Partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto artimieji ir politikai ragina tinkamai išsaugoti tuometinio Lietuvos vadovo atminimą

Partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto artimieji ir politikai ragina tinkamai išsaugoti tuometinio Lietuvos vadovo atminimą

J. Žemaičio- Vytauto dukterėčia Aušra Marija Vilkienė. Nuotrauka iš asmeninio šeimos albumo 

Kovo 15-ąją minint 115-ąsias legendinio Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo sovietų okupacijai koordinatoriaus ir  valstybės vadovu pripažinto generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909 -1954) gimimo metines, politikai ir šeimos nariai kviečia prisiminti J. Žemaičio auką dėl Lietuvos laisvės ir išsaugoti jo atminimą. Plačiau visuomenei pasakoti apie įkvepiančią J. Žemaičio kovą ypač svarbu dabar, trečius metus tęsiantis žiauriam karui Ukrainoje ir augant rusų grasinimams Vakarų, ypač Baltijos šalims. 

Nors vienintelio Lietuvos partizanų vado indėlis kovojant su sovietų okupacija yra milžiniškas, o Seimas dar 2009 m. jį pripažino kovojančios Lietuvos valstybės vadovu, kuris nuo 1949 m. vasario 16 d. pasirašytos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos (LLKS) deklaracijos iki mirties faktiškai vykdė Respublikos Prezidento pareigas, iki šiol gana nedaug žinoma apie jo asmenybę.

Liudininkų galinčių iš pirmų lūpų papasakoti J. Žemaičio istoriją vis mažiau. Bene artimiausius atsiminimus yra išsaugojusi Kaune gyvenanti, 89-us metus skaičiuojanti partizanų vado dukterėčia Aušra Marija Vilkienė. Ji prisimena, kad dėdė taip pat buvo ir jos krikštatėvis. Todėl dažnai atvykdavo aplankyti į tėviškę Žemaitijoje, net ir tuomet, kai mokėsi Prancūzijos artilerijos mokykloje École d’Artillerie de Fontainebleau.

 

„Mano dėdė tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir turėdamas laiko, atvykdavo pas mus į tėviškę, į Šiluvą. Kiek pamenu, buvo gražus, labai draugiškas ir labai dosnus mums, sesers vaikams. Kartais atveždavo dovanų iš Prancūzijos, iš Vokietijos. Iš Prancūzijos man atvežė labai gražią lėlę, kuri vaikščiojo, kraipė galvą ir sakė: „mama“. Tai buvo Šiluvos stebuklas.

Nuo 1941 m., kai mus išvežė (į Sibirą), daugiau dėdės Jono nebemačiau. Vėliau, būdami tremtyje, sužinojome, kad Žemaičiams gimė berniukas Laimutis (vienintelis sūnus Laimutis Žemaitis, miręs 2008 m.). Su Laimučiu susipažinome jau grįžę iš tremties“, – prisiminimais apie dėdę projekto  „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis-Vytautas“ kūrėjams dalinosi A. M. Vilkienė.

Sovietų okupacijos laikais kalbėti apie J. Žemaičio istoriją nedrįso net jo artimieji, išgyvenę tremties siaubą. A. M. Vilkienė pasakoja, kad tiek jos mamą, J. Žemaičio seserį Kotryną, tiek kitus šeimos narius nuolat sekė ir kontroliavo KGB agentai.

 

„Mano tėvai mums nieko nepasakodavo apie dėdę Joną, bijodami, kad mes, vaikai, kam nors apie tai išsipasakosime. Vėliau sužinojome, kad dėdė Jonas – partizanų vadas, kažkas mums parašė tai laiške į Komiją, nors susirašinėjimai buvo nuolatos sekami. Tėvai buvo kviečiami į KGB, ar negauna informacijos apie dėdę.

Žemaičių šeima. Nuotrauka iš asmeninio šeimos albumo 

Jiems buvo prisakyta, kad, jei gavę kokią žinią informuotų apie tai KGB, būtų iškart išleisti į Lietuvą, – prisiminė Raseinių kalėjime už pabėgimą iš tremties tardyta A. M. Vilkienė. – Jau nepriklausomybės laikais, kartu su pussesere Laimute (ji pabėgo kartu su manimi iš Sibiro), nuvažiavome į Vidaus reikalų ministeriją, radau savo byloje pranešimą, parašytą Pagėgių mokyklos direktoriaus, kad aš, Juškaitė Aušra, nelegaliai grįžusi iš tremties, apsigyvenau pas mokytoją Beržinienę su Žemaičiu nesusitikau. Tai mane turbūt išgelbėjo nuo kankinimų. O ką reiškė tardymai aš žinojau – Raseinių kalėjime girdėjau kaip vyrai šaukdavo ir verkdavo.“

J. Žemaičio dukterėčia baiminasi, kad šie atminimai nugrims užmarštin, jei nebus tinkamai įprasminti, o ateities kartos nebežinos apie visą savo gyvenimą kovai už Lietuvos laisvę paskyrusio partizanų vado darbus.

„Kaune buvo J. Žemaičio mokykla, bet iš jos atėmė vardą, sujungė dvi mokyklas – B. Brazdžionio ir  J. Žemaičio. Taip Žemaičio vardo neliko, tik Brazdžionio, kuris lyg gyveno Amerikoje tuo sunkiu laiku. Mėginau parašyti miesto savivaldybei, gavau lyg kažkokius paaiškinimus. Nelabai kas Kaune ir bežino J. Žemaičio. Su buvusiais tos mokyklos mokiniais per Žemaičio gimimo dieną eidavome prie jo biusto šalia Kauno karo muziejaus, ten būdavo paminėjimais. Dabar yra tik viena mokytoja, su kuria nueiname dviese“, – apgailestavo partizanų vado dukterėčia.

Kad žinių apie J. Žemaičio kovą ir asmenybę stokojama, sutinka ir Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Pasak politikės, laisvės kovotojų atminimas turi būti tvirtai saugomas, ypač dabar, kai rusai vėl demonstruoja savo agresiją ir bando okupuoti Ukrainą.

„Ką mes šiandien tikrai turime padaryti tai yra atskleisti, kokia buvo J. Žemaičio asmenybė, ką tai liudija apie mūsų tautą, mus pačius, kokių mes herojų turėjome. Taip pat, ką tai reiškia šiandien, matant kovą Ukrainoje. Gal net sakyčiau, kad J. Žemaičio-Vytauto vieta pagaliau turi iš esmės atsirasti ne tik mūsų galvose. Šis laisvės kovotojas, man atrodo, turi užimti esminę mūsų širdies dalį, kai mes galvojame apie laisvės kovotojus, valstybę, valstybingumą. Būti mūsų širdyse, ne tik prote, nes kartais mes suprantame, bet nejaučiame. Tai reikia daugiau jausmo ir mes jį turime sukurti geriau suprasdami asmenybę ir ką reiškia J. Žemaičio-Vytauto kova“, – sakė P. Kuzmickienė.

Šiemet minint J. Žemaičio-Vytauto 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, išreikšti deramą pagarbą Lietuvos partizanų vadui yra paraginęs ir Lietuvos Seimas. Siūloma jo indėlį įvertinti Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (po mirties) apdovanojimu ir pasirūpinti įamžinimu įrengiant kenotafą Vilniaus Antakalnio kapinėse Valstybės vadovų panteone. J. Žemaitis okupantų režimo buvo nuteistas mirties bausme ir 1954 m. sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Jo palaikai sudeginti, o pelenai suberti į bendrą sovietų režimo aukų kapą.

„Žinome, kad žūties vieta mums šiandien yra nepasiekiama ir mes neturime tos pagarbai išreikšti skirtos vietos. Kenotafas Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone, šalia kitų valstybės vadovų, būtų simbolinis antkapis pagarbai išreikšti. Kovojančios Lietuvos prezidento atmintis turi rasti deramą vietą atmintyje, istorijoje“, – vientinelio Lietuvos partizanų vado atminimo įamžinimo svarbą pabrėžė P. Kuzmickienė.

Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad ilgoje ir sunkioje Lietuvos pasipriešinimo okupacijai epopėjoje J. Žemaičio figūra buvo viena svarbiausių, turėjusių ypatingą reikšmę. Būtent jis sugebėjo suvienyti partizanus, apjungti pogrindyje veikusius laisvės kovotojus ginkluotai ir politinei kovai, įkvėpė pasipriešinimui visuomenę.

„Lietuva priešinosi okupacijai įvairiais būdais: apie dešimtį metų priešinosi ginklu, turėjo savo kariuomenę, dažniausiai miškuose, bet taip pat ir pogrindžio struktūrose, ir ta kariuomenė turejo savo struktūras, vadovybę, ir politinę vadovybę, ten buvo labai šviesių žmonių, tarp tų pasipriešinimo dalyvių ir vadų, buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, turėjusių ir labai gerą išsilavinimą, – iniciatyvos „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis -Vytautas“ kūrėjams pabrėžė V. Landsbergis. – Šitoje epopėjoje J. Žemaitis buvo tarp kitų vadų autoritetingas ir, matyt, pagrįstai išrinktas būti pirmininku.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Nuotrauka iš asmeninio šeimos albumo 

Su tokia įžvalga ir nuoroda, kad, kai Lietuva bus laisva, iki tol, kol bus sušauktas steigiamasis ar atkuriamasis Seimas ir bus vėl atstatytos demokratinės struktūros, iki tol J. Žemaitis, laisvės kovos pirmininkas, eis prezidento pareigas. Laikinasis prezidentas. Labai svarbu ir žinotina, kad jis buvo net pripažintas labai trumpą laiką kaip didžiausias priešas sovietų sąjungoje.“

V. Landsbergis apgailestavo, kad Lietuvoje iki šiol pasitaiko pastangų diskredituoti ir juodinti partizanus, tarp jų ir J. Žemaitį, o dėl tinkamos jų aukos įvertinimo tenka dėti nemažai pastangų.

„Paminklas yra priminimas, kad tą žmogų yra verta atsiminti, jo darbai tebėra su mumis, tebėra mūsų gyvenimo pagrindas. Tai tokia yra paminklo prasmė. O tada svarbu, koks tas mūsų gyvenimas: ar mes tęsiam tai, už ką jis atidavė savo gyvybę, dėl ko jis dirbo, ar mes tai tęsiam? Ar tik pastatėme paminklą ir galim gyventi visai kitaip, negu tie žmones mąstė ir buvo apsisprendę? Čia visą laiką yra nuolatinis ir atviras klausimas.

Didžiausias paminklas ir J. Žemaičiui, ir jo bendražygiams būtų, jeigu Lietuva būtų laisva, demokratinė, saugi, teisinga ir susitarianti su savimi, kaip mums teisingai gyventi,“ – artėjant 115-osioms J. Žemaičio gimimo metinėms kalbėjo pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas.

Dar pernai J. Žemaičio šeimos iniciatyva Lietuvoje ir už jos ribų pristatytas projektas „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis-Vytautas“, kuriame savo mintimis apie partizanų vado indėlį vaizdo įrašuose dalinasi 7 asmenys: istorikai, politikai ir visuomenės veikėjai. Kartu su Signatarų namais Vilniuje taip pat rengiamasi pristatyti specialų edukacinį projektą, skirtą mokykloms ir jaunimui.

Seimas, įvertindamas LLKS parengtos ir Minaičiuose pasirašytos 1949 m. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, ragina iki 2029 m., kuomet bus minimos Deklaracijos 80-osios metinės siekti surasti kiekvieno Lietuvos partizano palaikus, juos garbingai perlaidoti ir taip įamžinti jų atminimą.

Vilnius Lifestyle pranešimas

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto