Pagarbos – renginio Antanui Lukšai  akimirka. Vidmanto Vitkausko nuotr.

Šių metų sausio pradžioje Kaune ir Prienų rajone buvo paminėtas iškilaus partizaninio judėjimo dalyvio, buvusio politinio kalinio ir tremtinių bendruomenės organizacijos steigėjo bei vadovo, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, Prienų garbės Piliečio, dim. kpt. Antano Lukšos atminimas. Sausio 2 d. sukanka lygiai 10 metų nuo jo mirties. Antanas Lukša, kaip ir jo broliai Jurgis, Juozas bei Stasys yra tapęs Lietuvos pasipriešinimo ir meilės Tėvynei simboliu. Prieš tris dešimtmečius pavadinus Garliavos 3-čią vidurinė mokyklą Juozo Lukšos vardu jis tapo šios mokyklos (dabar gimnazijos) vienu iš globėjų bei rėmėjų, gimnazijos bendruomenės Garbės nariu, aktyviai dalyvavo gimnazijos veikloje ir renginiuose.

Partizano A. Lukšos mirties dešimtųjų metinių minėjimo renginiai prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, kurias aukojo šios bažnyčios Rektorius, kun. Tomas Karklys. Vėliau A. Lukšos atminimas pagerbtas jo amžinojo poilsio vietoje – Skausmo kalnelyje (Veiveriuose, Prienų rajone). Prie Antano Lukšos kapo susirinko jo artimieji ir giminės, buvę bendraminčiai ir bičiuliai, įvairių, jį pažinojusių ir su juo bendradarbiavusių bei bendravusių institucijų atstovai ir vadovai iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Prienų krašto muziejaus, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Majoro Juozo Lukšos mokymo centro, Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir kt.

Prie A. Lukšos kapo buvo padėtas gėlių krepšelis ir nuo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Juozo Oleko bei uždegtos žvakelės nuo Seimo nario Šarūno Šukevičiaus. Savo prisiminimais ir refleksijomis apie šioje vietoje palaidotus partizanus ir apie Skausmo kalnelio atsiradimo istoriją pasidalino Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas bei Antano Lukšos dukra Dalia.

Vėliau buvo surengta Antano Lukšos prisiminimo ir pagerbimo popietė, kurios metu apie iškilų Laisvės kovotoją ir Lietuvos patriotą savo prisiminimais dalinosi Antano Lukšos vaikai – Dalia ir Kęstutis, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, buvęs Seimo narys ir Lukšų šeimos draugas prof. Arimantas Dumčius, vienas ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovų Edvardas Strončikas. Poezijos žodžiais dalinosi birutienė, pedagogė Onutė Stašaitienė, o patriotinėmis dainomis renginį puošė solistas Juozas Sutkaitis.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos informacija

Apie Antaną Lukšą

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas

Antanas Lukša gimė 1923 m. gegužės 31 d. Juodbūdžio kaime Veiverių valsčiuje Simono Lukšos ir Onos Vilkaitės Lukšienės šeimoje. Mokėsi Veiverių progimnazijoje ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Vėliau baigė Kauno mokytojų seminariją ir dar studijavo Vytauto Didžiojo universitete geodeziją. Pirmaisiais pokario metais Antanas Lukša mokytojavo Veiverių, vėliau Kaišiadorių vidurinėse mokyklose. Po kiek laiko, užsirekomendavęs kaip gabus ir energingas darbuotojas, Antanas buvo paskirtas Žaslių vidurinės mokyklos direktoriumi. Deja, pedagoginis-vadybinis darbas truko neilgai.

Antano Lukšos lemtingas apsisprendimas

Kaip ir daugeliui to meto ir to amžiaus jaunuolių, Antanui teko apsispręsti: likti paklusniu režimo sraigteliu ar tapti kovotoju už Lietuvos laisvę. Ir Antanas apsisprendė. Apsisprendė kovoti. Kaip ir kiti jo broliai – Jurgis, Juozas ir Stasys.

Šis apsisprendimas Antanui buvo lemtingas. Ir ne tik jam, bet ir visai jo šeimai. Reta šeima Lietuvoje pokario metais vienaip ar kitaip nenukentėjo nuo okupacinio režimo. Vieni aktyviai dalyvavo ginkluotame pasipriešinime, kiti buvo partizanų rėmėjai, globėjai, ryšininkai. Dar kiti, gal dauguma, rezistencinėje veikloje nedalyvavo, buvo tik pasyvūs procesų stebėtojai arba, kaip sakoma, rezistentai širdyje… Antanas su broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu buvo tarp tų, kurie nedvejodami pasirinko aktyvaus priešinimosi sovietams kelią. Ir nors ne vienoje to meto šeimoje buvo panašių atvejų, kai ginti Lietuvos išeidavo net po kelis ar keletą vienos šeimos vyrų, Lukšų šeimos tragedija bene labiausiai paženklinta kraujuotų netekčių ir praradimų skausmo ženklu. Trys broliai – Stasys, Jurgis ir Juozas dar nesulaukę nei 30-ties, paguldė galvas už Lietuvą nelygioje kovoje su okupantais. Neištvėręs praradimo skausmo išprotėjo ir pasimirė Lukšų vyriausiasis – tėvas Simonas. Motina – priversta palikti namus ir slapstytis bei glaustis pas svetimus… Kiti šeimos nariai bei artimieji išvaryti klampoti neišbrendamais Sibiro golgotų keliais…

Tik vienam iš keturių brolių, Antanui, likimas lėmė išlikti gyvam. Išlikti ir iškentėti, iškentėti ir vėliau savo skaudžia patirtimi liudyti, kaip vienui vieni palikti lietuviai kovojo, kokias kančias kalėjimuose ir tremtyje patyrė, kokius trukdžius ir kokią panieką jautė iš sovietinių lagerių į gimtą kraštą sugrįžę…

Kaip be būtų apmaudu, bet partizanas Antanas Lukša-Arūnas į sovietų nelaisvę pateko labai jau skaudžiu ir tam metui būdingu būdu – išduotas bendražygio. Deja, labai jau daug, ir net per daug, tarp brolių lietuvių tais laikais buvo išdavysčių, noro gelbstint savo kailį įskųsti kitą…

Ilgiems dešimtmečiams Antanas Lukša atsidūrė sovietinėse koncentracijos stovyklose. Nuteistas 25 -riems metams lagerio ir 5-riems metams tremties, partizanas Antanas politinio kalinio kelią ėjo Vorkutos, Pečioros, Taišeto, Kolymos golgotose. Dėkui Dievui, nesunaikino ir nepalaužė Antano Lukšos sovietinių budelių kankinimai ir išsigimusios GULAG‘o sistemos brutalumas. Iškentėjo Antanas. Už save, už brolius, už šeimą, už kitus kovos draugus… Ir ne tik iškentėjo, bet ir išsaugojo visas žmogiškąsias vertybes, tikėjimą laisve bei Lietuvos ateitimi.

Antano Lukšos gyvenimas po tremties

Po tremties, 1956 m. grįžęs į Lietuvą Antanas Lukša dar rado gyvą savo motiną. Dar galėjo suteikti jai galimybę prisiglausti prie sūnaus krūtinės, pajusti vienintelio likusio gyvo sūnaus rūpestį bei globą. Dar galėjo ir pats Antanas, kurį laiką, pasidžiaugti savo motinos meilės šiluma.

Po kurio laiko, susiradęs darbą ir būstą, Antanas Lukša pradėjo iš naujo dėlioti savo gyvenimo mozaiką. Gyvenimas jį suvedė su nuostabaus charakterio ir būdo žmogumi -Eugenija Savickaite. Likimas su šia, pokario ir našlaitės sunkumus patyrusia mergina, jį suvedė visam gyvenimui… Antanas ir Eugenija susilaukė ir išaugino puikius vaikus – dukrą Dalią ir sūnų Kęstutį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Antanas Lukša vėl tarytum atgimė, su nauja energija įsijungė į valstybės atkūrimo ir stiprinimo darbus. Turėdamas didžiulį autoritetą tapo ir ilgus metus buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovu. Antanas ne tik rūpinosi buvusių rezistentų, politinių kalinių ir tremtinių socialiniais reikalais, bet ir buvo savotiškas jų „ruporas“ santykiuose su valdžios institucijomis. Antanas nenuilstamai rūpinosi, kad būtų reabilituoti laisvės kovotojai, kad partizanams ir jų rėmėjams butų suteiktas nukentėjusiųjų nuo okupacinio režimo ir karių savanorių statusas, kad kovotojams būtų skiriami valstybiniai apdovanojimai. Šalia to, reikėjo rūpintis patalpų Laisvės alėjoje išlaikymų, remontavimu, laikraščio „Tremtinys“ leidimu, Tremties muziejaus veiklos organizavimu. O kur dar laisvės kovų vietų nustatymas, žymėjimas ir kovos vietų įamžinimas, paminklų partizanams statyba, tremtinių sąskrydžių ir kitų švenčių organizavimas, parama kuriant dokumentinius ir kitokius filmus apie rezistenciją, ryšių palaikymas su politikais, kariuomene, šauliais, mokiniais?… Nežiūrint nežmoniško užimtumo Antanas Lukša dar rasdavo laiko ir savo pomėgių realizavimui – net keletą metų jis drauge su savo bendraminčiais intensyviai koncertavo su vokaliniu ansambliu „Girių aidas“ Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Australijoje.

Antano Lukšos veikla ir nuopelnai Lietuvai

Antano Lukšos veikla ir nuopelnai Lietuvai bei tautai buvo atitinkamai įvertinti. Buvusiam partizanui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos Nepriklausomybės bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, įvairiais Seimo, Kauno miesto ir Kauno rajono apdovanojimais. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Antaną Lukšą apdovanojo savo organizacijos aukščiausiu apdovanojimu – 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir suteikė Garbės pirmininko titulą.

Toks tai buvo Antanas Lukša: gyvenime, darbe ir visuomeninėje veikloje. Kovotojas. Sūnus. Brolis. Vyras. Tėvas. Senelis. Bendražygis. Bendramintis. Bičiulis. Neišsenkančios energijos žmogus. Žmogus aukojęs ir dalinęs save kitiems, kovojęs ir dirbęs vardan Lietuvos. Amžina Jam garbė ir atminimas. O mums, Antano priesakas – toliau laikyti frontą!