1944 m. gegužę nacių ir Armijos krajovos suderintais veiksmais buvo likviduota Lietuvos vietinė rinktinė, vasario 16-ąją gen. Povilo Plechavičiaus pakviesta saugoti Lietuvos gyventojus.
Lietuvos vietinė rinktinė (LVR) buvo okupacijos sąlygomis atsikurianti Lietuvos Respublikos kariuomenė. Ji veikė tik lietuvių etninėse žemėse ir prieš 90 metų Lietuvos–Rusijos ir kitomis sutartimis pripažintoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. LVR palaikė savo valstybėje tvarką, gynė civilius gyventojus nuo sovietų bei lenkų partizanų ir plėšikų.
Kadangi LVR nepakluso naciams, šie apginklavo Armijos krajovos Vilniaus apygardą, kad padėtų likviduoti LVR. Armija krajova užpuolė išskaidytus ir silpnai ginkluotus LVR būrius prie Graužiniškių bei Ašmenos, apie 70 lietuvių nukovė, išniekino, o kitus paėmė į nelaisvę: vienus nukankino, likusius išrengę paleido. Naciai 86 LVR karius sušaudė Paneriuose, kitus įkalino, išvežė darbams į Vokietiją, kur dalis jų žuvo.
Broliški LVR karių kapai yra Paneriuose (86 nacių sušaudyti kariai). Ašmenoje (30 LVR 301 bataliono karių), Utenoje (9 LVR 308 bataliono kariai) ir kitur. Mūro Ašmenėlės, Tolminių (ofic. Tolminovo) žudynės iš dalies primena vėliau buvusias Medininkų žudynes. Nuo Armijos krajovos rytų Lietuvoje iš viso žuvo apie 150 LVR karių.
Rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje Armija krajova nužudė apie 1 000 gyventojų, už dabartinės LR likusiose rytinėse etninių lietuvių žemėse – dar apie 3 000 gyventojų, kitus plėšė, kankino. 1944 m. birželio 23-iosios naktį Armijos krajovos Vilniaus apygardos 5-oji brigada Dubingių, Joniškio, Inturkės ir gretimose Molėtų rajono parapijose nukankino 100 vaikų, senelių, moterų.
Buvusiam Prezidentui Valdui Adamkui lankantis Lenkijoje, šį Dubingių krašto skerdynių vadą Z. Šendželiažą-Lupašką apdovanojo aukščiausiu Lenkijos ordinu Virtutis militaris, o dabar Balstogėje stato jam paminklą.
Armijos krajovos Vilniaus apygardos 3-ioji, 5-oji ir kitos brigados, nepripažindamos ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus ir jo krašto Lietuvai, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą – terorizavo, plėšė, žudė civilius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus, draudė kalbėti lietuviškai, tikėdamiesi, kad po karo taip „susigrąžins Lenkijai prarastuosius pakraščius“ (kresus). Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nurodė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą […] Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausiai lietuvius (žr. Armija krajova Lietuvoje. Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, p. 123–124).
Dėl Armijos krajovos įvykdytų karo nusikaltimų LR Generalinė prokuratūra užvedė bylą, bet Teisingumo ministerijos registruotas Armijos krajovos veteranų klubas slepia žudikus ir jų aukų (kun. Ambraziejaus Jakavonio ir kitų) kapus. Prie Armijos krajovos narių kapų LR vadovybė pradėjo statyti garbės sargybą ir dėti gėles.
Nuotraukose:
1. LVR 308 bataliono 3 ir 4 kuopų kariai po mūšio su Armija krajova prie Graužiškių
2. LVR Rinktinės kariai prie žuvusių kovos draugų Ašmenoje 1944 m. gegužę
3. Grupė Utenos gimnazijos mokinių, išėjusių savanoriais į Vietinę rinktinę Marijampolėje prie ateitininkų paminklo 1944 m. balandžio 30 d. Stovi iš kairės: Jonas Garliauskas, Balys Lapienis, Pranas Šulskas, Bronius Judickas, Paukštė, Pranas Vaškelis, Garunkštis, Bronius Stasiškis, Sirevičius, Jonas Janulionis, sėdi: Juozas Vanagas, Juozas Skardžius, Vincas Rastenis, Vytautas Kazlauskas, Benas Palskus
Voruta. – 2010, birž. 5, nr. 11 (701), p. 16.
