Pagrindinis puslapis Europa Povilas Sigitas Krivickas. Napoleonas ir Lietuva

Povilas Sigitas Krivickas. Napoleonas ir Lietuva

Povilas Sigitas Krivickas. Napoleonas ir Lietuva

1812 metų Prancūzijos ir Rusijos karas prasidėjo Lietuvos žemėje, kai Napoleonas su savo kariuomene persikėlė per Nemuną

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Tokia brutali agresija, kaip Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, niekada nebus pamiršta. Štai 1812 metų Prancūzijos ir Rusijos karas neišdyla iš žmonijos atminties net po poros amžių. Jis lemtingai nusirito ir per Lietuvos žemę.

1806 metais įsiplieskė Prancūzijos ir Prūsijos konfliktas. Jį išprovokavo Napoleono I  teritorinės manipuliacijos su Hanoverio karalyste. Žaibiškai okupavęs beveik visą Prūsiją, Napoleonas I privertė tos šalies karalių su visu dvaru ir vyriausybe bėgti į Rytprūsius, kuriuos gynė Prūsijos sąjungininkės Rusijos armija. Kai Napoleono I kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda (Memel) liko vieninteliu laisvu miestu šiaurės rytuose. Į jį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki kitų metų sausio. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine. Tuo metu parengta ir pasirašyta reikšmingų Europai tarptautinių sutarčių, tarp kurių ir garsioji Tilžės sutartis.

Tilžės plaustas nepadėjo

Užėmęs Lenkiją 1806-ųjų gruodį ir siekdamas palaužti Prūsiją, Napoleonas patraukė į Rytprūsius, bet mūšyje prie Yluvos 1807 m. vasario 7–8 d. buvo sustabdytas Rusijos kariuomenės. Tačiau atsinaujinus karo veiksmams, 1807 m. birželio 14 d. Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Birželio 25 d. Tilžėje prasidėjo taikos derybos, o liepos 7 d., imperatoriams susitikus ant plausto Nemuno upėje, buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono I ir Aleksandro I. Liepos 9 d. prie sutarties tiesiog priversta prisidėti Prūsija. Pagal Tilžės taikos sąlygas, Prūsija paversta satelitine Napoleono I valstybe. Iš jos atimtose teritorijose Napoleonas I sukūrė Varšuvos didžiąją hercogystę, Vestfalijos karalystę ir prancūzų kontroliuojamą Dancigo respubliką.

Aleksandras I, spaudžiamas rusų dvarininkijos (anuometinių oligarchų), po kelerių metų ėmė keisti Tilžės sutarties nubrėžtą poziciją. 1810 m. jis paskelbė vadinamąjį Gruodžio įsaką dėl naujų neutralios prekybos nuostatų. Kai kurie įsako paragrafai gerokai suvaržė prancūziškų gaminių įvežimą, jie netgi pradėti naikinti Rusijos pasienyje (visai kaip prie Putino). Tai labai supykdė Napoleoną  ir jis ryžosi sulaužyti Tilžės taikos sutartį.

Tais laikais visa Europa buvo tapusi karų ir mūšių arena. Viena po kitos kūrėsi ir žlugo antiprancūziškos koalicijos. Per napoleonmetį (17921815) jų buvo net septynios. Todėl ėmė atrodyti, kad Napoleonas yra nenugalimas. Napoleonmetis – tai Prancūzijos revoliucijos pabaiga bei Napoleono viešpatavimas. Jam įtvirtinti reikėjo įveikti Rusiją.

Šokiai Vingyje ir žinia apie karą

                      Nuo 1811 metų pabaigos, kaip rašo Levas Tolstojus romano „Karas ir taika“ trečiame tome, prasidėjo stiprėjantis Vakarų Europos pajėgų ginklavimas ir telkimas. 1812-aisiais tos pajėgos – milijonai žmonių (įskaitant tuos, kurie pervežė ir maitino kariuomenę) – pajudėjo iš Vakarų į Rytus link Rusijos sienų, prie kurių iš kitos pusės lygiai taip pat buvo telkiama rusų armija.

                      Birželio dvyliktąją (senuoju stiliumi) Vilniaus Vingio parke, generalgubernatoriaus Benigseno rūmuose, iškelta puota ten viešėjusio Rusijos valdovo Aleksandro I garbei. Dar rengiant pokylį paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės, netikėtai nuvirto pavėsinės stogas, nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino Neryje. Nepaisant šio tragiško incidento, puota nebuvo atšaukta ar perkelta kiton vieton. Surinktos stogo nuolaužos, nuvalytas parketas.

                      “Dvyliktą valandą nakties dar ėjo šokiai, – rašo Levas Tolstojus, – generolas adjutantas Balašovas, vienas artimiausių valdovui asmenų, priėjo ir ne pagal etiketą sustojo visai arti valdovo, besikalbančio su lenke dama (greičiausiai tai buvo grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-de Šuazel – aut. past.). Vos tik Balašovas pradėjo kalbėti, valdovo veide pasirodė nustebimas. Jis paėmė Balašovą už parankės ir nuėjo su juo per salę.”

                   Taip Rusijos imperatorius Aleksandras I gavo žinią apie tai, kad Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemuną ir pradėjo naują karą.

Per Nemuną trimis tiltais

                      Šiam antpuoliui Napoleonas ėmė galutinai ruoštis porai 1812-ųjų birželio dienų apsistojęs Vilkaviškio dvare. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Paskui, pasak istorikų, aplenkęs armiją, Napoleonas šešių žirgų traukiama karieta privažiavęs Nemuną ir įsitaisęs ant aukšto skardžio. Ankstų birželio 24-osios (naujuoju stiliumi) rytą Napoleonas išėjo iš palapinės apsirengęs lenkų karininko munduru. Taip jis tarytum pabrėžė, kad palaiko Lenkijos siekį susigrąžinti iš jos prieš septyniolika metų atimtą nepriklausomybę, kai Rusija su savo sąjungininkėmis 1795 metais įvykdė trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą.

                      Apsižvalgęs pro žiūroną nuo dabartinės Garliavos kalvų (nuo tada viena taip ir vadinama – Napoleono kalnas), Napoleonas įsakė forsuoti Nemuną per tris laikinus pontoninius tiltus.  Kareiviai mėtė į viršų kepures ir šaukė: „Tegyvuoja Imperatorius!”

                      Prancūzai Kauną užėmė be jokio pasipriešinimo. Miestas buvo apiplėštas ir suniokotas. Ypač negailestingai nusiaubtas baroko perlu vadinamas Pažaislio vienuolynas, kurio altorius tapo griuvėsių krūva. Kaune kilo badas, kai kur ėmė siautėti dizenterija, įsiviešpatavo netvarka ir savivalė. „Kai armija įžengė į miestą, puolė po namus ieškodami maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – aprašė savo dienoraštyje nežinomas vienuolis.

Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Iš jo vos spėjo skubiai išvykti Rusijos imperatorius Aleksandras I. Į Vilnių įžengę prancūzai Vingio parko rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais netrukus sudegė.

Ko iš Napoleono tikėjosi lietuviai?

Visgi Prancūzijos invazija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti žlugusią Abiejų tautų respubliką, tai yra, savarankišką jungtinę valstybę. Prancūzijos armijoje savanoriais kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą. Napoleonas 1812 metų liepos pirmosios įsaku iš vietos bajorų sudarė administracinę valdžią – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII a. pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislavas Soltanas. Joje buvo septyni komitetai, administravę keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.

Per Nemuną plaukia prie prancūzų prisijungę lenkų raiteliai. V.Klarko, J.Heavesido piešinys (1816 m.)

Tačiau lemiamos įtakos toje komisijoje turėjo lenkai. Liepos 14 d. Vilniaus katedroje paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Tačiau Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 d. komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą. Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančia koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje tuomet visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą. Teliko guostis garsiąja Napoleono fraze, ištarta jam įžengus į Vilkaviškį: „Šitie lenkai – kitokie negu Lenkijoje“.

Planavo greitą pergalę

                      „Lietuviai sutiko Nepoleoną kaip išlaisvintoją nuo Rusijos, bet atviras Didžiosios Armijos („Grande Armee“) plėšikavimas visiškai neatitiko išvaduotojo statuso“, – pastebi istorikas V. Pugačiauskas. Be to, Napoleono armijos plėšikavimus provokavo netikėtas orų atšalimas, kurį kariai patyrė Lietuvoje. Apskaičiuota, kad kelyje Kaunas–Vilnius krito apie 20 tūkst. arklių. Prancūzams keliantis per Nemuną netikėtai atšalo: dieną tvyrojusią 25 laipsnių temperatūrą staiga pakeitė vos 5 laipsnių šiluma. Tokių staigių pokyčių nepakėlė Didžiosiojoje Armijojoje buvę portugalų, ispanų, italų karių žirgai. Prasidėjo liūtys. Prie pietų Europos klimato sąlygų įpratę arkliai ėmė masiškai kristi.

Lenkų istorikas D. Nawrotas teigia, kad Napoleono armijai keliantis per Nemuną buvo planuojamas greitas generalinis mūšis su Rusijos kariuomene. Tikėtasi, jog staigiai persikėlęs per Nemuną Napoleonas sugebės pavyti priešą ir kažkur ties Vilniumi jį sumušti. Tačiau, kai Kaune prasidėjo kariuomenės vidaus suirutė, karinė kampanija pražūtingai užsitęsė. Gelbėti šąlančius arklius kariai suvarydavo net į bažnyčias, vienuolynus. Arklių kanopos sutrupino Pažaislio bažnyčios grindis, nukentėjo altorius, o Kauno gyventojai nutarė, kad tos armijos kariai – bedieviai. „Tuomet gyventojai darėsi atsargesni, dalis jų tapo netgi priešiški. Žinomi atvejai, kai jie bėgdavo ir slėpdavosi miškuose, laukdami, kol pražygiuos kariuomenė“, – sako istorikas L.Glemža.

Liūdnas sugrįžimas į Vilnių

Karo baigtis sprendėsi lemiamame Borodino mūšyje. Napoleonas surengė keletą atakų prieš rusų rikiuotę. Jo pėstininkai patyrė didelių nuostolių, nes buvo smarkiai apšaudyti. Tačiau ir rusų kontratakas nutraukė prancūzų artilerija. Prancūzai užėmė pozicijas prieš rusų kairįjį sparną tada puolė centre esančią Rajevskio bateriją. Apie vidurnaktį Rusijos kariuomenė ėmė trauktis link Maskvos, o vėliau – ir iš jos. Pradžioje pergalingas prancūzų „Grande Armee“ žygis baigėsi Maskvos užėmimu. Tačiau išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas davė įsakymą trauktis. Tai nebuvo tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas. Jį sunkino baisus alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai.

Į Vilnių Napoleonas sugrįžo gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko. Po penkių dienų jau ties Kaunu, prie Aleksoto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad ties Vilniumi žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno – dar tiek pat, iš viso – apie 90 tūkst. prancūzų. Visas kelias tarp šių miestų buvo nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Daktaras J. Frankas prisiminimuose rašė: „Keletas prancūzų kareivių pasislėpė name, kuriame anksčiau buvo mano klinika. Aptikę užrakintą  kambarį, pamanė rasią jame maisto ir išlaužė duris. Tai būta patologijos kabineto. Nelaimingieji išgėrė visą degtinę, kur mirko preparatai.” Beje, porą šimtmečių netyla gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėn užkasė Rusijoje prisiplėštus turtus. Jie nerasti iki šiol.

Prancūzams traukiantis per Kauną, gyventojų priešiškumas buvo akivaizdus. Napoleono armijos karys M. de Fezensacas užfiksavo: „Gyventojai, stebintys mūsų persikėlimą, į mus žiūrėjo išdidžiai. Vienas jų buvo jau ginkluotas šautuvu, aš negalėjau jo atimti. Daugelis kareivių, kurie atsivilko iki Nemuno, mirė prie tiltų tuo momentu, kai pasibaigė jų kančios.“

Grįžęs į Paryžių, imperatorius nenurimo ir pralaimėjo dar vieną stambų mūšį ties Leipcigu. Buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų, bet 1815-ųjų kovo aštuonioliktą, patyręs naują didžiulį pralaimėjimą britų kariuomenei prie Vaterlo. Tada jau tapo galutinai ištremtas į šv.Elenos salą, kur, eidamas 52-uosius, mirė nuo skrandžio vėžio (o gal nunuodytas arsenu) 1821 metų gegužę. Šiandien jis guli septyniuose vienas į kitą įdedamuose karstuose Paryžiaus Invalidų bažnyčioje.

Ar jis vertas tokios karštos meilės?  

1812 metų gruodžio viduryje rusų sumušti ir pakrikę Didžiosios Armijos likučiai (iš 600 tūkst. kariuomenės tebuvo likę apie 30 tūkst. karių) per Kauną ir Nemuną slinko atgal į Vakarų Europą. Vienuolio dienoraštyje rašoma, kad išbadėję prancūzai valgė pastipusius arklius ir žuvusius karius, kad Rotušės aikštėje durtuvais juos žiauriai ir negailestingai badė kazokai. Šventinį šūkį „Tegyvuoja Napoleonas!“ Kaune pakeitė „Tegyvuoja imperatorius Aleksandras!“

Prancūzai grįžta iš Rusijos pralaimėję karą. I.Prianišnikovo (1840-1894) paveikslas

Prieš dešimtmetį Kauno valdžia Napoleono pulkų persikėlimo per Nemuną 200-ąsias metines nutarė paminėti, atrodo, ne mažiau spalvingai negu 1812-ųjų miesto burmistras ir paprefektis, kurie džiaugsmingai sutiko įžengusį Napoleoną ir jo pulkus. 2012 m. birželio 22–24 d. Kaune vyko renginys oficialiai vadintas gyvosios istorijos festivaliu „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812 m.“ Kauno valdžiai rengiantis istoriniam festivaliui, aktyviai įsijungė ir krašto apsaugos ministerija bei įvairios karinės ir policijos pajėgos. Buvo rengiamos daug kainuojančios persikėlimo per Nemuną inscenizacijos, statomi pontoniniai tiltai, vyko mūšių spektakliai, fejerverkai. Matyt, šiemet, 210-ųjų tų įvykių metinių proga, bet tebesiaučiant koronaviruso pandemijai ir dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, tokie prašmatnūs “prajovai” kauniečiams ir jų valdžiai bus nebe galvoj…

                      Gal užtektų, kad tūkstančius pražudęs karvedys ir toliau žmonijos atmintyje teliktų jo vardais pavadintu tortu, konjaku ar anekdotais apie napoleoniškąją didybės maniją. Napoleonui taip pat priskiriami tuntai šmaikščių posakių, kad ir toks – “Liaudžiai reikia triukšmingų švenčių; mulkiai mėgsta triukšmą, o mulkių yra daugybė.“