Raimundo Kaminsko nuotr.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. liepos 23 d.  Vilniaus Konstantinopolio patriarchatui priklausančioje  Apreiškimo švč. Dievo Gimdytojai parapijos koplyčioje buvo paminėtos   Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo (literatūrinis pseudonimas „Alesis Smalenecas“)  plk. ltn. Aleksandro Ružancovo (1893–1966) 60-osios mirties metines. 

Minėjimas prasidėjo pamaldomis. Liturgija buvo laikoma kun. Georgijaus Rojaus lietuvių ir baltarusių kalbomis. Pastebėtina, kad į nedidelę koplyčią susirinkę visi minėjimo dalyviai iš įvairių Lietuvos vietovių netilpo, todėl dalis jų stovėjo prie koplyčios durų Bokšto gatvėje.

Pamaldų metu buvo prisiminti plk. ltn. Aleksandras Ružancovas,  Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapelionas Jonas Korčinskis (1864–1935), batalione tarnavę Vyčio Kryžiaus kavalieriai ir pastarosiomis dienomis mirę baltarusių kultūros asmenybės – rašytoja Svetlana Kurs, poetas ir vertėjas Mikola Kandratau bei kino režisierius Jurijus Chaščevackis.

Ypatingą prasmę minėjimui suteikė  kun. Georgijaus Rojaus  ir Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapeliono protojerėjaus Jono Korčinskio gyvenimų viešai išsakyta paralelė.

Abu dvasininkai svarbią savo dvasinės tarnystės dalį susiejo su Gardinu. Kun. Jonas Korčinskis tarnavo Gardino Šv. Sofijos katedroje, vykdė švietėjišką bei visuomeninę veiklą, o vėliau persikėlė į Lietuvą ir tapo Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapelionu.

Praėjus maždaug šimtmečiui, kun. Georgijus Rojus tarnavo  Gardino Kaložos cerkvėje ir vadovavo Gardino Švč. Dievo Motinos Globos katedrai. Jis taip pat dėstė dvasinėse mokymo įstaigose, rūpinosi baltarusių kalbos ir kultūros derama vieta Bažnyčios gyvenime. Po 2020 m. įvykių Baltarusijoje dvasininkas viešai pasmerkė smurtą ir represijas, o emigracijoje prisijungė prie Konstantinopolio patriarchato bei prisidėjo kuriant baltarusių stačiatikių bendruomenę Vilniuje.

Abu protojerėjus jungia ne tik Gardinas. Abu derino dvasinę tarnystę su švietimu ir visuomenine veikla, gynė baltarusių teisę į savo kalbą, kultūrą ir istorinę atmintį, o dėl politinių lūžių savo tarnystę tęsė Lietuvoje.

Todėl kun.Georgijaus Rojaus malda už  LK karo kapelioną Joną Korčinskį ir kitus Lietuvos kariuomenėje tarnavusius baltarusius tapo tarsi prieš šimtmetį pradėtos dvasinės tarnystės tęsiniu – jau kitoje epochoje, tačiau vėl Lietuvoje.

Minėjimo metu Kauno gudų draugijos vardu kalbėjo Veranika Vyhouskaya, kuri  pristatė Baltgudžių bataliono dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės kovose istoriją ir susirinkusiesiems išdalijo atvirukų rinkinius „Baltgudžių bataliono drąsos istorija”.

Šis leidinys buvo parengtas ir išleistas padedant Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriame pristatomi Lietuvos kariuomenės baltarusių kariai ir karininkai, kurie  gynė atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę (1919–1920).

JAV lietuvių bendruomenės vardu minėjimo dalyvius sveikino šaulys Ernestas Lukoševičius. Jis pakvietė atvykti į Čikagą ir susipažinti su A. Ružancovo turtingu kultūriniu-istoriniu palikimu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas padėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams už prasmingą renginį ir pažymėjo   bendros  istorinės/kultūrinės atminties išsaugojimo svarbą ateities kartoms.

.Minėjimas vyko mažoje ir žmonių pilnoje  koplyčioje Bokšto gatvėje, netoli gerokai didesnės Maskvos patriarchatui priklausančios cerkvės Didžiojoje gatvėje. Šis kontrastas tapo simboliniu vakaro ženklu: bendruomenės gyvybę lemia ne pastato dydis, o pilietiškus žmones jungianti nuoširdi malda,  tarpusavio pasitikėjimas ir gyva istorinė atmintis.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Aleksandras Ružancovas  (Ružanec (1893–1966)) – gudų kilmės lietuviškų ir gudiškų leidinių bibliografas,  Lietuvos kariuomenės karininkas, atsargos pulkininkas leitenantas gimė1893 m. rugpjūčio 24 d., senuoju stiliumi rugpjūčio 12 d. Viazmoje, Rusija. Mirė 1966 m. liepos 23 d. Denvilyje, JAV.

A. Ružancovas 1919–1920 m. vadovavo Lietuvos kariuomenėje tarnavusiam Atskirajam baltgudžių batalionui. Už tarnybą Lietuvos valstybei jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Vėliau A. Ružancovas beveik du dešimtmečius vadovavo Centrinei kariuomenės bibliotekai, redagavo „Bibliografijos žinias“ ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos nacionalinės bibliografijos kūrimo.

 Jis gimnaziją baigė Rusijoje, studijavo Maskvos universitete, kur gavo ir bibliografijos mokslo pagrindus. 1914 m.  bestudijuodamas buvo mobilizuotas į  carinės Rusijos kariuomenę. Baigė karo mokyklą. Prasidėjus Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbams, prisijungė prie Lietuvos kariuomenės ir nuo 1919 m. joje vadovavo gudų daliniui. Lietuvos kariuomenėje buvo ugniagesių inspektoriumi ir kartu (nuo 1923 metų) Centrinės kariuomenės bibliotekos Kaune viršininku. Sutelkė joje daug retų leidinių, o bibliotekos knygų fondą padidino iki 18000 tomų. Didžiausios vertės, atrodo, turėjo 22000 tomų, skirtų moderniam karo mokslui.

1928–1941 m. buvo Lietuvos bibliografijos Instituto reikalų vedėjas. Nuo 1928 m. parengdavo Bibliografijos Žinių medžiagą spaudai. 1931 m. buvo vienas iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos steigėjų ir visą laiką buvo jos centro valdybos nariu.

Nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavo Karo Archyve, Mūsų Žinyne, Karde, Karyje, Policijoje, Savivaldybėje, Skautų Aide, Trimite, Ugniagesyje, Lietuvoje, Lietuvos Žiniose, XXVII knygos mėgėjų metraštyje ir kt. Pasirašydavo pavarde arba slapyvardžiu A. Smalianiec.

Išeivijoje (nuo 1945 – Vokietijoje, nuo 1949 – JAV Danville, IПinois) tęsė bibliografo darbus (tiek lietuviškų, tiek ir gudiškų leidinių).