Paramos ir solidarumo eitynės „Už Ukrainos pergalę! Хода за перемогу України!“ Kun. Vitalis Dauparas, Vladimiras Seliavko ir Gintaras Sungaila. Martyno Stankevičiaus / Bernardinai.lt nuotrauka

Aušra Čebatoriūtė, www.bernardinai.lt

Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija yra Maskvos patriarchato dalis. O jos patriarchas Kirilas savo viešais pareiškimais jau ne kartą parodė remiantis Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Patriarcho Kirilo pareiškimus ėmę kritikuoti dvasininkai kun. Vitalijus Mockus, kun. Gintaras Sungaila ir kun. Vitalis Dauparas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovo, metropolito Inokentijaus buvo atleisti iš pareigų. Dar du kunigai – Vladimiras Seliavko ir Georgijus Ananjevas – po šio įvykio iš einamų pareigų pasitraukė savo noru. Birželio mėnesį visi penki metropolito Inokentijaus sprendimu, tai patvirtinus pačiam Maskvos patriarchui Kirilui, buvo pašalinti iš kunigų luomo.

Kunigai pasinaudojo teise apskųsti vietinio patriarcho sprendimą Visuotiniam (Konstantinopolio) patriarchatui ir šių metų vasario 17 d. sulaukė puikios žinios – išnagrinėjus penkių Lietuvos dvasininkų prašymus, jie buvo grąžinti į kunigų luomą.

O kas toliau? Ar Lietuvoje gali būti atkurta Ortodoksų Bažnyčia, pavaldi Konstantinopolio patriarchatui? Kokių veiksmų tam pasiekti jau ėmėsi pasauliečiai? Ar šio patriarchato Bažnyčios įsikūrimo eigai turi įtakos Maskvos patriarchato Bažnyčia? Apie tai kalbėjomės su Ortodoksų Bažnyčios kunigu, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantu Gintaru Jurgiu Sungaila.

Pagrindas Konstantinopolio patriarchatui atkurti – du istoriniai faktai

„Konstantinopolio patriarchatui pavaldi Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje egzistavo nuo XIV a., ir dar XVIII a. čia veikė Konstantinopolio patriarchui tiesiogiai pavaldžios brolijos. Taigi Lietuvoje ir pirmąsias misijas vykdę misionieriai, ir pirmieji Lietuvos ortodoksų šventieji – Vilniaus kankiniai Antanas Jonas Eustachijus, šv. Charitina, šv. Daumantas – visi jie buvo Konstantinopolio patriarchato Kyjivo metropolijos tikintieji. Taip pat ir Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas, įkurtas 1597 m. netoli Aušros Vartų, buvo tiesiogiai pavaldus Konstantinopolio patriarchui, o ne vietiniam vyskupui“, – sakė kun. G. Sungaila.

Taigi Lietuvoje veikė Konstantinopolio patriarchatas, o Maskvos patriarchatas čia koją įkėlė jau vėliau. „Visų pirma 1686 m., kai Maskvos valstybė jau buvo užgrobusi nemažai šiuolaikinės Ukrainos žemių, įskaitant ir Kyjivą, Maskvos Bažnyčia pradėjo skirti savo vyskupus. Tai, kas buvo daroma de facto, buvo nutarta įteisinti ir teisiškai, todėl Maskvos valdžia kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, kad jis sutiktų skirti Maskvos bažnyčiai Kyjivo metropolitą.

1686 m. Konstantinopolio patriarchas išdavė tokią privilegiją. Joje buvo pateikta atsargi formuluotė – dėl vykstančių karų ir didelio atstumo, skiriančio teritoriją nuo Konstantinopolio, leidžiama Maskvai šventinti metropolitą. Tačiau su sąlyga, kad Kyjivo metropolitas  per pamaldas savo vadovu minės ne tik Maskvos, bet ir Konstantinopolio patriarchą“, – teigė kun. G. Sungaila.

Po šio Konstantinopolio patriarcho laiško Maskvos patriarchatas numatytų sąlygų nepaisė – skyrė kitus vyskupus, perbraižė Kyjivo metropolijos ribas. Po to, kai Abiejų Tautų Respublika buvo aneksuojama Rusijos imperijos ir vis daugiau gyvenimo sričių tapo pavaldžios Rusijos valdžiai, vyko laipsniškas prijungimas prie Maskvos Bažnyčios.

Kai Rusijos imperija žlugo, buvusios Kyjivo metropolijos valstybės, įskaitant Ukrainą, Lenkiją ir Latviją, norėjo atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir vėl grįžti į Konstantinopolio patriarchatą. Galima pastebėti, kad istoriškai laiko atstumai tarp šių reikšmingų įvykių nėra labai dideli – dar XVIII a. Konstantinopolio patriarchato žemėse įsitvirtina Rusijos Bažnyčia, o jau XX a. pradžioje, mažiau negu po 200 metų, atsiranda judėjimai, kurie prašo, kad būtų grąžintas ankstesnis pavaldumas Konstantinopolio patriarchatui.

„Tam laikmečiui priklauso dokumentai, kuriuose Konstantinopolio patriarchas pareiškia nepripažįstąs minėtų bažnytinių teritorijų aneksijos. Pavyzdžiui, 1924 m. Konstantinopolio patriarcho Grigaliaus VII išduotame tomose Lenkijos autokefalinei Bažnyčiai rašoma, kad Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčios prijungimas prie Rusijos Bažnyčios vyko pažeidžiant kanonų teisę ir nėra pripažįstamas Konstantinopolio patriarchato“, – pažymėjo pašnekovas.

Taigi tai, kad Konstantinopolio patriarchato Bažnyčia buvo pirmoji Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, ir tai, kad Konstantinopolio patriarchatas istoriškai nepripažino šitų bažnytinių teritorijų prijungimo prie Maskvos patriarchato, yra pagrindas, leidžiantis Konstantinopolio patriarchatui atkurti savo struktūras Lietuvoje.

„Kai kada imama spekuliuoti teigiant, kad 1686 m. dokumentu buvo suteikta teisė šventinti Kyjivo metropolitą. Tai Maskvos patriarchate dažnai naudojama kaip argumentas siekiant įrodyti, kad buvo kažkoks Kyjivo metropolijos perdavimas Maskvos patriarchatui. Tačiau tai buvo ne metropolijos, o konkrečios privilegijos perdavimas. 2018 m. Konstantinopolio patriarchatas oficialiai pareiškė panaikinantis to dokumento galiojimą, kad tiesiog nebūtų net ir dingsties apie jį diskutuoti.“

Ortodoksų Bažnyčios kunigo teigimu, tai – svarbus faktas: „Aišku, žmonėms kartais gali būti keista, kad diskutuojama apie XVII a. dokumentus, bet Ortodoksų Bažnyčia egzistuoja daugiau nei 2000 metų, ir visi dokumentai, kurie yra per šį laikotarpį priimti (jeigu vėliau nebuvo panaikinti) – galioja.“

Kas toliau?

Kaip jau buvo minėta, vasario 17 d. Ortodoksų Bažnyčios Konstantinopolio patriarchatas paskelbė sugrąžinęs penkis Maskvos patriarchato suspenduotus kunigus – Gintarą Sungailą, Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Vladimirą Seliavko ir Georgijų Ananjevą – į kunigų luomą. Kovo 3 d. kunigus pasiekė oficialūs Konstantinopolio patriarcho sprendimai ir antiminsai – leidimai, leidžiantys švęsti Mišias.

„Tam, kad būtų atkurta Konstantinopolio patriarchato Bažnyčia, visų pirma turi būti dėl to išreikšta pasauliečių valia. 2022 m. gegužę įvairios Lietuvos tautinės bendrijos kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą laišku, kuriame prašė atkurti šio patriarchato struktūras Lietuvoje. Antra, Konstantinopolio patriarchatui yra svarbu, kad jo atsikūrimas nesukeltų priešpriešos su valstybės valdžia ir nesukeltų konfliktų su kitų tikėjimų atstovais. Tokie sprendimai kaip Konstantinopolio patriarchato struktūrų atkūrimas yra daromi tam, kad išspręstų problemas, o ne tam, kad sukurtų naujų“, – sakė jis.

Kunigas pasakojo, kad po to, kai į Konstantinopolio patriarchą laišku kreipėsi pasauliečiai, kreipimąsi išsiuntė ir Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė, o 2022 m. rugsėjo 19 d. Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus priėmė Lietuvos delegaciją, vadovaujamą užsienio reikalų viceministro Manto Adomėno. Pas patriarchą pasauliečių pozicijos perteikti vyko ir Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė Evelina Paulavičienė.

„Lietuvos visuomenė palaiko religijos laisvės principą. Tai, kad čia būtų atkurta Konstantinopolio patriarchato bendruomenė, niekam netrukdo ir nekliudys, išskyrus Maskvos patriarchatą. Tačiau šiuo atveju Maskvos patriarchato ir Maskvos patriarcho pozicija karo Ukrainoje klausimais, jų transliuojama ideologija ir yra problema, dėl kurios Lietuvos tikintieji kreipiasi į Konstantinopolio patriarchatą. Kitaip tariant, Maskvos patriarchatas pats sukūrė situaciją, dėl kurios žmonėms reikia ieškoti alternatyvos. Taigi esame ant slenksčio – pasauliečiai norėtų, kad čia atsikurtų nepriklausoma nuo Maskvos patriarchato Bažnyčia, ir tam yra kanoninis pagrindas. Maskvos patriarchatas tolesniems Konstantinopolio patriarchato sprendimams neturi įtakos“, – sakė kun. G. Sungaila.

Netyla Maskvos patriarchato propagandinė mašina

Kiek apytiksliai žmonių šiuo metu sudaro tikinčiųjų bendruomenę, kurie savęs nelaiko Maskvos patriarchato nariais? Kun. G. Sungaila teigė, kad bendruomenės dydį kol kas nusakyti sunku: „Kai mes, kunigai, buvome išmesti iš kunigų luomo, nuo pat mūsų atleidimo iš pareigų laikėmės visų Bažnyčios sprendimų. Jeigu Maskvos patriarchatas mums draudė tarnauti – netarnavome, jeigu draudė nešioti liturginius rūbus – nenešiojome ir t. t. Mes laikėmės sprendimų, o tai reiškia, kad neturėjome pamaldų, kurios yra pati svarbiausia susitikimo vieta. Be to, į mus buvo nukreipta visa Maskvos patriarchato propagandinė mašina. Jie ir dabar bando sukelti tikintiesiems abejonę, teigdami, kad mūsų suspendavimas buvo pagrįstas.“

Įdomu tai, kad pastaruoju metu Maskvos patriarchatas pradėjo viešai komunikuoti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vardu. Maskvos patriarchatas, komunikuodamas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vardu, tarsi turi ambiciją skelbti pareiškimus visos šalies ortodoksų tikinčiųjų vardu. Deja, nėra nei tokio kanoninio statuso Rusios Ortodoksų Bažnyčioje, nei Lietuvoje registruoto juridinio asmens.

Pasak kun. G. Sungailos, jau dabar dalis tikinčiųjų nelaiko savęs Maskvos patriarchato nariais: „Formalios perėjimo procedūros iš vieno patriarchato į kitą nėra. Jeigu žmonės laiko save Konstantinopolio patriarchato nariais, tai jie ir yra jo nariai.“

Jis džiaugėsi matydamas, kad šiuo metu tikintieji imasi aktyviai padėti – ieško būdų rasti patalpas, kuriose galėtų vykti pamaldos, rūpinasi jų įrengimu ir kviečia prisidėti parama „Contribee“ platformoje, paskyroje „Ortodoksas.lt“. Šiuo metu sekmadieniais pamaldos lietuvių ir ukrainiečių kalbomis vyksta Ukrainos namuose (Juozapavičiaus g. 10A, Vilnius); lietuvių, senąja slavų ir rusų kalbomis – Tautinių bendrijų namuose (Raugyklos g. 25, Vilnius). Taip pat susirinkti maldai bažnytine slavų kalba kviečiami klaipėdiečiai (S. Šimkaus g. 17, Klaipėda).

„Žmonės nori krikštyti vaikus, tuoktis. Kai kuriuose miestuose mes tiesiog prašome kitų konfesijų, kad suteiktų galimybę pasimelsti jų maldos namuose. Pasauliečiai jau svarsto ir galimybę statyti naujus maldos namus, kurie turėtų mūsų tradicijai būdingą architektūrą, ikonas“, – sakė kun. G. Sungaila.

Dvi Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje, Moldovoje, Estijoje

Anot pašnekovo, šiuo metu Lietuvoje vykstantys procesai, kuriais siekiama atkurti Konstantinopolio patriarchatą, nėra naujovė. Žlugus Sovietų Sąjungai, šiuo keliu ėjo daug valstybių. Vieni ryškesnių pavyzdžių – Ukrainos, Moldovos ir Estijos atvejai.

„Ukrainoje yra didelė Bažnyčia, ji iškart siekė autokefalijos, visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Tai pradėjo 30 metų trukusį konfliktą tarp tų, kurie siekė nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato, ir tų, kurie tebenorėjo jame likti. Ir dabar Ukrainoje yra dvi Bažnyčios – viena yra pavaldi Maskvos patriarchatui, o kita yra nepriklausoma“, – pažymėjo kun. G. Sungaila.

Moldovoje žlungant Sovietų Sąjungai taip pat buvo imtasi iniciatyvos atsiskirti nuo Maskvos patriarchato. Kadangi didelė dalis Moldovos gyventojų kalba rumuniškai, jie siekė atkurti nuo Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios priklausančią metropoliją. Šiandien Moldovoje yra dvi Ortodoksų Bažnyčios – viena pavaldi Maskvos patriarchatui, kita – Rumunijos Ortodoksų Bažnyčiai.

Kaimyninėje Estijoje Bažnyčią, pavaldžią Konstantinopolio patriarchatui, buvo nutarta atkurti dar tarpukariu: „Estijoje Konstantinopolio Bažnyčia egzistavo dar tarpukariu. Todėl, kai prasidėjo tautinis atgimimas, estams buvo lengviau – Konstantinopolio patriarchatui priklausiusių Estijos parapijų buvo išeivijoje, ir pačioje Estijoje tebebuvo tarpukariu Konstantinopolio patriarchate Estijoje tarnavusių kunigų.

Estijoje Bažnyčia atsikūrė ir jau 30 metų gyvuoja. Aišku, pradžia buvo nelengva, ypač turint omenyje, kad šis virsmas vyko dešimtajame dešimtmetyje, kai siautėjo organizuotas nusikalstamumas, Konstantinopolio patriarchato kunigams buvo grasinama, kai kurie buvo pagrobti, mušami ir t. t. Bet estai apgynė savo teisę į nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato“, – sakė kun. G. Sungaila.