Su  velniais šokančios raganos. 1720 m.  Asociatyvi nuotr. Šaltinis – publicdomainreview.org

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Nuo seno  moterims buvo primetamas tam tikras elgesio modelis – jos skatintos dažniau patylėti, būti kuklesnės, nekonkuruoti su vyrais, o užsiimti likimo skirtomis priedermėmis. Taigi – gimdyti ir auginti vaikus, gaminti valgį, visame kame nusilenkti vyro valiai. Anaiptol! Pasirodo, ne visada ir ne visur taip buvo. Net ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.

Kartais pavartau žymaus muziejininko, Vilniaus paveikslų galerijos vedėjo Vytauto Balčiūno prieš porą dešimtmečių man padovanotą storą knygą „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienis gyvenimas“. Tai – Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, kurioje pateikiami vertimai dokumentų iš šešetą amžių gyvavusios LDK įvairių gyvenimo sričių – pradedant valdovais ir baigiant kaimiečiais. Šį kartą ilgiau apsistosime prie skyriaus apie miestiečių ir miestelėnų tarpusavio santykius ir buitį, nusikaltimus ir bausmes. Šiuose dokumentuose neretai minimos ir aktyviai pasireiškusios moteriškės.

Štai 1562 metų vasario antrąja datuotame dokumente skaitome, jog „skundėsi žydas Moisiejus, kad Slanimo [pavieto]  valdovo žemininkė Michailienė Rezanovienė, būdama jo smuklėje, sumušė vaikigalį Srolką, kuris [pas tą] žydą alų pilsto, ir atėmė juodą, kiaunių kailiukais apsiūtą kepurę. Šių muštynių metu tam vaikigaliui dingo daugiau kaip kapa grašių, be to, tada išsibėgiojo neužsimokėję žmonės, kurie buvo išgėrę už keliasdešimt grašių. Ir prašė, kad visa tai į knygas būtų įrašyta; kas ir yra padaryta.“ Aišku, pasprukę girtuokliai liko dėkingi triukšmadarei ir neatsiskaitė už alų.

Po poros šimtų metų (1766 02 12) Virbalyje vyko suolininko Dominyko Vabalevičiaus byla prieš atsakovus Motiejų Norelį ir Oną Norelienę „dėl nereikalingo ponios Norelienės plūdimosi ir baisaus šneižto“. Virbalio magistratas, išklausęs abiejų pusių parodymų, suprato, jog toji atsakovė „visiškai nesiskaitydama su valdžios žmogumi, kaip nori, taip ir šmežia“. Nenorėdamas taikstytis su tokiu akiplėšiškumu prieš aukštesnius valdžios pareigūnus, magistratas priteisė, kad ponia Ona Norelienė „turi grąžinti gerą vardą ponui Dominykui Vabalevičiui, kaip pareigūnui, tad už savo poelgį turi sėdėti kalėjime, tai yra ant akmens priešais rotušę keturias valandas, taip pat turi sumokėti ponui pavaičiui 2 kapas, o mums, teismui – vieną kapą grašių, be to, grąžinti teismo išlaidas.“ Gal vertėtų dabartinei valdžiai pagalvoti, ar nrgrąžinus tokią bausmę – pasėdėjimą ant akmens prieš Vilniaus ar Kauno rotušę. Teisininkai turėtų nustatyti, už kokio dydžio prasižengimus.

Būta anuomet ir labai nelinksmų bylų. Štai ištrauka iš 1631 m. gruodžio 18 d. Naugarduko vaznių pranešimo: „Teismo sprendimą įsakė vykdyti Mikalojus Sapiega, Naugarduko Vaivada, Žemaitijos žemių – Karšuvos, Nemunaičio – tijūnas ir Ainos seniūnas. Bausmę vykdė Senčyla ir Šimanovskis, Naugarduko ir Vilniaus vaivadijų vazniai (generolai) ir pakviesti penki bajorai [akte surašyta jų vardai ir pavardės]. Jie liudijo, jog moteris, kankinama ir metama į ugnį, buvo įspėta, kad turi gelbėti savo sielą.“ Už ką tokia baisi bausmė? Ogi už tai, kad nuteistoji Raina Gromykienė pasakiusi, jog kažkokia Afonasovičienė kerėjusi norėdama pavilioti maršalką ir pasinaudoti jo turtais. Vazniai buvo įspėję kankinamąją neapkalbėti nekaltų žmonių. Ji tvirtinusi, jog S. Borkovskis, turėdamas piktų kėslų, ją įskundęs ir ji norinti, kad Afonasovičienę ištiktų jos likimas. „Gruodžio 7 d. R. Gromykienė buvo išvežta už miesto prie sukrauto laužo […], ji mirė ugnyje. Tą savo parašais ir antspaudais tvirtina abu vazniai, o bajorai tik antspaudais. Šį raštą jie tvirtina kvitu ir prašo įtraukti į teismo knygas, kad liktų įrodymas, jog savo pareigas atliko sąžiningai.“ Taip veikė ne tik bažnytinė inkvizicija, bet ir LDK teisėsauga: sąžiningai pleškino „raganas“.

Tariamasis ragavimas buvo plačiai paplitęs ir baudžiamas ne vien ugnimi, bet ir švelniau – piniginėmis baudomis. 1709 m. gegužės 15 d. Kobrine apkaltinta ir suimta Apolonija Povilienė tardoma prisipažino, kad, pamokyta vienos moters iš Černavicų, norėjusi padėti Marijonai prisivilioti jaunikį. Merginai ji patarusi nusiprausti vandeniu su šakelėmis ir įvairiaspalvėmis gėlėmis. Marijona taip ir padariusi. Suvyniojusi šakeles ir gėles į marškinius, Apolonija rusų velykų rytą, prieš saulės patekėjimą, nunešusi jas į Anupro Secevičiaus daržą ir pakasusi po tvartu, kad Anupro brolis pamiltų Marijoną. Iš juridinio dokumento: „Teismas pripažino Apoloniją esant kaltą ir pakyrė tokią bausmę: kryžiumi gulėti cerkvėj Mišių metu, po to rotušės aikštėj išplakti ją 50 rykščių. Įvykdžius bausmę, ji bus paleista iš kalėjimo.“ Nubaustas buvo ir Marijonos tėvas už tai, kad jo namuose buvo ruošiami kerai. Jis turėjo iš dviejų svarų vaško padaryti žvakių ir atiduoti cerkvei. Va, taip.

Rykščių gaudavo ir sutuoktiniai už… nesantarvę. 1733 metais to nusipelnė viena joniškiečių pora. Bylos nuosprendyje parašyta, kad „Juozas Merkelis su savo žmona nesantaikoje gyveno, todėl kiekvienas turi gauti po 100 rykščių. O Juozas Rydelis, kuris jiems sugyventi ypač kliudė, irgi turi gauti 100 rykščių ir sumokėti 10 kapų [grašių].“ Gal toks auklėjimo metodas tiktų ir kai kurioms dabartinėms poroms?

Rašinio pabaigai – apie bylą su artistiniais ir makijažo elementais. 1760 m. liepos 21 d. Virbalyje buvo sprendžiama Magdalenos Gailevičienės byla su atsakovu Jonu Maciukevičiumi, tarėju, dėl ponios Gailevičienės sumušimo. Tačiau ir Jonas Mačiukevičius buvo ne iš kelmo spirtas, nes iškėlė, kaip šiandien sakytume, kontrieškinį tai poniai dėl to, kad ji jam skėlė keletą antausių. Magistratas, išklausęs abiejų pusių liudijimus, įsitikino, kad „Magdalena Gailevičienė skėlė antausius Maciukevičiui be jokios priežasties, tik norėdama bylinėtis, nes stodama prieš teismą pasirūpino melagingais įrodymais – suodžiais po akimis nusipiešė mėlynes.“ Už tokią artistiškai makijažinę apgavystę ir „už nekaltai duotą antausį (ypač valdžios atstovui)“ gudrioji ponia turėjo sumokėti 12 grivinų ponui Maciukevičiui. Tuo tarpu už melagingus parodymus bei suodžiais nusipieštas mėlynes (kurios prieš teismo pareigūnus rotušėje buvo nuplautos vandeniu), už teismo klaidinimą turi teismui sumokėti 2 kapas ir turi būti plakama arba sėdėti kalėjime dvi dienas, be to, viešai rotušėje atsiprašyti.

Tai tokios tokelės iš viduramžių LDK tvarkelės.