Muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas

Inga Levickaitė-Vaškevičienė, Lietuvos liaudies buities muziejus, www.voruta.lt

Rugsėjo 19 d. popietę Kėdainiuose, savo gimtųjų namų sode, nustojo plakusi vieno iš Lietuvos liaudies buities muziejaus (toliau – LLBM) kūrėjų, muziejininko dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno širdis. Savo mylimam ir puoselėtam muziejui jis paskyrė daugiau kaip 50 metų, dirbo iki paskutinių dienų.

2021 m. už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą E. J. Morkūnui įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. 2023 m. už reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, už novatoriškų muziejininkystės idėjų įgyvendinimą jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

E. J. Morkūnas gimė 1945 m. rugsėjo 7 d. gydytojos odontologės Vincentos ir dantų techniko, buvusio tarpukario verslininko Marijono Morkūnų šeimoje. Savo gyvenimą su istorija susiejo ne iš karto – 1967 m. baigė Kauno technologijos technikumą, studijavo Kauno Politechnikos institute (dabar Kauno Technologijos universitetas) statybą.

1970 m. E. J. Morkūnui teko dalyvauti ekspedicijoje į Gervėčius. Jai vadovavo etnologas, profesorius dr. Norbertas Vėlius. E. J. Morkūnas rinko medžiagą apie pirtis, piešė įvairius objektus. Po ekspedicijos pradėjo dirbti į neseniai įkurtame LLBM moksliniu bendradarbiu, atsakingu už liaudies techniką. Čia ir susidomėjo malūnais bei kitu technikos paveldu. Pirmosios E. J. Morkūno muziejuje įrengtos ekspozicijos – tai kepurinis vėjo malūnas iš Vaivadiškių (Ukmergės r. sav.), milo vėlykla iš Daubutiškių dvaro (Šalčininkų r. sav.) ir kalvė-garinė iš Šniurkiškių (Biržų r. sav.) kaimų.

1974 m. E. J. Morkūnas pradėjo tyrinėti Lietuvos miestelių architektūrą ir buitį, rūpinosi pastatų atranka, komplektavimu bei ekspozicijomis. Jam pasiūlius į muziejų buvo atkelta dauguma miestelio ekspozicijos ir kitų muziejuje stovinčių pastatų. Pats rūpinosi ne tik šių pastatų įsigijimu, bet ir jų išardymu, gabenimu bei pastatymu. Jo dėka buvo išsaugota ir į LLBM perkelta XVII a. vidurio medinė stačiatikių cerkvė iš Kėdainių, XVIII a. unikalūs mediniai Aristavos (Kėdainių r. sav.) dvaro rūmai, Santeklių (Mažeikių r. sav.) vandens, Kantvainų (Klaipėdos r. sav.) vėjo malūnai ir kt.

E. J. Morkūnas surinko didžiąją dalį liaudies technikos ir miestelio ekspozicijoms reikalingų eksterjero ir interjero eksponatų, įrengė per 40 muziejaus ekspozicijų. Paskutinė iš jų – „Vienos šeimos spintos istorija“ gyvenamojo-prekybinio namo iš Kauno antrame aukšte. Iš viso muziejui įgijo virš 30000 eksponatų. Ekspedicijose rinko medžiagą apie vėjo, vandens, malūnus, aliejines, įvairius amatus ir prekybą. Fiksavo objektus piešiniuose, brėžiniuose, vadovavo studentams. LLBM archyve saugoma 585 vnt. jo pateiktų tyrimo bylų, piešinių ir brėžinių.

E. J. Morkūnas daug nusipelnė, kad brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva LLBM būtų pradėtas formuoti unikalus, skaudžius Lietuvos istorijos momentus menantis Tremties ir pasipriešinimo sektorius. 1992 m. čia pastatyta jurta (žeminukė). Vėliau ši ekspozicija plėtėsi: atsirado tremties vagonas, paminklai. 2001 m. E. J. Morkūnas įrengė partizanų žeminės (bunkerio) eksterjero ir interjero ekspozicijas, kurios supažindina lankytojus su pokario partizanų kovos ir gyvenimo sąlygomis.

Dirbdamas muziejuje, E. J. Morkūnas 1979 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Diplominiame darbe rašė apie vėjo malūnus. Tai tapo pagrindine jo etnologinių tyrimų tema, kurią nuosekliai plėtojo. 1982 m., bendradarbiaudamas su fotografu Anatolijumi Andrejevu, E. J. Morkūnas išleido knygą „Technikos paminklai. Vėjo malūnai“. 1993 m. tapo humanitarinių mokslų daktaru, apgynęs disertaciją „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.–XX a. pirmoje pusėje“.

E. J. Morkūnas turėjo sukaupęs archyvuose, bibliotekose, lauko tyrimuose surinktos medžiagos apie 1268 Lietuvos vėjo, vandens, motorinius malūnus. Paskelbė mokslo straipsnių apie vėjo malūnų tipus ir variantus, sparnų konstrukcijas, girnas, girnakmenius, statybines medžiagas, vandens malūnus Rytų Lietuvoje. Bendradarbiaudamas su Lietuvos kraštotyros draugija, vėliau su „Versmės“ leidykla, leidžiamoje „Lietuvos valsčių“ serijoje publikavo straipsnių apie XIX a.–XX a. pirmos pusės Lietuvos vėjo ir vandens malūnus. Skaitė pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Aktyviai bendradarbiavo su TIMS (Tarptautinė molinologų asociacija), buvo jos narys.

2013 m. sudarė knygą „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“. Joje rašė apie vandens ir vėjo malūnus. 2014 m. išleistame „Lietuvos architektūros istorijos“ 4 tome paskelbė straipsnių apie gamybinius statinius: aliejines, bravorus, kalkines, karšyklas ir verpyklas, lentpjūves, malūnus ir kt. Straipsnių apie technikos paveldą parašė Visuotinei lietuvių enciklopedijai, Technikos enciklopedijai ir kt.

Daug rašė apie miestelius. 1986 m. sudarė LLBM leidinį „Miestelis“. Jame publikavo straipsnį „Reklama miesteliuose XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje“. 2017 m. išleido gausiai nuotraukomis ir paties piešiniais iliustruotą knygą „Lietuvos miestelių atspindys. Muziejaus miestelis“, išsamiai ir labai patraukliai pristatydamas LLBM sukauptą miestelio pastatų kolekciją.

Dėmesio skyrė ir parodoms. 2006 m. LLBM parodų salėje buvo surengta paroda „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir ateitis“. Čia eksponuota beveik 1300 daugiausia paties įgytų eksponatų – XX a. 2–4 dešimtmečio prekių ir to meto prekybos įrangos. 2010 m. E. J. Morkūnas muziejaus parodų salėje pristatė didžiulę parodą „Mūsų jaunystės technika“. Ji ženklino autoriaus 40 metų darbo LLBM sukaktį. Lankytojams parodoje parodyti 476 eksponatai – įvairiais laikotarpiais namuose žmogų supę daiktai. 2011 m. buvo išleistas parodos katalogas su CD. 2015 m. muziejaus miestelio Urmininko name E. J. Morkūnas eksponavo parodą „Verslas, verslas, verslas“. Joje rodyti atrinkti 157 vienos šeimos verslo dokumentai nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m.

E. J. Morkūnui buvo labai svarbu skleisti žinias apie LLBM sukauptą etnologijos paveldą ir patraukliai jas pateikti. Ilgą laiką jis su kolegomis organizuodavo Užgavėnių šventę, Amatų dienas, kurios vėliau išpopuliarėjo visoje Lietuvoje, muziejuje rengiamą keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus atminimui skirtą dviračių žygį „Aplink Lietuvą“. Nuo 1991 m. E. J. Morkūnas rodė lankytojams prekybininko darbą paties įruoštose geležies parduotuvės, manufaktūros parduotuvės „Gražina“ ekspozicijose, dalyvavo Žolinės renginio interpretacinėje programoje „Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetyje“. Beje, dirbo šioje programoje ir šiemet, savo pavyzdžiu įkvėpdamas ir skatindamas jaunuosius muziejaus kolegas.

Įrengė edukacines tarpukario inžinerinio paveldo, valstybinės degtinės parduotuvės, pašto bei „Pažink medį“ ekspozicijas, didinančias pažinimo ir išmokimo galimybes. 2006 m. su bendraautoriais išleido elektroninę knygą „Lietuvos etnografijos paveldas vaikams“. Šį leidinį Lietuvos muziejų asociacijos Švietimo sekcija apdovanojo už geriausią idėją. Taip pat buvo vienas iš LLBM informacinių leidinių – vadovų po muziejų – „Žemaitija“ (2010 m.), „Suvalkija“ (2013 m.), Dzūkija“ (2014 m.), „Aukštaitija“ (2015 m.) sudarytojų ir tekstų autorių. 2022 m. konsultavo rengiant parodą ir katalogą „Neišmesk, dar pravers: tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo“.

Nuo 1995 m. E. J. Morkūnas buvo atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, statinių priklausinių (technikos vertybių) ekspertas. Drauge su kolegomis inicijavo siaurojo geležinkelio komplekso (vieno stambiausių Lietuvos paveldo objektų) įtraukimą į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registro statinių kompleksų ir ansamblių sąrašą. Atliko Karaliaus Vilhelmo kanalo (Klaipėdos kanalo) ir Lietuvos plačiųjų geležinkelių senųjų statinių paveldosaugos ekspertizę. Nuo 2015 m. buvo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys, atsakingas už technikos paveldą.

2020 m. Kėdainiuose E. J. Morkūnas atidarė tarpukario laikotarpio odontologo kabineto ekspoziciją, skirtą keturių Morkūnų šeimos odontologų atminimui. Tokio pobūdžio ekspozicija – vienintelė Lietuvoje. Joje galima susipažinti su 1936 m. Čekoslovakijoje gaminta dantų gydytojo kabineto įranga, kuri su mažais pakeitimais išsaugota iki dabar.

Nuošaly neliko ir visuomeninė veikla: E. J. Morkūnas dalyvavo Vilnijos draugijos veikloje, buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Rūpinosi Kruonio partizanų perlaidojimu. Kasmetinių minėjimų nuo 1991 m. Kruonio šile, pagerbiant Lietuvos partizanų 1946 metų žygį, kuriuo buvo siekiama miestelio aikštėje iškelti Lietuvos vėliavą, iniciatorius ir organizatorius. E. J. Morkūnas daug metų buvo nuoširdus Lenkijos lietuvių bičiulis. Baltijos kelyje atstovavo Punsko ir Seinų lietuvių bendruomenę. Nepriklausomybės pradžioje, atstatant paminklą Nežinomam kariui Kaune, atvežė jam akmenį iš kovų laukų prie Seinų. Konsultavo Punsko etnografijos muziejaus kūrėjus, stengėsi, kad punskiečių ryšiai su Lietuva nenutrūktų, šiltai priimdavo Rumšiškėse.

Su žmona Gražina Teodora, buvusia ilgamete muziejaus gide, E. J. Morkūnas užaugino tris dukras: istorikę Aistę, biologę Šarūnę ir politikę Radvilę. Džiaugdavosi ir didžiuodavosi būriu anūkų.