Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje vėl tapo aktuali bendradarbiavimo su KGB tema, nes nuo 2005 m. sausio 1 d. pradėjo veikti nauja „Archyvų įstatymo“ redakcija, kuri suvaržė priėjimą prie buvusių represinių struktūrų archyvų, o žiniasklaida iškėlė į viešumą keletą pavardžių žmonių, kažkada priklausiusių KGB karininkų rezervui. Apie mūsų gyvenimo sąsajas su praeitimi „Draugo“ korespondentė Audronė V. Škiudaitė kalbina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardyno skyriaus vedėją ir Liustracijos komisijos narę Teresę Birutę Burauskaitę.
Yra manančių, kad tie žmonės, kurie kažkada savo noru ar priversti sutiko bendradarbiauti su KGB, šiandien yra šantažuojami. Jūs turite daug informacijos apie turėjusius ryšį su KGB, ar manote, kad tie žmonės iš tiesų yra šantažuojami?
Jeigu žmogus, praeityje susijęs su KGB, bet tai nuslėpęs, yra valstybiškai svarbioje vietoje, jis gali būti šantažuojamas. Bet tą galimybę būt šantažuojamam padalinkime į dvi dalis. Jis pats gali galvoti, kad gali būti šantažuojamas, ir jo veiksmai ir sprendimai bus veikiami tam tikro vidinio cenzoriaus. Arba iš tikrųjų jis bus šantažuojamas. Tos medžiagos, kurios pagrindu gali būti gąsdinama, yra ne tik Lietuvoje, daugiau jos yra Rusijoje. Kažkam už Lietuvos ribų gali pasirodyti, kad pareigūno veiksmai turėtų būti kitokie (nesvarbu ar politikoje, ar ekonomikoje, ar kitoje sferoje) ir kas gali paneigti, kad jam pagąsdinti niekada nebus panaudoti dokumentai, rodantys sąsajas su KGB. Aš kalbu apie galimybes, bet galime atmesti, kad to niekada nebus. Valstybei tai pavojinga, jeigu eina kalba apie aukštus asmenis. Kita vertus, mes pamirštam apie kategoriją žmonių, kurie buvo persekiojami. Kaip jiems jaustis, kai jie mato savo persekiotojus darant karjerą ar stovint aukštose tribūnose teisuolių pozomis? Man bjauru matyti žmones, kurie turėjo ateiti prisipažinti ir neatėjo, o visuomenėje šneka ir elgiesi labai ciniškai, arogantiškai, menkina pasiaukojusius laisvės siekiams, nesusikrovusius turtų. Bet aš matau tik popieriuje jų veiklos faktus, o žmonės, kuriuos jie persekiojo, žino jų konkrečius veiksmus. Tokių, kurių gyvenimas buvo fiksuojamas 24 val. per parą, buvo labai daug. Apie jų jausmus ir teises mes pamirštam. Sakoma, kad tiesa sukiršins visuomenę. Nieko panašaus. Žinau labai daug neteisingai nukentėjusių žmonių, praradusius artimuosius ir netekusių sveikatos, iš jų 99 proc. neturi keršto jausmo. O neteisybę jie jaučia – kad iki šiol jų ir jų persekiotojų atžvilgiu nebuvo įvykdytas teisingumas. Mūsų pareiga – kad žmonių, galvojančių, jog valstybė nesiekia teisingumo, būtų kuo mažiau.
Ar natūralu, kad dabartinėje valdžioje tiek daug partinių ir KGB rezervinių kadrų?
Vieni išrinkti nusivylusių žmonių, vedamų momentinės nuotaikos, patikėjusių pažadais, kiti – pareigūnai gal ir sąžiningai, ir dorai tarnauja valstybei, žmonėms, bet dar stokoja pilietinės valios atsiverti visuomenei, nors tikriausiai suvokia, kad derėtų tai padaryti.
O gal visuomenė turi per mažai informacijos?
Visa informacija turėtų būti einančio į valdžią biografijoje. Man regis, tie, kurie buvo KGB karininkų rezerve, vis dėlto turėjo apie tai viešai pasakyti. Nepaisant, kad įstatymas to nereikalavo, jie turėjo suprasti, jog žmonėms tai yra svarbu. Ir aš manau, kad juos vis tiek būtų išrinkę, kaip išrinko Vladimirą Beriozovą ir Kazimirą Prunskienę, ant kurių plakatų buvo parašyta apie ryšius su KGB. Tie žmonės visuomenei patiko dėl kitų veiksmų.
Prisimenu Sąjūdžio laikus, kai Jūsų grupė pradėjo kaupti genocido medžiagą. Pradėjote nuo represuotojų, ištremtųjų parodymų rinkimo. Kaip vystėsi tas dokumentų kaupimo ir tyrimo procesas?
Sąjūdyje buvo įsikūrusios kelios komisijos. Viena iš – Stalinizmo nusikaltimams tirti, kuri vienintelė virto institucija ir dirba iki šiol – tai Lietuvos gyventojų genocido ir pasipriešinimo tyrimo centras. Mes čia esame keli Sąjūdžio laikų reliktai. Tada buvo pradėta nuo to, kad suteikta galimybė žmonėms papasakoti, kaip jie nukentėjo nuo sovietinio režimo. Tokios galimybės anksčiau jie nebuvo turėję. Atrodė, kad upė prasiveržė pro užtvanką…
O kada pradėjot Jūs gauti oficialius dokumentus?
Kagėbistai Saugumo rūmuose sėdėjo iki pučo, t. y. 1991 m. rugpjūčio mėn. pabaigos. Taigi nepriklausomoje Lietuvoje jie turėjo dar pusantrų metų laiko darbuotis savo archyvuose. Degino, pjaustė dokumentus, išpjaustinėjo pavardes iš bylų. Kalbama, kad jų palikta medžiaga sąmoningai atrinkta. Dalis tiesos yra, pvz., buvo palikta visa kunigų bendradarbiavimo su KGB medžiaga. Procentais lyginant kunigus su kitų profesijų žmonėmis, jų buvo palikta labai daug. Bet jie buvo labiausiai ir verbuojami. Jeigu sužinodavo, kad vaikinas nori stoti į seminariją, nuo to momento ir prasidėdavo spaudimas. Daugelis atsilaikė ir tas jų pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB buvo formalus. Jeigu jie nebūtų parašę pasižadėjimo, nebūtų turėję galimybės mokyti. Kai buvo priimtas įstatymas dėl komunizmo nusikaltimų žmoniškumui, pradėjome dirbti archyve ir šia tematika.
Kokius Jūs radote dokumentus? Štai neseniai televizijos reportaže operatoriai filmavo sklaidomą bylą, kurios puslapiuose švietė skylutės, dailiai išpjaustytos peiliuku.
Ten buvo išpjaustytos KGB slaptųjų agentų pavardės. Yra išplėštų lapų. Neužmirškime, kad pirmieji bylų saugotojai – jau nepriklausomos Lietuvos – nelabai žinojo, ką jie saugo. O savo medžiagos ieškoti ateidavo visokių žmonių. Dažniausiai saugotojai mažiau žinojo, negu tie, kurie ateidavo, pastarieji žinojo, kokią bylą reikia paimti. Jie išplėšdavo tam tikrus lapus, kuriuose buvo žinių apie jų slaptą bendradarbiavimą arba apie jų užverbuotus agentus. Aš pati esu susidūrusi su tokiomis bylomis. Bet tie išpjaustymai kelia juoką, nes beveik visų dokumentų yra kopijos kitose bylose. Juk buvo rašomas ne vienas egzempliorius, to paties dokumento kopijos buvo siunčiamos kitiems skyriams. Be to, metai iš metų būdavo rašomi planai, ataskaitos, kuriose kartodavosi tie patys agentai – užduočių vykdytojai. Veiksmai, siekiant sunaikinti savo pėdsakus, buvo desperatiški, archyvo visuma nebuvo sugadinta. Svarbiau tai, kas buvo išvežta į Rusiją ar išnešiota čia pat, Lietuvoje.
O išvežtos buvo svarbiausios – slaptųjų agentų bylos. Ar iš likusių dokumentų galima atsekti išvežtoje medžiagoje minimus žmones?
Yra likusios kortelės, darbo sąsiuviniai, ataskaitos, kuriose minimos agentų pavardės. Agentūrinės medžiagos nėra daug, bet iš jos susidaryti vaizdą, kad žmogus bendradarbiavo, galima. Gal ne apie visus, bet galima apie daugelį. Visą medžiagą susisteminti – juodas nedėkingas darbas, labai mažai rezultatyvus, bet įmanomas atlikti ir kada nors, mano nuomone, tą darbą vis tiek teks padaryti. Laikyti tuos griaučius spintoje ir galvoti, kad jų niekas nematys, negalima. Be to, pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kas pasidarė kopijų. Vienintelis valstybės apsigynimas nuo to, kad dokumentai gali būti kam nors reikiamu momentu ištraukti, yra padaryti operaciją – juos paviešinti. Tirti ir skelbti informaciją. Tik reikia rasti metodą, kaip tai padaryti. Čekų ir slovakų, kurie pernai paviešino archyvus, kopijuoti nereikia, jų kitokia situacija. Gal jų archyvai mažiau nukentėjo. Mūsų nukentėjo labiau.
Ilgą laiką apie tas KGB šmėklas žiniasklaida ne tik nekalbėjo, bet ir, pvz., jeigu užsimindavo Vytautas Landsbergis, pajuokdavo. O dabar staiga tokios informacijos – tikra griūtis. Kodėl?
Tam tikrą laiką žiniasklaida buvo lietuvių rankose. Teoriškai mąstant, gal savininkai buvo suinteresuoti arba skelbti, arba neskelbti. Dabar didelė dalis žiniasklaidos yra ne lietuvių rankose. Jiems visai nusispjauti mūsų reikalai. Dabar jiems svarbi sensacija. Paimkime Vokietijos fenomeną. Tie, kurie buvo susiję su holokaustu, buvo nuteisti arba pašalinti iš aukštų tarnybų, dar kiti bandė lįsti į valdžią. Antroji karta stengėsi apie tai nešnekėti. Trečioji karta pradėjo tuo domėtis ir kaltino nukentėjusius tėvus, jeigu buvo iš nukentėjusių šeimų, kodėl jie apie tai nešnekėjo. Mes dabar gyvename tarsi trečiosios kartos laikus. Tik pas mus tie laikai atėjo kažkaip labai greitai.
Jūsų, tyrėjų, sudėtingas gyvenimas. Jūs matote žmonių dvigubą gyvenimą: archyvai sako, kad jie buvo okupacinės valdžios slapti šnipai, o šiandien jie užima aukštus postus ir moko kitus gyventi.
Šitas darbas mūsų gyvenimo kokybės nepagerina. Daug kartų gailėjausi, kad nuėjau dirbti į Liustracijos komisiją, kuri vertina, ar žmogus bendradarbiavo su okupacinėmis represinėmis struktūromis. Komisijoje, susipažįstant su slapto bendradarbio prisipažinimo pasakojimu, būdavo daug emocijų. Sovietiniai laikai buvo negailestingi. Kartais žmogus būdavo priverčiamas tapti agentu tiesiog smurtu. Ypač pokario metais. Ir visą gyvenimą jis širdy nešiojosi siaubą. Gal niekas iš artimųjų apie tai nieko nežinojo. Ir dažnas, išsakęs savo nuopuolį ir moralines kančias, ačiū pasakydavo, kad yra tokia komisija, kuriai jis gali pasipasakoti. Tokių buvo nemažai. Buvo ir tokių, kurie sakė: na, ir kas, kad aš ten 12 metų vaikščiojau, aš niekam nepakenkiau, tik atsakydavau į paprastus klausimus apie visiems žinomus dalykus. Bet kai pasižiūrėdavai į medžiagą, matei, kad jis save labai gražina, nes priurpė daug, net pafantazuodamas. O sekamam asmeniui pakenkdavo KGB pareigūnams tapusios žinomos jo charakterio savybės, šeimos gyvenimo smulkmenos, nes tai jiems padėdavo kurti operatyvinius planus. Na, bet visi jie nugalėjo save, žengė pilietinį žingsnį, ir jau vien todėl yra verti pagarbos ir apsaugos.o prisipažinti atėjo iš įvairių sluoksnių ir įvairiu laiku bendradarbiavusiu su KGB.l buvo ir tokių, kurie tuo užsiiminėjo net 1990 m. – iš baimės ir netikėjimo savos valstybės realumu. Labai norėčiau rasti laiko padaryti buvusio slapto KGB bendradarbio socialinį portretą.
Koks buvo jausmas sėdint kitoje pusėje stalo, kai žmogus apie tai pasakodavo?
Paprastai atėjusius apklausdavo darbo grupės nariai, bet teko kalbėtis ir komisijoje. Nesijaučiau pranašesnė už juos, man buvo žmogiškai jų gaila. Jų situacija buvo nepavydėtina, bet dabar jie gali būti ramūs ta prasme, kad jų, kurie atėjo prisipažinti, vardus ir visus kitus duomenis valstybė įslaptino ir pasižadėjo niekada nepaviešinti ir ginti nuo šantažo pavojų.
„Draugas“, 2005 m. vasario 2 d., trečiadienis
„Voruta“, Nr. 5 (575) 2005 m. kovo 5 d.
