Karšuvos tvirtovė. Autoriaus nuotr.

Antanas GEDVILAS, VšĮ ,,Karšuvos būtovė‘‘ prezidentas, www.voruta.lt

Ivangėnų tvirtovė, greičiausiai, buvo Karšuvos žemių administracinis centras, o nuo 1285 metų ir LDK sostapilis, taip pat ir Gedimino. Gediminui tapus Lietuvos valdovu 1316 metais, jau tada buvo galima nujausti, kad Karšuvos žemė bus prarasta, todėl gyvybiškai svarbu buvo organizuoti, rezidencijos perkėlimą į saugesnę vietą. Greičiausiai, jam apsispręsti padėjo Sudargo pilies užėmimas 1317 metais. Sudargo pilis buvo Skalvos žemėse, pritaikyta kontroliuoti laivybą Nemunu, blokavo Ragainės pilį apsunkindama kryžiuočių reisus į Karšuvą ir visą Lietuvą.

Karaliui Gediminui turėjo iškilti sunkumų, kaip saugiai iškelti valstybės valdovo sostapilį į saugią vietą, pakankamai toli nutolusią nuo Ordino užimtų žemių. Nuo Ragainės iki Ivangėnų buvo tik dviejų dienų kelias, apie 70 km. Galėjo kilti panika tokia pati, kaip kapitonui pirmam pasitraukiant iš skęstančio laivo.

Tam pasitarnavo mums žinoma legenda apie Gedimino sapną. Tais laikais, žynio išaiškintas sapnas prilygo Aukščiausiojo valiai, kuriai turėjo paklusti net pats Gediminas. Taip buvo patvirtinta naujos pilies vieta ir jau į priekį paskelbta būsima šlovinga Vilniaus miesto ateitis.

 Nežiūrint to, išvengti panikos nepavyko, greičiausiai dėl to, 1321 metais Gedimino karvedys Manstas leidosi perviliojamas į kryžiuočių pusę. Toliau mums žinoma, per gana trumpą laiką buvo įkurta pilis Vilniuje. Gediminas jau 1323 metais rašė laiškus iš Vilniaus, kviesdamas atvykti pirklius, amatininkus.

Tvirtovę Ivangėnuose valdyti patikėjo, greičiausiai, savo broliui Margiriui. Kaip iš istorijos žinome, Gedimino spėjimai pasitvirtino, po 1329 metų, jungtinių Europos riterių, vadovaujamų Jono Liuksemburgiečio, žygio į Žemaitiją. Svarbu pažymėti žygio pradžią, kuri prasidėjo nuo Jono Liuksemburgiečio ir Margirio dvikovos. Nusistovėjusiame istorijos pasakojime, ši dvikova vaizduojama prie, kurio tai, svarbaus Žemaitijos centro, dažniausiai prie Medininkų, kadangi Medininkai laikomi Žemaitijos centru, suprantama, ten valdovu turėjo būti Margiris. Pateikiamas pasakojimas neatitinka įvykių nuoseklumo. Viskas atsistoja į savo vietas Ivangėnų tvirtovę laikant, būtent, tokiu centru. Dvikovos aprašyme nurodoma, kad dvikovą garbingai pralaimėjo Margiris. Jo apsauga įsiterpė  į dvikovos eigą, dvikova buvo sustabdyta. Margiris garbingai pripažino pralaimėjimą, pasidavė Jonui Liuksemburgiečiui į nelaisvę. Galiausiai Margiris buvo išpirktas iš nelaisvės ir išsiųstas į ,,Yukoine‘‘ vietovę, greičiausiai, Aukaimį esantį už 8 kilometrų, su sąlyga, kad nesikiš į žygio eigą. Ši dvikova svarbi tuo, kad gavęs išpirką, Jonas Liuksemburgietis Margirį ir jo vadovaujamą kraštą laikė garbingu, todėl užėmus pilis, gynėjai buvo greičiau pakrikštijami, bet neišžudomi. 1329 metais, žygio metu užimtos visos pagrindinės Žemaitijos ir Karšuvos pilys, palaužta Jūros, Akmenos upių gynybinė sistema.

 Iš karto po šio žygio, žemaičiai pradėjo įrenginėti aukštai nukirstų, užaštrintomis šakomis, netvarkingai suverstų medžių griauzles, nuo Dubysos intako į Nemuną ties Seredžiumi, iki Jūros upės ištakų. Apsauginis sąvartų įrenginys, greičiausiai, buvo įrengtas ties riba skiriančia Karšuvos žemes nuo kitų Žemaitijos žemių. Griauzlės Žemaitiją saugojo apie 40 metų, iki 1371 metų. Vytenis Almonaitis aprašydamas Kaltinėnų krašto puolimus, pirmuoju įsiveržimu į Kaltinėnų kraštą nurodo 1371-uosius ir vėlesnius metus.

 Kitas kryžiuočių jungtinių pajėgų žygis buvo 1336 metais vasario 25 dieną. Kryžiuočių žvalgyba išsiaiškino, kad Gedimino kariuomenė yra patraukusi į rytus. Progai pasitaikius, organizavo centrinės Karšuvos pilies sunaikinimą, kurios 1329 metų žygyje, greičiausiai, nelietė. Būtų neužtekę jėgų ją užimti, be to buvo negarbinga niokoti Margirio tvirtovę jį laikant garbingu valdovu, ištremtu pagal susitarimą nesikišti. Pilėnų apgultis 1336 metų žygyje buvo, greičiausiai, pagrindinis ir vienintelis žygio tikslas. Karšuvos centro užėmimas buvo labai svarbus laimėjimas, nors grobio teko nedaug ir buvo stebimas, tiems laikams nedažnas, gynėjų susinaikinimo reginys, tikrai nesukėlęs pasigėrėjimo. Kartu su Pilėnų žūtimi buvo palaužta visa  Karšuvos žemė. Karšuvą pradėjo asimiliuoti. Išnaikintus krašto gyventojus pakeitė atvykėliai iš kitų valstybių, skatinami suteikiant jiems žemės. Karšuva  kryžiuočių pavaldume išbuvo iki 1422 metų Melno sutarties. Didžiausias liuteronų centras Lietuvoje yra Tauragėje. Karšuvos žemėse liuteronų tikėjimas atsirado su pirmąja banga. Kada Martynas Liuteris paskelbė savo tikėjimo tezes 1507 metais, buvo praėję vos 85 metai po Melno sutarties. Gyventojų daugumą Karšuvoje sudarė atvykėliai iš Ordino valdytų žemių, tai rodo išskirtinės jų palikuonių pavardės, nebūdingos žemaičiams. Jiems priimant Liuteronų tikėjimą, buvęs okupuotas Karšuvos kraštas, tapo ir tebėra dalinai liuteronišku. Karšuvos skirtumus nuo kitos Žemaitijos dalies jaučiame ir dabar, kai kas net nelaiko Žemaitija. Profesorius A. Bumblauskas, projekte ,,Ekspedicija Nemunu‘‘, jurbarkiškių paklausė; ar jūs žemaičiai, šie išsigynė, greičiau save įvardindami lietuviais. Reikia atkreipti dėmesį į daugelį žemėlapių vaizduojančių Ordinui priklausančias žemes nuo 14 amžiaus vidurio, Karšuva priskiriama kryžiuočių valdoms iki Melno sutarties. Nors grąžinta į Lietuvos sudėtį 1422 metais, Vytauto įvardinta tėvonija, kultūriniu požiūriu, Karšuva išliko izoliuota iki šių dienų. Džiugina tik tai, kad Tautos sąmonėje ji išliko. Apie Karšuvos istoriją Lietuvos partizanai nežinojo, bet Tauragės, Jurbarko, Šilalės, Kelmės, Raseinių rajonų partizanai, labai tiksliai įvardino savo apygardą pavadindami Kęstučio apygardos vardu. Karalaičio Kęstučio ir kitų gediminaičių gimtoji tvirtovė Ivangėnuose, randasi pačiame Kęstučio partizanų apygardos centre. Kęstučio vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės batalionas dislokuotas Tauragės rajone. Kęstutaičiai dalyvauja talkose tvarkant Ivangėnų tvirtovės augmeniją.

Nesiryždami įveikti griauzlių, kryžiuočiai pradėjo statyti pilis pagal Nemuną. Pradėjo organizuoti žygius Nemunu gilyn į Lietuvą. Kalbama apie tendenciją, ne apie pavienius išpuolius. Iš istorijos žinome Strėvos mūšį įvykusį 1348 m., kuriame žuvo du Gedimino sūnūs, Lietuvos kariuomenė buvo užvaryta ant užšalusio Nemuno ledo ir nuskendo. Kauno pilis buvo užimta 1362 metais. Nemunu kryžiuočiai jau pasiekdavo Punią ir Gardiną.

Ivangėnų tvirtovė

Visuomenei pristatau Tauragės rajone, Skaudvilės apylinkėje esančią Ivangėnų archeologinę vietovę, kurioje stovėjo galinga tvirtovė, galimai susijusi su Lietuvos karalių Butigeidžio, Butvydo, Vytenio, Gedimino, Pilėnų gynėjo- Margirio pagrindine pilimi. Tvirtovė užima 12+20+30 hektarų, ją sudaro trys piliakalniai ir upelių suformuotos dvi piliavietės, vieno upelio dalinamos į vienodo dydžio teritorijas, sudarančias vientisą kompleksą. Tvirtovės vizualinės apsaugos zoną sudaro virš 100 ha dydžio teritorija (www.regia.lt ). Į nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą yra įtraukti; 3462, A764K Piliakalnis su gyvenviete, 23941, A764K1P Piliakalnis (Pilikė), 23942, A7642P Gyvenvietė, 13029, A765 Piliakalnis II. Saugoma piliakalnių teritorija su priepiliais sudaro tik menką viso komplekso dalį.

 Į Karšuvos administracinio centro, vėliau į Lietuvos karalystės sostapilio, Ivangėnų tvirtovės archeologinę vietovę patenka pati tvirtovė sudaryta iš dviejų piliaviečių ir trijų įjungtų ankstesnių amžių piliakalnių, aptarnaujančio personalo teritorija (20 ha), ūkinė-karinė teritorija (30 ha), už Ančios upės esantis- 3468, Vėluikių kapinynas, 4-5 a., už Suvirkštos upės esantis Karšuvos kapinynas (Niekaip neužfiksuotas, dar 20 amžiuje virš jo buvo ūkininko Trakšelio sodyba. Įsirengdami bulviarūsius, gyventojai rasdavo žmonių kaulų) ir Karšuvos miestas 13-14 a. pirma pusė, dabartinio Karšuvos kaimo teritorija.

Tvirtovės teritorija, kaip valdymo centras, greičiausiai buvo uždara, su sargyba, vidine kelių struktūra, savita tvarka karaliaus funkcijoms užtikrinti. Yra išlikę keturi pylimai skirti sargybos paskirčiai, jų dėka galima identifikuoti tvirtovės ribas. Per Suvirkštos upelį ribojosi su Karšuvos civiliniu miestu-gyvenviete. Tvirtovė galutinai buvo pertvarkyta Vytenio karinės reformos laikais, vykdyta 1311 metais.

 

Už Ančios upės, Vėluikių kaime atkasti ir ištyrinėti trys kapai. Tyrinėjimus 1972 m. vykdė akademikas Eugenijus Jovaiša su studentais. Tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad tai 4-5 amžiaus palaidojimai⁶, priskiriami Skalvių laidojimo tradicijoms, nutolę labiausiai į šiaurę nuo visų Skalvių kapinynų. Kapai nutolę vieną kilometrą nuo Ivangėnų tvirtovės. Dabar žinomi Ivangėnų piliakalniai kaip tik yra datuojami apie pirmo tūkstantmečio vidurį. Pagal anuometinius laidojimo papročius, mirusieji buvo laidojami kitoje upelio pusėje. Ančios upė galėjo būti ta riba, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Vėluikių laidojimo vietovė buvo Ančios upės kilpoje ir sudarė pakankamai uždarą teritoriją, galimai, skirtą mirusiųjų pasauliui. Iš čia galima daryti išvadą, kad Ivangėnų ankstyvieji piliakalniai priklausė Skalvių tautai. Mums aktualiu laikotarpiu, antro tūkstantmečio pradžioje, piliakalniai buvo įjungti į Ivangėnų tvirtovės kompleksą.

 

Mano manymu, ši tvirtovės geografinė padėtis labiausiai atitinka  vietą, kurioje 1336 m. vasario 25 dieną įvyko Pilėnų tragedija, buvusi Trapėnų žemėje. Pagal paskutines istorikų ir archeologų apytikslio lokalizavimo vietas, Ivangėnai patenka į galimų paieškos vietų sąrašą. Tam buvo linkęs pritarti istorikas m. dr. Tomas Baranauskas, bet iki šiol žinomi du Ivangėnų piliakalniai buvo per maži, kad čia galėtų kovoti apie 9000 kovotojų iš abiejų pusių. Dėl to, labiau tikėtina vieta buvo laikoma Pilių pilis esanti Kaltinėnuose. Tikslinga būtų pastebėti, kad prie automagistralės Vilnius-Klaipėda, ties aukščiausia automagistralės vieta, priešingoje sankryžos pusėje, yra piliakalnis pavadinimu ,,Prienų piliakalnis‘‘. Šis pavadinimas šioje vietoje skamba neįprastai lyginant su Prienų miesto, esančio už 200 km., pavadinimu. Pati pavadinimo sandara, galimai, nusako piliakalnio bendrinę lokalizaciją. Reiškia, kad pilis stovėjo prie anų (kitų) žemių, tai galėtų būti Karšuvos ir Medininkų žemių paribys. Iš to galima pastebėti, kad Kaltinėnai galėjo priklausyti kitai Žemaitijos konfederacinei žemei ir atsidūrė už griauzlių gynybino įtvirtinimo, pastatyto po 1329 metų kryžiuočių žygio. Tokią išvadą galima daryti dar todėl, kad po Karšuvos užėmimo, kryžiuočiai Kaltinėnus pasiekė tik 1371 metais.²

Pirmiausiai Pilėnai ieškomi pagal Trapėnų žemę

Tiesioginis išsireiškimo ,,Trappen terram‘‘ vertimas iš lotynų kalbos gali reikšti ,,tarpupio žemė‘‘. Tai geriausiai paaiškintų, kad Pilėnai buvo tarpupyje, taip labai tiksliai nusakomas pats tvirtovės reljefas. Iš tiesų, tvirtovę supa du upeliai, o trečias ją dalina pusiau. Visi trys upeliai suteka į ketvirtą upę Ančią, pratekančią statmenai šiems trims upeliams. Taigi iš visų trijų pusių tvirtovę formuoja natūralūs gamtiniai grioviai su, apytiksliai, 20 m.  aukščio šlaitais. Iš ketvirtosios pusės teritorija ribojasi su šlapyne ir pereina į lygumą. Toliau istoriniuose šaltiniuose užsimenama: ,,tvirtovė buvo lygioje vietoje ir mes galėjome nuo aukštumos matyti kas darosi pilies kieme’’ . Šis aprašymas taip pat tinka. Yra tokia vieta už tvirtovės ribų iš kurios matosi aprašomas vaizdas. Ta vieta yra prie viešojo kelio, nuo tvirtovės nutolusi apie 100 metrų, pietvakarių kryptimi. Mažiau tikėtinas yra tradicinis Trapėnų žemės kaip regiono centro, kuriame buvo Pilėnai aiškinimas, bet tinka ir šis. Nuo tvirtovės už trijų kilometrų yra gyvenvietė,  XVI amžiuje buvęs palivarkas, dar dabar yra dvaro liekanos, vadinama Trepais. Pagal kryžiuočių turėtą to laikmečio kelių aprašymą, jie kaip tik turėjo pasiekti Pilėnų tvirtovę praeidami šią gyvenvietę, todėl šiai žemei galėjo priskirti tvirtovės buvimo vietą.

Kaip matome, tiek tvirtovės lokalizacija, tiek jos svarbumas kaip regiono centro, tiek jos dydis, tiek atitikimai minimi  istoriniuose aprašymuose, leidžia daryti išvadą, kad čia buvo garsieji Pilėnai.

 

Karšuvos pagrindinė tvirtovė Ivangėnuose, savo dydžiu, greičiausiai ir svarba nenusileidžia Klaipėdos, Mariemburgo pilims. Tik tokioje piliavietėje galėjo kovoti apie 9000 dalyvių iš abiejų pusių.    Karšuvos žemė nuo XIII amžiaus iki XIV amžiaus vidurio  buvo pati įtakingiausia visoje Žemaitijoje ir greičiausiai turėjo savo administracinį centrą, arba centrinę tvirtovę, Ivangėnuose. Prie šios tvirtovės dar šiandien yra išlikęs kaimas, vadinamas Karšuva. Daugelis istorikų taip pat laikosi tos nuomonės, tik iki šiol žinoti du piliakalniai buvo per maži, kad ten galėtų vykti tokio masto įvykiai. Atidesnis stebėtojas apžiūrėdamas vietovės nuotrauką iš paukščio skrydžio, nesunkiai pastebėtų šios tvirtovės ribas. Jas formuoja upelių grioviai, dabar apžėlę medžiais. Nors Darius Baronas ir Dangyras Mačiulis surinko kiek įmanoma visus autorius rašiusius apie Pilėnus ir kaip labai laisvai interpretuojantį įvykius pavadino Simoną Grunau, nurodžiusį kaip atrodė pilies įtvirtinimai, vis viena galima būtų tvirtovėje rasti vietų, kur tokios galingos sienos buvo reikalingos. Simonas Grunau aprašo, kad pilies sienos buvo 83 pėdų aukščio ir 52 pėdų pločio, o prieš jas buvo suformuoti 28 pločio ir 26 pėdų gylio grioviai.¹ Toje vietoje, kur tvirtovė ribojasi su lyguma, tokios tvirtos sienos buvo reikalingos. Jų ilgis galėjo būti apie 500 metrų norint atskirti pilies teritoriją nuo lygumos. Visas pilies sienų perimetras galėjo būti apie 2000 metrų. Norint išlaikyti vienodo tvirtumo sienas visoje pilyje, jos turėjo būti vienodo aukščio. 20 metrų aukščio šlaitai ir ant jų pastatyta 6 m aukščio siena kaip tik sudarė 83 pėdų aukštį. Pagal aprašymuose daugelio autorių vyraujantį tvirtovės puolimo naratyvą, kaip tik buvo pasirinkta šturmuoti aukščiausias sienas, skyrusias piliavietę nuo lygios vietovės, prieš tai užpylus griovius.

Pavyzdžiui, pabandykime tokias sienas uždėti ant Bilionių piliakalnio (svarstoma kaip galima Pilėnų vieta pagal Stasio Kasparavičiaus įžvalgas), ten griovių prieš sienas iš viso nebūtų kur įrengti, aikštelė ant piliakalnio per maža, kad 4000 gynėjų ten sutilptų.

Kasparo Šiuco (Schütz) kronikose, ,,Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme. Taigi Ordino kariai patraukė atgal į Prūsiją laimėję daugiau žaizdų nei grobio, išskyrus galvijus, kurių neprotingi žmonės gailėjosi labiau negu pačių savęs“.

 Toks parašymas pasako apie tai, kad ten buvo ne tik pilies gynėjai, bet ir gyvuliai. Vien iš šio parašymo galima spręsti apie buvusią didesnę teritoriją negu piliakalnis.  Ivangėnų tvirtovėje gyvuliai galėjo būti laikomi upelio dauboje, kuri skiria piliavietę į dvi dalis. Yra aiškiai matomi išlikę trys tinkamo nuolydžio takai gyvuliams suvaryti. Šioje vietoje yra vanduo, gyvuliai buvo žemai, suglaustai saugomi daubos krantų, nesimaišė gynėjams.

Pilėnų pagrindinis tikslas buvo nepasiduoti gyviems į nelaisvę, antraeilis tikslas buvo sunaikinti turtą, taip pat ir gyvulius.

Dar K. Šiucas rašo: „Kai jie jau nebegalėjo gintis, Margiris, nubėgo į tamsų rūsį arba olą, nužudė savo žmoną ir įmetė į ugnį“. Šioje piliavietėje nesunku pastebėti tokią vietą. Čia galėjo būti perdengta dalis tos pačios daubos siauriausioje vietoje.

Visos išsakytos įžvalgos buvo patikrintos man prieinamuose istorijos šaltiniuose. Tiek istorinių įvykių chronologija, tiek antriniai šaltiniai kalbantys apie Karšuvos žemę, greičiau išdėstytas įžvalgas  patvirtina, bet nepaneigia.  Tikiuosi, archeologai galės taip pat patvirtinti šios tvirtovės buvimą, patikslinti jos ribas. Valstybės atsakingos institucijos suteiks pirmenybę šios tvirtovės tyrinėjimams, tam, kad mes apie savo istoriją sužinotumėme kiek galima daugiau, kad pirmiau ištirtumėme savo paveldą  Ivangėnų archeologinėje vietovėje, negu priešų kryžiuočių pastatytoje tvirtovėje, Klaipėdoje.

Yra didelė tikimybė surasti karališkų palaidojimų vietas, tiksliau atkurti Pilėnų gynybos veiksmus, surasti gynėjų palaikus. Viskas negalėjo sudegti.

Archeologiniai radiniai

Jau nuo 2011 metų išsakau įžvalgas, kad šioje vietoje buvo Pilėnai.

2012 metais, vasario mėnesį, Pilėnų žūties dienai atminti ,  internetiniame puslapyje, ,,Tautos balsas‘’, paskelbiau subjektyvų pasakojimą ,, Karšuvos istorija’’.    Su vietove ir aplinkybėmis supažindinau daugelį istorikų, archeologų, kreipiausi į Kultūros paveldo Komisiją, Kultūros paveldo Departamentą.

 

2015 metais, spalio 8d., buvo gauti radinio iš Ivangėnų tvirtovės datavimo tyrimai, patvirtinantys 14 a. Jeigu tiksliau, tyrimų kreivė leidžiasi žemyn ir ties 1336 metais keičia kryptį, taip užfiksuodama pakankamai tiksliai aktualią datą. Radio karboninį tyrimą atliko –Gamtos mokslų instituto, branduolinės geofizikos ir radioekologijos laboratorijos mokslininkų grupė, kuriai vadovavo, prof., habil. dr. Jonas Mažeika. Nors vis dar reikia pridėti žodį ,,galimai‘‘, bet šis tyrimas mus priartino prie tikslios vietos.

2015 metų gegužės pirmą sekmadienį su giminėmis lankėmės Ivangėnų tvirtovėje. Vaikštant  upelio slėnyje, kuris dalina tvirtovę į dvi lygias dalis, Konstancija Gedvilaitė pastebėjo gyvūno kaulą ir man parodė tą vietą.

Kaulas gulėjo upelyje, ties ta vieta keletą kartų paspyriau į upelio krantą. Išvirto dar du gyvūnų kaulai. Man nebuvo nuostabu dėl radinio vietos, juos radome ten kur ir reikėjo tikėtis, todėl pakėlėme rastus kaulus. Vieta pasižymi tuo, kad jos paskirtis buvo suvaryti gyvuliams esant ypatingoms aplinkybėms. Dar dabar yra išlikę trys nuožulnūs takai šlaite gyvulių suvarymui. Trys takai tam, kad skirtingų rūšių gyvūnai būtų suginti į jiems skirtus aptvarus: raguočiai į vieną, arkliai į kitą, smulkesni gyvuliai į trečią. Ši vieta yra upelio slėnyje. Slėnis yra apie 30 m pločio ir apie 80 m ilgio, pačiame tvirtovės viduryje. Geresnės vietos slėpti ir išsaugoti gyvulius negalima sugalvoti. Yra vanduo, gyvuliai žemai, kompaktiškame slėnyje. M. dr. Linas Daugnora nustatė, kad tyrimui pateikti buvo arklio kaulai. Greičiausiai, kaulai buvo rasti arkliams skirtame garde.

Pateikiant kaulus tyrimui, svarbiausia buvo, kad tyrimas patvirtintų aktualų amžių. Buvo du galimi datavimai. Pirmas, tai 14 a. pirma pusė, antras -19 amžiaus antra pusė. 19 amžiuje, Skaudvilėje vykdavo prekyba arkliais ir karvėmis su Europos šalimis. Pasitaikydavo, kad atvaryti gyvuliai susirgdavo, ar net krisdavo. Iš senų gyventojų atsiminimų žinoma, kad dažniausiai žydai, paliegusius gyvulius gabendavosi į Ivangėnus ir buvusioje piliavietėje, ant kalno skersdavo, lupdavo kailius ir pakasdavo atliekas iškasdami duobes smėlyje. Gruntas buvo agresyvus, po penkių metų nelikdavo net kaulų. Negalima buvo atmesti minties, kad kai kuriuos gyvulius galėjo tiesiog suversti ar užkasti netoli tos vietos žemai esančiame slėnyje.

Vis tik, tyrimas neginčytinai patvirtino 14 amžių. Viena kreivės viršūnė tiksliai atitiko 1336 metų padalą, tai reiškia gyvūno žūties momentą. Sąmoningai, siekiant objektyvumo, tyrėjams nebuvo pasakytos tyrimo aplinkybės.

Radiokarboninio tyrimo rezultatai

2017 metais, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, buvo inicijuoti archeologiniai tyrinėjimai upelio slėnyje. Pasirinktos buvo dvi vietos, esančios atokiau nuo upelio. Ištirtas sluoksnis iki nejudinto grunto. Tyrimas neatskleidė papildomų svarbių detalių ⁷. 2015 metais rasti ir ištirti arklio kaulai buvo pačioje upelio vagoje, greičiausia, tyrimus reikėjo atlikti ištiriant upelio vagą. Reikia pabrėžti tokią aplinkybę. Daugybę metų prieš tai, visas prie upelio slėnis buvo ištisa šlapynė, upelis tekėjo paviršiumi. Prieš dešimtį metų upelio vaga pradėjo gilėti. Apytiksliai 60- 70 cm gylyje buvo pastebėti pirmieji kaulai. Upelio vaga kinta ir toliau, ilgiau laukiant, radinius atidavęs upelis gali juos ir sunaikinti, jeigu mes neištirsime kuo greičiau. Žinant šias aplinkybes, 2018 metais sausio 12 dieną, tame pačiame, bevardžiame, 400 m ilgio upelyje, 27 žingsnių ruože, atidžiai apžiūrint dugną buvo rasta dar daug kaulų. Žvalgyti buvo pradėta pasroviui nuo 2015 m. rastų radinių vietos. Naujai rasti kaulai galėjo priklausyti bent keturiems skirtingiems gyvuliams, nuo stambių galvijų iki avių ar veršelių. Kaulai gulėjo upelio vagoje, buvo paimti iš vandens nieko nekasinėjant.

 

Vienas radinys buvo labai iškalbingas. Rasta karvės kaukolė buvo perskelta į vienodas dalis smūgiuojant aštriu daiktu tarp ragų. Išilgai perskelta buvo visa galva. Rasta viršutinė kairės pusės dalis ir apatinė dešinės pusės žandikaulio dalis. Pirmiausiai, toks smūgis byloja apie nepaprastą jėgą, kuri buvo panaudota nužudant gyvulį, toks smūgis turėjo būti staigus ir veiksmingas. Panašu, kad visi gyvūnai buvo nužudyti staiga vienoje vietoje. Tai paaiškintų turto sunaikinimą, kad neatitektų priešui.

Tikėtina, kad visi kaulai tebėra toje pačioje vietoje ir gali padėti tiksliau išsiaiškinti visas aplinkybes. Kaukolė ir kiti smulkūs kaulai buvo perduoti Skaudvilės krašto muziejui, apie radinius informuota Mokslinė archeologų komisija, visuomenė. Žudymas padalinant pusiau yra pateikiamas ir K. Shiuco pasakojime; toks buvo Margirio smūgis savo žmonai, nuo kurio ji perplyšusi pusiau.^{1 p. 185}

 

 

Dar Pilėnų ieškoma pagal pavadinimą.  Pilėnai yra bendrinis pilies gynėjų – gyventojų pavadinimas. Kiekvieną pilį gynė pilėnai. Pagal struktūrą pilį ne tik gynė, bet joje pastoviai buvo įgula, todėl civilinio priepilio miesto gyventojams patogu buvo vadinti gyvenančius pilyje pilėnais. Dėl to vietovės paieška pagal Pilėnus, greičiausiai, neturi prasmės.

Labai norėčiau, sugrąžinti savo Tėvynei žinojimą apie jos Didingą praeitį, garbingiausią pilį Valstybės istorijoje, kurią amžių bėgyje pamiršome kovodami dėl išlikimo. Norėčiau, kad ši vieta būtų lankoma ir prižiūrima. Čia būtų prasminga prisiekti būsimiems Valstybės vadovams prieš pradedant eiti pareigas. Mūsų giminei daugelį kartų likimas lėmė gyventi šioje vietoje ir ją prižiūrėti. Kaip po daugelio amžių upelis atidavė svarbius įrodymus, taip ir mūsų šeimai ateina laikas Ivangėnų tvirtovės globą pavesti Lietuvos valstybei, teisėtai šeimininkei.

 

Literatūros sąrašas:

       1. Darius Baronas, Dangiras Mačiulis ,,Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda‘‘, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010 m.

      2. Vytenis Almonaitis ,,Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje‘‘, Leid. Keliautojo žinynas, Kaunas, 2013 m.

      3. Tomas Baranauskas, Inga Baranauskienė, Artūras Slapšys ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai‘‘, Leid. MELC, Vilius, 2015 m.

      4. Algimantas Bučys ,,Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure viduramžių Europoje‘‘, Leid. Vaga, Vilnius, 2018 m.

      5. Stasys Kasparavičius ,,Žemaitija paslapčių žemė‘‘ Leid. Spaudos lankas,Telšiai, 2018 m.

      6. Eugenijus Jovaiša, tyrimų ataskaita ,,Vėluikių kapinynas‘‘

      7. Ivangėnų piliakalnio su gyvenviete(3462), Ivangėnų piliakalnio II su gyvenviete (38279), Ivangėnų piliakalnio II su gyvenviete piliakalnio (13029), senkapio vizualinės apsaugos pozonio teritorijų, Tauragės r. sav., Skaudvilės sen., Ivangėnų k. 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Nerijus Brazdeikis, 2017 m., Klaipėda

Įžvalgų autorius Antanas Gedvilas  yra gimęs 1959 metais Ivangėnų kaime, Tauragės rajone. Mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje iki 1974 metų, vėliau Šiaulių politechnikume iki 1978 m., tarnavo kariuomenėje iki 1980 m, baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) 1984 m. Dirbo Varėnos tarpkolūkinėje organizacijoje iki 1986 m., dirbo Komunalinio ūkio projektavimo institute, Druskininkų skyriuje inžinieriumi konstruktoriumi, vėliau projektų vadovu iki 1995m. Dabar UAB ,,Žaliasis kampas‘‘ vadovas. Vedęs, žmona Daiva, turi dvi suaugusias dukras, gyvena Druskininkuose. Istorijos tyrinėjimais domisi nuo 2009 metų.