Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Taip susiklostė, kad Lietuvoje, vėl atgimusioje valstybėje, asfaltui teko išskirtinis vaidmuo. Jis ne tik padeda teismų pagalba užvaldyti svetimą žemę, bet ir paslepia sovietų nusikaltimus. Asfaltu buvę sovietiniai funkcionieriai užvaldo teritorijas, nes po asfaltu esančia žeme jos teisėtas savininkas negali disponuoti. Ateities kartos nieko nesužinos, nes didelė dalis dokumentų po penkerių metų sunaikinama. Asfaltas paslepia viską – ne tik senųjų dvarviečių pastatų pamatus, bet ir senąsias kapavietes. Deja, mūsų istorinė atmintis tokia trumpa, kad kartais tai kelia nuostabą. Akis bado nenoras nubraukti užmaršties dulkių. Tai patvirtino ir 1918 m. Nepriklausomybės Akto tyčinis neieškojimas, nors paieškos kryptys buvo daugiau negu akivaizdžios, kai kurios išlieka aktualios ir šiandien, nežiūrint surasto akto originalo dviem kalbomis. Lieka neaišku, ką prieš gerus du dešimtmečius Rusijoje veikė Raimundas Lopata, rašydamas disertaciją apie Lietuvos valstybingumo raidą 1914–1918 metais¹. Lygiai tas pats pasakytina ir apie Vilniaus arkikatedros bazilikos iki šiol buvusio sovietinio elito ir jų mokinių uoliai saugomas paslaptis: Vytauto palaikus, karališkąsias insignijas. Nereikėtų susitaikyti su tuo, kad akademinės visuomenės atstovai, prisidengdami titulais, ne tik stabdo istorinės atminties gaivinimo procesus, bet ir griauna pilietinę visuomenę. Todėl vaikaičiai nežino savo senelių kapų, o tauta neturi savo valdovų panteono Vilniaus bazilikoje.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma 1992 m. tiksliai žinojo, kur palaidoti jo seneliai Rusijos platybėse Altajaus krašte. Deja, kur Lietuvoje palaidoti signataro tėvai ir seneliai, Tadas Stomma nurodyti negalėjo, tačiau iki šiol deda dideles pastangas, kad ši atminties spraga būtų likviduota. Iki pastarojo laiko buvo nežinomos ne tik signataro senelių, bet ir jo tėvų palaidojimo vietos Lietuvoje. Donato Malinausko senelio Juozo Tanskio (Józef Tanski) palaidojimo vietos nustatymas užtruko beveik 25-erius metus. Jo mirties fakto be rezultatų ieškota Daugų, Onuškio, Aukštadvario, Užuguosčio, Pivašiūnų bažnyčių metrikų knygose, nes šiose parapijose buvo arba jo žemės valdos, arba siejo tradicija ir kitos aplinkybės. Po Antrojo pasaulinio karo sunaikinti kapai Onuškyje, Dauguose, dar caro laikais gerokai nuterioti ir sovietų pabaigti naikinti Aukštadvario senieji kapai slopino optimizmą nustatyti Juozo Tanskio palaidojimo vietą ir surasti jo kapą. Vladislovas Sirokomlė (Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz) savo knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“² I tome, išleistame 1857 m., užsiminė apie senuosius Aukštadvario kapus, buvusius Dominikonų bažnyčios šventoriuje. Vilniuje, Saulės kapinėse, dar iki Atgimimo buvo žinomas Juozo Tanskio sūnaus Jaroslavo šeimos kapas³, esantis šalia Zavadckių giminės kapavietės. Rasų kapinių centrinėje dalyje buvo žinomas Felikso Tanskio kapas. Deja, tai ne Juozo brolis, nors dažnai pateikiamas kaip signataro Donato Malinausko senelio brolis. Juozo Tanskio brolis Feliksas su žmona yra palaidoti Bernardinų kapinėse, išlikęs paminklas⁴. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) Romos katalikų bažnyčios mirties knygoje įrašyta, kad Feliksas Tanskis mirė 1881 m. birželio 13 d., sulaukęs 80-ies metų amžiaus ir palikęs žmoną Magdaleną, dukrą Ievą ir iš pirmos santuokos – dukrą Kameliją, pagal vyrą Šostokienę⁵. Feliksas Tanskis susituokė su Marija Magdalena iš Bagdonovičių 1849 m. gegužės 28 d. Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Feliksas buvo našlys. Liudininkas buvo Mykolas Romeris, Vilniaus gubernijos bajorų maršalka (предводитель дворянства)⁶. Onuškio bažnyčios krikšto metrikų knygose yra įrašas, kad Feliksui ir Magdalenai 1853 m. rugsėjo 1 d. gimė sūnus, pakrikštytas 1853 m. lapkričio 5 d. Mykolo Vikentijaus vardu. Jo krikšto tėvai – bajorų maršalka Kazimieras Rossachackis7 ir Anelė Tanskienė. Krikšto apeigose dalyvavo tikrasis valstybės patarėjas kunigaikštis Bernardas Kęstutis Gediminas su Laura Odynciene ir Trakų apskrities teisėjas Kazimieras Chelstovskis su Marijana Karlovičaite8. Juozo Tanskio žmona Kamilė ir dukra Kristina mirė karališkojo sekretoriaus – iždininko Stanislovo Skopovskio (XVI a.) vardu pavadintoje gatvėje, Tanskos name. Kur yra tas namas, žinių nėra. S. Skapo (lenk. Skopówka) gatvė yra siauriausia Vilniuje ir nėra abejonių, kad pas dėdę, buvusį gubernijos sekretorių Jaroslavą Tanskį XIX a. pabaigoje lankydavosi būsimasis signataras Donatas Malinauskas. Mirė Jaroslavas Tanskis 1911 m. gegužės 27 d., sulaukęs 82-ų metų amžiaus, nuo plaučių uždegimo. Palaidojo J. Tanskį prie žmonos ir dukters Saulės kapinėse, nes caras dar 1865 m. buvo uždaręs prie Šv. Stepono bažnyčios buvusius kapus, veikusius per du šimtus metų. Okupantai tiesiog rungėsi dėl istorinės atminties naikinimo. Todėl verta prisiminti, kad 1604 m. Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės prasidėjo būtent čia, Šv. Stepono bažnyčioje, iš kurios šventiška procesija perėjo į Vilniaus katedrą. Kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios buvo palaidotas Lietuvos profesionaliosios architektūros pradininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jį mena tik atminimo lenta bažnyčios sienoje9. Ir ko tik čia nebuvo: kalėjimas caro laikais, 1926 m. įsikūrę akmenskaldžiai, kapines pavertę statybų aikštele, 1948 m., ten pastačius plytelių cechą, Šv. Stepono bažnyčia paversta sandėliu. Bažnyčios šventorius buvo išasfaltuotas ir aptvertas metaline tvora. Asfaltas paslėpė ir 1918 m. signataro Donato Malinausko senelio Juozo Tanskio kapą, taip pat ir daugelio kitų asmenų – garsių architektų: Vilniaus klasicizmo kūrėjo Lauryno Gucevičius (1753–1798) ir Žozefo Pusjė (1781–1821), Vilniaus akademijos profesoriaus, medicinos daktaro Mikalojaus Regnerio (mirusio 1800 m.), teologijos mokslų daktaro Anioto Dovgirdo (mirusio 1835 m.), filosofo Juozo Vladislovo Bychovieco (mirusio 1845 m.), Vilniaus universiteto dekano, vyskupo D. Pilchovskio (mirusio 1800 m.). Juzefas Tanskis mirė 1853 m. sausio 26 d., būdamas 47-erių metų amžiaus Vilniuje, nuo plaučių džiovos. Mirties faktas registruotas Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje.

Ir vis dėlto asfaltas yra bejėgis prieš tautos atmintį, tik gėlių ir žvakelių ten šiandien nėra. Juozo Kamarausko (1874–1946) tapytas Šv. Stepono bažnyčios ir kapų prie jos paveikslas šiandien primena, kaip buvo naikinama mūsų atmintis.

________________________________

¹ Lopata R., „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“, in: Lietuvių atgimimo studijos, Vilnius: Mintis, 1996, p. 224.

² Sirokomlė V., Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989, p. 77.

³ Jaroslavas Tanskis (Jaroslaw Tanski) 1827 08 17–1911, žmona Kamilė Tanskienė iš Jasienskių (Kamilla Tanska z domu Jasienska) 1821 05 30–1894 07 23, mirties įrašas yra Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios mirties knygose, dukra Kristina 1862 10 26–1895 03 31. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?biRecordId=136272&imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_384842_39.

⁴ Girininkienė V., Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810–2010, Vilnius: Versus aureus, 2010.

⁵ LVIA, F. 604. ap. 20, b. 209, l. 385 v., eil. nr. 98, 1881 m.

⁶ LVIA, f. 604, ap. 10, b. 306. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=3920>.

⁷ Kazimiero Rossachackio palikuonys ir šiandien valdo Jugalinos dvarą, kuris yra netoli Aukštadvario, važiuojant Prienų kryptimi.

⁸ Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios archyvas, krikšto metrikų knygos.

⁹ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-AV-753, 2014-09-22.

Autoriaus nuotr.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 4 (834), 2017 m. balandžio 29 d., p. 6.