Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Tokiose agrarinėse šalyse kaip Lietuva valstiečiai (žemdirbiai ir gyvulių augintojai) tūkstančius metų sudarė krašto gyventojų daugumą. Jų darbu sukurtomis gėrybėmis naudodavosi vadai, kariai, žyniai ir kitokie. Tačiau senųjų istorijos metraštininkų dėmesio visada susilaukdavo ne gausūs valstiečiai (esą dėmesio neverta beveidė žmonių minia), o įvairūs valdovai ir kiti, kurių žygiai ir nuopelnai aprašinėti akmenyje, odoje ar kitur.

Civilizuotoms šalims įžengus į naujas raidos epochas, ten jau prieš kelis dešimtmečius susivokta, kad istoriją pilniau gali apibūdinti ne vien vadų ir valdovų žygiai, bet ir eilinių žmonių buvę gyvenimai, įvairiais laikotarpiais vykę pokyčiai ir kt. Tose šalyse gyvuoja savos kaimotyros mokyklos, įvairiais požiūriais tiriančios savojo kaimo ir jo žmonių gyvenimą. Ten stengiamasi nustatyti buvusio kaimiškojo gyvenimo ypatumus, skirtingų epochų ypatumus. Daugelio specialistų pastangomis parengti reikšmingi ir išsamūs mokslo darbai, rodantys, pavyzdžiui, kad tokio amžiaus pradžioje apibūdinamo krašto valstiečiai gyvenę gana gerai (pagal tos epochos galimybes), o štai tada ir tada kaimus užgriuvusi krizė (dėl netinkamų orų, pavojingų epidemijų, karinių konfliktų ir t.t.).

Deja, apie Lietuvos kaimo istoriją vis dar žinoma labai nedaug. Tam tikrai veikėjų grupuotei užblokavus mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ tolesnę leidybą, nežinia kada žingeidūs mūsų šalies žmonės sužinos ką svarbaus apie Žemaitijos ir Suvalkijos – Sūduvos, Šiaurės Lietuvos ir kitų regionų kaimų praeitį.

Laimei, susilaukiama užsienio tyrėjų talkos. Antai, išeivis iš Mažosios Lietuvos dr. V.Rotė (Wolfgang Rothe) su savo talkininkais išleido naują knygą apie to regiono valstiečių gyvenimą nedaug kam pažįstamais prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Besirūpinant labai senų laikų istorija ar efektingais praeities įvykiais, neskubama suvokti, kad tai, kas vyko prieš kelis dešimtmečius – tai jau taip pat į užmaršties okeaną grimstanti praeitis, kurios liudininkų kasdien lieka vis mažiau. Dabar neužfiksavus ir neapmąsčius prieškario įvykių ir tuometinio gyvenimo, ateityje tą suvokti bus vis sunkiau.

Ir Didžiojoje Lietuvoje vis mažiau kas žino, kad prieškario kaimuose buvusi sava ūkinė, administracinė ir kitokia tvarka, kad anuomet ne vien bėgiota į „vakaruškas“, žaista ar klausytasi kokių sakmių. Jau išėjusi iš gyvenimo karta – anų laikų ūkių šeimininkai, pirkdavo ir parduodavo, ieškodavo sėkmingesnio ūkininkavimo galimybių ir pan. Anuomet rašyti ir pasirašinėti visokie popieriai – tuometinio ūkinio, socialinio ir kitokio gyvenimo liudininkai, kuriuos ne kiekvienas valstietis rūpestingai saugodavo. 1940 m. prasidėjus okupacijų, vėliau represijų ir tremčių epochai, griūvant įprastinio gyvenimo pamatams, tvarkingesnieji ir apdairesnieji vis uoliau naikindavo visokius senus popierius, galinčius prišaukti kokių nemalonumų. Tais laikais kaitaliotos biografijos, išsižadėta giminių ar buvusių įtartinų sandorių, „užmiršinėtas“ turėtas turtas ir kitkas. Šiandieniams tyrėjams vis sunkiau aptikti kokią išsamesnę dokumentaciją apie prieškarį ir karo metus Lietuvos kaimuose.

Istorikai būtų galėję džiaugtis, kad Mažosios Lietuvos kaimiečiai buvo patekę į labai išplėtotą Prūsijos valstybės biurokratinę sistemą. Daugeliui ūkinių veiksmų ten buvo parengti įvairūs blankai, standartinių sutarčių, ataskaitų ir kitko formos, kurias turėdavo pildyti ūkio subjektai – ūkininkai, produkcijos supirkėjai, prekių tiekėjai ir kiti. Visa tai šiandien taptų tikru lobynu, visapusiškai apibūdinančiu praeities kaimo gyvenimą tame regione.

Deja, Antrojo pasaulinio karo pabaiga viską pakreipė savaip. Nuo 1944 m. vasaros sovietinei kariuomenei artėjant prie Rytprūsių, vietos gyventojams liepta evakuotis į Vakarus (taip ne vienam išgelbstint gyvybę ). Veikiausiai ne kiekvienas ūkininkas į pabėgėlio vežimą tuomet susikraudavo visą giminės archyvą – dar tėvų ir senelių mokėtų mokesčių kvitus ir visus kitus popierius. Pasitraukimas į Vakarus nebūdavo sklandus – vis daugiau pabėgėlių pakelėje palikdavo sulūžusius vežimus; netekus arklių, tekdavo pamesti ir daugumą išsivežtų daiktų, visokius senus popierius ir kitką.

Antai, Ieva Jankutė (Eva Jankus – Gerola) iš savo tetos pasakojimo žinojo, kad Martynui Jankui su artimaisiais arkliniu vežimu traukiantis į Vakarus, galop teko persėsti į traukinį, į kurį leista pasiimti tik mažesnius nešulius. Iš Bitėnų gabentas Mažosios Lietuvos patriarcho archyvas (su lietuviškais spaudiniais, Lietuvos Respublikos apdovanojimais ir kitkuo) tada buvo sudegintas pakelėje – taip atsikratant ir nacistinėje Vokietijoje mirtinai pavojingų dalykų.

Šitaip (ar degančiuose bombarduojamuose miestuose, skendusiuose pabėgėlių laivuose, įsmukus sueižėjusiame marių lede ir pan.) pražuvo daugybė vienokių ar kitokių dokumentų, kurie šiandien būtų galėję daug ką pasakoti apie praeitį.

Po prof. L. Mažylio atradimo dabar neretai paminimi Vokietijos archyvai, kur esą galima rasti beveik viską. Profesionalūs tyrėjai žino ir kitokius dalykus.

1944 m. pradėjus rengti Rytprūsių evakuaciją į Vakarus, imta atrinkinėti reikšmingesnes vertybes. Svarbiausiuose (Karaliaučiaus ir kt.) archyvuose atrinkinėti seniausi dokumentai, rūpintasi bažnytinėmis knygomis, įvairiomis relikvijomis ir pan. Mažiau svarbūs dalykai slapstyti krašte (taip Laukstyčių pilyje atsidūrė lituanistinės vertybės). Anuomet nebuvo jokios galimybės, nematyta ir prasmės į Vakarus bombarduojamais keliais, stingant transporto ir kuro rezervų, gabenti kiekvienos įstaigos (nuo lentpjūvės iki seniūnijos) archyvus – milijonus puslapių visokių blankų, dešimtis ir šimtus tonų popieriaus. Taip absoliuti dauguma per dešimtmečius ir šimtmečius kauptos dokumentacijos liko krašte. Dažno užkariautojo tikslesniuose prisiminimuose vis būdavo rašoma apie užimtuose miestuose ir sodybose besimėčiusiais popierių šūsnis. Užimtame krašte tokiais popiergaliais(nepaliekant ramybėje ir aptiktų senų knygų, senovinių pergamentų ir kt.) ilgai kūrentos krosnys, taip padedant naikinti lietuvininkų krašto pėdsakus.

Kai ką su savim išsivežė Vakarų Vokietiją pasiekę pabėgėliai. Deja, neretai prisimenama, kad sunkiais pokario metais glaudžiantis suniokotame krašte nevilties apimti pabėgėliai nevengė deginti atsivežtų popierių – ne vienam skaudžiai primenančių prarastą gimtinę. Išmirštant vyresniems pabėgėliams, jų palikuonys (įprantantys prie visai kitokio gyvenimo Vakaruose) taip pat nevengė atsikratyti taip sunkiai gelbėtų dokumentų.

Lietuvoje vis dar nedaug žinoma ir apie pokarines vokiškų archyvų klajones. Slėptuvėse aptikti svarbių institucijų dokumentai sąjungininkų neretai būdavo išvežami į Didžiąją Britaniją, JAV ar kitur. Begalės vokiškų dokumentų „pradingo“ slaptose Rusijos saugyklose. Taip kažkada milžiniškas Prūsijos valstybės, jos įstaigų, visokių padalinių ir kt. dokumentų masyvas tirpte tirpo nelyg legendinė šagrenės oda.

Vokietijoje tebeveikiančios Rytprūsių išeivių bendrijos, ten tebesidarbuojantys tyrėjai dar vis aptinka savitų „perliukų“ – palikuonių išsaugotų senų dokumentų. Antai, čia aprašomame veikale pateikiami prieškario ir karo metų dokumentai apie gyvenimą dviejuose valstiečių ūkiuose Tolminkiemio apylinkėse. Jie primena, kad tame sėkmingai besivysčiusiame krašte gyveno ne vien turtuoliai, bet ir  kukliai besivertę smulkūs ūkininkai, politinių neramumų laikais sulaukdavę įvairių nemalonumų. Antai, nacistinio režimo metais kaimiečiai (ypač jaunimas) buvo verčiami stoti į kokią nors nacistinę organizaciją. Tapę jos nariais, privalėdavo nusipirkti uniformą. Taip režimas papildomai apmokestino savo pavaldinius, susirinkdamas lėšų iš uniformų ( kaip ir iš A. Hitlerio knygos „Mein Kampf“) ir kitko pardavimo. Tuomet kukliau gyvenę kaimiečiai turėdavo susirasti papildomo uždarbio, eiti kur nors talkininkauti ir pan., kad surinktų reikiamą sumą savo vaikų uniformoms.

Antai, prieškariu Sergūnų kaime gyvenęs Eduardas Butkeraitis teturėjo vos 6 ha žemės – šešetą siaurų rėžių įvairiose kaimo valdų vietose, didesnį plotelį šalia durpyno ir sodybinį sklypą prie kaimo kelių kryžkelės. Šeimos nariai smulkiai aprašė kaip ir kada buvo statomas kiekvienas pastatas jų sodyboje, kaip gyventa, kas užsiauginta maistui, ką tekdavo nusipirkti. Smulkiai aprašyti visi turėti daiktai ir baldai, šeimos ir giminės praeitis.

Toliau knygoje publikuojami įvairiausi Butkeraičių išsaugoti dokumentai. Antai, 1939 m. pavasarį tikrinta ūkininko naudotų sklypų dirvos kokybė – jos rūgštingumas (kurio aptikta per daug).

1941 – 1943 m. pildytoje ūkio knygoje įrašyti sodyboje gyvenę suaugę vyrai ir moterys, vaikai. Kasmet rašyta, koks plotas skirtas daržui, koks dirbamai žemei, pievai ir ganyklai, kokios kultūros ten sėtos ir sodintos. Rašyta, kiek derliaus gauta (pavyzdžiui, 1941 m. 15 centnerių rugių, 5cnt avižų, 50 cnt bulvių, 75 cnt runkelių, 75 cnt dobilų ir liucernų šieno ir t.t.). 1941 – 1942 m. laikytas senas arklys (per 14 metų amžiaus – jau nebetinkamas karo tarnybai), 2 melžiamos karvės, 3 kiaulės, nuo 9 iki 11 vištų. Buvo privaloma įrašyti, kiek užaugintos produkcijos buvo parduota. Atskirai reikėjo rašyti kiek buvo pristatoma pieno kiekvieną mėnesį, kada parduota kiaulė ir už kiek. Pateikti ūkio įvertinimo ir jo apmokestinimo dokumentai, rengti 1929 – 1935 m., nuosavybės patvirtinimo popieriai, draudimo nuo gaisrų sutartis.

Įdomi 1919 m. sudaryta ūkio ankstesnių šeimininkų ir jų dukters sutartis, patvirtinta Galdapės notaro. Joje smulkiai išvardinta, kokiomis sąlygomis ūkis perleidžiamas dukrai, koks kasmetinis išlaikymas bus skiriamas seniesiems šeimininkams, kas jiems dar priklausys (pavyzdžiui, kasmet galės su arkliais vykti į 12 kelionių iki 10 km atstumu, iš ten grįždami atgal). Kasmet Martyno dienai (lapkričio 11 d.) buvusiems savininkams duktė įsipareigojo pateikti: 7 centnerius rugių, 2 cnt kviečių, po vieną cnt miežių ir avižų, 4 cnt pašarinių grūdų, pusę cnt žirnių, 15 cnt geros kokybės maistinių bulvių, 40 svarų lašinių ir 60 svarų kiaulienos mėsos, 4 svarus švarios avių vilnos, 20 uolekčių namuose austo lininio audinio ir vieną kapą linų. Senoliams buvo paskirtos dvi vištos (ar kasmet patiekiama 120 šviežių kiaušinių), viena melžiama karvė (ar piniginė kompensacija už negautą pieną). Kas savaitę turėjo būti patiekta po ketvirtį svaro šviežio geros kokybės sviesto. Kasmet suaugus derliui buvusių šeimininkų porai turėjo būti skiriama po pusę centnerio obuolių ir kriaušių, 20 litrų vyšnių ir pusė kapos baltųjų kopūstų. Sutartyje buvo numatyta daugybė kitų sąlygų, aptarta, kaip bus palaidoti senieji šeimininkai (ūkio perleidimo metu buvę apie 60 metų amžiaus). 1921 m. tą sutartį papildė ankstesnių šeimininkų duktė ir jos vyras E. Butkeraitis.

Praeities tyrėjai daug ką galės sužinoti iš pabėgėlių pokarinėje Vokietijoje pildytų dokumentų apie Rytprūsiuose paliktą turtą ir patirtus nuostolius. Prie pagrindinio dokumento apie pabėgėlių šeimą dar buvo pridedami gausūs priedai, kuriuose detaliai aprašinėtos visos ankstesnio gyvenimo ir pasitraukimo į Vakarus aplinkybės. Pagal visa tai 1960 m. skaičiuota nukentėjusiems valstybės skirtina parama (buvusiems mažažemiams valstiečiams labai kukli).

Vakaruose pabėgėlių šeima gyveno 34 m² ploto būste, patirdami įvairių sunkumų. Senieji Butkeraičiai mirė 1961 – 1965 m., sulaukę 74 ir 77 metų amžiaus. Jų duktė Helenė smulkiai aprašė pasitraukimo iš Rytprūsių kelią, knygai pateikė išsaugotas senąsias šeimos nuotraukas, prieškarinio gyvenimo Sergūnuose vaizdus. Nuo 1945 m. okupuotame Karaliaučiaus krašte likusi Butkeraičių sodyba pokariu buvo visiškai sunaikinta.

Įdomi ir knygoje smulkiai apibūdinta antrojo valstiečių ūkio istorija. Po Pirmojo pasaulinio karo parceliuojant Balupėnų dvarą, jo buvusiose valdose įsikūrė daug naujakurių. Vienas iš jų buvo Augustas Lesingas, atsikėlęs iš Gumbinės apskrities ir gavęs 17 ha žemės. Nuo 1932 m. ten jis pasistatė naują sodybą, gavęs paskolų iš banko ir kt. Ši šeima taip pat išsaugojo nemažai senųjų dokumentų apie gyvenimą prieškariu ir karo metais.

Lesingų žemės sklypas buvęs šalia Šventiškės upės ir Kubilių kaimo. Ten sukurtoje naujakurių gyvenvietėje įsikūrė 9 ūkininkai, valdę po 16 – 20 ha žemės. Su jais buvo sudaromos išsamios sutartys, kurių aštuoniuose puslapiuose buvo detaliau apibūdintos naujakurių pareigos ir teisės. Draudėjai pateikdavo net 10 psl. apimties sutartis, kuriose buvo labai smulkiai apibūdintos visos galimos aplinkybės ir kt.

Įdomūs knygoje pateikti dokumentai apie žemių sausinimą, sutartis su vietos pienine (kur buvo nustatyta patiekiamo pieno kokybė ir kiekis). Pokariu Vakarų Vokietijoje pateikiant žinias apie pabėgėlių šeimą, buvo suardytas išsamus turėto turto aprašas (laikyti gyvuliai, turėtas inventorius – nuo žemdirbiškų padargų iki dviračių ir siuvimo mašinos).

Visa tai papildo įvairių asmeninių dokumentų reprodukcijos, prieškarinės Balupėnų ir jų apylinkių nuotraukos. Knygoje taip pat publikuojami įvairių epochų planai ir žemėlapiai, unikalios 1944 m. vasaros aerofotonuotraukos, kuriose užfiksuota apylinkių būklė iki didžiųjų sugriovimų mūšių dienomis ir pokariu.

Knygos pradžioje pateikiamas dr. V. Rotės ilgamečių talkininkų sąrašas, liudijantis, kad išeivijoje atsidūrė nemažas būrys šviesuolių, sugebėjusių apibūdinti savojo suniokoto krašto praeitį.

Šiandien unikalūs dokumentai apie eilinių krašto valstiečių gyvenimą XX a. pirmojoje pusėje, juos papildantys išsamūs komentarai reikšmingai papildo ligšiolines mūsų žinias apie Mažosios Lietuvos kaimą ir jo žmones.

LITERATŪRA

Rothe W., Keding H., Mildenberger S. U. E., Salewski E. Zur kleinbaeuerlichen Struktur in Preussich Litthauen (Reg. – Bezirk Gumbinnen). 1 Aufl. 2017.

2017 m. liepos mėn. 25d.