Pagrindinis puslapis Istorija Antrasis pasaulinis karas Rimantas Jokimaitis. Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. III dalis
Rimantas Jokimaitis. Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. III dalis

Žurnalistai ir proceso žiūrovai Ulmo darbo grupės teismo salėje 1958 m. Foto: Su¿dwest Presse Ulm

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Banaliai nuskambės teiginys, kad Vokietijos archyvuose guli tonos dokumentų, kurie galėtų papildyti ar net visai naujai nušviesti Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje. Stebėtis čia nėra ko, juk Vokietija buvo mūsų kaimynė. Kai okupavo Lietuvą, III Reicho vadai priiminėjo sprendimus dėl okupacinio režimo šalyje, susirašinėjo dėl Lietuvos Laikinosios Vyriausybės likimo, surengė masinį žydų naikinimą. Pirmąją šios publikacijos dalį skaitykite ČIA. Antrąją – ČIA.

Prokurorai, aišku, nežinojo ateities istorinių naratyvų, nejautė jokios pagarbos Štalekerio kurtoms būsimos istorijos koncepcijoms, todėl, remdamiesi daugybės liudininkų parodymais, nuosekliai triuškino kaltinamųjų išsisukinėjimo versijas. Jie nustatė, kad jau po Kretingos gaisro tas pats Hersmannas priekaištavo Biomei, kad tas neleido iš karto likviduoti moterų ir vaikų. (der Angekl. Hersmann nach dem Brand von Krottingen dem Angekl. Böhme Vorwürfe gemacht hat, dass er die jüdischen Frauen und Kinder nicht auch habe sofort liquidieren lassen.)

Vokiečiai Gerke ir R. liudijo, kad būtent Böhme ir Kreuzmann davė įsakymą pavaldiniams išvaryti į Lietuvą ir sušaudyti netoli Šilutės vargingai gyvenusius žydus senukus, moteris ir vaikus, mažiausiai 50 žmonių.

SD vairuotojas Pap. (liudytojas)  tvirtino, kad iš Tilžės į Lietuvą dažnai būdavo važiuojama šaudyti moterų ir vaikų. Taip pat apie žudynes jam pasakojo ir jose dalyvavę Saugumo tarnybai  (SD)  priklausę Gl. (liudytojas) ir Nikolaus. Moterys būdavusios išrengiamos. SD vairuotojas Ju. (liudytojas) pasakojo, kad į akcijas buvo vykstama lengvaisiais automobiliais. Kolonoje būdavo iki 10 mašinų. Ju. patvirtino, kad pats yra vežęs iš Tilžės SD ir gestapo vyrus į Lietuvą žudyti moterų ir vaikų. Kitas tilžiškis W., buvęs gestapininkas, liudijo tokias pačias istorijas girdėjęs iš kito gestapininko, liudininko Gen. Tas Gen. net pasakojo, kad dalyvaudamas tose moterų ir vaikų žudynėse, jautėsi labai blogai, nes ir pats turėjo tokio paties amžiaus vaikų. Gen. viską neigė. Tyrimo metu gestapininkas Gen nusižudė.

Gydytojas dr. Bo. (liudininkas)  teismui pasakojo, kad vieną 1941 m. vasaros šeštadienį Klaipėdos gatvėje sutiko dr. Frohwanną. Pasienio policijos vadas buvo išbalęs. Pakalbėjus, gydytojui susidarė įspūdis, kad jo senam pažįstamam kažkas su nervais negerai. Užėjo į kavinę. Frovanas draugui papasakojo, kad neseniai grįžo iš baisių Kretingos moterų ir vaikų žudynių. Tą patį tyrėjams pasakojo ir proceso metu nusižudęs Frovano pavaldinys Ar.

Kadangi kalbėta apie žmonių šaudymą Kretingoje, labai daug ką teismui papasakoti turėjo teisiamasis Lukys. Liepos mėnesį Kretingoje pas Lukį ėmė dažnai lankytis įvairūs veikėjai iš Klaipėdos, Bajorų ir Laugalių vokiečių pasienio policijos, ir aiškino, kad laikas pradėti žudyti moteris ir vaikus. Tačiau lietuviai tokių veiksmų nesiėmė. 1941 m. rugpjūčio pradžioje Kretingoje vyko valdžios pasitarimas, kuriame dalyvavo Kretingos landratas Szadwitas, burmistras Piktuczis (taip pavardės užrašytos vokiškame tekste), gebietskomisariato atstovas, vietinis lietuvių saugumo policijos vadas Lukys, Kretingos tvarkos policijos (Ordnungspolizei von Krottingen) vadas Petrauskas, dar keletas svarbių vietinių veikėjų.

Į pasitarimą iš Klaipėdos nekviestas prisistatė Behrendtas. Dėl jo dalyvavimo visi jautėsi suvaržyti. Kalbėta įvairiais klausimais. Kai užsiminta, kad reikėtų bent kiek aprūpinti žydų moteris su vaikais, Behrendtas, remdamasis Böhme’s nurodymu, pareiškė, kad jie nedirba, yra nenaudingi valgytojai, todėl bus nužudyti. (Bei der Besprechung der Verpflegungsfragen kam auch die Rede auf die Verpflegung der jüdischen Frauen und Kinder. Hier mischte sich nun der Angekl. Behrendt ein, und zwar auf Grund der den Gestapo-Angehörigen durch den Angekl. Böhme erteilten allgemeinen Anweisung, nunmehr auch die jüdischen Frauen und Kinder zu töten. Er erklärte, die jüdischen Frauen und Kinder arbeiten sowieso nicht und müssten deshalb als unnütze Esser beseitigt werden).

Teismas net klausė Lukio, gal jiems buvo grasinta. Nebuvo. Jie galėjo atsisakyti vykdyti vokiečių nurodymus, uždrausti ar bent patarti pavaldiniams ir kitiems pažįstamiems tame nedalyvauti. Blogiausiu atveju, gal būtų praradę pareigas, turėję kurį laiką pasislapstyti kur kaime. Tų žydų vaikų, tikriausiai, tai nebūtų išgelbėję, bet…

Landratas ir lietuvių tvarkos policijos vadas (Ordnungspolizeichef) Petrauskas paprieštaravo,  esą nieko tokio nėra nurodyta iš valdžios Kaune. Behrendtas atmetė jų aiškinimus, nes esą 25 km pasienio zonoje viską sprendžia vien tik Tilžės gestapas, kurio vadai nusprendę likviduoti ir moteris, ir vaikus.

Pasibaigus posėdžiui Behrendtas dar atskirai pasikalbėjo su policijos vadu Petrausku. Tas apie pokalbį kitą dieną papasakojo Lukiui. Dar Petrauskas pridūrė kalbėjęsis su savo valdžia Kaune. Su kuo kalbėjo, paskelbtoje medžiagoje nerašoma, bet gali būti Lukio tardymo protokoluose. Ta valdžia pasakiusi, kad nurodymų iš Kauno žudyti vaikus ir moteris nėra. Be to, Lukiui Petrauskas dar pranešė, kad Behrendtas pasakęs, kad gestapas tą reikalą norįs pavesti lietuviams. Kitą dieną po vykusio pasitarimo į Kretingą vėl atvažiavo Behrendtas. Kretingos landratui ir Lukiui jis dar kartą pakartojo, kad reikia pradėti žudynes.

Toliau paskelbtoje medžiagoje jau kalbama, kad netrukus po to prasidėjo moterų ir vaikų žudymas dalyvaujant lietuviams ir vokiečiams. Labai būtų vertinga pamatyti Lukio bylą, tardymo protokolus, kuriuose tikriausiai esama daugiau informacijos ta tema. Šiandien sunku suvokti, kokiomis kategorijomis mąstė to meto Kretingos valdžia. Sprendžiant iš paskelbtos medžiagos, atrodo, kad jokių grasinimų ar grėsmės Lukiui, Petrauskui ar kitiems Kretingos „vadams“ nebuvo. Teismas net klausė Lukio, gal jiems buvo grasinta. Nebuvo. Jie galėjo atsisakyti vykdyti vokiečių nurodymus, uždrausti ar bent patarti pavaldiniams ir kitiems pažįstamiems tame nedalyvauti. Blogiausiu atveju, gal būtų praradę pareigas, turėję kurį laiką pasislapstyti kur kaime. Tų žydų vaikų, tikriausiai, tai nebūtų išgelbėję, bet…

Teismo ekspertai Lukį apibūdino kaip protingą, patyrusį, tuo pat metu „suskilusį“  žmogų. Lukys pasižymėjo labai gera atmintimi. Nepriklausomybės laikais jis net 15 metų vadovavo Kretingos saugumo policijai. Akivaizdu, kad jis asmeniškai pažinojo daugybę aukų ir žinojo, kad tai niekuo nenusikaltę žmonės. Jis privalėjo suprasti, kas vyksta ir savo paties atsakomybę.

Teismas padarė išvadą, kad Lukys – antikomunistas ir vienintelis turėję kažkokį asmeninį motyvą. Tai buvo aiškinama tuo, kad jis nukentėjo nuo komunistų, o jo tėvynė okupuota. Nors ir labai smulkiai išnagrinėta jo biografija, pažiūros, nuostatos, jo antikomunizmo prigimtis, bet nėra nieko, kas liudytų jį buvus antisemitu.

Tai kaip paaiškinti jo apsisprendimą? Gal kada atsakymus rasime Lukio byloje.

Lukys, buvęs tvarkingas, rimtas vyras, karo metais visai nusivažiavo, ėmė nesaikingai gerti, persigėręs mušdavosi, pakriko jo šeima. Buvo kalbama, kad karo metais jis prievartaudavo moteris. Liudytojas C., buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo karininkas, teismui tvirtino, kad jo pažįstamas  SS-Sturmbannführeris Schweizeris, švenčiant lietuvių saugumo policijos vado Čenkaus gimtadienį, kalbėjo, kad Lukys Kretingoje „siautėjo kaip velnias“.

Byloje kalbama ir apie keletą epizodų, kurie rodo, kad Lukys ne visuomet buvo uolus nacių įsakymų vykdytojas. Pavyzdžiui, sužinojęs apie vokiečių planus, jis laiku perspėjo Kretingos vaistininką Kavalčiuką ir dar keletą asmenų ir taip išgelbėjo juos nuo suėmimo.

Staiga iš miško išėjo gestapininkas, o paskui jį girtas uniformuotas lietuvis policininkas. Policijos bataliono vadas gestapininko paklausė, kas čia vyksta. Tas atsakė, kad šaudomos žydės moterys ir vaikai.

Behrendtas niekaip „nepriminė“ dalyvavęs minėtame pasitarime Kretingoje, bet Lukio detalūs parodymai teismui pasirodė labai įtikinami. Be to, teismas darydamas išvadas atsižvelgė į Behrendto „aktyvizmą, mentalitetą“. Teismas atkreipė dėmesį, kad Behrendtas ne tik puikiai mokėjo lietuvių kalbą, bet ir gerai išmanė lietuvių psichologiją, žinojo, kaip ir ką galima paspausti.

Per Lietuvos pasienio miestelius pradėjo ristis dar baisesnė kruvina banga, neįsivaizduojamo žiaurumo žudymai. Teismas už tas baisias žudynes atsakingais pripažino Biomę, Behrendtą, kitus aukštus gestapo ir SD pareigūnus, kurie ne tik patys dalyvavo ir vadovavo žudynėms, bet ir pritraukė lietuvius, juos apginklavo, parūpindavo šaudmenų ir šnapso. Aišku, tie naciai ypač atkakliai neigė žudę vaikus ir moteris, tačiau teismas turėjo per daug faktų jų kaltei įrodyti.

Išsiaiškinus, kaip buvo pereita prie sistemingo moterų ir vaikų žudymo, paskelbtame nuosprendyje aptariami atskiri epizodai skirtingose vietovėse. Pradedama nuo Jurbarko. Organizuoti tas žudynes ir joms vadovauti Böhme pavedė Carstenui. Labai tiksliai apibūdinama žudynių vieta miške, šalia kelio į Smalininkus. Dabar ten pastatytas atminimo ženklas. Apie 100 moterų su vaikais ir keletą senukų, tarp kurių buvo rabinas, paryčiais nuvarė pėsčiomis į mišką. Moterims nurodyta pasiimti vertingus daiktus. Suprantama, joms nebuvo pasakyta, kad bus žudomos. 5 x 6 m duobė iškasta iš anksto.

Privertė atiduoti turėtus vertingus daiktus, nusirengti viršutinius rūbus. Rabinas meldėsi. Ankstyvą rytą Carsteno vadovaujami girti lietuviai policininkai žmones nužudė. Apie akciją įprastais kanalais išsiųstas pranešimas Berlynui ir t.t. Ereignismeldunge informacijos apie šias žudynes nebuvo.

Kitą dieną Carstenas su savo bičiuliu muitinės inspektoriumi Os. (liudytojas) važiavo iš Smalininkų į tik už 12 kilometrų esantį Jurbarką. Pakeliui sustojo vietoje, kur sušaudytos tos moterys ir jų vaikai. Nuo kelio abu nuėjo prie kapo. Carstenas labai vaizdingai papasakojo, kaip buvo nužudyti tie žmonės. Pasakojo, kad šaudytojai buvo girti…

Tilžės policijos bataliono (to paties, kuris atsisakė dalyvauti pirmosiose Jurbarko žudynėse liepos 3d.) vado adjutantas O. (liudytojas) teismui papasakojo, kad ankstyvą žudynių dienos rytą jis su savo bataliono vadu lengvuoju automobiliu važiavo į Jurbarką. Likus keletui kilometrų iki Jurbarko jie pamatė iš miško išbėgančią visiškai pasimetusią moterį su mažu vaiku. Vyrai sustojo paklausti, kas nutiko, bet paklaikusi moteris bėgo toliau nieko neatsakius. Nieko nesuprasdami tie Tilžės bataliono policininkai dairėsi. Staiga iš miško išėjo gestapininkas, o paskui jį girtas uniformuotas lietuvis policininkas. Policijos bataliono vadas gestapininko paklausė, kas čia vyksta. Tas atsakė, kad šaudomos žydės moterys ir vaikai. Apie tą bėgusią moterį liudijime daugiau nekalbama. Gal tą dieną ji liko gyva?

Taip pat šis liudytojas gerai žinojo tuometines tvarkas ir atkreipė teismo dėmesį į tai, kad gestapas šaudant moteris ir vaikus tikrai dalyvavo, nes tuo metu lietuvių policija apskritai neturėjo savo ginklų (zur damaligen Zeit die litauische Polizei noch gar keine eigenen Waffen gehabt habe). Tie Tilžės bataliono vyrai nuvažiavę į Jurbarką sužinojo, kad būtent gestapas parūpino ir šnapso.

Evangelikų kunigas, Jurbarke gyvenęs nuo 1934 iki 1941 kovo 7 d., teismui pasakojo, kad jis apie šias žudynes kalbėjosi su Jurbarko burmistru Höpfneriu (Gebneris) ir to meto Jurbarko evangelikų kunigu. Jie pasakojo, kad tose žudynėse Carstenas aktyviai dalyvavo, kad būtent jis lietuviams davė ginklus ir amuniciją.

Carstenas ir Biomė prokurorams aiškino, kad jie apie tas žudynes nieko nežino, nedalyvavo, tik ataskaitą persiuntė į RSHA ir dr. Stahleckeriui, o informaciją esą gavo iš lietuvių….

Tomis pat dienomis, taip pat labai ankstyvą rytą, ganykloje netoli Virbalio nužudyta apie 200 moterų vaikų ir keletas senukų. Tuos žmones apytikriai prieš tris savaites vykdydami vadovybės nurodymą sulaikė Eitkūnų (pasienio miestelis Vokietijos pusėje) pasienio policijos vado Tietzo pavaldiniai.

Taip žingsnis po žingsnio, eidamas nuo vieno miestelio prie kito, teismas aiškinosi Lietuvos žydų žudynių istoriją. Dalyviai visiškoje tyloje klausė daugybės parodymų.

Gavęs vadovybės nurodymą nužudyti tas moteris ir vaikus, Tietzas su savo 15-20 pavaldinių iš Eitkūmų atvažiavo į Virbalį. Kadangi šaudyti nuspręsta paryčiais, tai Virbalio žydai dar naktį buvo nuvežti į numatytą  žudynių vietą. Duobė buvo 20 m ilgio ir 3 m pločio. Visi turėjo atiduoti vertingesnius daiktus, nusivilkti visus viršutinius rūbus. Vaikai išrengti nuogai. Aukos buvo statomos ant duobės krašto. Eitkūnų gestapininkai šaudė iš automatų iš 20 žingsnių atstumo. Daugybė kraujo.

Kiek toliau stovėjo vokiečių sunkvežimiai ir valstiečių vežimai, kuriais buvo atvežtos aukos.

Paskelbtoje medžiagoje teigiama, kad žudynių vietoje lietuvių policininkų nebuvo. Gestapininkai fotografavo. Apie atliktą darbą Tietzas informavo Tilžę, o tie toliau – RSHA ir dr. Stahleckerį. Biomė, suprantama, „neprisiminė“, kad būtų įsakęs. Jis tik skaičius, ataskaitas siuntinėjęs…

Proceso metu paaiškėjo, kad tas Tietzas, Eitkūnų vokiečių pasienio policijos vadas, „neteisėtai pasisavino“ iš žydžių atimtus vertingesnius daiktus, papuošalus, rūbus. Tietzas dar prieš teismo procesą nusižudė.

Paskelbtame dokumente pateiktos ilgos citatos iš žudynių atsitiktinės liudininkės Ru. parodymų. Ru buvo akušerė Virbalyje. Virbalis –nedidelis miestelis, todėl ji pažinojo visus gyventojus, matė kas vyko prasidėjus karui. Liudijimo metu, jai buvo 67 metai. Nors nuo matytų įvykių praėjo 17 metų, moteris dar nebuvo atsigavusi po patirto sukrėtimo.

Ji liudijo, kad žydus vyrus ir moteris suėmė iš Eitkūnų pusės trimis sunkvežimiais atvykę vokiečiai. Uniformos pilkos, su juodais raiščiais ant rankovių. Vyrai žydai netrukus sušaudyti, o moterys su vaikais ir senukais uždaryti raudonų plytų pastate. Juos saugoti pastatyti lietuviai policininkai. Tos lemtingos moterų ir vaikų žudynių dienos išvakarėse Ru. buvo Varpučių kaime padėti gimdyvei. Labai užtruko, o dar reikėjo važiuoti į kitą kaimą pas kitą moterį. Apie 23 val ją į tą kaimą išvežė pažįstamas valstietis. Važiuodamas žmogus papasakojo, kad vėl iš Eitkūnų į Virbalį atvažiavo uniformuoti vokiečiai. Tame kitame kaime liudininkė užtruko iki paryčių ir tik apie 5 ryto pajudėjo atgal į Virbalį. Važiuojant per Vigainių ganyklą, ji pamatė didžiulę duobę. Priėjo. Duobėje gulėjo daugybė pažįstamų Virbalio žydų.

Tuo metu vokiečiai buvo kažkur pasitraukę, gal buvo nuėję atsivaryti daugiau aukų. Moteris atpažino duobėje gulinčią nėščią žydę Schmargolis ir kaimyno Zanderio vaikus.

Nuo patirto šoko ji prarado sąmonę. Atsigavo jau toliau nuo duobės. Pasirodo, ją atitraukė gyvulius netoliese ganęs ir viską matęs žmogus. Atgavusi sąmonę, moteris pamatė, kad pilkomis uniformomis apsirengusių 15-20 vokiečių komanda iš apytikriai 20 žingsnių atstumo toliau šaudo žmones. Ru. atpažino kaimynę Šepkuvienę ir jos vaiką. Prie viemarškinės Šepkuvienės, stovėjusios netoli duobės, pribėgo jos nuogas sužeistas vaikas. Moteris nuo savo marškinių atplėšė medžiagos juostą ir bandė aprišti žaizdą. … Tos Virbalio žydų žudynės užsibaigė apie 9 val. ryto.

Tą siaubą mačiusius žmones dabartiniai modernūs istorikai vadina „stebėtojais“.

Vėliau akušerė sužinojo, kad tądien buvo sušaudyti ir du kerdžiaus  sūnūs, bandę pagelbėti žydams. Liudytoja Ru. sakė, kad vienas žydas, likęs gyvas, po žudynių išlipo iš duobės, grįžo į Virbalį, bet netrukus mirė nuo sunkių sužeidimų.

Taip žingsnis po žingsnio, eidamas nuo vieno miestelio prie kito, teismas aiškinosi Lietuvos žydų žudynių istoriją. Dalyviai visiškoje tyloje klausė daugybės parodymų. Žurnalistai rašė, ką girdėjo. Be jau minėtų, aprašytos kitos labai panašios moterų ir vaikų žudynės Veiviržėnuose, netoli Šilutės (vokiškame tekste Heydekrug – Kolleschen),  Gargžduose, Tauragėje, Kretingoje, Palangoje.

Liudininkas Na. savo parodymuose, duotose Vokietijos generaliniame konsulate Čikagoje (dėl sveikatos jis negalėjo atvykti į Ulmą), tvirtino, kad Palangos žydes ir jų vaikus Vilemiškėse sušaudė vokiečiai iš Tilžės, bet ne lietuviai. Taip pat jis liudijo, kad kita 216 moterų ir vaikų grupė nužudyta Kunigiškių miške dalyvaujant ir vadovaujant Tilžės komandai. Šis liudininkas buvo gerai informuotas žmogus, buvęs gimnazijų Palangoje ir Kretingoje direktorius. Jis gyveno Palangoje ir karo pradžioje ėjo Palangos burmistro pareigas. Tas buvęs gimnazijų direktorius nieko gero negalėjo pasakyti ir apie Lukį. Lukys ir jo pavaldiniai, jo žiniomis, ir apie tai karo metais žinojo daug žmonių, yra atsakingas ir dalyvavo daugelyje žudynių Kretingoje ir apylinkėse.

Tas buvęs gimanazijos direktorius teismui pasakojo, kad būtent Lukys yra atsakingas už 4 gimnazistų sušaudymą 1941 liepos mėn. Vienas tų gimnazistų 18 metų mokinys Gudas, sovietų okupacijos laikais buvęs komjaunimo vadas. Kartu su juo sušaudyta ir mokinė, vadovavusi Kretingos pionieriams.

Kai kuriais atvejais šaudė vieni vokiečiai. Šaudė ir vieni lietuviai, bet dažniausiai organizuotos bendros akcijos. Dažnu atveju lietuviai policininkai būdavi girti. Šnapsą atsiveždavo gestapininkai.

Tarp kitko, moteris ir vaikus šaudė gerokai mažesnės egzekutorių komandos nei vyrus. Pavyzdžiui, iš Šilutės apylinkių į Lietuvą apie 50 žydų nuvarė ir sušaudė viso labo 8 tilžiškių komanda. Veiviržėnuose apie 100 moterų ir vaikų nužudė viso labo trys gestapininkai iš Bajorų vokiečių policijos ir du ar trys lietuviai. Toje menkoje žudikų grupėje buvo Bajorų gestapininkas Meissneris ir lietuvis Prašinskas iš Kretingos. Veiviržėnų klebonas, sužinojęs, kad atvažiavo Prašinskas ir planuojama žudyti moteris, prašė leisti jas pakrikštytit taip tikėdamasis jas išgelbėti. Be to klebonas nuskubėjo pas vokiečių paskirtą burmistrą Us. (liudytojas), prašydamas gelbėti žydes. Tas Us. Veiviržėnuose dirbo dantistu. Po karo jis gyveno Niujorke. Burmistras tuoj pat kreipėsi į vietos vokiečių komendantūrą ieškodamas pagalbos, bet nieko nepasiekė. Jis liudijo, kad duobė buvo visai menkai užberta žemėmis, iš po jų kyšojo kūnų dalys.

Sturmbannführeris Biomė per visą procesą bandė įrodyti, kad žydes moteris ir vaikus šaudė vieni lietuviai. Tačiau teismas neturėjo pagrindo juo tikėti, nes ir šiuo atveju liudytojai griovė šturmbannführerio Biomės aiškinimus. 

Praėjus porai savaičių tas Us. buvo sulaikytas, tardomas ir mušamas dėl draugiškumo žydams. Liudijime jis paminėjo, kad nuo tų mušimų nebegirdi viena ausimi. Tais laikais užtarti žydus nebuvo paprastas dalykas.

Informaciją apie visas tas akcijas, aukų skaičių Biomė tvarkingai siuntinėjo valdžiai. Teismo metu, jis nuolat tvirtino vaikų ir moterų nešaudęs, net nežinojęs, nors liudininkai, net ir buvę jo komandos nariai, liudijo priešingai. Tilžės gestapo II skyriaus vadas Gerke, pats dalyvavęs daugelyje akcijų, gailėjosi dėl to, kas įvyko. Gerkė savo kalbėjimu laužė beveik vieningą buvusių bendražygių „gynybos frontą“. Proceso metu buvo ir dramatiškų epizodų, kai Gerkė su ašaromis akyse, salėje viešpataujant mirtinai tylai,  kreipėsi į Biomę kviesdamas sakyti tiesą. Bet Biomė nieko „neprisiminė“.

Pačios didžiausios tos 25 km pasienio zonos moterų ir vaikų žudynės vyko mažai kam Lietuvoje žinomoje vietovėje – Batakiuose. Per vieną žudynių dieną ten nužudyta virš 500 žmonių. Buvo liudytojų, kurie teigė, kad aukų buvo gerokai daugiau. Bet teismas, neturėdamas objektyvių duomenų, apsistojo prie 500 aukų skaičiaus, kas buvo nurodyta akcijos ataskaitose.

Tai buvo Tauragės ir apylinkių žydės. Jų vyrus anksčiau sušaudė Biomės ir Lauksargių pasienio policijos vado Schwarzo pavaldiniai. Po vyrų žudynių likusios moterys ir vaikai buvo perkelti į Batakius ir uždaryti trijuose dar rusų pastatytuose barakuose. Liudininkų teigimu, žmonės buvo laikomi baisiomis sąlygomis.

Kaltinamasis Harmsas liudijo, kad prieš tas žudynes jį pasikvietė Biomė ir pareiškė, kad „ryt bus šaudomos moterys ir vaikai. Tu turi perimti tą šaudymą“. Harmsas nuolankiai atsisakinėjo: „Pone, aš to daryti negaliu!“ Šis Harmso atvejis buvo vienintelis, kai teisiamasis atsisakė ar prašėsi atleidžiamas nuo pareigų žudyti. Pradžioje Biomė užpyko ir pagrasino: „Aš tau galiu tarnybiškai įsakyti“. Tačiau kiek pasvarstęs, Harmsą atleido nuo tokio darbo: „Gerai, nereikia, Jūs turite žmoną ir vaiką“. („Harms, morgen werden Frauen und Kinder erschossen, Sie haben die Erschiessung zu übernehmen.“ Auf die Erwiderung des Angekl. Harms: „Herr Regierungsrat, das kann ich nicht!“, hat der Angekl. Böhme erklärt: „Was, Kommissar, dann stecke ich Sie in eine SS-Uniform und gebe Ihnen den dienstlichen Befehl.“ Als ihm der Angekl. Harms geantwortet hat, er könne das nicht machen, hat der Angekl. Böhme schliesslich erklärt: „Gut, dann können Sie weggehen; Sie brauchen das nicht, Sie haben eine Frau und Kinder.“)

Tuomet Biomė įsakė Lauksargių pasienio policijos vadui Schwarzui pasitelkti lietuvių policininkus ir su savo gestapininkų komanda žydes Batakiuose sušaudyti. Kadangi Batakiuose žydų buvo daug, Schwarzas pasiūlė stovyklą užminuoti ir tuos žmones susprogdinti. Užminuoti galėjo netoliese buvęs pionierių dalinys. Tačiau tos minties atsisakyta, nes stovykla buvo visai šalia geležinkelio stoties. („Ursprünglich hat damals, wie der Angekl. Harms angegeben und der Angekl. Böhme zugegeben hat, Kriminalsekretär Schwarz vom GPP Laugszargen dem Angekl. Böhme vorgeschlagen, das ganze Lager von Batakai mit den jüdischen Frauen und Kindern in die Luft zu sprengen, was aber wegen Gefährdung des in der Nähe gelegenen Bahnhofs undurchführbar gewesen ist.“)

Beje, tai nebuvo tuščia fantazija. Įvykusių bandymų žudyti žmones sprogdinant tikrai buvo Baltarusijoje, bet tokios praktikos atsisakyta dėl daugybės priežasčių. (Richard Rhodes. Masters of Death. New York. 2002, p.187-8).

Prieš žudynes Schwarzo įsakymu apie 100 m ilgio duobę kasė pačios žydės. Prieš šaudymą visos turėjo atiduoti vertingesnius daiktus ir nusivilkti visus rūbus. Bado ir troškulio iškankintas nuogas aukas statė prie duobės ir šaudė iš automatų ir pistoletų. Dalis budelių buvo girti. Gestapininkai žudynes ištisai fotografavo.

Įvykdęs pavedimą Švarcas išsiuntė pranešimą Biomei, o tas – į RSHA ir einsatzgrupės A vadui dr. Stahleckeriui. Nuvažiavęs į Tilžę Švarcas žudynių nuotraukas rodė Biomei ir kitiems gestapininkams. Harmsas prisiminė, kad dviejose nuotraukose buvo matyti nuogą moterį tąsantis lietuvis. Tas Schwarzas, kartu su Biome, yra pagrindiniai Tauragės ir jos apylinkių žydų žudynių organizatoriai.

Biomė, suprantama, viską neigė, o baigiamąjame žodyje net tvirtino, kad Schwarzui sakęs tose žudynėse nedalyvauti, o viską pavesti lietuviams. Sturmbannführeris Biomė per visą procesą bandė įrodyti, kad žydes moteris ir vaikus šaudė vieni lietuviai. Tačiau teismas neturėjo pagrindo juo tikėti, nes ir šiuo atveju liudytojai griovė šturmbannführerio Biomės aiškinimus.

Baisi istorija, kraupūs nusikaltimai, sunku apie juos pasakoti, tačiau istorija, deja, buvo tokia. Ir tokią istoriją būtina žinoti.

Kurt Ban. (liudytojas), vokiečių armijos desantininkas, tomis dienomis grįžo į Lauksargius pas tėvus trumpų atostogų. Čia susipažino su tuo Švarzu ir pieninės savininku, svarbiu NSDAP veikėju Mertinsu. Praėjus dviem dienoms po Batakių žudynių tie du naciai pakvietė desantininką Mertinso „Volkswagenu“ kartu važiuoti į Kauną pasižvalgyti. Pakeliui užsuko į Batakius. Sustojo žudynių vietoje. Matėsi didžiulė šviežiai užkasta duobė. Schwarzas labai detaliai papasakojo, kad prieš dvi dienas čia nužudyta daugybė moterų ir vaikų. Vaizdingai pasakojo, kaip leisgyvės iš bado moterys kasė duobę, kaip klykė vaikai. Turėjo ir nuotraukas su savim. Paaiškėjo, kad tose žudynėse dalyvavo ir tas Mertinsas. Desantininko motinai Amandai Ban. (liudytoja) pats Mertinsas asmeniškai gyrėsi dalyvavęs žudynėse ir pasakojo tokius pačius dalykus, kaip ir Schwarzas. Kitas liudytojas Kas. teismui pasakojo, kad Schwarzas jam kartą pasakė, negalintis nei valgyti, nei gerti, nes ką tik grįžo iš žydų šaudymo. Liudytojas pasiteiravo, kiek žydų nušauta. Schwarzas tik nusijuokė.

Skaitant bylos medžiagą, susidaro įspūdis, kad dalis vokiečių tiesiog šlykštėjosi tomis nacių suplanuotomis ir vykdytomis civilių žudynėmis. Tie žmonės teismui pasakojo viską, ką žinojo.

Iš Tilžės kilęs Kni. (liudytojas) dar prieš žudynes buvo atažiavęs į Batakius susitikti su pažįstama žyde. Jo vertinimu, Batakiuose buvo tarp 1500 ir 1800 žydų. Kitą kartą Batakius jis aplankė jau po tų įvykių. Šaudyme asmeniškai dalyvavęs lietuvis policininkas jam papasakojo, kad vokiečiai atsivežė šnapso ir po visko dar leido pasiimti drabužių. Tas policininkas taip pat kalbėjo, kad vokiečiai žudynes fotografavo. Švarcas fotografavo visas akcijas, kurioms vadovavo.

Teismas nustatė, kad būtent Lietuvos pasienio zonoje žydai greičiau sunaikinti, nei kitur Lietuvoje. Tik pavieniai galėjo išsigelbėti Lietuvos gilumoje, kur veikė Šiaulių ir Kauno getai. (Gerade aus dem fraglichen litauischen Grenzgebiet haben sich die Juden nur ganz vereinzelt in Ghettos retten können. /……/ Richtig sei zwar, dass Juden, welche im Innern von Litauen gewohnt haben, zum Teil in Ghettos gekommen seien. So sei um die Zeit vom 15.8.1941 das Ghetto in Kowno und um die Zeit vom 20.8.1941 das Ghetto in Schaulen eröffnet worden. Nach dem Ergebnis der eingehenden Nachforschungen dieses Sachverständigen sind gerade die Juden aus dem litauischen Grenzgebiet im Gegensatz zu den Juden in anderen Ostgebieten besonders schnell vernichtet und so gut wie ausgerottet worden.)

Šiandien daug piliečių „žino“, kaip jie elgtųsi, atsidūrę aukų vietoje. Tačiau pasipriešinti galvažudžiams buvo neįmanoma. Kol vieną grupę šaudydavo, kitos aukos turėdavo gulėti, įsikniaubusios į žemę, kiekvienas krustelėjęs būdavo nušaunamas vietoje.

Tautos vardu prisiekusiųjų teismas 1958 m. rugpjūčio 29 d. kaltais pripažino Bernhardą Fischer-Schwederį, Wernerį Schmidt-Hammerį, Hansą-Joachimą Böhmę, Wernerį Hersmanną, Edwiną Sakuthį, Wernerį Kreuzmanną, Harmą Willmsą Harmsą, Gerhardą Carsteną, Franzą Behrendtą ir Praną Lukį. Nuteistųjų būtų buvę daugiau, bet Klaipėdos (Mėmelio) SS vadas oberšturmfiureris dr. Frohwannas, Eitkūnų pasienio punkto vadas Tietzas nesulaukę nuosprendžio nusižudė.

Baisi istorija, kraupūs nusikaltimai, sunku apie juos pasakoti, tačiau istorija, deja, buvo tokia. Ir tokią istoriją būtina žinoti.

Ulmo proceso medžiaga, net ir ta nedidelė jos dalis, kuri jau paskelbta, atskleidžia daugybę Lietuvoje lig šiol menkai žinomų faktų, įvairiausių aplinkybių. Ilgainiui privalėsim ištyrinėti visus karo metų istorijos šaltinius, nes be tų liudijimų šalies istorija bus vienpusiška, su nutylėjimais ir išlygomis. Norim nenorim, bet karo metų istorijos šaltinių „bazę“ anksčiau ar vėliau teks plėsti. Ulmo proceso archyvus, ne vien įspūdingas jo bažnyčias, lietuviai irgi turės atrasti.

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai