Seinų apskrities viršininko pavaduotojas Romas Vitkauskas prie paminklinio akmens Albino Žukausko tėviškėje

Sigitas Birgelis, www.punskas.pl

Ką pakeitė Lenkijos tautinių mažumų įstatymas Suvalkų krašto lietuvių gyvenime?

Lenkijos tautinių mažumų padėtį reguliuoja įvairūs normatyviniai aktai, Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tarpvalstybinės sutartys ir kt. Vienas svarbių normatyvinių aktų yra Tautinių mažumų įstatymas (TMĮ). Lenkijoje jis galioja nuo 2005 m.

Mažumų teisės įvairiose Europos Sąjungos (ES) valstybėse skiriasi. Dalis šalių nėra iki galo integravusi į savo teisinę sistemą Europos Tarybos ir ES institucijų keliamų reikalavimų, tačiau tai netrukdo tautinėms mažumoms puoselėti savo tradicijų ir kultūros. Lietuvoje TMĮ buvo, bet 2010 m. sausio 1 d. jis neteko galios. Tai nereiškia, kad Lietuvoje tautinėms mažumoms yra blogiau nei Lenkijoje ar kitose šalyse. Ne visas problemas galima išspręsti teisiniais aktais, daug kas priklauso nuo visuomenės nusiteikimo, demokratijos tradicijų, nerašytų tarpusavio sugyvenimo taisyklių.

Neretai iš lenkų politikų lūpų girdime, kad, atseit, Lenkija pirmauja Europos Sąjungoje pagal tautinių mažumų traktavimą, o šalyje galiojantis Tautinių mažumų įstatymas yra labai pažangus. Gal ir pažangus, bet kai kalbame apie jo vykdymą, atsiveria bedugnė. Ar priimdami Tautinių mažumų įstatymą Seimo nariai tikėjo, kad jis tautinėms mažumoms sudarys palankias sąlygas vystytis, uždraus veiklas, skatinančias asimiliaciją?

Ar, pvz., nepakankamas mokyklų finansavimas, vadovėlių lietuvių kalba trūkumas nėra asimiliacijos pradžia?

TMĮ privalėjo sudaryti sąlygas tautinėms mažumoms jaustis šalyje saugiai. Bet ar žmogus, kuris pasinaudojęs įstatymo teise savo pavardę dokumentuose užrašys gimtąja kalba, o vėliau patirs valstybės institucijų tarnautojų ir pareigūnų patyčių, gali jaustis saugiai? Problemų dėl sulietuvintos pavardės patyrė ne vienas tai padaręs šio krašto žmogus.

Lenkijoje nėra palankios atmosferos tautinėms mažumoms. Nemaža visuomenės dalis nemėgsta kitokių negu lenkai. Lenkų valdžia nesiima veiksmų keisti padėtį, kad valstybės tarnautojai ir visuomenė geriau suprastų tautinių mažumų problemas, lūkesčius ir padėtų jiems nugalėti baimės ir netikrumo jausmą, kurį neretai patiria tautinių mažumų atstovai būdami ne savo aplinkoje.

Ne visoje šalyje galima naudotis Lenkijos tautinių mažumų įstatymo privalumais. Tautinių mažumų kalba, kaip papildoma kalba, galima tik tuose valsčiuose, kuriuose tautinės mažumos sudaro daugiau kaip 20 proc. gyventojų. Tik tuose valsčiuose tradiciniai pavadinimai mažumos kalba gali būti vartojami kartu su oficialiais vietovardžiais ir topografinių objektų pavadinimais. Tik tų administracinių vienetų gyventojai mažumos (gimtąja) kalba gali kreiptis į vietos valdžios institucijas ir gauti iš jos atsakymą.

Lenkijos Seime svarstymai dėl Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymo užsitęsė ilgokai – šešerius metus. Kodėl? Lenkija tautiniu atžvilgiu yra vienalytė, o tautinės mažumos, galima sakyti, sudaro vos gaidžio ašarą. Mažumoms priklausančių gyventojų skaičius nesiekia nė kelių procentų. Manau, kad viską lėmė stereotipai ir nacionalistinis dalies visuomenės nusiteikimas kitataučių atžvilgiu. Bijota suteikti daugiau teisių neblogai organizuotai ir gausiai Vokietijos remiamai vokiečių tautinei mažumai.

Pravartu pastebėti, kad TMĮ buvo kuriamas remiantis 2002 m. Lenkijos gyventojų visuotinio surašymo duomenimis. Lenkijoje lietuvių tautybę tuomet deklaravo 5 846 asmenys. Daugiausia jų gyveno Seinų ir Punsko krašte. Seinų mieste lietuvių tautybę deklaravo 474 asmenys (7,88 proc.), Seinų valsčiaus savivaldybėje 780 asmenų (18,63 proc.), Punsko savivaldybėje 3 335 asmenys (74,87 proc.). Kitose savivaldybėse tie skaičiai buvo gerokai mažesni: Šipliškės savivaldybėje – 111 lietuvių, Krasnapolio – 35, Suvalkų mieste – 326. Surašymo metu išryškėjo, kad net 679 asmenys, kurie užsirašė lenkais, namuose kalba lietuviškai. Ką tai reiškia?

Įstatymo leidėjams svarbu buvo žinoti tautinių mažumų gyventojų skaičių ir jų gyvenamąją teritoriją. Reikėjo išsiaiškinti, kokią įtaką TMĮ turės valstybės gyvavimui ir ar jis nesukels šaliai pavojaus.

Paaiškėjo, kad tautinių mažumų teisėmis visos šalies mastu bus galima pasinaudoti tik 51 savivaldybėje (iš 2500). Tarp jų ir Punsko savivaldybėje. Seinų savivaldybėje 2002 m. surašymo metu iki tų 20 proc. pritrūko vos 48 lietuvių! Be abejo, čia lietuvių buvo daugiau, bet nemažai jų dėl baimės ar kitų priežasčių užsirašė lenkais.

Taigi, TMĮ leidžia Punsko savivaldybėje oficialiai vartoti lietuviškus vietovių pavadinimus. Reikia pastebėti, kad dvigubi pavadinimai galimi ne tik savivaldybės mastu, bet ir atskirose vietovėse (kaimuose). Deja, valsčiai, kuriuose lenkų tarėjai sudaro daugumą, administraciniu būdu gali nesunkiai blokuoti gyventojų norą. Taip buvo Seinų valsčiuje. Burbiškių lietuviai prašė įteisinti dvigubą vietovės pavadinimą, tačiau Seinų savivaldybės taryba jų prašymo net nesvarstė.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“