(Ne)sušaudytas Francišakas Aliachnovičius

(Ne)sušaudytas Francišakas Aliachnovičius
Paminklas Aliachnovičiui Rasų kapinėse Vilniuje
www.gudija.lt

Spalio 29–30 dienomis gudų bendruomenės visame pasaulyje, taip pat Vilniuje ir Kaune, surengė akciją „Sušaudytų poetų naktis“. Gudai rinkosi skaityti poetų, nukentėjusių nuo stalininių represijų, eilėraščių. Prieš keletą metų pasirodė specialus muzikinis projektas „(Ne)sušaudyti“ – dainų albumas pagal gudų poetų eiles. 1937 metų naktį iš spalio 29 į 30 d. Minske, greičiausiai Kurapatuose, buvo sušaudyta daugiau nei šimtas gudų mokslininkų, valstybės ir kultūros veikėjų. Tarp jų buvo 22 rašytojai: poetai, romanistai, vertėjai, kritikai. Pirmą tokią atminimo akciją aktyvistų grupė surengė 2017 metais Kurapatuose. Nuo tada šis renginys darosi vis populiaresnis ir jau tapo integralia Gudijos pilietinės visuomenės atminties politikos dalimi.

 

Šio reiškinio priežastys gali būti kelios. Pirma, Stalino represijų Gudijoje tema tebėra tabu. Galima sakyti, kad per pastaruosius 20 metų, net lyginant su XX amžiaus 10 dešimtmečiu, nagrinėjant stalinizmo epochą įvyko reikšmingas regresas. Palyginti su kaimyninėmis šalimis, Gudijos visuomenė apie šį laikotarpį žino labai mažai, o Lukašenkos režimas natūraliai prie to neprisideda. Antra, po 2020 metų vasaros įvykių daugelis gudų pamatė tikrąjį Lukašenkos režimo veidą. Tokie atradimai privertė susimąstyti, kad Lukašenkos sukurta sistema mažai kuo skiriasi nuo tamsiųjų Stalino teroro laikų.

 

Tiesą sakant, „Sušaudytų poetų naktis“ signalizuoja, kokį didelį darbą po Lukašenkos režimo griūties turės nuveikti Gudijos visuomenė, pirmiausia istorikai, dokumentuodami ir pagerbdami sovietų represijų aukų atminimą. Visuomeninio gyvenimo demokratizavimas neatlikus tokių tyrimų ir neatveriant specialiųjų tarnybų archyvų bus tik dalinis. Tik visiškas sovietmečio vaidmens Gudijos istorijoje permąstymas gali būti priešnuodis autoritariniam ir totalitariniam modeliams.

 

Ką čia ir dabar gali padaryti gudai? Norint suprasti sovietinės totalitarinės sistemos realijas, nėra didelio poreikio skaityti solidžių mokslinių monografijų ar dokumentų rinkinių. Mažai kas žino, kad gudai turi savo Solženicyną ar Gerlingą-Grudzinskį, kuris sugebėjo grįžti iš sovietinio Gulago ir dokumentuoti tai, ką patyrė. Be to, jis tai padarė palyginti anksti – 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai mažai kas žinojo, kaip veikia sovietų represijų girnos, o žinantieji neturėjo galimybės to papasakoti. Šis asmuo – Francišak Aliachnovič.

 

Aliachnovičiaus pasakojimas „GPU naguose“ yra pernelyg aktualus dabartiniais Lukašenkos režimo teroro laikais, kad būtų galima į jį nekreipti dėmesio. Istorijos herojus, vadinamasis „pakeleivis“ (sovietinio politinio žargono žodis, reiškiantis asmenį, kuris prijaučia bolševikų partijai ir ideologijai, bet formaliai jai nepriklauso), tai yra pats Aliachnovičius, nusprendžia persikelti iš tarpukario Lenkijos į sovietų Baltarusiją. Patiklus gudas nuoširdžiai tikisi, kad sovietiniame Minske galės save realizuoti kaip dramaturgas. Po persikraustymo „pakeleivis“ pasiima sovietinę pilietybę ir beveik iš karto tampa saugumo tarnybų auka. Tremtis į Solovkus Baltojoje jūroje tampa sunkiu išbandymu pagrindinio veikėjo sveikatai ir gyvybei.

 

Galiausiai, 1933 metais, per laimingą atsitiktinumą, jis grįžo į Vilnių – buvo iškeistas į kitą garsų gudų veikėją Branislavą Taraškievičių. Aliachnovičiaus aprašytas apsikeitimas kaliniais tuometiniame Lenkijos ir Sovietų Sąjungos pasienyje yra bene ryškiausias visos knygos fragmentas. Taraškevičiaus likimas buvo nepavydėtinas: kaip visa sovietinė gudų inteligentija, jis buvo sušaudytas per „didįjį valymą“ 1938 metais.

 

Aliachnovičiui pasisekė šiek tiek geriau: gyveno dar dešimt metų. Atsiminimus iš sovietinio Gulago jis parašė per daug nesutirštindamas spalvų. Nepaisant to, 4-ajame dešimtmetyje daugelis baltarusių Aliachnovičiaus pasakojimą laikė Lenkijos slaptosios policijos prasimanymu arba provokacija. Tada gudai negrįžtamai pasuko į rytus, dėdami viltis į Sovietų Sąjungą. Savame krašte pranašu nebūsi… Autoriui kartais tekdavo savarankiškai platinti gudišką knygos leidimą Vilniaus knygynuose. Visa tai nepaisant fakto, kad Aliachnovičiaus atsiminimai buvo labai populiarūs tarp lenkų emigrantų Brazilijoje. Autorius neaiškiomis aplinkybėmis žuvo nuosavame name 1944 metais Vilniuje, tikriausiai nužudytas sovietų slaptojo agento.

 

Francišako Aliachnovičiaus figūra pamažu pradėjo grįžti į gudų kultūros kanoną tik 10 dešimtmečio pradžioje, po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Gudijos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo pat metu buvo išleista pati pilniausia „GPU naguose“ versija, kurią autorius parašė 1942 metais. Neseniai geros žinios atkeliavo iš Vilniaus, kur Rasų kapinėse tarpininkaujant LDK institutui buvo restauruotas paminklas (kenotafas) Francišakui Aliachnovičiui. Šiandieninė lukašenkiškos Baltarusijos realybė vis labiau atkreipia gudų visuomenės dėmesį į Aliachnovičiaus asmenybę ir kūrybą. Jo požiūris į gyvenimą ir likimą turėtų paskatinti naują gudų kartą permąstyti totalitarinės praeities palikimą.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.