Justinas SAJAUSKAS, Marijampolė

Esu rašeiva, savo nuobodų gyvenimą paįvairinantis tokiais pat nuobodžiais rašiniais apie išnykusią baltų gentį, apie kaitrią Australijos saulę, kurios kaip gyvas nemačiau, apie kokį ten aptrintą pašto ženklą. Žodžiu apie viską, kas užplauks ant seilės.

Imtis plunksnos šį kartą, pati to nenorėdama, mane pastūmėjo bendradarbė, prasitarusi, kad namuose turi seną skarą, suprask: muziejinį eksponatą. Mintyse iškilo kaimas, pusnys ir tamsiom languotom skepetom nuo žvarbos besiginančios moterys.

Panorau pamatyti senieną ir po dienos kitos jau žiūrinėjau ant stalo patiestą lengvą, švelnią ir šviesią kaip diena skepetaitę. Prūsinukė!

Laimai dar nepradėjus aiškinti, žinojau aptikęs vieną iš tų skarelių, kurias prieš gerą šimtmetį iš Rytprūsių parnešdavo knygnešiai. Žinojau tokias esant, mačiau jas, dar daugiau: rašiau apie jas.

Atmintis dar kartą pasitarnavo – nukėlė mane į praėjusio amžiaus pabaigą. Vėl regėjau mamą, girdėjau jos žodžius. „Vaikystėje buvau silpnų kojų ir vaikščiojau pasiramsčiuodama lazdele, – prisiminė kartą motina, – tai jis mane vis vadino „mūsų senukė“. Žadėjo man parnešt skarelę, labai laukiau, bet kartą žiūrėjau pro plyšį kaip jis tvarkosi, pamatė, užpyko. Likau be skarelės.“

„Jis“ – tai garsusis Suvalkijos knygnešys Juozas Kancleris, dešimtmetį glaudęsis motinos tėviškėje prie Kalvarijos. Lankydamasis Viskačkynėje (mama – Viskačkaitė), ne sykį ir ne du girdėjau suaugusius minint šį žmogų: šitame kambaryje buvo jo kambarėlis, pro šitą langą pirmiausia pamatydavom jį pargrįžtant…

„O juk tai įdomu, – pagalvojau, eilinį kartą klausydamasis kurios ten tetos. – Tai tikrai įdomu!“

Ėmiau aktyviai rinkti žinias apie garsųjį įnamį, ir po mėnesio kito jau džiaugiausi apybraiža? apsakymu? esė? – pats nežinau, ką sukurpiau – apie knygnešį iš Kampinių.

Grįžtančio su prekėm šio žmogaus laukė visi Kampiniai: jis gabeno ne tik knygas, bet ir daugelį kitų karo nuniokotam kaimui reikalingų daiktų: sachariną, žmonių vadintą „cukreliu“, bovelną ( medvilnės siūlus ir gaminius), muilo akmenį (kaustiką, šarmą), benzininius žiebtuvėlius…

Pailsėjęs po žygio, J. Kancleris surengdavo pargabento turto išpardavimą: užsidaręs savo kambarėlyje, išrikiuodavo turimą gerą ant stalo, o tada įsileisdavo pirkėjus (tai šitaip besitvarkantį jį nužiūrėjo mama tą nelemtą dieną, kai neteko skepetaitės).

Tarp varganų prekių, kurias senstantis knygnešys tebenešė iš Prūsijos net karui pasibaigus, beveik visada būdavo skarelių, moterų švelniai vadinamų „prūsinukėmis“. Jos būdavo brangios. Pasak marjampolietės Janinos Leimonaitės, už bovelninę prūsinukę reikėjo atpilti centnerį javų, už šilkinę – dukart tiek.

Nežiūrint aukštos kainos, į skareles pirmiausia tiesėsi darbų pailsintos moterų rankos, į jas blizgino akis prie sienos besiglaustančios paauglės. Išskalbta, išlyginta ir rūpestingai prižiūrima, tokia skarelė ilgus metus džiugindavo šeimininkės akį ir širdį, kol, atėjus laikui, tapdavo dukters ar bent jau giminaitės savastimi.

Tokia daugumos šiame rašinėlyje paminėtų prūsinukių istorija. Suvalkietė Magdelena Baltrušaitytė-Antanynienė (1859–1931) brangiąją skarelę atsinešė kraičio, vėliau padovanojo dukrai Elenai Antanynaitei-Janulevičienei (1902–1977), kurios palikuoniai išsaugojo puošmeną iki mūsų dienų. Punskietė Ieva Čėplaitė-Durtonienė, gyvenusi Punske dar prieš Pirmąjį pasaulinį, savo skarelę „iš Prūsų“ perdavė dukrai Petronei Durtonaitei-Jakimavičienei, o ši 2000-aisiais – vienam Marijampolės muziejų. Eidama bažnytinėse procesijose, I. Durtonienė būdavo apsirengusi tautiniais rūbais ir būtinai ryšėjo minėtą skarelę. Punsko valsčiaus Vaičiuliškių k. gyventojos Elzbietos Žilinskaitės-Geležienės (mirė 1983 m.) prūsinukę išsaugojo jos duktė, Marijampolės vlsč. Valavičių k. gyventoja Julija Geležiūtė-Stankevičienė. Taip pasielgė ir šio rašinio „ iniciatorė“ Laima Giedraitytė-Stankevičienė, išsaugojusi Simno vlsč. Rudėnų k. gyvenusios močiutės iš motinos pusės Izabelės Šerpenskienės (1894–1977) ir Naujosios Ūtos bažnytkaimyje atsidūrusios jos dukters Aldonos Barusevičienės (1918–1999) skepetaitę.

Ar todėl, kad gyvenu buvusioje „paprūsėje“, ar atsitiktinai, pusė šiame straipsnelyje aptariamų skepetaičių – iš kadaise lietuviškiausio Suvalkijos kampo – Seinijos.

Minėjau punskietės I. Durtonienės ir Vaičiuliškių k. gyventojos E. Geležienės prūsinukes. Trečioji iš to Lietuvos kampo Marijampolėn atklydusi prūsinukė priklausė Seinų vlsč. Bubelių k. ūkininkei Julijai Žilinskaitei-Mikalauskienei (1905–1993). Jos skarelė iš Prūsijos buvo atgabenta jau atgavus spaudą, bet – tokio pat audimo, kaip kitos čia aprašytosios, o ir pati savininkė ją vadino prūsinuke. Iš gimtojo kaimo Mikalauskai buvo lenkų išvaryti 1940-aisiais. Gyveno Švenčionyse, Pabradėje, Marijampolėje… Skarelę išsaugojo Danutė Mikalauskaitė-Radzevičienė.

Kodėl prūsinukės buvo taip vertinamos? Nors 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą ir vėliau atkūrus valstybę, parduotuvės buvo užverstos įvairiausių raštų ir atspalvių skarelėmis, neteko pastebėti, kad lietuvės jas gerbtų ir saugotų taip, kaip prūsinukes. Kodėl?

Dar kartą atsigręžkime į praeitį. Kur tos skarelės buvo išaudžiamos? Užsienyje. Kaip patekdavo į Lietuvą? Būdavo atnešamos knygnešių – didžiausių nutautinimo priešų. Ar ne čia atsakymas?

Sąmoningai ar nesąmoningai lietuvės moterys savo pagarbą tiems tautos pasišventėliams perkeldavo į jų atgabentą puošmeną; iš motinų tą pagarbą perėmėme ir mes.

Saugokime ją! Kad liktume kas esame. Kad liktume kur esame. Kad valdininkas – menkysta, prileistas prie mikrofono, eilinį kartą nepradėtų atsiprašinėti dėl mūsų lietuviškumo.

Nuotraukose:

1. M. Baltrušaitytės-Antanynienės (1859-1931) kraitinė skarelė iš Rytprūsių

2. Punskietės I. Čėplaitės-Durtonienės skarelė

3. E. Žilinskaitės-Geležienės (mirė 1983 m.) prūsinukė

4. J. Leimonaitės išsaugota Knygnešių epochos skarelė

5. I. Šerpenskienės (1894-1977) prūsinukė

6. J. Mikalauskienės (1905-1993) prūsinukė

Voruta. – 2013, rugpj. 31, nr. 18 (782), p. 13.