Pagerbti Mažosios Lietuvos  jaunimo organizacijų sąjungos „Santara“ steigėjai ir lietuvybės puoselėtojai

Pagerbti Mažosios Lietuvos  jaunimo organizacijų sąjungos „Santara“ steigėjai ir lietuvybės puoselėtojai

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC vyresnysis patarėjas, www.voruta.lt

2022 m. spalio  6 d.  Pagėgių Kultūros centre, o  spalio 7 d. Gargždų bibliotekoje bei LK Klaipėdos įgulos karininkų ramovėje vyko   Mažosios Lietuvos  jaunimo organizacijų sąjungos „Santara“ 110-mečio minėjimo renginiai.

Bitėnų kapinėse  tylos minute renginio pranešėjai ir organizatoriai,  pagerbė  amžinybėn išėjusius Mažosios Lietuvos  jaunimo organizacijų sąjungos „Santara“ steigėjus ir kitus lietuvybės puoselėtojus (Vydūną, Martyną Jankų,  Joną Vanagaitį, Enzį Jagomastą ir kitus).

Pasak  doc. dr. Martyno Purvino, XX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje „Santara“ susikūrė neatsitiktinai.  Iki jos vedė daugelis kultūrinio ir etninio vystymosi pakopų – nuo  M.Mažvydo katekizmo iki K.Donelaičio ir daugelio kitų šviesuolių,  nuo šimtmečius gyvavusio lietuviško švietimo ir lietuviškų pamaldų  krašto bažnyčiose iki XIX a. sustiprėjusios tautinės savivokos ir  atskirų lietuvybės židinių (kaip kad Tilžėje ir kitur). Galop susivokta,  kad pavieniams lietuviškiems judėjimams atėjo laikas jungtis į  vieningą tinklą, kurį vėliau suardė hitlerinė ir sovietinė okupacijos.

Deja, šiandieniai lietuviai dažnokai primiršta tą daugelio kartų triūsą,  per šimtmečius padėjusį išlikti lietuvybei. Tektų priminti senų laikų  išmintį – neatsimenantys praeities  lieka nesubrendėliais,  vėl ir vėl kartojančiais skaudžias istorijos pamokas.

Anot Mažosios Lietuvos tyrinėtojos Marijos Purvinienės, „Santaros“  ištakų turime ieškoti ir XVI a. pradžioje, kai M.Liuteris sumanė Dievo žodį skelbti vietos žmonių kalba.  Tuomet veiklusis  Albrechtas Brandenburgietis (Sofijos Jogailaitės sūnus) be viso kito paskatino M.Mažvydo  katekizmo (tuo pačiu ir lietuviškosios raštijos) atsiradimą,  rūpinosi lietuvišku švietimu, lietuviškomis bažnyčiomis ir t.t.

Nuo tada Mažojoje Lietuvoje tautiškumą rėmė ir krašto  pedagogai bei vietos liuteronų Bažnyčia. Savos kalbos nepamiršę  jaunuoliai prisimindavo ir tėvų bei senelių kultūrines tradicijas,  galop įsijungė ir į lietuviškų organizacijų veiklą.

Minėjimo renginiuose rašytojas, knygų serijos  apie Mažąją Lietuvą autorius,  Laimonas Inis –  pristatė knygą „Aštuoni Kuršmarių vėjai“. Knygoje  pateikiamos sakmės ir padavimai apie senuosius sembų, jotvingių, prūsų dievus, piliakalnius, kovas su kryžiuočiais bei interpretacijos apie žymiausius Mažosios Lietuvos ir su šiuo regionu susijusius kultūros bei raštijos veikėjus: Vilhelmą (slapyv. – Vydūnas) ir Klarą Storostas, Robertą Šumaną ir jo žmoną Klarą Viką, karalienę Luizę bei kt. Pasidžiaugta, jog knyga iliustruota Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario Vytauto Alberto Gocento tapybos darbais, o šio kūrėjo Klaipėdos krašto vaizdus atspindinčios tapybos darbų parodos ne kartą puošė Vydūno viešosios bibliotekos erdves ir džiugino lankytojų akis.

XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė pristatė draugijos išleistas knygas apie Mažąją Lietuvą ir planuojamus viešus renginius.

LGGRTC  vyresnysis patarėjas,  sociologas  Raimundas Kaminskas perdavė sveikinimo žodį nuo LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio, pristatė periodinių leidinių parodėlę apie SANTARĄ ir  atkreipė dėmesį į tai,  kad Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) metais, kuri   buvo aktyvi Lietuvių jaunimo draugijų sąjunga SANTARA narė ir buvo nukentėjusi dėl savo visuomeninės veiklos.

Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis pristatė dokumentinę – filmuotą medžiagą, paremtą atsiminimais  apie savo kultūrinę  veiklą Karaliaučiaus krašte.

Renginiuose  meninę programą pristatė  Pagėgių folkloro ansamblis „Kamana“, (vadovė Aksavera Mikšienė) ir Klaipėdos etninės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Kuršiukai“ (vadovai Gabija Kochanskaitė ir Alvydas Vozgirdas).

Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjunga SANTARA pradėjo kurtis 1912 m. rugpjūčio 11 d. ir galutinai organizacija buvo įsteigta 1912 m. spalio 6 d. Tilžėje.

1912–1919 m. SANTARA veikė visoje Mažojoje Lietuvoje ir jos pagrindinė būstinė buvo Tilžėje. 1919–1939 m. SANTARA veikė tik Klaipėdos krašte ir jos centras tapo Klaipėda.

SANTARA susikūrė iš 13-os draugijų, tarp jų: Paskalvių „Aušra“, Rukų „Ąžuolas“, Plikių „Beržas“, Tilžės „Birutė“, Vainočių „Dobilas“, Lankupių „Jaunimas“, Gumbinės lietuvių draugija, Kulmenų Spindulys, Katyčių Vainikas, Vyžių „Vainikas“, Griežpelkių Žiedas.

Pirmasis SANTAROS vadovas buvo Vydūnas (1868 -1953), paskutinis – 1938–1939 m. Jurgis Reisgys (1914 – 2005).

SANTAROS tikslas buvo organizuoti lietuvių jaunimo veiklą, plėtoti kultūrinį darbą, skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, literatūra, muzika, istorija, siekti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio suartėjimo.

Politinėje veikloje iki Pirmojo pasaulinio karo SANTARA nedalyvavo. Po karo atsikūrė lietuvių jaunimo organizacijos: Vyžių Vainikas, Plikių Beržas, Dovilų „Liepa“, Rukų Ąžuolas, Priekulės „Viltis“, Tilžės „Nemunas“, Klaipėdos „Aida“, Kintų „Rūta“, Rusnės „Tiltas“, įkurtos naujos: Vanagų „Eglė“, Plaškių „Liepa“, Sokaičių Šešupė, Gvildžių „Kalnas“.

1919 m. spalio 12 d. įvyko draugijų atstovų suvažiavimas. Buvo atkurta SANTARA, kaip jaunimo draugijų vadovybė. Pirmoji išrinkta pokarinė valdyba: Adomas Brakas (pirmininkas iki 1928), Jonas Aušra, Ansas Bruožis, Kristupas Paura ir Rogaišis.

Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos pradėjo steigtis įvairios draugijos. Dalis santariečių 1923 m. perėjo į Lietuvos šaulių sąjungą. 1926 m. SANTARA turėjo jau apie 20 skyrių. Aktyviausiai tuo metu veikė Priekulės „Viltis“. 1928 m. išrinkta nauja valdyba: K. Paura (pirmininkas), Ieva Simonaitytė, Endrius Karalius, E. Macas, nuo 1929 m. prisidėjo Fricas Šlenteris.

SANTAROS veikloje įvyko lūžis, sietinas su Neumanno – Sasso byla, ryžtinga to meto Lietuvos valdžios politika Klaipėdos krašto atžvilgiu, siekiant sustiprinti lietuvybę ir centro valdžią. 1934 m. vasario 5 d. SANTARA susijungė su Dviratininkų draugija, kultūrinę veiklą papildė sportine (įkūrė „Santaros“ sporto organizaciją) ir pritraukė daug jaunimo.

1934 m. SANTAROS naują valdybą sudarė: Jonas E. Grigolaitis (pirmininkas), Martynas Gelžinis, K. Graudūšius, M. Purvinas, Kr. Paura ir F. Šlenteris.

1934 m. J. Grigolaitis bendrame posėdyje su LTJS „Jaunoji Lietuva“ vadovybe susitarė dėl bendradarbiavimo, SANTARA tapo jos padaliniu. Santaros taryba kartu su Lietuvos lietuvių draugijų komitetu skyrė sąjungos vadą. Vykdavo visuotiniai atstovų suvažiavimai.

SANTARA pradėjo gauti to meto Lietuvos vyriausybės finansinę paramą. Pertvarkyta SANTARA tapo tam tikra atsvara vokiečių nacistinio jaunimo organizacijoms.

1934 m. SANTARA turėjo jau 29 skyrius, 863 narius, 1936 m. – 78 skyrius didelėse gyvenvietėse, 2699 narių, 19 chorų, kelis pučiamųjų orkestrus, biblioteką („Santaros“ biblioteka), rengė sąskrydžius, vakarus, gegužines, sporto varžybas, lietuvių kalbos, žemės ūkio, karinio rengimo, vadų, ideologinius kursus. Leido laikraščius „Darželis“ (1921), „Kibirkštis“ (1921–1922), „Lietuvos keleivio“ priedą „Santara“ (1924–1939).

1939 m. pradžioje SANTAROS veikla nutrūko nacistams atplėšus Klaipėdos kraštą ir taip dalis santariečių tapo Lietuvos optantais. Santariečiai sovietinio ir nacistinio režimo laikotarpiuose buvo persekiojami. Vėliau dalis santariečių pasitraukė į vakarus ir ten vykdė visuomeninį darbą dėl lietuvybės puoselėjimo ir Lietuvos valstybės atstatymo.

Raimundo Kaminsko nuotraukos

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.