Prof. Vinco Krėvės – Mickevičiaus 140 – osioms gimimo metinėms

Prof. Vinco Krėvės – Mickevičiaus 140 – osioms gimimo metinėms

Vincas Krėvė-Mickevičius

Stasys Ignatavičius, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt

Knygos „Iš šiaudinės pastogės“, „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, drama „Šarūnas“, apsakymai „Gilšė“, „Bobulės vargai“ ir kiti rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūriniai amžiams įrašyti į lietuvių literatūros klasikos sąrašą. Visa tai žymaus Lietuvos visuomenės ir politinio veikėjo, rašytojo, tautosakininko profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus palikimas ateities kartoms.

Vincas Krėvė-Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d., kai kur rašoma 17 d., Alytaus apskr. Merkinės vlsč. Subartonių kaime ūkininkų Juozo ir Marės Mickevičių šeimoje. Jo senelis į Subartonys buvo atsikėlęs iš Nedzingės parapijos, kur Mickevičiai buvo vadinami Krėvėmis, todėl ateityje  jis vadinosi Vincas Krėvė-Mickevičius.

Mokslus pradžioje jis ėjo privačiai pas „daraktorių“, vėliau mokėsi Merkinės pradžios mokykloje.

Peterburge išlaikęs 4-rių gimnazijos klasių egzaminus, V.Krėvė-Mickevičius įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, tačiau neturėdamas potraukio kunigauti dėl savo pasaulėžiūros, po dviejų metų iš seminarijos pasitraukė.

Kiek pasimokęs privačiai, 1904 m. jis, Kazanėje išlaikęs egzaminus brandos atestatui gauti, įstojo į Kijevo universiteto filologijos-filosofijos fakultetą. 1905 m. revoliucija Rusijoje turėjo įtakos tolimesniam jo mokymuisi. Dėl revoliucinių suiručių laikinai buvo uždarytas Kijevo universitetas, nes kai kurie studentai buvo įsijungę į revoliucinį judėjimą. Toliau tęsti mokslus tenka vykti į Lvovą, kuris tuomet priklausė  Austro – Vengrijos imperijai. Lvovo universitetą V.Krėvė-Mickevičius baigė 1908 m. ir jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Besimokydamas Lvove, jis nenutraukė ryšių su Kijevo universitetu. Iškarto po Lvovo universiteto baigimo, jis vyksta į Kijevą, kur jam buvo leista laikyti Kijevo universiteto baigiamuosius egzaminus. Už egzaminams parašytą mokslo veikalą „Indoeuropiečių tėvynė ir kilmė“ jis gavo didįjį aukso medalį. Šis veikalas vėliau buvo išspausdintas daugelyje mokslinių spaudos leidinių, o 1927 m. – atskira knygele.

Baigęs Kijevo universitetą, V.Krėvė-Mickevičius ėmė ruoštis profesūrai. Tuo pačiu metu jis mokytojavo Kijevo priemiesčio Sviatošino komercinėje mokykloje.

1909 metais jis išvyksta į Kaukazą, kur buvo gavęs Baku miesto gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytojo vietą. 1911 m. jis baigė rašyti disertaciją apie Buddhos ir Pratjekabuddhos vardų kilmę, kurią sėkmingai apgynė Kijevo universitete. Besiruošdamas disertacijos ginimui, apie budizmą jis skaitė paskaitas Bakų liaudies universitete, prie kurio įsteigimo jis buvo aktyviai prisidėjęs. 1913 m. jam buvo suteiktas Kijevo universiteto lyginamosios kalbotyros magistro vardas. Mokytojaudamas Baku realinėje gimnazijoje V.Krėvė-Mickevičius aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame ir politiniame gyvenime, palaikė ryšius ir, esant reikalui, rėmė čia gyvenančius lietuvius-pabėgėlius, kurių, vykstant I-ajam pasauliniam karui, čia buvo nemažai.

Jis džiaugėsi sužinojęs, kad Lietuvoje paskelbtas 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir jau ruošėsi grįžti į Lietuvą. Tačiau Lietuvos vyriausybė paprašė jį būti Lietuvos konsulu Azerbaidžane. Šias pareigas jis ėjo iki 1920 m. gegužės 15 d., iki bolševikams okupuojant Azerbaidžaną.

Grįžus į Lietuvą, V.Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi. Tuo pačiu jis redagavo Švietimo ministerijos leidžiamą „Švietimo darbą“.

1922 m. vasario mėn., steigiant Lietuvos universitetą, V.Krėvė-Mickevičius įėjo į mokomojo personalo branduolį kaip slavų kalbų ir literatūros katedros ordinaras profesorius, vėliau humanitarinių mokslų ir teisės fakulteto sekretorius, 1925-1937 m. šio fakulteto dekanas.

Lietuvoje V.Krėvė-Mickevičius aktyviai reiškėsi visuomeninėje ir politinėje veikloje, ypač Šaulių sąjungoje, į kurią įstojo tik atvykęs į Lietuvą. Jo įstojimą įtakojo tai, kad Šaulių sąjungos steigime ir veikloje dalyvavo tuometinis Lietuvos intelektualinis elitas – žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, rašytojai, teisininkai, gydytojai, inžinieriai,…

Jau 1922 m. birželio 29 – liepos 3 dienomis įvykusiame LŠS visuotinio suvažiavimo metu V.Krėvė-Mickevičius buvo išrinktas LŠS Centro valdybos pirmininku (Vl.Putvinskiui atsisakius šių pareigų). Naujoji valdyba su V.Krėve-Mickevičiumi priešakyje turėjo daug darbo, pertvarkydama vidaus aparatą, palaikydama santykius su krašto apsaugos ministerija, pagaliau nepaprastai energingai dalyvaudama Lietuvos valstybiniame ir tautos gyvenime. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilimo organizavime, tuo reikalu net buvo nuvykęs tartis su vokiečių kariuomenės viršininku gen. H. Von. Seecktu ir gavo jo pritarimą.

Atvaduojant Klaipėdos kraštą, jo indėlis buvo bene didžiausias. LŠS Centro valdybos pirmininku jis buvo perrinktas ir 1923 m. lapkričio 15-18 d. vykusiame LŠS visuotiniame suvažiavime.

1924 m. Sąjungos viduje dėl politinių nesutarimų kyla sumaištis. Vasario 29 d. prof. V.Krėvė-Mickevičius atsisako ne tik pirmininko, bet ir Centro valdybos nario pareigų. Kovo 12 d. iš LŠS Centro valdybos išeina ir A.Smetona, kuris šį savo žingsnį motyvavo tuo:“ Šiuo prašau pranešti Centro valdybai, kad aš išstoju iš jos narių skaičiaus, kadangi nesutinku su tuo lemiančiųjų partijų atstovų nusistatymu valdyboje, jog Šaulių sąjungos pirmininkas, kaip paaiškėjo dr. Staugaičio pranešimą posėdžiuose besvarstant, neturįs teisės pareikšti Sąjungos organe „Trimite“ savo, kaip šiaip piliečio, skirtingos nuomonės, prieštaraujančios politinei valdžios krypčiai, vedančiai Lietuvą dargi jos nepriklausomybei keliu“. Iš tikrųjų LŠS Centro valdybos pirmininkas V.Krėvė-Mickevičius „Trimite“ paskelbė visą eilę patriotinių įžanginių straipsnių:

„Kuriuo keliu“ (1924 m. Nr. 173), „Tėvynė pavojuje“ (1924 m. Nr. 175), “Gelbėkim savo tėvynę“ (1924 m. Nr. 176) ir kt., ne kartą nesutampančių su vyriausybės vykdoma politika. Šiuose straipsniuose jis išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką (Antantė siūlė Lietuvai būti federacijoje su Lenkija), ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje, o taip pat ir lyg ruošdamas „šaulius ir visuomenę Vilniaus žygiui.“ V.Krėvė-Mickevičius tvirtai palaikė ir vykdė 1922 m. suvažiavime pareikštą bei priimtą nuostatą, jog Sąjunga yra „grynai lietuviško kraujo organizacija“.

„Trimite“ jis rašė: „Lenkai, žydai, rusai, vokiečiai išvien eina į rinkimus. O lietuvių balsai skaldosi dar į daugybę sąrašų“ (1923 m.). Kitame įžanginiame straipsnyje rašoma : “Nemaža rusų, kurių vieni apie didelę nedalinamą, o kiti apie didelę bolševikinę Rusiją svajoja“, „Lietuviškas seimas turi būti lietuviškas seimas“. Prof. V.Krėvė-Mickevičius ir Sąjungos prezidiumas dėjo daug pastangų, kad lietuviškumo dėlei, rinkimams į seimą būtų sudarytas atskiras Šaulių sąjungos sąrašas. Deja, tai nepavyko įgyvendinti.  Prof. V.Krėvė-Mickevičius teisingai įžvelgė dėl organizacijos ir seimo tautiškumo – 1940 m. birželio 15 d. dauguma Lietuvoje gyvenančių rusų, žydų, lenkų, gudų okupacinius sovietinius dalinius sutikinėjo su sveikinimo transporantais ir gėlėmis.

1926 m. birželio 17-19 d. LŠS visuotinio suvažiavimo metu jis vėl išrenkamas į Centro valdybą, tačiau neilgam, vėl jo netenkino Sąjungos vedama veikla ir politika. 1927 m. gruodžio 10-11 d. sušauktame rinktinių vadų susirinkime prof. V.Krėvė-Mickevičius pareiškė, kad „mano manymu, žalinga Lietuvai šaulių sąjungos taktika šiuo faktinio Vilniaus atsižadėjimo momentu“. Lietuvos vyriausybė tuo metu buvo pradėjusi derybas su Lenkija, kas prof. V.Krėvės-Mickevičiaus manymu, buvo žalinga mūsų vyriausybės pozicija Vilniaus krašto atžvilgiu. Pagal derybinius dokumentus – Vilniaus kraštas pripažinamas Lenkijai.

Šaulių sąjunga ir jos vadovybė buvo šių įvykių pasyvi stebėtoja. Turėdamas patirties organizuojant Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą, jis kėlė mintį tai organizuoti ir Vilniaus krašte. Bet neradęs šalininkų Centro valdyboje, tai ir lėmė jo pasitraukimą iš Centro valdybos. Būtina paminėti, kad 1923-1924 m. prof. V.Krėvė – Mickevičius bendradarbiavo su SSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos.Tai paaiškinama tuo, kad prof. V.Krėvė-Mickevičius, A.Smetona ir A.Voldemaras puoselėjo planus Vilniuje rengti sukilimą analogišką Klaipėdai, ir susigrąžinti Lenkijos oupuotą Lietuvos sostinę su Lydos ir Gardino sritimis. Todėl ir vyko derybos su SSRS pasiuntiniu Lietuvoje I.Lorencu…

Derybose buvo tartasi, kad „… SSRS sulaikytų Lenkiją, neleistų jai pulti Lietuvos perversmo metu ir po jo“. Taip pat buvo kalbama, SSRS paremtų Lietuvą išvaduojant Vilnių, „siūlė sovietų pasiuntiniui užmegzti slaptus ryšius tarp Lietuvos ir SSRS karinių organizacijų…“

Politinėje veikloje prof. V.Krėvė-Mickevičius reiškėsi kaip Tautininkų sąjungos narys, buvo vienas iš jos įkūrėjų, 1925 metais jis buvo išrinktas net jos pirmininku, tačiau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, nuo tautininkų nutolo, pereidamas net tautininkų valdymo opozicijon, nes turėjo vilčių, kad po perversmo su Sovietų Sąjungos pagalba bus išvaduotas Vilnius iš Lenkijos okupacijos. Ilgainiui jis nutraukė ryšius ir su prezidentu A.Smetona, su kuriuo artimai bendravo ir kai kuriais klausimais buvo jo patarėjas. Savo opozicines nuotaikas jis aiškiai išreiškė savo kūryboje – misterijoje „Likimo keliais“, novelėje „Migla“, apysakoje „Miglose“ ir kt.

1931 m. birželio 24 d. prof. V.Krėvė-Mickevičius, kaip buvęs LŠS Centro valdybos pirmininkas, buvo apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu (apdovanojimo diplomas Nr. 9), tačiau dėl jo pjudymo valstybinėje spaudoje, 1936 m. jis šio ordino atsisakė ir ordiną bei diplomą grąžino LŠS vadovybei.

Kurį laiką prof.V.Krėvė-Mickevičius, užsienio reikalų ministerijos paprašytas, dalyvavo SSRS tautų kultūrai Pažinti draugijos veikloje. Šiai draugijai priklausė ir visa eilė kitų Vytauto Didžiojo universiteto profesorių ir dėstytojų. 1936 m. įsteigti marksistinę studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos.

Po Sovietų Sąjungos ultimatumo ir sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvai, prof. V.Krėvė-Mickevičius buvo pakviestas būti naujojo ministrų kabineto pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Pasitaręs su visa eile pažįstamų politinių veikėjų ir finansų ministro pareigas perėmusiu E.Galvanausku, jis sutiko eiti pasiūlytas pareigas (1940 06 17). Ministrui pirmininkui J.Paleckiui ėmus eiti prezidento pareigas, prof. V.Krėvei-Mickevičiui buvo pavesta eiti ministro pirmininko pareigas. Naujojoje vyriausybėje jis su E.Galvanausku visais būdais stengėsi sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir jos ekonominio gerbūvio griovimo procesą. Tai nepavykus padaryti, jis susitiko su okupantų įgaliotinu Lietuvoje Dekanozovu, su kuriuo norėjo išsiaiškinti Lietuvos likimą. Sovietinis įgaliotinis tiesaus atsakymo neišsakė. Tada prof. V.Krėvė-Mickevičius ryžosi vykti į Maskvą ir susitikti su SSRS komisarų tarybos pirmininku V.Molotovu. Šis susitikimas įvyko 1940 m. liepos 1 d. Susitikime V.Molotovas V.Krėvei-Mickevičiui pokalbyje dėl Lietuvos ateities atvirai pareiškė, kad senai Maskvos planuose  buvo nutarta inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį, tai ir buvo padaryta. Vėliau šį susitikimą su V.Molotovu jis lietuvių ir anglų kalbomis aprašė ir išspausdino daugelyje spaudos leidinių ir JAV kongreso sudarytos komisijos, tyrinėjusios Pabaltijo kraštų užgrobimą, darbo knygoje. Grįžęs į Lietuvą iš Maskvos jis dar bandė ministrų kabinete neleisti liaudies seime priimti rinkimų įstatymą, turėjusį didelę įtaką dėl Lietuvos „laisvanoriško“ įstojimo į Sovietų Sąjungą.

Kai įstatymo projektas buvo patvirtintas ministrų kabinete, jis J.Paleckiui įteikė atsistatydinimo raštą, kuris nebuvo priimtas, o V.Krėvei-Mickevičiui apsisprendimui buvo duotos dviejų savaičių atostogos, kurios vėliau buvo pratęstos, kol liaudies vyriausybė, po Lietuvos prijungimo prie SSRS, buvo pakeista liaudies komisarų taryba.

1940 m. birželio 26 d. jam, kaip ministro pirmininko pavaduotojui, teko dalyvauti paskutinėje tarpukario Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrimo metinių šventėje. Prie Nežinomojo kareivio kapo vainikus padėjus naujajai Lietuvos vyriausybei, kariuomenės ir šaulių vadams, jis kalbėjo: „Pirmieji mūsų žingsniai yra pagerbti Nežinomojo kareivio kapą, kuris visai Lietuvai yra simbolis nepriklausomos Lietuvos. Prie šito kapo, kuris liudija mums visas tas kovas už Lietuvos liaudies gerovę, mes duodame pažadą, kad rūpinsimės įvykdyti visa tai, už ką šis kareivis žuvo ir paaukojo savo gyvastį: liaudies gerovė, visos Lietuvos gerovė ir visos Lietuvos gyventojų gerovė. Tai yra mūsų darbo simbolis, ir už tuos idealus, už kuriuos žuvo pirmieji kovotojai – už Lietuvą, laimingą, nepriklausomą, mes kovosime ir jos naudai dirbsime.“

Žinoma, abejoti jo patriotiškumu, nuoširdumu vargu ar galima. Abejoti tuo neleidžia ir tolimesnė jo veikla. Tačiau tuo metu jau vien savo dalyvavimu marionetinėje vyriausybėje, jos organizuotuose susirinkimuose ir mitinguose jis pats, nors to nenorėdamas, prisidėjo prie tariamo bolševikinio teisėtumo aureolės kūrimo. Išėjęs iš politinės veiklos, prof.V.Krėvė-Mickevičius pasišventė kūrybiniam ir universitetiniam darbui.

Vadovavo Lietuvos rašytojų draugijai, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi, daug prisidėjo prie jo perorganizavimo į Lietuvos Mokslų Akademiją (1941 m. sausis) ir buvo išrinktas pirmuoju jos prezidentu.

Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas gestapo, pavojus grėsė ir jo žmonai. 1942 m. gruodžio 9 d. patvirtintas Mokslų akademijos nariu tik po to, kai 1942 m. rugpjūčio 30 d. kartu su keliais „Liaudies Seimo“ nariais padarė viešą pareiškimą apie savo veiklą Liaudies vyriausybėje ir neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus okupuojant Lietuvą ir vykdant nusikalstamus veiksmus prieš gyventojus. 1943 m. kovo 17 d.vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas, o kai kuriuos profesorius išvežus į koncentracijos stovyklas, jis buvo priverstas slapstytis provincijoje, o vėliau Kaune, Panemunėje pas dukra, kad išvengtų suėmimo.

1944 m. sovietinei kariuomenei antrą kartą okupuojant Lietuvą, prof. V.Krėvė-Mickevičius pasitraukė į Austriją, o po karo gyveno Glasenbacho (netoli Salzburgo) deportuotojų asmenų stovykloje, kur mokytojavo lietuvių pabėgėlių gimnazijoje, redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 1947 m. balandžio mėn. jis išvyko į JAV. Buvo pakviestas dirbti profesoriaus asistentu Pensilvanijos universitete, kur dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūrą. 1953 m., sulaukęs profesoriams nustatytą amžiaus ribą, išėjo į pensiją.

Be tiesioginio darbo universitete prof.V.Krėvė-Mickevičius rašė grožinės literatūros kūrinius, atsiminimus, pranešimus, skaitė paskaitas Filadelfijoje suorganizuotuose lituanistikos kursuose. Paruošė keletą aštrių straipsnių apie Lietuvos okupaciją „Amerikos balso“ radijui ir laikraščiams „Draugas“ ir „Darbininkas“.1946 m. sausio 18 d., kaip pasmerkęs sovietinį režimą Lietuvoje ir pasitraukęs į užsienį, prof. V.Krėvė-Mickevičius drauge su prof. M.Biržiška LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr. 31a buvo pašalintas iš Lietuvos Mokslų Akademijos kaip „lietuvių tautos išdavikas“. Jo vardas sovietinėje lietuvių spaudoje buvo nutylimas, jo kūriniai išbraukti iš mokyklinių programų, jo nuopelnai lietuvių literatūros srityje buvo dirbtinai užmarštinami. Tik praėjus keliems metams po jo mirties apie jį imta pradėti rašyti sovietinėje spaudoje, imta leisti jo kūrinius. Reikia pripažinti, kad prof.V.Krėvės-Mickevičiaus didžiausi nuopelnai yra lietuvių literatūros srityje.

Savo kūrybinę veiklą jis pradėjo būdamas dar 15 metų. Iš pradžių įvairius eilėraštukus, apsakymus ir apysakas jis rašė rusų ir lenkų kalbomis. Pramokęs lietuviško rašto, lietuviškai jis ėmė užrašinėti iš namiškių ir kaimynų išgirstas lietuviškas ir dzūkiškas dainas, patarles, padavimus,… Jo kūrybos svarbiausios sritys buvo proza, dramaturgija ir tautosaka. Be parašytų knygų, rinkinių, draminių veikalų, novelių, apsakymų ir apysakų prof.V.Krėvė-Mickevičius aktyviai pasireiškė tautosakos srityje. Jis surinko ir išleido „Dainavos krašto liaudies dainas“ (1924 m.), “Aitvaras liaudies padavimuose” (1933 m.), “Dzūkų poringes“

(1934 m.), “Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933 m.), “Patarlės ir priežodžiai”(1937 m.”). Taip pat reikėtų paminėti, kad 1909 m.jis padėjo Peterburgo Mokslų Akademijos komandiruotam prof. E.Volteriui rinkti Dzūkijoje tautosaką.

Be tiesioginio darbo jis redagavo ar rašė straipsnius daugeliui spaudos leidinių :“Švietimo darbai“ (1920-1922 m.), „Skaitymai“ (1920-1923 m.), „Gairės“ (1923-1924 m.), “Humanitarinių mokslų fakulteto darbai“(1923-1937 m.), “Tauta ir žodis” (1924-1931 m.), “Baras” (1925 m.), “Pradai ir žygiai“ (1926-1927 m.),”Gaisos” (1930-1931 m.), “Tautosakos darbai” (1930-1935 m.), “Darbai ir dienos” (1930-1940 m.), “Tėvynėn“ (1932 m.), „Skynimai“ (1933 m.), „Literatūra” (1936-1937 m.), “Prošvaistės“ (1937-1940 m.), “Dienovidis” (1938-1940 m.).

Šiuos laikraščius ir žurnalus prof. V.Krėvė-Mickevičius redagavo. Jo straipsniai buvo spausdinami „Viltyje“, „Aušroje“, „Vaivorykštėje“, „Vaire“, „Bare“, „Aušrinėje“, „Santaroje“, „Trimite“, gyvenant JAV – „Drauge“, „Darbininke“, „Dirvoje“.

Profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius mirė nuo širdies smūgio 1954 m. liepos 7 d. Springfielde, Filadelfijos priemiestyje. Nemažai jo darbų taip ir liko nebaigti. 1992 m. spalio 19 d. prof.V.Krėvės-Mickevičiaus ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines.

Šaltiniai

„Lietuvių enciklopedija „ (1963, Bostonas);

“Karys”  (1954 Nr.8); “Tarybinė lietuviškoji enciklopedija“ (1985, Vilnius);

A.Liekis  “Lietuvos Šaulių sąjungos istorija” (Vilnius, 1992 m.);

M.Tamošaitis „V.Krėvė-Mickevičius ir nepolitinė Lietuvos šaulių sąjunga (1922-1924)” (2003 m.);

V. Turčinavičius „Vincas Krėvė politikos liūne (1920-1926)“ (2008 m.);

Z.Butkus „Jei opozicija gauna paramą  iš svetur“ (1995 m. , „Kultūros barai).

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.