Pasienio policininkų Igno Girčio, Juozo Vaičiaus, Antano Žilėno palikuonys. Dešineje stovi renginio organizatorius Antanas Žilėnas su sūnumi Mindaugu ir marčia Birute. R. Neniškienės nuotr.

Rūta Neniškienė, Linkmenys, Ignalinos raj., www.voruta.lt

Balandžio 22 dieną Linkmenyse, Ignalinos rajone, įvyko tradicinis, jau penktasis Pasienio policininkų, saugojusių demarkacinę liniją su Lenkija, palikuonių susitikimas. Susitikimo tema – „Vasario 16-osios,  Kovo 11-osios Lietuvos kelias vakar, šiandien, rytoj“.  Renginio iniciatorius ir organizatorius – pasieniečio Antano Žilėno sūnus Antanas Žilėnas, knygos „Parubežys ir Parubežiniai“ autorius. Renginys prasidėjo iškilmingomis Šv. Mišiomis Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje, oficialioji dalis tęsėsi prie paminklo „Atmintis“, vėliau šventoriuje aidėjo dainos ir buvo dalinama soti kareiviška košė.

Renginyje dalyvavo gausus būrys svečių: Seimo narys Gintautas Kindurys, Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja, sąjūdietė Angonita Rupšytė, Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės nariai, Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų narių bendrijos pirmininkas ir Krašto apsaugos Bičiulių klubo pirmininkas Robertas Vaitkus, Vilniaus Šaulių kuopos vadas ir 1941 m. sukilimo kolegijos narys Kostas Ivanauskas, Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Pasieniečių klubo prezidentas Valentinas Novikovas, valdybos nariai.

Į jubiliejinį susitikimą atvyko Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų tarpukario barų Pasienio policijos palikuonys iš Biržų, Joniškio, Kauno, Kirdeikių, Pabradės, Svėdasų, Švenčionėlių, Utenos, Vilniaus.

Renginyje dalyvavo daug jaunimo: Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio nariai, vadovaujami Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus pasienio užkardos specialisto leitenanto Andrejaus Matvėjevo, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos jaunimo savanoriškosios tarnybos nariai, vadovaujami asociacijos valdybos pirmininko Jurando Rusteikos.

Susirinkusiems koncertavo Mokslų akademijos mišrus choras, generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės ansamblis, Ignalinos rajono kultūros centro kapela „Ringė“.

Šv. Mišios už pasieniečius

Ant kalnelio stūksanti raudonplytė Linkmenų bažnyčia prigužėjo garbingų svečių, pasitempusių kareivių ir karininkų, senutėlių močiučių, menančių Lietuvos pasienį nuo lenkų saugojusius savo tėvus. Kunigas Vidas Smagurauskas aukojo Šv. Mišias ir už gyvuosius, ir už Amžinybę išėjusius pasieniečius bei jų palikuonis, pamoksle primindamas, kad visiems reikia padrąsinimo, o didžiausias padrąsinimas kyla iš Aukščiausiojo. Mišių auką vainikavo Mokslų akademijos choro giesmės.

Po mišių svečiai susibūrė aikštelėje šalia bažnyčios, priešais Lietuvos pasieniečius įamžinusį paminklą „Atmintis“, šįmet skaičiuojantį jau penktus metus. Iškilmingoji dalis atidaryta valtornininko Rimanto Česnulevičiaus grojimu, renginio vedėjų poezijos citatomis, pasieniečių pagerbimu tylos minute bei gėlėmis.

Kovo 11-oji ir vasario 16-oji Antano Žilėno kalboje

Pirmasis kalbėjo renginio iniciatorius, organizatorius Antanas Žilėnas, savo kalboje akcentuodamas Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją. 1918 m. vasario 16 dieną susikūrė Lietuvos valstybė, lietuviai gavo teisę spręsti tautos likimą, tuomet Lietuva, pasak A. Žilėno, turėjo veržlumo dvasios, modernios valstybės politinį režimą, pažangos idėjų. „Vasario 16-osios Lietuva nesitikėjo, kad kaimynė Lenkija, su kuria turėjo bendrą istoriją ir bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR), vienu metu 1918 m. pasiskelbusi ir įtvirtinusi Nepriklausomybę, puls ir sieks nutautinti Lietuvą. Lietuva dėl kaimynės Lenkijos agresijos patyrė didžiulius nuostolius, prarado beveik trečdalį savosios teritorijos, ilgam tapo menkinama ir žeminama. Lietuviai lenkų okupuotoje Lietuvoje patyrė tautinį genocidą. Vilniaus netektis tapo ryškiausia ideologine gija Nepriklausomos Lietuvos istorijoje“, kalbėjo renginio iniciatorius bei priminė, kad jauni vyrai be kariuomenės pagalbos organizavo partizanų būrius ir vijo lenkus. Linkmenys, deja, buvo padalinti – demarkacinė linija ėjo šventoriaus riba.

Kovo 11-oji tapo lietuvių vienybės švente. Nuo 1940 m. okupantų žudyta, praradusi trečdalį tautiečių Lietuva pakilo ir susivienijo, nugalėjusi ydingą ideologinę sistemą. Pabrėždamas vienybę, susitelkimą, sekimą idealais, Antanas Žilėnas savo kalboje kėlė klausimą, kokia nūdienos Lietuva, kokia jos rytdienos vizija? Jos nebeliko, nebėra susitelkimo, vyrauja rietenos ir šmeižtas. Lietuvai reikia šauklių, kaip kad buvo tautos dainius Maironis, reikia tautą telkiančio patrioto-ūkininko.

Baigdamas savo kalbą Antanas Žilėnas pasidžiaugė, kad istorinės atminties įtvirtinimo susitikimai Linkmenyse tapo tradiciniais ir kvietė juos kartoti kiekvienais metais.

Svečių ir palikuonių pasisakymai bei prisiminimai

Renginyje kalbėjęs Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis teigė, kad visas Ignalinos kraštas yra pasienis. Daugelis jaunų šio krašto vyrų ir moterų ir dabar tarnauja pasienyje. „Atsigręžę veidu į Lietuvą, jaučiame tvirtą užnugarį“, sakė Ignalinos meras.

Seimo narys Gintautas Kindurys pažymėjo, kad sienos gynyba ir apsauga yra tarp prioritetinių valstybės klausimų. Pasak G. Kindurio, būdami ES, NATO nariai jautėmės saugūs, galėjome keliauti nebodami sienų, bet pastaraisiais metais kilo daug iššūkių. Seimo narys taip pat pridūrė, kad istorinių įvykių prisiminimas yra dingstis skirti papildomų lėšų valsybės saugumui. 

Valentinas Novikovas, Pasieniečių klubo vadovas džiaugėsi susitikimu, pavadindamas jį savotiška Linkmenų tradicija. „Istorijos ir dabarties santykis su istorija gali būti įvairiapusis – tiek rišantis, tiek slegiantis“, sakė V. Novikovas. „Iš vienos pusės galima patriotiškai ją galima prisiminti, skatinti, o iš kitos – reikšti neapykantą, smerkti.“ Vienas jo vadovaujamo klubo tikslų – puoselėti valstybės sienos apsaugos istoriją, pagerbiant žuvusius, mirusius pasieniečius, skirti dėmesio jaunimo patriotiniam ugdymui. Klubas kasmet aplanko pirmosios sovietų invazijos aukos, 1940 06 15 žuvusio pasieniečio Aleksandro Barausko kapą Perlojoje ir žuvimo vietą Ūtos kaime, Varėnos rajone, po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 05 19 žuvusio Gintaro Žagunio kapą Antakalnio kapinėse ir žuvimo vietą Krakūnuose, Šalčininkų rajone, taip pat pasieniečio Jurgio Kybarto, 1931 10 04 lenkų nušauto prie Bražuolės upelio, Baltamiškio kaime (Elektrėnų sav.) paminklą.

Utenos baro policijos viršininko Antano Juodžio anūkė Nijolė Česnavičienė apgailestavo, kad A. Juodžio dukra Nijolė Amšiejienė negalėjo dalyvauti susitikime, nes gruodžio mėnesį iškeliavo iš šio pasaulio. Ji atvykdavo čia ir mėgdavo pasidalinti prisiminimais. A. Juodžio anūkė dėkojo A. Žilėnui už nuveiktus darbus ir džiaugėsi, kad dabar pasieniečių giminaičiai gali džiaugtis protėvių darbais, o ne slėpti, kaip kad darė 50 metų.

Sąjūdietė Angonita Rupšytė priminė, kad šįmet bus minimas Sąjūdžio 25-metis, kai tauta pabudo, pakilo ir išėjo į tūkstantinius mitingus. Taip pat buvo atkurta daugelis paminklų.

Ukmergės baro pasieniečio Juozo Kazlausko dukra Aldona Lugauskienė, prisiminė savo tėvelį, sąžiningai atitarnavusį 10 metų ir 1934 02 16 apdovanotą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino III-io laipsnio medaliu.

Utenos baro pasieniečio Igno Girčio palikuonių atvyko visa šeima: dukras Birutę Baleišienę (94 m.) ir Mariją Dagienę (85 m.) lydėjo vaikai Andrius Dagys, Asta Sabaliauskienė ir Linas Baleišis. Kartu atsivežė didelį portretą, kuriame nufotografuotas I. Girčys su šeima. „Iš senelio, skaičiuojant abiejų seserų, Birutės ir Marytės, grynųjų Girčio kraujo nešėjų yra 36, su antromis pusėmis gautųsi 53, bet prie skaičiaus nėra pridėta vyriausio senelio Igno sūnaus Vytauto palikuonių – tuomet tas skaičius būtų netoli 70-ies“, dalinosi A. Sabaliauskienė. „Iš šių žmonių tik keli gyvena užsienyje, visi kiti čia, nes tikriausiai tėvynės meilės sėkla mumyse giliai pasėta“, pridūrė I. Girčio anūkė.

Birutė Girčytė-Baleišienė apie 1990 m. parašė trumpą 3 puslapių atmintinę apie tėvus ir šeimą. Tėvas Ignas Girčys augo Dusetų valsčiuje, Velikuškių kaime šalia Sartų ežero. Iki šaukimo į kariuomenę jis dirbo tėvų ūkyje. Po kariuomenės, apie 1923 m., užsirašė į pasienio policininkus, dirbo iki 1940 m. 1926 m. vedė Oną Maknytę iš Bendediktavo kaimo, Saldutiškio valsčiaus, Švenčionių apskrities. 1928 m. gimė sūnus Vytautas, 1929 dukra Birutė, 1937 m. – Marytė. 1940 m. I. Girčiui skirta pensija, jis dirbo šeimos ūkyje iki 1944 m. Užėjus sovietams, Ignas Girčys prisijungė prie partizanų būrio, jo žmonai ir vaikams grėsė tremtis. Teko ilgai slapstytis, patirti sunkumų. 1946 m. I. Girčys susirgo, reikėjo gydymo, žmona parūpino dokumentus Mykolo Maknio vardu. 1949 jis mirė.

Devintą dešimtį perkopusi Birutė Raginytė-Žemaitienė, gyvenusi Ignalinos rajone, Vidiškių seniūnijoje, Gervėliškių kaime, 15 km nuo sienos, prisiminė, kaip pasieniečiai ateidavo į jaunimo pasilinksminimus. Merginos laikydavo didele garbe, jei jas pašokdindavo. Vienose pasieniečio vestuvėse susirinko tiek žmonių, kiek nesusirinkdavo per atlaidus. Dainingi pasieniečiai traukdavę „Mes be Vilniaus nenurimsim“, „Lietuva brangi“.

Prisiminė krašto lenkinimo istoriją, kai jos keliai ne kartą buvo kruvini už lietuvišką žodį, lenkiškoje mokykloje paprašiusi draugės „paduok žiponų“ lietuviškai, buvo parklupdyta ant aštrių akmenų, iš kelių bėgo kraujas. Mokytojas pasakė: „Jei būtum lenkė, kraujas netekėtų“, sakė mokinės pykčiui.

Prie paminklo „Atmintis“ prisiekė nauji Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės nariai. Rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Gintautas Andrišėnas pasižymėjusiems rinktinės nariams įteikė apdovanojimus.

Po oficialiosios dalies, visi buvo pakviesti ragauti kareiviškos košės, o ignaliniečių kapela „Ringė“ kartu su kariūnų ansambliu traukė smagias dainas. Aukštyn kilo aukštaičių dainos, alsavo aplinka tautiška dvasia. Tarytum būtume visi nukeliavę laiku atgal ir vėl sugrįžę po debesų netemdomu tėviškės dangumi.