Renginio dalyviai. Renginio organizatorių nuotr.
Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė Agnė Cesiulė, www.voruta.lt
Į „Literatūros savaitės“ festivalio iniciatyva šių metų pradžioje įsteigtą ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstantį knygų klubą, – tokį pirmąjį šalyje, – drauge renkasi skaitytojai ir literatūros profesionalai. Čia kalbama apie įdomiausias ir vertingiausias leidyklų naujienas, atkasami primiršti šedevrai, atiduodama duoklė romanui, bet nepamirštami ir kiti žanrai. Kruopščiai atrinkę Lietuvos ir pasaulio autorių knygas, klubiečiai pristato jų literatūrinį ir istorinį kontekstą, pateikia aiškius ir provokuojančius vertinimus, ginčijasi, šmaikštauja ir kviečia pasisakyti visus dalyvaujančius.
Spalio 26 d. įvyko jau penktasis „Literatūros savaitės“ klubo susitikimas, skirtas apžvelgti literatūroje pavaizduotą partizaninį karą. Susitikimo metu rašytojas, poetas ir vertėjas dr. Laurynas Katkus, literatūros apžvalgininkė ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė Agnė Cesiulė ir Kauno miesto muziejaus bei Lietuvos karo istorijos draugijos istorikas dr. Simonas Jazavita diskutavo apie keturis romanus:
Taip pat skaitykite
— Lietuvių rašytojo, muziejininko ir buvusio tremtinio Justino Sajausko parašytą partizanų, ryšininkų, rezistencinės kovos rėmėjų gyvenimo literatūrinių miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001), laimėjusį „Lietuvių balso“ (JAV) literatūrinio konkurso I premiją.
—Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, šiuo metu gyvenančio Paryžiuje lietuvių rašytojo Valdo Papievio psichologinį trilerį „Brydė“ (Odilė, 2018), parašytą daugiau nei prieš 30 metų rašytojui dar gyvenant Lietuvoje, tačiau išleistą tik prieš kelis metus.
— Lietuvių istoriko ir publicisto Bernardo Gailiaus pirmą grožinį kūrinį – istorinį trilerį „Kraujo kvapas“ (Aukso žuvys, 2022), pelniusį Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę premiją.
— Lenkų prozininko, kino scenaristo ir režisieriaus, eseisto, garsaus Vidurio Rytų Europos intelektualo Tadeuszo Konwickio autentiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuolio, asmenine patirtimi paremtą romaną „Raistai“ (Odilė, 2020, iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas), parašytą 1947 m., bet dėl cenzūros draudimo išleistą tik 1956 m., o prieš kelerius metus pasirodžiusį ir lietuviškai.
Įvairiausiais šaltiniais paremtos keturių autorių knygos, kurių kiekviena savita žanriniu ir meniniu stiliumi ir savaip perteikia partizaninio karo bei pačių partizanų egzistencinę būtį, išpildė galimybę pažvelgti į vaizduojamą laikotarpį iš įvairių perspektyvų – tiek iš įvairių poreikių turinčių skaitytojų pozicijos, tiek literatūros kritikos aspektu, tiek istoriniu. Renginyje dalyvavusių literatų ir istoriko įžvalgos imponavo nuomonę apie romanuose pasakojamų įvykių įtikinamumą, istorinį patikimumą, jų vaizdavimą literatūroje, rašytojų pasitelktas menines priemones ar konkretaus žanro struktūrą, taip pat buvo vertinama kūrinių literatūrinė vertė, paveikumas ir panašiai.
Į diskusiją įsitraukė į renginį atvykusi J.Sajausko dukra Neringa, vertusi klube aptartą knygą į anglų kalbą, bei kiti renginio dalyviai. Džiugu buvo matyti tarp renginio svečių įvairaus amžiaus, įvairių profesijų kauniečių. Tai dar kartą parodė, kad partizaninio karo tema Lietuvoje yra mėgstama ir reikalinga. Diskusijos dalyviai skirtingai vertino knygas, akcentavo jų privalumus ir trūkumus, istorinį pagrįstumą arba jo trūkumus atskiruose niuansuose. Nepaisant to, visi vieningai sutarė, kad skirtingos knygos gali padėti pasiekti skirtingas auditorijas ir taip prisidėti prie šio sudėtingo, bet Lietuvos istorijai itin svarbaus laikotarpio nušvietimo.
J. Sajausko knyga pristato daugybę smulkių istorijų, kurias autorius kitados surinko pats būdamas ilgametis muziejininkas, rūpinęsis partizaninio karo paveldu, aktyviai palaikęs ryšius su partizanų ryšininke Aldona Vilutiene. Jiems pavyko prakalbinti daugybę žmonių, sutikusių savo neretai labai skaudžias istorijas patikėti visuomenei. Džiugu, kad tokios svarbios institucijos kaip Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras net pasirūpino šios knygos vertimu į anglų kalbą.
V. Papievio „Brydė“, parašyta vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tačiau išėjusi palyginti neseniai – visai kitokia knyga. Tai lėtas, įtraukiantis tekstas, psichologiškai perteikiantis visus baisumus, kuriuos išgyveno Lietuva partizaninio karo metais. Tai tikrai nėra lengva knyga, iki jos reikia pribręsti, tačiau tai vienas atvejų, kai literatūra gali perteikti žmonių patirtas kančias, jų nenupigindama. Visai kito žanro knyga – istoriko ir publicisto B. Gailiaus pirmasis grožinis kūrinys. Ši knyga veikiau trileris, detektyvas, kuriame susipina tikros, partizaninio karo laikų agentų-smogikų istorijos, tradicinė filmuose matoma gėrio/blogio priešprieša, kai susiduria du skirtingi, bet labai stiprūs priešininkai , autoriaus paveldėta iš knygų ir filmų apie Džeimsą Bondą. Tikėtina, kad ši knyga tikrai galėtų būti ekranizuota dramatišku pavidalu, tapti serialo ar filmo pagrindu.
Lietuvišką faktorių papildo visai kitoks kūrinys – 1956 m. pasirodžiusi T.Konwickio knyga „Raistai“. Jos veiksmas vyksta netoli Vilniaus 1944-1945 m. , o autorius įspūdžius surašė už kelių metų. Ji surašyta iš lenkų partizano perspektyvos, o palyginti lietuviškąją su mūsų kaimynų, iškentusių daug panašių kančių, visada vertinga. Be abejo, šioje knygoje matome daugiau kritiškumo partizaninio karo atžvilgiu, kitaip ji nebūtų galėjusi pasirodyti net ir švelnesnėje priespaudoje nei Lietuva atsidūrusioje Lenkijoje. Tai jauno žmogaus iliuzijų dužimo pavyzdys, kartu neišduodant minties, kad kito pasirinkimo situacijoje nebuvo. Visos šios knygos savaip papildė viena kitą, parodė, kad tą patį reikšmingą istorinį įvykį kaip partizaninis karas, galime matyti iš daugybės pusių, o grožinė literatūra gali padėti jam priartėti prie labai skirtingų žmonių. Todėl norisi viltis, kad vis daugiau laiko praeinant nuo partizaninio karo susidomėjimas juo nemažės, o vis daugiau kokybiškų grožinių kūrinių padės su šia ypatingos reikšmės mums epocha susipažinti tiek Lietuvos, tiek užsienio skaitytojams.
