtėdavo, net samdinių turėdavo; 4) kontraktininkai, kurie nuomodavosi žemę, dažniausiai ne po vieną valaką, iš dvarų, laisvai kilnodavosi iš vieno dvaro į kitą ir kai kada buvo vadinami šlėktomis; 5) vaitai, kurie vadovaudavo vaitystei, kuriai tuo metu dažniausiai bepriklausė tik trys kaimai, ir prižiūrėdavo, kad būtų atliekamos prievolės ir mokami mokesčiai, už tarnybą vaitas gaudavo valaką be prievolių ir antrą valaką už činšą; 6) vaitui padėdavo kiekviename kaime esantieji dešimtininkai, kuriems būdavo mažesnis činšo mokestis. Domeikiuose tais metais buvo 17 valakų, kuriuos valdė kontraktininkas Kazimieras Bagužas, ūkį išsinuomojęs vietoj čia anksčiau ūkininkavusio G. P. Vilkickio, žemininkai Antanas Čeputis ir Steponas Ripskis, baudžiauninkai: dešimtininkas Andrius Belozius, Raimundas Bagdonas, Kazimieras Kalendra, Motiejus Matkaitis, Jokūbas Rudauskas, Juozas Šimkus ir Steponas Žalys. Kemsiuose buvo 12 valakų, kuriuos valdė kontraktininkas ponas Petras Horodeckis ir baudžiauninkai: dešimtininkas Jonas Kardinskas, Jurgis Bičiušas, Kazimieras Guntys, Juozapas Kardinskas, Motiejus Matkaitis, Simonas Platakis (Tomo sūnus), Pranciškus Šliažas, Jokūbas Šurkus ir Martynas Šurkus. Maželiuose buvo 22 valakai, kuriuos valdė žemininkas Liudvikas Žemėpatis, šaulys Steponas Danta ir baudžiauninkai: dešimtininkas Jonas Prakapas, Juozapas Arlauskas, Laurynas Janušauskas, Juozapas Janušauskas, Jurgis Kalendra, Pilypas Kardinskas, Juozapas Maksimas, Simonas Mickus, Juozapas Pranskus, Martynas Rimkus, Ignotas Rudauskas, Tomas Rudauskas, Antanas Šapnagis, Andrius Vasiliauskas ir Jonas Vasiliauskas bei smuklės arendatorius žydas. Reibiniuose buvo 15 valakų, kuriuos valdė žemininkai: Jokūbas Beniušis, Ignotas Čepa (Džiugio žentas), Mykolas Jaras, Jonas Jasutis (Drigoto žentas), Jonas Jurgelis bei Juozapas Jurgelis ir baudžiauninkai: dešimtininko Dantos našlė, Motiejus Danta, Gasparas Dovydaitis, Ignotas Gricevičius, Baltramiejus Jakštas, Petras Jasaitis, Andrius Jasutis, Kazimieras Svirplys, Juozapas Šutkus ir Baltramiejus Zaloga bei smuklės arendatorius žydas. Žeimių kaime buvo 10 valakų, kuriuos valdė žemininkai Martynas Kvedaras bei Tadas Kvedaras ir baudžiauninkai: dešimtininkas Pranciškus Buožius, Laurynas Bertulis, Petras Bertulis bei Jonas Kupšas. Be to, tuo metu Žadeikių dvarui priklausė 15 užusienių, kurie buvo miškuose ir pamiškėse, kur nebuvo sodybų ir gerai įdirbtų žemių, o tiktai krūmingos pievos, kurias dvaras nuomodavo nusišienavimui. Paminėsime tik Skaistgirio apylinkių užusienius. Tulnių užusienyje, turėjusiame 18,7 valako, vieninteliame gyveno du nuomininkai – Martynas Poplinskis ir Martynas Varašinskas valdę po vieną valaką. Likusius 16,7 valako nuomojosi 23 nuomininkai iš Budraičių, Damelių, Kemsių, Maželių, Reibinių, Stungių ir Žagarės. Reibiniškių užusienį, buvusį apie 5 km į rytus nuo Žadeikių dvaro ir turėjusį 14,7 valako, nuomojosi 17 nuomininkų iš gretimo Reibinių kaimo. Po baudžiavos panaikinimo šis užusienis buvo vadinamas palivarku, 1902 m. vietovių sąraše vėl vadinamas užusieniu, o dabar ten įsikūrusi Skaistgirio girininkija. Kušliškių užusienį, buvusį apie 4 km į pietryčius nuo Žadeikių dvaro ir turėjusį 3,8 valako, nuomojosi net 19 nuomininkų iš Reibinių, Skaistgirio, Veršių ir Rukuižių. Kušliškiai užusieniu išbuvo iki XX a. pradžios, o trečiame praeito amžiaus dešimtmetyje pavadinti Biliūnais. Visgailiškių arba Budraiciškių užusienis buvo prie Budraičių kaimo, turbūt tarp jo ir Kemsių; jame buvo 4,3 valako, kuriuos nuomojosi Petras Bertulis iš Žeimių. Žukmedžio užusienį, turėjusį 12,8 valako nuomojosi 10 nuomininkų iš Reklaičių, Maželių, Budraičių, Stungių ir Žagarės. Stulunio užusienį, turėjusį tik 0,7 valako, nuomojosi visas Žeimių kaimas, todėl galima manyti, kad jis buvo Žeimių miške³⁴.

 

Yra nuoroda, kad 1801 m. P. Zubovas grafui Jonui Modemui pardavė Jurdaičių dvarą ir Beržėnų rakto Jankūnų kaimą³⁵. Tačiau po kurio laiko Jurdaičių dvarą vėl valdė Zubovai.

 

Pagal 1810 m. Valiūnų dvaro inventorių jam priklausė 9 kaimai: Buivydžiai, Maldeniai, Mergiūnai, Slėpsniai, Ežeikiai, Jauneikiai, Krampiai, Smaliai ir Ziniūnai³⁶.Keturi pirmieji dabar priklauso Skaistgirio seniūnijai, o likusieji penki – Joniškio seniūnijai.

 

1812 VI 25 į Šiaulių ekonomiją įžengė Napoleono armija – maršalo Makdonaldo vadovaujami prūsų pulkai. Spalio mėn. Žagarės rakte lankėsi Napoleono vietininko Lietuvoje atstovas Devo ir paskyrė naują rakto administratorių ³⁷.

 

1820 m. Platonui Zubovui priklausiusiame Skaistgiryje buvo 13 dūmų, 99 žmonės. Skaistgiriečiai lažą ir toliau ėjo Petraičių dvare. Apie 1820 m. sudarytame žemėlapyje įbraižyti tie patys Jurdaičių, Petraičių, Valiūnų ir Žadeikių dvarai ir 29 Skaistgirio apylinkių kaimai: Alsiai, Bičiušiai, Bijeikiai, Budraičiai, Buivydžiai, Butniūnai, Domeikiai, Donyliai, Drąseikiai, Dvelaičiai, Endriškiai, Gimbūčiai, Kemsiai, Lankaičiai, Liliškės, Maldeniai, Mančiai, Maželiai, Mergiūnai, Normančiai, Ramoškiai, Reibiniai, Slėpsniai, Šluostikiai, Taučiūnai, Toliočiai, Trumpaičiai, Vaidminiai ir Žeimiai. Jie visi priklausė Žagarės gubernijai, kuriai buvo perduoti vakarinės Joniškio trakto dalies dvarai ir kaimai³⁸.

 

Apie 1830 m. Kemsiai ir Reibiniai buvo perduoti Petraičių, o Žeimiai – Jurdaičių dvarui. Pagal 1836 m. Žadeikių dvaro inventoriaus duomenis Domeikuose gyveno 10 šeimų (41 vyras), jų tarpe Tado Macio, Stanislovo Matkaičio, Stepono sūnaus Vincento Ripskio, Augustino Strakšo šeimos, Maželiuose – 17 šeimų (42 vyrai). Pagal 1857-1858 Žadeikių dvaro inventoriaus knygas Domeikuose gyveno 10 šeimų, jų tarpe kontraktininkas Ignotas Tautvaišas ir dešimtininkas Juozapas Kalendra³⁹.

 

1847 m. Platono Zubovo brolio Dmitrijaus (1764-1836) palikuoniai Jurdaičių dvarą, turėjusį 1857 dešimtines žemės, 2263 dešimtines miško ir 50 rublių metinių pajamų duodantį malūną, vėl pardavė, šį kartą Panevėžio aps. bajorų vadui Vladislovui Komarui, kuris gyveno savo dvare Baisogaloje, o Jurdaičių dvarą išnuomojo⁴⁰. Dešimtinė – 2 400 kvadratinių rusiškų sieksnių (1,0925 ha). Apie 1850 m. Zubovai įkūrė Bijeikių, Liliškių ir Žeimių dvarus. Pagal 1857 m. inventorių Žeimių dvarui priklausė tik trys kaimai: 8 valakus turintieji Taučiūnai, kuriame gyveno 41 vyras ir 45 moterys, Reibiniai (16 valakų, 88 vyrai, 107 moterys) ir 2 valakų Tulniai, kuriame gyveno tik Juozapo Čekanausko ir žemininko Juozapo Nagevičiaus šeimos (po 13 vyrų ir moterų)⁴¹.

 

1858 m. Gruzdžių ir Žagarės dvarus iš Zubovų nupirko jų giminaitis Dmitrijus Naryškinas. Jam mirus Naujosios Žagarės dvarą 1877 m. paveldėjo vyriausias sūnus Aleksandras Naryškinas. Dvarui tuomet priklausė 8704,5 dešimtinės geros žemės, 531,75 blogesnės, 2400 dešimtinių miško, 2700 rb metinių pajamų duodantis malūnas ir 550 rb alaus bravoras⁴². Kadangi Aleksandras Naryškinas buvo bevaikis, po jo mirties 1894 m. dvarus valdė jo brolis Georgijus. Naryškinams valdant Skaistgirio apylinkėse buvo įkurti Butniūnų, Daujočių, Dimitrijos (vėliau pavadinti Strazdeliais), Jankūnų, Maldenių, ir Mažųjų Žadeikių palivarkai. Pastarasis teturėjęs apie 50 dešimtinių žemės buvo pietinėje Domeikių dalyje prie Gudgriovio ir Vilkijos santakos. Be to tuo metu čia dar buvo Rokvėnų ir Vilkickų (bajorkaimis tokiu pavadinimu minimas 1695.I.20 Žagarės dvaro teismo byloje) palivarkai, nepriklausę Naryškinui. Visi tie dvarai ir palivarkai parodyti prieš I pasaulinį karą sudarytuose ir po jo pakartotinai išleistuose žemėlapiuose⁴³.

 

1831 metų sukilime skaistgiriečiai turbūt nedalyvavo, kadangi apie tai nepavyko aptikti rašytinių žinių.

 

1853 m. pirmą kartą paminėta prie Skaistgirio bažnyčios veikusi parapinėmokykla,kurioje mokėsi 25 mokiniai⁴⁴.Nuo XIX a. II pusės Skaistgiryje veikė 2 prekymečiai⁴⁵.

 

Apie 1863 metų sukilimą užrašyti du su juo susiję atvejai. Vienas iš jų aprašytas 1925 m. publikacijoje: „1863 m. sukilime rusai suėmė jauną kunigą Joniškio kamendorių, aktyviai sukilėlių tarpe dalyvavusį, ir atvežę į Skaistgirį ant šventoriaus pakorė po puše, kuri šiandien tebestovi“⁴⁶. Kitą atvejį 1966 m. aprašė B. Kviklys: „1863 m. sukilimo metu keletas vyrų iš Krikštanų kaimo išėjo pas sukilėlius. Netrukus po to vieną sekmadienį į Skaistgirio bažnyčią atvyko du uniformuoti sukilėliai. Po pamaldų juos apstojo smalsuoliai ir teiravosi, kaip vykstąs sukilimas. Kai jie pasišalino atgal į mišką, Skaistgirio smuklininkas žydelis Mauša pradėjo vyrams aiškinti, kad šie galį patekti į vyriausybės nemalonę, jeigu apie sukilėlių buvimą nepranešią Joniškyje reziduojančiam rusų kariuomenės batalionui. Ypač susirūpino Skaistgirio dešimtininkas, nes jam buvo pavestos policininko pareigos ir įsakyta suimti kiekvieną pasirodžiusį sukilėlį. Vyrai susirinko pas Maušą ir tarėsi, ką daryti: praneši – įskųsi savuosius, nepraneši – užsitrauksi rusų valdžios nemalonę. Mauša patarė: „Vyrai, važiuokite į Joniškį, bet nuvykę nesakykite, kad buvo tik 2 sukilėliai, o visas 20 ginkluotų maištininkų būrys. Taip ir buvo padaryta. Kitą rytą į Skaistgirį atvyko apie 50 pėsčių rusų kareivių ir atjojo dar apie 20 kazokų, kurie pradėjo ieškoti sukilėlių“⁴⁷.

 

Po pralaimėto 1863 m. sukilimo rusų valdžia Lietuvoje pradėjo represijas. Sukilėlių šeimas trėmė į tolimą Rusiją, o iš ten į ištremtųjų sodybas atvežė rusų sentikius, kurie taip pat buvo tremiami iš savo tėviškių. Vaidminių kaime tuomet apsigyveno Mitrofanovų, Zavčenkų, Trimailovų ir kitos rusų šeimos. Tikėtina, kad jie įsikūrė už dalyvavimą sukilime ištremtų to kaimo gyventojų lietuvių sodybose. Apylinkėje atsiradusiuose kaimuose rusiškais pavadinimais (Dubovka, Ivanovka) turbūt taip pat buvo apgyvendinti sentikiai⁴⁸.

 

Tuoj po sukilimo buvo pradėta pobaudžiavinė žemės reforma. Pirmiausia 1864-1874 m. buvo sudarinėjami valstiečių gautos iš dvarų išperkamos žemės geodeziniai aprašymai, o 1882-1890 m., remiantis 1882 VI 3 caro patvirtintais nuostatais, sudarinėjami tų žemių planai masteliu 1:8 400 (angliškame colyje 100 rusiškų sieksnių). Tuose planuose buvo nurodomi sodybinės, ariamos, šienaujamos ir ganyklų žemės plotai bei kelių ir upių užimta žemė. Išliko 1879 m. matininko Dmitrijaus Paškovo sudaryti Maželių, Mergiūnų, Skaistgirio, Budraičių, Dvelaičių, Šluostikių, Donylių iš dvarininko Aleksandro Naryškino Naujosios Žagarės dvaro kaimams išskirtų žemių planai⁴⁹.

 

1886 m. Skaistgiryje gyveno 103 žmonės, veikė 2 alinės, malūnas, vyko savaitiniai turgūs⁵⁰. 1905 m įsteigta savarankiška, Joniškio dekanatui priklausanti parapija.

 

Steigiant Skaistgirio filiją Žagarės dvaras dar Abiejų Tautų Respublikos laikais padovanojo apie valaką žemės bažnyčiai, kapinėms ir klebono sodybai. Zubovų valdymo laikais dėl tos žemės jokių problemų nekilo. 1904 m. Skaistgirys nukentėjo nuo gaisro, kurio metu sudegė 8 namai ir 14 ūkio trobesių, jų tarpe ir klebonijos pastatai. Kai 1896-1909 m. čia klebonavęs Kazimieras Kazimieraitis pastatė naujus, Aleksandras Naryškinas pareiškė pretenziją, kad statiniai pastatyti jam priklausančioje žemėje be jo žinios ir iškėlė bylą. Kauno apskrities teismas, remdamasis 1864 ir 1879 metais sudarytais Skaistgirio planais, kuriuose nurodyta, kad ta žemė priklauso Naryškinui, priteisė statinius nugriauti. Kasacinę bylą iškėlęs, 1910-1918 m. Skaistgiryje klebonavęs knygnešių rėmėjas Feliksas Paškonis pasiekė, kad pastatai išliktų, tačiau buvo priverstas žemę nuomotis iš Naryškino⁵¹.

 

Klebono Kazimiero Kazimieraičio padedami, Budraičių km. valstiečiai 1902 m. išsidalino į vienkiemius ir nuo bendruomeninio žemės valdymo perėjo prie individualaus. 1903 m. tai padarė Trumpaičiai, o 1904 m. Gimbūčiai ir Šluostikiai⁵². Tačiau Kazimieraitis negatyviai žiūrėjo į lietuviškų knygų platintojus ir skaitytojus. Jis „per pamokslus tankiai sakydavo, kad nereikia skaityti knygų, kurios žmogų iš kelio veda“. 1904 m. prieš Tris Karalius, aptikęs zakristijoje slėptą Jono Šliūpo knygą “Tikyba ar mokslas”, iškrėtė zakristijono butą špitolėje, ten rado daugiau lietuviškų knygų, kurias išsinešė, o zakristijoną tą pačią dieną atleido ir išvijo iš buto į gatvę. Dėl to „su pačia ir mažu vaiku nakčia turėjo išvažiuot už 15 mylių į savo tėviškę“. Tuoj po Trijų Karalių kartu su į Skaistgirį atvykusiu Rudiškių kunigu „teip nusprendė: jei cicilikai nenustosią gerųjų katalikų gundę, jei nenustosią lietuviškų knygų skaitę ir kitiems dalinę, tai sušauksią susirinkimą ir liepsią žmonėms surašyti nusprendimą apie ištrėmimą visų pavojingų parapijoje žmonių į Sibirą“⁵³.

 

Po spaudos uždraudimo 1864 m. lietuviškos parapinės mokyklos buvo uždarytos. Tuomet pradėjo veikti lietuviškos mokyklos, kuriose vaikus slaptai mokė kaimo daraktoriai. Kiek jų buvo Skaistgirio apylinkėse, nežinia. Žinomais dažniausiai tapdavo tik tie daraktoriai, kuriuos susekdavo policija. O susekė nedaug, todėl kad „Skaistgiriškiai tuom gal pasigirt, kad tarp jų neatsirado nė vieno judošiaus – išdaviko savo brolių, skaitančių lietuviškus raštus“.Toje pačioje publikacijoje iš Skaistgirio pasidžiaugiama, kad „iš keturių krautuvių dvi yra jau katalikų rankose: ponų Kupšo ir Vaitiekaičio. Alinyčia taipogi kataliko p. Viliūno rankose“⁵⁴.Ne kartą aprašytas Budraičių kaime vaikus mokęs AleksandrasGinkus, kuris gimė apie 1868 m. Budraičiuose, kur turėjo 6 ha žemės. Policija 1901.IV.21 jo namuose užklupo slaptą mokyklą su 5 berniukais (po 10–13 metų). Lietuviško rašto ir maldų juos mokė A. Ginkus ir jo žmona Zuzana. Iš mokinių ėmė po 10 kapeikas už savaitę. Per kratą rasti 2 lietuviški elementoriai, lietuviškas kalendorius, 5 maldaknygės, geografijos vadovėlis rusų kalba. Abu daraktoriai nubausti po 5 rb pabaudos arba 4 d. arešto policijos areštinėje, o vaikų tėvai po 3 rb pabaudos arba 2 d. arešto⁵⁵. Reibinių km. apsigyvenęs ir ten 1924.III.11 miręs tautosakos rinkėjas, literatas, vienas iš slaptos draugijos Atgaja steigėjų ir garsiausias Skaistgirio krašto knygnešys Motiejus Slančiauskas ne tik platino uždraustą lietuvišką spaudą, bet ir vaikščiodamas pas žmones siūti, mokė vaikus skaityti ir rašyti⁵⁶. Dar vienas to krašto daraktorius buvo 1839 m. iš Mimaičių į Tulnius atsikėlęs ir ten 44 dešimtines žemės valdęs Juozapas Liudvikas Nagevičius (1806.VIII.26-1881). Tačiau jis daraktoriavo ne savo ūkyje, bet 1875-1881 m. žiemos mėnesiais vaikus mokė lietuviškai skaityti ir rašyti, aritmetikos, truputį rusiškai sesers Marijonos sūnaus Vincento Merkelio ūkyje Mikaičiuose (Šakynos parapija). Baustas nebuvo, nebijojo žandarų ir beveik nesisaugojo. Galbūt dėlto, kad niekas jo neįskundė, o gal prie jo nekibo dėl bajoriškos kilmės. Bendradarbiavo su kitais daraktoriais (Šakynos vargonininku Mykolu Šimkevičiumi ir kitais). Turėjo nemažą knygynėlį, platino iš knygnešių gautas lietuviškas knygas⁵⁷. Beje, knygoje apie knygnešius ir daraktorius jis klaidingai įvardintas Mykolu – savo 1825 m. mirusio tėvo Mimaičių vaito vardu⁵⁸.

 

Pirmoji viešoji Skaistgirio pradžios mokykla įsikūrė 1905 m. Vaitekaičio namuose. 1910 m. nuomojamose patalpose atidaryta Skaistgirio valdinė pradžios mokykla, kurioje ir prieš I pasaulinį karą buvo mokoma lietuvių kalbos⁵⁹. 1913 m. iš J. Buožiaus buvo nupirktas sklypas, kuriame 1914 m. pastatyta medinė vieno aukšto, vėliau žmonių pavadinta Lauko mokykla, kurioje mokėsi 80 mokinių⁶⁰.1915-1917 m. mokykla neveikė, nuo 1918 m. pradžios vėl pradėjo veikti ir veikė net iki 1997 m.

 

Skaistgiriečiai dalyvavo 1905-1906 m. įvykiuose. 1905 VII 12-16 streikavo Komarui priklausiusių Bijeikių, Butniūnų, Jankūnų ir Jurdaičių, o 1905 VII 25-29 – Naryškino Valiūnų dvaro darbininkai. Jie reikalavo sumažinti darbo valandas ir padidinti atlyginimus. Dalis jų reikalavimų buvo patenkinti⁶¹. 1906 VII 7 Jankūnų ir Jurdaičių dvarų darbininkai dar kartą kėlė ekonominius reikalavimus, tačiau šį kartą policija streiką išvaikė ir jie nieko nelaimėjo⁶². Trys skaistgiriečiai buvo aktyvūs 1905 m. įvykių dalyviai. 1905 XI 15 Naujojoje Žagarėje vykusioje sueigoje buvo išrinkti 5 delegatai į Vilniaus Seimą, jų tarpe nuo ūkininkų Steponas Danta iš Budraičių, kuris aktyviai dalyvavo Seimo posėdžiuose: sakė kalbas, rengė rezoliucijų projektus.Delegatams grįžus iš 1905 XI 21-22 vykusio Seimo, prie valsčiaus valdybos lapkričio 28 d. įvyko mitingas ir visuotinė valsčiaus sueiga, kurioje buvo išrinkta nauja lietuviška Žagarės valsčiaus valdyba. Į ją būrys žmonių atsivarė žandarą, policijos šimtininką, akcizininką, juos nuginklavo ir privertė pasirašyti, kad atsisako pareigų. Iš valsčiaus valdybos buvo išmesti caro šeimos portretai ir ikona. Tarp sueigos vadovų buvo Stanislovas Strockis iš Budraičių ir Tadas Vilkickas iš Vilkickų. Viršaičiu buvo išrinktas „išsilavinęs vyras“ S. Danta, valsčiaus sekretoriumi – moksleivis T. Vilkickas. Jie paskyrė datas seniūnijų sueigoms, kur turėjo būti perrinkti seniūnai ir kiti rankami pareigūnai.Tačiau naujoji valsčiaus valdžia išsilaikė tik tris savaites. 1905 XII 20 Žagarę užėmus baudžiamajam Osten Sakeno būriui, prasidėjo suėmimai. T. Vilkickas taip pat buvo suimtas⁶³. S. Danta išvengė suėmimo, kadangi emigravo į Ameriką. Šiokie tokie įvykiai, tiesa nelabai revoliuciški, 1906 m. spalio mėn. buvo ir Skaistgiryje. Šventadienį per muštynes nukentėjęs Reibinių kaimo gyventojas B. Drigotas su savo sėbru skaistgiriečiu latviu Janiu Lindermaniu Žagarėje Naryškino dvare stovėjusio dragūnų dalino viršininkui apskundė jį Skaistgirio aludėje sumušusius sugėrovus, kad tie „cicilikai“ norėję jį papjauti. Atvykę dragūnai suėmė Juozą ir Jurgį Paulauskus iš Alsių, Klemensą Tolkų iš Budraičių, Pranciškų Ginkų iš Ramoškių ir dar vieną ramoškietį, visus penkis atsivežė į Žagarę ir, būdami girti, nežmoniškai sumušė, atėmė pinigus, uždarė Naryškino vištidėje, iš kur po dviejų dienų paleido⁶⁴.

 

1914 m. miestelyje gyveno 339 žmonės.⁶⁵ Maždaug tuo metu sudarytame ir 1918 m. pakartotinai išleistame vokiečių kariniame žemėlapyje pavaizduotas 23 sodybas turintis Skaistgirio miestelis, kur pažymėta bažnyčia, kapinės, vėjo malūnas⁶⁶.

Pirmasis pasaulinis karas tarp Vokietijos ir Rusijos prasidėjo 1914 VIII 17, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją. 1915 m. liepos pradžioje vokiečiai iš Klaipėdos krašto pradėjo puolamąją Šiaulių-Rygos operaciją, kurios pasėkoje 1915 m. liepos mėn. pabaigoje užėmė Skaistgirio apylinkes⁶⁷. Nuo karinių operacijų jos nenukentėjo. Vokiečių okupacinė valdžia įvedė daugybę draudimų. Vietos gyventojams buvo uždrausta dalyvauti administracinių įstaigų darbe. Okupantai patys administravo visas vietinės valdžios įstaigas ir dvarus. Buvo uždrausta išvykti į kitas apskritis, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, priimti nepažįstamą žmogų nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais ir dviračiais, važinėti traukiniais. Gyventojai privalėjo sveikinti sutiktus vokiečių kareivius, nukeldami kepures. Valstiečiams nustatė labai dideles pieno, mėsos, kitų produktų ir žaliavų rekvizicijas. 15-60 metų darbingi vyrai buvo verčiami mokėti pagalvės mokestį, o valstiečiai – ir žemės mokestį. Buvo imami degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kiti mokesčiai. Dėl viso to gyventojai labai nuskurdo, gindamiesi nuo bado gaudė balandžius ir žvirblius, be to išplito infekcinės ligos, ypač dizenterija, padidėjo mirtingumas. Kiekviename kaime buvo paskiriamas bendruomenės viršininkas (Gemeindevorsteher), kuris privalėjo prižiūrėti, kad gyventojai vykdytų visas prievoles. Už pasipriešinimą ir įsakymų nevykdymą grėsė piniginės baudos, kalėjimas ir net mirties bausmė. Teismuose buvo vartojama tik vokiečių kalba. Vokiečių okupacinis režimas susilpnėjo dėl 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje ir revoliucinių nuotaikų Vokietijoje įtakos. 1918 m. pabaigoje vokiečiai pasitraukė be mūšių, todėl Skaistgirys ir jo apylinkės nenukentėjo. Tačiau tais metais siautėjo ginkluotos gaujos, kurios įsikūrė miškuose pasistatytose žeminėse. Gaujas sudarė nespėję pasitraukti rusų kariuomenės likučiai, pabėgėliai iš vokiečių nelaisvės bei prie jų prisiplakę vietos plėšikai.

 

 

Paskelbus Nepriklausomybę, Skaistgiryje, kaip ir visoje Lietuvoje, šeimininkavo vokiečiai. Pralaimėję karą, 1918 III 23 jie pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tik 1918 X 20 leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. 1918 XI 11 buvo sudaryta pirmoji A. Voldemaro vadovaujama vyriausybė, kuri tik 1919 I 1, Vokietijos kariuomenei atsitraukus, paskelbė perimanti vykdomąją valdžią. 1919 m. spalio mėn. Šiaurės Lietuvą užėmė bermontininkai, oficialiai – Rusijos vakarų armija, sudaryta iš provokiškos orientacijos baltagvardiečių (karo belaisvių) ir vokiečių karių. Jai vadovavo carinis generolas Pavelas Bermontas-Avalovas. Pirmieji daliniai iš Vokietijos 1919 V 30 d. buvo atgabenti į Latviją. Pagal Antantės planus ji privalėjo ginti Baltijos valstybes nuo Raudonosios armijos. Žinių apie jų veiklą Skaisgirio apylinkėse neišliko. Gal dėl to, kad iš čia bermontininkai pasitraukė lapkričio pabaigoje, netrukus po pralaimėtų Radviliškio kautynių.

 

1918 XII 7-8 įvyko Šiaulių apskrities miestų, parapijų ir valsčių atstovų suvažiavimas. Siekdami sukurti valsčių, jame dalyvavo Skaistgirio atstovai iš Reibinių ir Donylių kaimų Liudvikas Martynaitis, Antanas Prasčius ir Antanas Urbonas, kurie turėjo būsimo Skaistgirio valsčiaus komiteto 1918.XII.4 išduotą įgaliojimą⁶⁸. 1918 m. pabaigoje kairių pažiūrų stambaus (30 ha) Taučiūnų ūkininko sūnus Kostas Žlabys kartu su keliais bendraminčiais pradžios mokykloje sukvietė skaistgiriečių susirinkimą, kuriame buvo išrinkta Skaistgirio valsčiaus Darbininkų ir valstiečių taryba, kurios pirmininku tapo K. Žlabys, pavaduotoju siuvėjas L. Martynaitis, sekretore 1910 m. Mintaujos gimnaziją baigusi, 1915-1918 m. Skaistgiryje mokytojavusi Pranė Dantaitė (1905 m. revoliucijos dalyvio Stepono Dantos duktė), kasininku Julijonas Narvydas ir nare Monika Veikalaitė. Pokario bolševikinė propaganda, mėgino iš jų padaryti revoliucionierius, Žlabį pavadino komunistu ir bežemiu valstiečiu, kurį nužudė „buržuazijos tarnai“⁶⁹. Tačiau K. Žlabio ir jo tarybos siekis buvo ne revoliucija, bet noras turėti savo lietuvišką valdžią. Taryba paruošė medžiagą antros Skaistgirio ir Dvelaičių pradinių mokyklų statybai, įsteigė pradinę mokyklą Jurdaičiuose, o prie jos neraštingumo likvidavimo kursus suaugusiems, P. Dantaitė vakarais mokydavo suaugusius. K. Žlabys su grupe draugų areštavo kelis Bargavonės miške įsikūrusius plėšikus ir perdavė juos Joniškio milicijai. Tik keletą mėnesių egzistavusi pirmoji Skaistgirio valdžia jokių blogų darbų nepridarė, su bolševikais niekas nepasitraukė. Žlabį, 1919 VIII 3 naktį grįžtantį iš Mintaujos turgaus, užpuolė ir nužudė Bargavonės miško plėšikai⁷⁰. Žuvo ir tarybos sekretorė P. Dantaitė. Ją 1919 XI 13 nušovė bermontininkai, kai bandė nuo jų savivalės apginti į Meža muižės (dabar Augstkalnė, Latvija) malūną atvažiavusius kaimiečius.

 

1920 IX 21 Skaistgirio valsčių tikrino Šiaulių aps. valdybos valsčių instruktorius Kristupas Krankalis, kurio protokole pateikta šiek tiek žinių apie to meto valsčių. Valsčiuje buvo miestelis, 3 dvarai, 3 palivarkai, 30 kaimų ir 3 vienkiemiai, kuriuose gyveno 2817 gyventojų, valsčiaus plotas 10 672 dešimtinės. Sveikatos komisija nesudaryta, gydytojo, felčerių ir vaistinės nėra, o nuo liepos mėn. siautė dizenterija, nuo jos mirė apie 30 valsčiaus žmonių. Be to, jo akte nurodyta, kad1919 III 20 buvo išrinkta valsčiaus taryba ir sudaryta pirmoji valdyba (oficiali statistika anksčiau sudarytos K. Žlabio Darbininkų ir valstiečių tarybos neminėdavo). Joje buvo 8 asmenys: valdybos pirmininkas Marcijonas Šutkus, 52 m. amžiaus namų mokslo ūkininkas, pavaduotojas Klemensas Miknius, 52 m. namų mokslo mažažemis, sekretorius Stanislovas Rabikauskas, 28 m. darbininkas, baigęs liaudies mokyklą (nuo 1919.IX.1 Stasys Tupikas, 23 m., baigęs spec. prekybos mokyklos II klasę), iždininkas Kazimieras Kaikaris, 45 m. namų mokslo ūkininkas, valdybos nariai Juozas Morkūnas, Aleksandras Strockis, Antanas Dijokas, Tadas Matkus ir Kazimieras Bernotas. Be to buvo sukurta 2 narių milicija ir išrinkta 5 asmenų revizijos komisija – kunigas Juozas Čepėnas, Lukšytė, Danta, Antanas Šliažas ir Naudužas. Valsčius padalintas į 4 apylinkes: Skaistgirio, Dvelaičių, Krikštanų ir Jurdaičių, kurios tuomet buvo vadinamos apskritėlėmis. Atlyginimai pirmosios valsčiaus valdybos nariams už 1919 m. kovo-rugpjūčio mėn. buvo mokami rubliais, o už rugsėjo-lapkričio mėn. – auksinais⁷¹. Oficialiai Skaistgirio valsčius buvo įkurtas tik 1919 VII 26, kai buvo paskelbtas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, pagal kurį Šiaulių apskrityje buvo įkurta 19 valsčių⁷². 1920 II 12 posėdyje buvo išrinkta antroji 12 asmenų taryba, kuri viršaičiu vėl išrinko Marcijoną Šutkų, pavaduotoju buvusį K. Žlabio pavaduotoją Liudviką Martinaitį, 30 m. siuvėją (nuo kovo mėn. – Antaną Bijeiką, 40 m. mažažemį, namų mokslo), iždininku Antaną Šliažą, 50 m. ūkininką, baigusį liaudies mokyklą; išrinkta 3 asmenų revizijos komisija – Juozas Čepėnas, Stasys Strockis ir Jonas Tautvaišas. 1920 m. balandžio mėn. vykusiame trečiame posėdyje Tarybos pirmininku išrinktas Stasys Jasaitis, 29 m. ūkininkas, baigęs liaudies mokyklą, pavaduotoju Jonas Ramonas, 33 m. bežemis, namų mokslo. Į revizijos komisiją išrinkti Juozas Čepėnas, Stasys Strockis ir Jonas Tautvaišas⁷³.Viršaitis M. Šutkus 1920 XI 20 Vidaus reikalų ministerijai pranešė, kad Skaistgiryje yra trys gatvės: Žagarės, kurioje yra 7 gyvenamieji namai, Joniškio – 19 namų ir Gruzdžių – 5 namai⁷⁴.Tuo metu Skaistgirio valsčiuje buvo 3223 gyventojai: 2976 lietuviai, 189 latviai, 97 rusai, 54 lenkai, 4 vokiečiai ir 3 žydai⁷⁵. 1921.VII.20 viršaičiu išrinktas Steponas Danta, pavaduotoju – Marcijonas Ginkus, atstovu į apskrities tarybą – S. Danta⁷⁶.

 

1922 IX 5 Skaistgiryje įkurta III eilės pašto agentūra, kuri 1925 IX 1 buvo pakelta į II eilės agentūrą. Pirmasis jos vedėjas Antanas Čičinskas išdirbo iki 1925 VII 1. 1925 VII 15 vedėju paskirtas 2 progimnazijos klases baigęs Edvardas Stankus, kuris 1927 IX 27 buvo suimtas už dolerių vogimą iš laiškų. 1927 X 23 agentūros vedėju paskirtas iš Budraičių kilęs, bet tuo metu Liliškėse gyvenęs Vincas Norvaišas, kuris 1920 VIII 19 – 1923 II 5 buvo tarnavęs 10 pėst. Marijampolės pulko Ryšių komandoje. 1928 VI 16 agentūra pakelta į I eilės pašto agentūrą. 1937 VI 1 pašto agentūra persikėlė į Kazimiero Mačiulio pasistatytą namą. 1937 VI 16 agentūra pakeičiama į VII eilės pašto įstaigą ir nuo tos dienos V. Norvaišas atleidžiamas. Pašto viršininku paskiriamas Aleksas Pundzevičius, o laiškininku – Aleksas Mačiulevičius, Toks pašto statusas išliko iki pirmosios bolševikų okupacijos⁷⁷.Jame veikė telefonų komutatorius, kuris darbo dienomis dirbo 8 valandas, o nedarbo – 3. Be pašto komutatoriaus, kurio Nr. 1, valsčiuje buvo 10 abonentų: klebonas Jonas Čiuberkis – Nr. 2, valsčiaus savivaldybė – 3, policijos nuovada – 4, Jurdaičių auklėjimo įstaiga – 5, Skaistgirio girininkija Reibiniškių kaime – 6, Jurdaičių girininkija – 7, Vaidminių pradžios mokykla – 8, žemės ūkio kooperatyvas – 9, pašto viršininko butas – 10, viešas pasikalbėjimo punktas Vinco Norvaišo parduotuvėje Šluostikių km – 11⁷⁸.

 

1922 m. vasarą buvo iškilęs Skaistgirio valsčiaus likvidavimo klausimas, kai Domeikių, Maželių, Dvelaičių, Bičiušių, Kyburių, Mančių, Toliočių, Endriškių, Normančių, Gimbūčių ir Lankaičių kaimų gyventojai Šiaulių apskrities valdybai pateikė prašymus juos vėl priskirti Žagarės valsčiui, kur yra vaistinės, gydytojai ir t.t. Skaistgirio valsčiaus taryba (1922 VII 19 protokolas Nr. 8) ir Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentas (1922 IX 8 raštas Šiaulių aps. valdybai) tam nepritarė⁷⁹.Valsčiaus likvidavimo klausimas dar kartą iškeltas 1934 m. 1934 XI 5 Šiaulių apskrities raštu Skaistgirio viršaitis buvo įpareigotas per 10 dienų sušaukti seniūnijų krivules dėl valsčiaus likvidavimo ar palikimo. Tik Skaistgirio ir Ramoškių seniūnijų sueigos nusprendė, kad naikinti nereikia, Maželių nieko nenusprendė, o Alsių, Lankaičių, Gimbūčių, Kyburių ir Toliočių seniūnijų sueigos nusprendė, kad reikia naikinti⁸⁰. Tačiau valsčius ir šį kartą išliko.

 

Pagal Steigiamojo Seimo 1922.II.25 priimtą ir 1922.IV.3 paskelbtą Žemės reformos įstatymą dvarų žemės viršijančios nustatytą 80 ha (nuo 1929 m. – 150 ha) normą buvo nusavintos ir priskirtos valstybės žemių fondui. Tuo pačiu metu buvo suvalstybinti visi miškai, didesni kaip 25 ha. Vėliau tos žemės buvo išdalintos Lietuvos savanoriams ir bežemiams. Skaistgirio valsčiuje tuomet buvo 7 dvarai ir palivarkai, kurių žemės plotas viršijo nustatytą normą. Tai Baisogalos dvaro savininkui Vladislovui Komarui priklausę Jurdaičiai (1620 ha), Teodoros Bergman Butniūnai (246 ha), Jono Berzinio Dubovka (140 ha), Žagarės dvaro savininkui Georgijui Naryškinui (mirusio Aleksandro Naryškino brolis) priklausę Bijeikiai (130 ha, nuomojo Kristupas Rapas), Dimitrija (50 ha, nuomojo Jokūbas Dimišauskis), Jankūnai (250 ha) ir Žeimiai (1767 ha) bei Igno Kymanto dalis Žeimių dvaro (200 ha)⁸¹. Yra nuoroda, kad 40 dešimtinių Obelynės palivarką nuomojo Feliksas Bijevičius⁸².Dvarininkai, žinodami apie artėjančią žemės reformą, pradėjo išpardavinėti miškus. Komaras dalį Jurdaičių dvarui priklausiusių miškų 1921.IV.28 pardavė Kaplanui⁸³. Pažymėtina, kad 1922 m. nebuvo išsiskirstę į vienkiemius ir ūkininkavo prorėžiuose 14 Skaistgirio apylinkių kaimų: Alseliai, Domeikiai, Dvelaitėliai, Endriškiai, Kemsiai, Krikštanai, Lankaičiai, Maželiai, Ramoškiai, Reibiniai, Skaistgirys, Taučiūnai, Taučiūnėliai ir Toliočiai⁸⁴.Vykdant 1922 m. paskelbtą žemės reformą, Šiaulių apskrities Žemės tvarkymo komisija 1926-1930 m. į vienkiemius išskirstė Kemsių, Lankaičių, Maželių, Reibinių, Taučiūnų ir Toliočių kaimus⁸⁵.Kiti kaimai išskirstyti per sekančius 5-6 metus. 1923 VIII 15 viršaičiu išrinktas Steponas Danta, sekretoriumi A. Ulpa⁸⁶.

 

1923 IX 17 buvo atliktas Lietuvos gyventojų surašymas. Skaistgirio valsčiaus duomenys pateikiami lentelėje⁸⁷.

 

 

Iš viso valsčiuje buvo 43 apgyventos vietos, jose 644 kiemai ir gyveno 3514 gyventojų, iš jų 1663 vyrai ir 1815 moterų; valsčiaus plotas 148 km², tankumas – 27,7 gyventojai viename km². Iš 1663 vyrų 937 mokėjo skaityti ir rašyti, 214 tik skaityti, o 512 buvo visai beraščiai. Iš 1851 moters 875 skaitė ir rašė, 372 tik skaitė, o 604 buvo beraštės. Iš 258 berniukų, kurių amžius 7-13 metų, 117 skaitė ir rašė, o 18 tik skaitė, iš 234 to paties amžiaus mergaičių 86 skaitė ir rašė, o 15 tik skaitė. 3266 gyventojai (1548 vyrai ir 1718 moterų) – 92,94 % buvo lietuviai, 78 vyrai ir 90 moterų – 4,78 % latviai, 23 vyrai ir 20 moterų – 1,22 % rusai, 12 vyrų ir 22 moterys – 0,97 % lenkai ir 2 vyrai ir 1 moteris – 0,09 % žydai.

 

1927 m. rugpjūčio mėn. viršaičiu išrinktas Aleksas Vaitiekaitis, sekretoriumi Kostas Šiukšteris⁸⁸.1927 m. valsčiuje buvo 21,685 km I rūšies ir 50,0 km II rūšies kelių, 74 mediniai tiltai, iš 73 1-5 m ilgio ir vienas daugiau nei 5 m bei 29 betoninės 1-5 m ilgio pralaidos⁸⁹.

 

Kadangi po karo aplinkiniuose miškuose buvo plėšikų, dar 1919.III.20 buvo įkurta 2 narių milicija, kuriems buvo mokami atlyginimai pinigais ir natūra, aprūpinami pastotimis. 1920 m. buvo priimtas Milicijos įstatymas, 1924 m. milicija oficialiai pervardyta į policiją⁹⁰.1925 m. Skaistgirio policijai patruliavimui paskirtas žirgas, 1926 m. jam pastatytas tvartas, buvo daboklė, areštuotiems duodami pinigai maistui⁹¹. 1929 m. eidamas pareigas nuo plečkaitininkų rankos žuvo policininkas Beleckas. Žuvimo vieta netoli Reibinių km. buvo įamžinta nedideliu stovėjusiu kelkraštyje granito akmens paminklu su įrašu: „Čia nuo tėvynės priešo rankos eidamas tarnybos pareigas žuvo policininkas Beleckas“. Pokario metais sovietinė valdžia paminklą sunaikino. 1930 m. buvo įkurta Skaitgirio policijos nuovada. Nuovados viršininkais dirbo Adomaitis, Zelionka, Anicetas Audzevičius, Vladas Miniotas, pavaduotoju vachmistras Liudas Tijūnėlis. Prie valsčiaus savivaldybės buvo vieno kambario daboklė, kur nuovados viršininko nubausti iki 5 parų arešto atlikdavo bausmę. Areštantai dienos metu be atlyginimo dirbdavo viešuosius darbus – šluodavo aikštę ir šaligatvius, valydavo tualetus, skaldydavo malkas. Be to, pas Daujočių ūkininką Bernotą buvo pasienio policijos punktas, kurio policininkai Martinkus, Morkūnas ir Žvirblis saugojo maždaug 5,2 km sienos su Latviją ruožą tarp Vilkijos ir Kivės upių. Darbo jie turėjo daug, kadangi kontrabandininkai iš Latvijos nešdavo radijo aparatus, jų detales, baterijas ir kitas kontrabandines prekes, bet labiausiai degtukus, kurie ten buvo daugiau nei du kartus pigesni⁹².

 

1930 m. viršaitis buvo Stasys Jasaitis iš Budraičių, o sekretoriumi Kostas Šiukšteris. Viršaičio 1930 m. sudarytame ir pasirašytame sąraše išvardinti visų valsčiaus prekybos ir pramonės įstaigų savininkai. Vėjo malūnus turėjo Vincas Arlauskas Maželiuose, Jonas Rudauskas Kemsiuose, Petras Navickas Kyburiuose, Vilius Zeltinis Dvelaičiuose, Lionginas Paulauskas Alsiuose ir sėkmingiausias malūnininkas vokiečių tautybės Bernardas Tesnau Skaistgiryje. Garo malūnus turėjo Juozas Džiugys Reibiniuose ir Stasys Jasaitis Endriškiuose; motorinius malūnus – Kazys Kaikaris Dvelaičiuose, Stasys Strockis Budraičiuose, Pranas Narvydas Budraičiuose (kurį vėliau valdė R. Eglinskis); lentpjūves – Stasys Jasaitis Endriškiuose ir Stasys Strockis Budraičiuose; mėsos stalą – M. Zeltinienė Dvelaičiuose; arbatines – Jurgis Baltrušaitis ir Simas Keršis Skaistgiryje; krautuves – Marcijonas Šinickas Reibiniuose, J. Balsevičius ir Vincė Savickaitė Kyburiuose, Jokūbas Podėnas ir Teresė Podėnienė Skaistgiryje⁹³. Pažymėtina, kad penki vėjiniai malūnai buvo pastatyti tarpukario metu ir tik Skaistgiryje vėjinis malūnas stovėjo dar prieš I pasaulinį karą. Iš kitos pusės neliko prieš šį karą buvusių vėjinių malūnų Budraičiuose, Gimbūčiuose, Maldeniuose, Mančiuose, Normantėliuose, Reibiniuose, Šluostikiuose ir Toliotėliuose⁹⁴. Kuliamąsias mašinas turėjo Antanas Čičinskas iš Liliškių, Stasys Kalendra iš Domeikių, Juozas Mačiulis iš Skaistgirio, Stasys Norvaišas iš Lankaičių, Jonas Pranciulis iš Taučiūnų, Juozas Pranys iš Normančių, Stasys Strockis iš Budraičių, Pranas Vilčiauskas iš Gimbūčių, Žukas iš Bargavonių.

 

1932 II 9 valsčiaus tarybos nariai viršaičio padėjėjas Antanas Bijeika, Stasys Šimaitis, Povilas Kalendra, Juozas Narvydas, Kazys Kirvelis, Antanas Čičinskas, Marcius Urmonas ir Stasys Jasaitis, viešai balsuodami vienbalsiai pareiškė nepasitikėjimą viršaičiui Kaziui Tolkui už 1428,95 Lt valstybės pinigų išeikvojimą⁹⁵.

 

1930 IV 13 Antano Čičinsko namuose įvykusiame susirinkime buvo įsteigta Skaistgirio ugniagesių draugija, kuri 1930 m. pabaigoje įsigijo rankinį siurblį ir trimitą, į gaisrus važiuodavo ir vandenį veždavo ūkininkų arkliais⁹⁶. Valdybos pirmininku išrinktas A. Čičinskas, sekretoriumi T. Danta. 1936 X 30 d. Vidaus reikalų ministerija patvirtino Skaistgirio savanorių ugniagesių draugiją ir įrašė į draugijų registrą. 1937-1941 m. draugijos pirmininkas buvo Vladas Kaikaris. 1940.I.1 draugijoje buvo trys skyriai: Skaistgirio skyriaus viršininku buvo Pranas Alsys, Dvelaičių – Aleksas Radickas, Jurdaičių-Kyburių – Juozas Jurevičius⁹⁷.

 

1932 m. Skaistgirio valsčiui priklausė 37 kaimai, 3 vienkiemiai ir miestelis. Jie buvo priskirti 8 seniūnijoms: Alsių (Alsių, Alselių, Daujočių, Dvelaičių, Dvelaitėlių kaimai) – seniūnas Augustas Tautvaišas, padėjėjas Kazys Kaikaris; Gimbūčių (Bijeikių, Gimbūčių, Normančių, Normantėlių, Reibiniškių kaimai) – seniūnas Kazys Kirvelis, padėjėjas Pranas Kilčiauskas; Kyburių (Bilžių, Endriškių, Jurdaičių, Kyburių kaimai) – seniūnas Edvardas Naudužas, padėjėjas Stasys Šimaitis; Lankaičių (Donylių, Lankaičių, Trumpaičių, Vaidminių kaimai) – seniūnas Juozas Narvydas, padėjėjas Vincas Norvaiša; Maželių (Biliūnų, Domeikių, Krikštanų, Kušliškių, Maželių, Žeimių kaimai) – seniūnas Jeronimas Drigotas, padėjėjas Julius Montrimas; Ramoškių (Bargavonių, Liliškių, Ramoškių, Strazdelių kaimai bei Rokvėnų ir Vilkickų vienkiemiai) – seniūnas Vladas Radvilas, padėjėjas Jonas Šimaitis; Skaistgirio (Budraičių, Kemsių, Reibinių, Taučiūnų, Taučiūnėlių kaimai bei Skaistgirio miestelis) – seniūnas Marcijonas Šinickas, padėjėjas Juozas Džiugys; Toliočių (Bičiušių, Mančių, Toliočių, Toliotėlių kaimai bei Obelynės vienkiemis) – seniūnas Marcius Urmonas, padėjėjas Juozas Naudužas⁹⁸. Seniūnai ir jų padėjėjai buvo renkami kas trys metai visuotiniame seniūnijos gyventojų susirinkime. 1933-1934 m. viršaitis buvo K. Kaikaris, sekretorius Pranas Lengvenis.

 

1922 IX 3 įvyko steigiamasis Žemės ūkiodraugijos susirinkimas, kuriame valdybos pirmininku išrinktas K. Čerpinskis, sekretoriumi Steponas Danta, iždininku Stasys Strockis, nariais Antanas Ulpa ir J. Viliūnas. Draugijos tikslai buvo javų pardavimas kooperacijos būdu be perpirkėjų, gyvulių veislės gerinimas⁹⁹. 1925 II 15 įvyko vietinė kooperacijos šventė, kurios metu klebonas J. Čiuberkis pašventino į naujas patalpas persikėlusią vartotojų b-vės Varpas krautuvę. Žemės ūkio draugija veikė iki 1932 m., paskutinis jos vadovas buvo Steponas Danta. Iki 1928 m. Skaistgiryje buvo pieninė¹⁰⁰. Valsčiuje buvo įkurtas Lietuvos galvijų auginimo ir kontrolės ratelių sąjungos Skaistgirio ratelis, kuris rūpinosi galvijų bandos gerinimu, pieningesnių ir riebesnį pieną duodančių karvių atranka ir veisimu. 1937 m. Skaistgirio ratelio nariais buvo J. Ramanauskas iš Bijeikių, St. Danta, St. Jasaitis ir St. Strockis iš Budraičių, K. Beleckas, K. Kaikaris, K. Paravinskas ir J. Rubašius iš Dvelaičių, A. Jurevičius iš Gimbūčių, St. Doviltis ir Kl. Leveika iš Lankaičių, J. Kardinskas iš Maželių, Vl. Žlabys iš Taučiūnų ir I. Vilkickienė iš Vilkickų. Būrelio pirmininkas buvo Steponas Danta, o kontrolasistentas J. Vilys, kuris periodiškai tikrindavo būrelio narių karvių išmilžius, pieno riebumą ir švarumą¹⁰¹.

 

Šaulių sąjungos Skaistgirio būrys įsikūrė 1921 m. gegužės mėn. 1921 XI 20 būrio vadu paskirtas Pranas Jasaitis. Yra žinių ir apie ketvirtojo dešimtmečio antros pusės 27-to Skaistgirio šaulių būrio vadus. 1935 VIII 31 būrio vadu paskirtas iš kariuomenės 1925 XII 12 į atsargą išėjęs jaun. puskarininkis, pradinės mokyklos mokytojas Benediktas Buožius, 1936 I 1 – į atsargą 1935 X 29 išėjęs grandinis Jonas Viliūnas, 1936 IX 10 – į atsargą 1926 IV 1 išėjęs vyresn. puskarininkis Anicetas Audzevičius, 1937 X 1 – į atsargą 1931 X 31 išėjęs jaun. leitenantas Juozas Tamulionis, 1938 V 16 – vėl B. Buožius, o nuo 1938 X 14 į atsargą 1925 XII išėjęs puskarininkis Vladas Miniotas¹⁰².1938 XII 30 pašto viršininkas jaun. puskarininkis Aleksas Pundzevičius skiriamas Skaistgirio būrio I skyriaus vadu, o Tadas Danta – II skyriaus vadu¹⁰³.

 

1930 m. valsčiuje veikė Pavasarininkų (vadovas A. Baltrušaitis), šv. Cecilijos (vadovas V. Radvilas) ir Ūkininkų Vienybės (vadovas St. Danta) visuomeninės organizacijos. Skaistgiryje būdavo trys metiniai jomarkai – pirmą šiokiadienį po šv. Jurgio (IV 23), po V 13 ir po šv. Martyno (X 11)¹⁰⁴. Paminėtinas muzikanto ir fotografo Adolfo Tautvaišo suburtas Jurdaičių nepilnamečių pataisos namų pučiamųjų orkestras, kuris su pasisekimu koncertavo Aviacijos dienos šventėje, vykusioje 1938 VIII 15 per Roko atlaidus Gruzdžiuose¹⁰⁵.

 

1936 m. viršaičiu tapo Antanas Bijeika, o sekretoriumi Pranas Lengvenis, kurie pareigose išsilaikė iki pat okupacijos 1940 VI 15. 1940 m. Skaistgiryje buvo 180 gyventojų, o Joniškio dekanatui priklausiusioje Skaistgirio parapijoje – apie 3 400 parapijiečių¹⁰⁶.

 

 

1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Lietuvą, liepos 21 d. paskelbta LTSR, o rugpjūčio 3 d. ji „priimta“ į TSRS. Tačiau Lietuvos sutarybinimas prasidėjo iš karto po okupacijos. Birželio 19 d. Saugumo departamento direktoriumi paskirtas A. Sniečkus, o Vidaus reikalų ministru M. Gedvilas, liepos 1 d. paleistas Seimas, liepos 11d. sustabdyta Šaulių sąjungos veikla. 1940 VI 15 Skaistgirio valsčiaus viršaičiu tapo Klemas Grinius, sekretoriumi laikinai išliko Pranas Lengvenis.

 

Rugpjūčio 14 d. vietoj seniūnijų valsčiuje, kurio teritorija tuo metu buvo 155 km², buvo sudarytos 7 apylinkės¹⁰⁷.

 

1940 VII 22 paskelbta ir liepos-rugpjūčio mėn. įvykdyta pirmoji tarybinė žemės reforma. Iš 80 Skaistgirio valsčiaus ūkininkų, kurie turėjo daugiau nei 30 ha, viršnormis buvo konfiskuotas. Stambiausi žemvaldžiai buvo: Vilkickų vienkiemio savininkė Ieva Vilkickienė (65 ha), Rokvėnų vienkiemio savininkas Romanas Čerpinskas (65 ha), Toliočių ūkininkai Martynas Daukša (58,72 ha) ir Kazys Valančius (51,30 ha), Lionginas Paulauskas iš Alsių (54,35 ha), Kazys Kaikaris (80,44 ha), Aleksas Kauneckas (52,00 ha), Juris Petersonas (58,36 ha) ir Juozas Rubašius (52,82 ha) iš Dvelaičių, Kazys Mandeikis iš Kemsių (50,33 ha), Juozas Stasiulis iš Lankaičių (62,81 ha) bei Teisingumo ministerijai priklausęs Jurdaičių nepilnamečių kolonijos ūkis (80,05 ha). 1045,25 ha konfiskuotos žemės buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams¹⁰⁸.

 

1940 VIII 26 Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyrius Skaistgirio savanorių ugniagesių draugijai leido veikti toliau. Išliko Skaistgirio, Dvelaičių ir Maželių skyriai, o Jurdaičių-Kyburių skyrius padalintas į savarankiškus Jurdaičių ir Kyburių skyrius. 1940 m. rugsėjo mėn. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Stankevičius, o sekretoriumi P. Lengvenis.

 

1941 VI 14 iš Skaistgirio valsčiaus buvo ištremtos 5 šeimos, 17 asmenų. Tai 1932-1941 m. Skaistgirio valsčiaus sekretorius Pranas Lengvenis¹⁰⁹; ūkininkas Kazys Kaikaris, jo žmona Veronika ir sūnus Vladas iš Dvelaičių; Joana Karvelienė, jos dukterys Jonė ir Julija iš Jurdaičių; P. Lengvenio žmona Ona, dukterys Genė, Irena bei Vanda; Liudvika Marunienė iš Trumpaičių; Rapolas Stanevičius, žmona Eleonora, sūnus Saulius ir dukterys Jūratė bei Nijolė iš Valiūnų¹¹⁰.

 

1941 m. Skaistgiryje veikė Lietuvos Aktyvistų Fronto būrys, birželio pabaigoje pašalinęs bolševikų administraciją ir greitai atstatęs tvarką. Jo nariams buvo įteikti pažymėjimai, 15 iš jų turėjo ginklus. 1941.VI.29 viršaičiu tapo Stasys Strockis, sekretoriumi Antanas Šležas. 1942-1944.VII.13 viršaičiu buvo Grybauskas, sekretoriumi Murniekas.

 

II pasaulinio karo metais Skaistgirys ir jo apylinkės nenukentėjo. Karo pradžioje vokiečiai čia atžygiavo 1941.VI.29, kai Raudonoji armija jau buvo pasitraukusi, o jos daliniai 1944 m. vėl užėmė Skaistgirį, kai čia jau nebebuvo vokiečių.

 

 

Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto 51 armijos ir 5 gvardijos tankų armijos daliniai 1944 VII 28 užėmė Joniškį bei Skaistgirį ir nužygiavo į Žagarę, kurią užėmė 1944 VII 29¹¹¹. 1944 m. rugpjūčio mėn. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Jonas Radišauskas, sekretoriumi J. Vipartas.

 

Po to vykusios didvyriškos ir tragiškos partizaninio pasipriešinimo bei skaudžios tremčių istorijos aptariamos kituose knygos skyriuose.

 

Skaistgirio bibliotekos pirmtake galima laikyti Skaistgirio klubą-skaityklą, kuri buvo įkurta 1940 m. rudenį, į ją sunešus nacionalizuotų visuomeninių organizacijų bibliotekėles. Skaityklai vadovavo reibinietis Apolinaras Janušauskas. Vokiečių okupacijos metu skaitykla buvo uždaryta, knygas išsidalino gyventojai. 1946 m. skaitykla buvo atkurta. 1953 m. buvo įkurta Skaistgirio biblioteka, kuriai vadovavo Genovaitė Juškutė. Vėliau vedėjavo Bronė Byčiūtė, Aldona Čepaitytė, Lionė Jasutytė, Stasys Vaitiekūnas, nuo 1961 m. – Stasė Baltrušaitytė-Lekienė, nuo 1963 m. – Augustina Vaitiekūnienė, o nuo 1965 m. sausio mėn. iki dabar – Veronika-Rimutė Batavičiūtė-Bilienė. Jos vadovaujama biblioteka išvystė intensyvią kultūrinę, šviečiamąją ir kraštotyrinę veiklą. Pirmiausia buvo perredaguoti bibliotekos katalogai, sudaryta bendroji laikraščių ir žurnalų straipsnių, recenzijų, kraštotyros katalogai. Nuo 1968 m. čia nuolat vyksta kultūros dienos, susitikimai su įžymiais rašytojais ir aktoriais¹¹².

 

1945 m. buvo atlikta antroji tarybinė žemės ūkio reforma, kurios metu konfiskuotas 122 ūkininkų žemės 30 ha viršnormis buvo patobulintas taip, kad paliekamos žemės plotas buvo dažniausiai neviršijo 20 ha, o pačių geriausių žemių savininkams paliko tik po 15-16 ha. 1946 m. atlikta dar viena „reforma“ – buvo konfiskuota visa 15 „banditinių“ ūkių žemė, trobesiai, gyvuliai ir žemės inventorius tų ūkininkų, kurie arba jų šeimos nariai buvo pasitraukę į vakarus, išėję partizanauti arba suimti. Į tą sąrašą pateko Jono Čerkausko (47,80 ha) ir Prano Remeikos (12,92) iš Alsių, Stasio Strockio (34,00) ir Juozo Zalogos (27,88) iš Budraičių, Alekso Remeikos (34,69) iš Domeikių, Jono Golperto (40,41) iš Dvelaičių, Prano Gunčio (37,17), Kazio Mandeikio (50,33) ir Jono Rudausko (28,68) iš Kemsių, Felikso Rudamensko (22,72) iš Krikštanų, Zigmo ir Kosto Leveikų (37,65), Stasio Norvaišo (41,06) ir Petro Rakščio (36,39) iš Lankaičių bei Kazio Dijoko (14,00 ha) iš Žeimių ūkiai¹¹³.

 

1945 metais Skaistgirio savanorių ugniagesių komandai ėmė vadovauti grįžęs iš karo Augustinas Jasotis. 1975 m. įkurtas Atraminis priešgaisrinis punktas, kuriame pradėta budėti visą parą¹¹⁴.

 

1948 m. Skaistgirio karjere pradėtas kasti dolomitas, kuris buvo naudojamas kelių tiesimui ir dirvų kalkinimui. Kiek vėliau Mūšos tyrelio durpyne pradėtos kasti durpės. Kasimas suintensyvėjo 1965 m., kai vakariniame Jankūnų pakraštyje buvo pastatyta durpių įmonė, kuri gamino trupinines durpes kraikui. Ypač intensyviai durpės buvo kasamos devintame dešimtmetyje.

 

1950 m. birželio 20 d. įkurtas Žagarės rajonas, į kurio sudėtį įėjo trys apylinkės, kurių teritorija iki tol priklausė panaikintam Skaistgirio valsčiui. 86,65 km² ploto Skaistgirio apylinkei buvo priskirtos 26 vietovės – Alselių, Alsių, Bargavonių, Bijeikių, Budraičių, Daujočių, Donylių, Dvelaičių, Dvelaitėlių, Gimbūčių, Kemsių, Krikštanų, Lankaičių, Liliškių, Normančių, Normantėlių, Ramoškių, Reibiniškių, Reibinių, Strazdelių, Taučiūnėlių, Taučiūnų ir Vaidminų kaimai, Skaistgirio miestelis bei Vilkickų vienkiemis. 47,1 km² ploto Toliočių apylinkei, kurios centras buvo Jurdaičiuose, buvo priskirti Bičiušių, Bilžių, Endriškių, Jankūnų, Jurdaičių, Kyburių, Mančių, Rimšelių, Toliočių, Toliotėlių ir Trumpaičių kaimai bei Šliomiškių vienkiemis. 45 km² ploto Maželių apylinkei buvo priskirti Biliūnų, Domeikių, Maželių ir Žeimių kaimai bei Dameliai, Juškaičiai ir Tulniai, kurie anksčiau priklausė Žagarės valsčiui¹¹⁵.Po valsčiaus panaikinimo Skaistgirio apylinkės pirmininku dirbo Ignas Zapčenka, buvęs paskutinis Skaistgirio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas. Vėliau apylinkei vadovavo Ona Mundrienė, Edvardas Gražys, Augustina Biruvienė, o nuo 1987 m. Virginija Kaikarienė.

 

Remiantis VKP(b) CK 1947.V.21 ir LKP CK 1948.III.20 nutarimais, 1948 m. pradėti kurti kolūkiai. 1958 m., kai visi Skaistgirio apylinkių kaimai jau buvo sukolūkinti, čia buvo Pergalės (Skaistgirio), Spartuolio (Reibinių), Kyburių, Jankūnų, Vilkijos (Maželių) ir Paryžiaus komunos (Šluostikių) kolūkiai ir nebuvo nei vieno tarybinio ūkio¹¹⁶.1969 m. buvo Pergalės, Reibinių, Spartuolio, Vilkijos bei Jankūnų kolūkiai ir Ąžuolynės tarybinis ūkis, turėjęs Ąžuolynės, Buivydžių, Kyburių, Maldenių, Mergiūnų ir Tausėnų skyrius¹¹⁷.

 

Pergalės kolūkis įkurtas 1948 II 26. Jo pirmininku tapo Jonas Viliūnas, buvęs 35,18 ha Skaistgirio ūkininkas, Lietuvos kariuomenės grandinis, Lietuvos šaulių sąjungos narys, kurį laiką Skaistgirio šaulių būrio vadas, į Rusijos kariuomenę mobilizuotas ir 1944-1945 m. kare dalyvavęs kareivis. J. Viliūnas pirmininkavo iki pat išėjimo į pensiją 1979 m. su 5 metų pertrauka. Iš pradžių į kolūkį buvo suburti 35 Skaistgirio ir Taučiūnų ūkininkai. Į kolūkio valdybą buvo išrinkti Juozas Drigotas, Julius Čižauskas, Aleksas Vaitiekaitis, Pranas Alsys ir Klemas Vaitiekūnas. Kolūkiui priklausė 250 ha žemės, 20 arklių, keletas vežimų, 100 centnerių įvairios sėklos. 1949 m. į kolūkį įsijungė 60 šeimų iš Donylių ir Liliškių kaimų. Tuomet kolūkio žemių plotas išaugo iki 884 ha, jam priklausė daugiau nei 90 valstiečių šeimų. 1950 m. vasario mėn. į kolūkio valdybą buvo išrinkti J. Viliūnas, K. Vaitiekūnas, S. Džiugytė, A. Vitkevičius ir A. Keturakis¹¹⁸.1950 m. pradėtas kolūkių stambinimas, prie Pergalės kolūkio buvo prijungti kaimyniniai visiškai nusigyvenę Ždanovo vardo ir Socialistiniu kelių, žemių plotas išaugo iki 2 100 ha. 1953 m. pavasarį prijungti Naujo kelio ir Lenino keliu kolūkiai. Tuomet kolūkyje buvo 411 kolūkinių kiemų, kuriuose gyveno 1 098 gyventojai, tarp jų 539 darbingi kolūkiečiai. Žemės plotas išaugo iki 5 370 ha, tarp jų 4 236 ha ariamos, 47 ha sodų, 190 ha ganyklų. Pirmininku tapo Socialistinio darbo didvyris Klemas Vaitiekūnas¹¹⁹. J. Viliūnas, pasisakęs prieš stambinimą, buvo pašalintas iš pareigų. Ir iš tikro toks didelis ūkis nepasiteisino. 1958 m. iš kai kurių atsiskyrusių kaimų buvo sudaryti nauji Šaltinio ir Tėvynės kolūkiai. Likusio Pergalės kolūkio, pirmininku vėl buvo išrinktas J. Viliūnas. Ekonomiškai sustiprėjęs kolūkis vėliau vėl sustambėjo, kai prie jo buvo prijungti Reibinių, Kemsių, Ramoškių, Alsių, Lankaičių kaimai. Tuomet Pergalės kolūkis tapo didžiausiu ūkiu Joniškio rajone. Jo bendras plotas buvo 6976 ha, iš jų 6091 ha žemės naudmenų, 4376 ha ariamos žemės. Drenažu nusausinta 89,7% bendro ploto, 92,2% ariamosios žemės. Žemės įvertintos 54,5 ekonominio, 51,4 boniteto balo¹²⁰.

 

Skaisgirio plėtrą ir sėkmę lėmė apgalvotas Pergalės kolūkio pirmininko J. Viliūno ūkininkavimas ir kryptingas gyvenvietės vystymas bei tvarkymas. 1965 m. Skaistgirys kaip geriausiai tvarkoma gyvenvietė įrašytas į tuometinės Lietuvos TSR respublikinę žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos garbės knygą, o kolūkis apdovanotas Raudonąją vėliavą. 1966 ir 1967 m. Skaistgirys taip pat pripažintas geriausia ir tvarkingiausia kolūkio gyvenviete respublikoje, 1969 m. – eksperimentine pavyzdine gyvenviete. Jos patyrimas turėjo būti panaudotas visuose Lietuvos rajonuose. 1975 m. Visasąjunginėse apžiūroje konkurse gyvenvietė apdovanota Tarybų Sąjungos Liaudies ūkio laimėjimų parodos I laipsnio diplomu. Tradicines medines tvoras tarp atskirų namų ir gatvės pakeitė gyvatvorės. 1975 m. Visasąjunginėje apžiūroje – konkurse ji gavo Tarybų Sąjungos Liaudies ūkio laimėjimų parodos I laipsnio diplomą. J. Viliūnui, o nuo 1979 m. jį pakeitusiam Jonui Lingiui vadovaujant, Skaistgiryje buvo pastatyti zoniniai kultūros namai su 400 vietų sale, biblioteka, kino stacionaru ir apylinkės taryba, 330 vietų vidurinė mokykla, 72 vietų bendrabutis su 40 vietų valgykla, 90 vietų vaikų darželis-lopšelis, 20 vietų pirtis su skalbykla, buitinio aptarnavimo paviljonas, 2a. parduotuvė, 8 ir 6 butų dviaukščiai gyvenamieji namai mokytojams ir tarnautojams. Pastatyti gamybiniai pastatai: 200 vietų karvidė, 100 vietų veršidė, 500 tonų grūdų sandėlis, 500 tonų šakniavaisių sandėlis, du šienainio bokštai, technikos kiemas, vandens bokštas ir gręžtiniai šuliniai. Intensyviai statėsi individualūs sodybiniai namai su ūkiniais pastatais, nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, pastatyti kanalizacijos valymo įrenginiai, dauguma gatvių asfaltuotos, tvoras pakeitė gyvatvorės, įrengtas 8 ha ploto kultūros ir poilsio parkas, kuriam 2007 m. suteiktas Jono Viliūno vardas. Fermos, technikos kiemai ir kiti gamybinės paskirties pastatai buvo pastatyti ir kituose kolūkiui priklausiusiuose kaimuose.

 

Dera paminėti skaistgiriečių meilę futbolui. Pirmąsias draugiškas rungtynes Skaistgirio ugniagesių Gaisro komanda žaidė 1932 VIII 23 su Gruzdžių LDS ir jas laimėjo rezultatu 3:2. Tačiau daugiausiai pergalių ir aukščiausius titulus laimėjo Pergalės kolūkio futbolininkai. 1954 m. jie tapo respublikinės kolūkiečių spartakiados čempionais, 1955 m. spartakiadoje užėmė trečiąją vietą ir laimėjo respublikinę Kolūkiečio taurę¹²¹.

 

1969-1975 m. visuose apylinkių ūkiuose buvo atlikta melioracija, kurios metu uždaru drenažu nusausintos visos užmirkusios žemės, suformuoti stambūs laukai. Jos metu daugelis vienkiemių buvo nugriauti, jų gyventojai susikėlė į centrines ūkių gyvenvietes ir į pagalbines gyvenvietes prie fermų. Gyventojų skaičius jose išaugo. 1996 m. sudarytame žemėlapyje nurodytas gyvenviečių gyventojų skaičius: Alsiai – 148, Bilžiai – 17, Buivydžiai – 110, Butniūnai – 38, Domeikiai – 48, Dvelaičiai – 19, Endriškiai – 24, Jankūnai – 169, Jurdaičiai – 576, Kemsiai – 80, Kyburiai – 21, Lankaičiai – 212, Maldeniai – 273, Maželiai – 136, Ramoškiai – 71, Reibiniai – 252, Skaistgirys – 990 ir prie jų prigludę Budraičiai – 36 bei Taučiūnai 12, Šluostikiai – 24, Trumpaičiai – 22, Valiūnai – 26. Po melioracijos kai kuriuose kaimuose nebeliko nei vienos sodybos ir jie tame žemėlapyje nebepažymėti. Tai Daujočiai, Dvelaitėliai, Dimitrija (Strazdeliai), Alseliai, Trumpaitėliai, Rokvėnai, Vilkickai, Donyliai, Taučiūnėliai, Krikštanai, Gimbutėliai, Maželiukai, Normantėliai ir Slėpsniai¹²².

 

 

Po Nepriklausomybės atgavimo Skaistgirio kraštas neišvengė visą Lietuvą kamavusių problemų, surištų su žemės reforma ir čekine privatizacija. Dėl neapgalvotos žemės reformos kolūkiai buvo suskirstyti ir į negyvybingus savarankiškus padalinius, be šeimininkų paliktos fermos ir mechanizacijos dirbtuvės buvo sugriautos, technika išgrobstyta. Galima tik pasidžiaugti, kad Skaistgirio krašte daug kur išvengta to barbariško griovimo. Čia buvo įkurtos žemės ūkio bendrovės Alsiuose, Reibiniuose, Skaistgiryje, Aušros ŽŪB Maldeniuose, kurios perėmė didžiąją dalį kolūkių statinių. Sėkmingai dirba ir seniūnijoje užregistruoti 164 ūkininkų ūkiai. Todėl apylinkės neištuštėjo ir netapo apleistu užkampiu. Skaistgiryje veikia vidurinė mokykla, ikimokyklinio auklėjimo įstaiga, kultūros namai, biblioteka, paštas, ambulatorija, priešgaisrinis depas, pieninė, išpuoselėtas parkas, gražiai sutvarkyta ir prižiūrima visuomeninių pastatų aplinka, neapleistos ir dauguma sodybų. 1993 m. skaistgirietis Vilius Kaikaris įkūrė augalininkystės, kasybos ir transporto bendrovę Šiaurės vilkas, kurioje atsirado darbo vietų ne tik žemės ūkio, bet ir Skaistgirio dolomitų karjere, krovinių pervežimo bei kituose darbuose. Šiaurės vilkas yra uždarų akcinių bendrovių Maltosa, SV Logistic ir Servisas steigėja ir vienintelė akcininkė. Veikia E. Jakučio ir M. Venckaus medžio apdirbimo įmonės, restoranas Drevė ir UAB Baltijos gėrimai, J. Šlipaičio parduotuvė. Neapleistos ir kitos vietovės. Maldeniuose yra biblioteka, felčerinis punktas, bendruomenės namai, parduotuvė. Reibiniuose veikia M. Slančiausko muziejus, bendruomenės namai, yra parduotuvė. Jurdaičiuose yra darželis-mokykla, neįgaliųjų pensionatas, kultūros namai, biblioteka, V. Sruogio parduotuvė. Išliko ir Jankūnų durpių įmonė, kuri dabar savo produkciją eksportuoja į užsienį.

 

1995 m. vietoj apylinkių įkurtos seniūnijos.

 

Nuo 1998 m. Skaistgirio biblioteka kasmet rengia šventę Žydėk Žeme, skambėk daina, organizuoja Skaistgirio gyventojų darbų parodos. 2003 m. lapkričio mėn. surengta graži šventė Jūsų protui ir sielai, skirta bibliotekos 50-mečiui. Pirmojo Skaistgirio vardo paminėjimo jubiliejaus proga 2006 m. išleistas lankstinukas Skaistgiriui – 580, bibliotekoje įvyko jubiliejinis vakaras ir surengta paroda Kraštiečių kūryba.

 

2002 m. stambesnėse gyvenvietėse pradėjo kurtis bendruomenės. Ypač aktyvi pirmoji įsikūrusi Maldenių bendruomenė. Ten išvystyta kultūrinė ir kraštotyrinė veikla, nuolat organizuojami įvairūs renginiai, bendruomenė turi savo internetinį puslapį, kuriame surašyti iš apylinkės kilę įžymūs žmonės, talpinama poezijos mylėtojų ir literatų kūryba, kultūros ir kraštotyros medžiaga.

 

2005 V 10 prezidento dekretu patvirtintas dailininko Juozo Galkaus sukurtas Skaistgirio miestelio herbas, kurio žaliame lauke vaizduojami penki auksiniai uosio lapai. 2006 m. vasarą Skaistgirys šventė 580 metų jubiliejų. Šia proga pastatytas koplytstulpis, kurį sukūrė Jonas Briedis. Nuo 2005 m. skelbiami ir apdovanojami labiausiai nusipelnę seniūnijos gyventojai bei bendruomenės. Nominantais paskelbti: 2005 metų sportininkas – Tomas Aukselis, muzikantė – Birutė Dauginytė, šviesuolis – Augustinas Drigotas, geradarys – Vilius Kaikaris, bendruomenė – Maldeniai; 2006 metų šviesuolė – Lionė Adomaitienė, sportininkas – Gintaras Gorodničenko, kūrėja – Liongina Pranskaitienė, muzikantas – Henrikas Rudauskas, bendruomenė – Maldeniai; 2007 metų sportininkas – Laimutis Adomaitis, šviesuolė – Janina Barbora Simaitienė, kūrėja – Vida Urbonienė, muzikantas – Linas Užkuraitis, bendruomenė – Reibiniai; 2008 metų kūrėjas – Jonas Briedis, sportininkas – Augustinas Jasotis, sergėtojas – Jonas Kunickas, kūrėja – Virginija Kutkienė, muzikantas – Vytautas Vaičiūnas, bendruomenė – Jurdaičių jaunimas. 2006 m. vietoj oro elektros linijų Skaistgiryje pradėti kloti požeminiai kabeliai¹²³.

 

 

1735 m. pirmą kartą įvardintas miesteliu

1786 – 91 gyventojas, 10 kiemų

1795 – 10 kiemų

1820 – 99 gyv., 13 kiemų

1859 – 88 gyv., 8 kiemai

1886 – 103 gyv.

1897 – 115 gyv., surašymo duomenimis

1914 – 339 gyv., 23 kiemai

1923 – 165 gyv., 33 kiemai, surašymo duomenimis

1940 – 180 gyv.

1959 – 358 gyv., surašymo duomenimis

1970 – 525 gyv., surašymo duomenimis

1973 – 537 gyv.

1979 – 866 gyv., surašymo duomenimis

1987 – 928 gyv.

1989 – 952 gyv.

1996 – 990 gyv.

2001 – 964 gyv.

2004 – 809 gyv.