Pagrindinis puslapis Lietuva Jubiliejai Monsinjoro Vytauto Rūko, Trakų Taikos prezidento, 90-asis jubiliejus įvyko!

Monsinjoro Vytauto Rūko, Trakų Taikos prezidento, 90-asis jubiliejus įvyko!

Trakų merė E. Rudelienė su monsinjoru V. P. Rūku. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Rūta SUCHODOLSKYTĖ

Skambant varpams ir šviečiant kaitriai, gegužės žiedus išsprogdinusiai saulutei, skubėjome į monsinjoro Vytauto Rūko šventę, prasidėjusią iškilmingomis mišiomis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Monsinjoras kartu su kitais baltomis apeiginėmis albomis pasidabinusiais kunigais sėdėjo obelų ir neužmirštuolių žiedais papuošto altoriaus kairėje. Šv. Mišias laikė vyskupas Artūras Poniškaitis, po jų iki pat durų išsirikiavę sveikintojai – politikai, parapijos, šeimų, organizacijų atstovai, giminaičiai išsakė nuo 1966 metų Trakų parapijai tarnaujančiam klebonui daugybę gražių linkėjimų. Po sveikinimų visi sugužėjo į tarp bažnyčios ir parapijos namų esančią Reinės aikštę švęsti, užkąsti ir pasiklausyti muzikos. Visus labai skirtingus, garbingus ir ypatingus žmones suvienijo gražus buvimas šalia mons. Vytauto Rūko. Juokavome, kad per 90 metų monsinjoras įsigijo labai daug draugų.

Vyskupo A. Poniškaičio pamoksle: vynmedžio šakelių vaisiai ir futbole pasireiškianti ištikimybė

 

Mišių metu buvo skaitoma ištrauka iš šv. Rašto, kurioje tikintieji raginami pasilikti Kristuje kaip šakelės vynmedyje – tik tokios šakelės neša vaisių:

„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje […] (Jn 15, 1–8).  

Vyskupas A. Poniškaitis padėkojo ilgamečiam Trakų parapijos klebonui už tuos vaisius, tuos žmones, kuriuos šiandieną mato šventovėje per jo įtaką. Vyskupas papasakojo skaitęs monsinjoro biografiją, padėkojo už atsiliepimą į pašaukimą, kurio tarnystės Trakuose apimtis prilygsta visam 1966 metais gimusio vyskupo gyvenimui.

Vytautas Pranciškus Rūkas gimė 1925 gegužės 7 dieną Pagirių kaime, Kauno rajone. 1932-1938 m. mokėsi Garliavos (Kauno r.) mokykloje. 1938-1940 m. – Kauno Tėvų jėzuitų Pagryžuvio reformuotose klasėse. 1940-1944 m. tęsė mokslus Kauno gimnazijose. 1944-1946 m. – Tėvų jėzuitų Pagryžuvio (Kelmės r.) vienuolyno noviciate.  1946-1947 m. ir 1953-1958 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1949-1953 m. mokėsi Panevėžio vidurinėje muzikos mokykloje. Ją baigęs įgijo choro ir ansamblio vadovo kvalifikaciją.
1958 m. kovo 23 d. vyskupo Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas į kunigus. Nuo 1958 m. iki 1962 m. buvo Švenčionių parapijos bažnyčios vikaras, 1962-1964 m. – Ignalinos parapijos klebonas, 1965-1966 m. Šumsko (Vilniaus r.) parapijos klebonas.
1966 m. liepos 11 d. kunigas V. P. Rūkas buvo paskirtas administratoriumi į Trakų parapijinę bažnyčią ir juo buvo beveik keturis dešimtmečius – iki 2001 metų. Nuo 1974 m. rugsėjo 19 d. iki 2001 m. gruodžio 14 d. ėjo Trakų dekanato pareigas. Dabar monsinjoras yra emeritas.

2005 m. gegužės 6 d. Trakų rajono savivaldybės taryba už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei ir Trakų kraštui suteikė monsinjorui Trakų garbės piliečio vardą ir apdovanojo Trakų garbės piliečio ženklu.

2006 m. monsinjoras V. P. Rūkas buvo apdovanotas Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacija „Už pasiekimus visuomeninio kapitalo (pilietiškumo) ugdymo srityje“. Kaip buvo skelbiama, ši nominacija monsinjorui įteikta „už ilgametę vaisingą tarnystę Dievui ir žmonėms, dosnų tikėjimo ir meilės dalijimą ne tik žodžiais, o ir kasdieniniais darbais“.

2007 m. V. P. Rūkui įteikta Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija – I laipsnio Diplomas už ilgametę ir prasmingą ganytojišką veiklą Trakų žemėje, gebėjimą bendrauti su įvairių tikėjimų Trakų gyventojų bendruomene ir taurų siekį mokyti žmones mylėti Dievą.

Vėliau vysk. A. Poniškaitis tęsė pamokslą pereidamas nuo metų prie minučių: du futbolo kėliniai vyksta 90 minučių (po 45 minutes kiekvienas). Pasak Popiežiaus Pranciškaus, gegužės 7-ąją priėmusio Romos “Lazio” futbolo klubą, šiandieną sporte galime atrasti ištikimybę: ištikimybę taisyklėms, sirgalių ištikimybę, ilgalaikę ištikimybę vienai komandai. Šią ištikimybę galima palyginti su ištikimybe šeimai, santuokai, kunigystei. Vyskupas pabaigė pamokslą sakydamas, kad rungtynės ir kova tęsiasi, kol pasišaukia Viešpats.

Sveikintojų gausa: nuo Seimo iki šeimų atstovų

Sveikintojų eilė nusidriekė iki bažnyčios durų – monsinjoras Vytautas Rūkas susilaukė arti penkiasdešimties sveikinimų, kurie prasidėjo parapijos choro giesme. Po giesmės sveikinimo žodį tarė Seimo narys Jaroslavas Narkevičius, dėkodamas, kad monsinjoras priimdavęs visus žmones nepaisant jų tautybės, Dangutė Mikutienė, pasidalinusi klebono vairuotojos patirtimi, merė Edita Rudelienė, palinkėjusi Vytautui Rūkui dar daug žydinčių pavasarių ir tris kart sveikatos, literatų atstovai daug nekalbėjo, nes sakėsi jau daug prirašę, Parapijos jaunimas pripažino esantys dvasiniai klebono anūkai ir padovanojo šimtalapį, Šaulių atstovai pasveikino monsinjorą kaip 6-osios kuopos garbės šaulį, Angelų kalvos kūrėja Lolita Navickienė atnešė dalelę Angelų kalvos, padėkojo už kalvos globą ir paprašė angelų, kad panėšėtų klebono vargus, seniūnas Kęstutis Vilkauskas pavadino kleboną dvasiniu švyturiu ir pasakė, kad jei mons. V. Rūkas būtų Pasaulio prezidentu, jame vyrautų taika ir ramybė. Giminės atstovas, iš Norvegijos atvykęs gydytojas, kunigo sūnėnas Rimantas Rūkas pasveikinęs pasidalino, kad dėdė niekuomet jo nemokė, bet savo tolerancija ir nuoširdumu padarė didelę įtaką jo ir kitų klebono giminaičių gyvenimui.

Šventė Reinės aikštėje ir pokalbiai su svečiais

 

Prie pat bažnyčios, Reinės aikštėje jubiliejų švenčiantį monsinjorą ir jo svečius linksmino orkestras, buvo patiekta užkandžių, vandens ir vyno, o ceremonijos viduryje – atneštas didžiulis tortas, kurio pirmąjį gabaliuką atriekė monsinjoras. Šventės eigoje pasikalbėjome su keletu šviesių asmenybių: Lentvario parapijos klebonu Gintaru Petroniu, pažįstančiu kleboną Rūką nuo klierikavimo laikų, 1984 metų; skulptoriumi bei dailininku, profesoriumi Antanu Kmieliausku, šventoriuje esančios skulptūros „Gerasis ganytojas” kūrėju; iš Norvegijos, Trondheimo miesto atvykusiu monsinjoro sūnėnu bei krikštasūniu chirurgu Rimantu Rūku.

Klebonas Gintaras Petronis prisipažino, kad monsinjoras Vytautas Rūkas jam, dar jaunam kunigui, buvo patikėjęs didelę paslaptį. Kai kartu su prelatu Algirdu Gutausku atvyko jo aplankyti, klebonas Rūkas jiems parodė, kur yra paslėptos ilgai saugotos Trakų bažnyčios karūnos, jo atrasti ir ilgai saugoti Bažnyčios lobiai. Jam patikėjęs paslaptį pridūrė, kad jau esąs senas (tai įvyko 1987 metais), nenorėjo šios paslapties išsinešti į užmarštį. Klebonas Gintaras Petronis dėl to džiaugiasi, taip pat didžiuojasi, kad turime tokį gerą Dievui ir žmonėms kunigą.

Profesorius Antanas Kmieliauskas pasakojo, kad kunigo V. Rūko prašymu 2006 m. padarė skulptūrą – akmeninį „Gerąjį ganytoją” su avinėliais, dabar stovintį bažnyčios šventoriuje. A. Kmieliauskas yra padaręs dar dvi Ganytojo skulptūras – kunigui A. P. Žygui Pravieniškėse, prie Kauno bei kunigui B. Strazdui Biržuose. A. Kmieliauskas pridūrė, kad yra daugelio religinių skulptūrų kūrėjas, vieną jų,  „Kristus neša kryžių”, pastatė Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje. Sovietmečiu už skulptūrą šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui, atsidūrusią prie vienos sostinės bažnyčios, buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos ir tai apsunkino jo tolesnę veiklą. Šiuo metu A. Kmieliauskas dirba Vytautą Didįjį, inicijuojantį žemaičių krikštą, idant juos išgelbėtų nuo grėsmės iš Vokietijos pusės.Vytautą ketinama kelti netoli Šatrijos kalno.

Gydytojui Rimantui Rūkui, monsinjoro sūnėnui, dėdė Vytautas Rūkas – labai artimas šeimos žmogus nuo mažens, glaudus ryšys su juo išliko ir išvykus gyventi į Norvegiją. Ypatingai geras metas buvo, kai čia, Trakuose, kartu gyveno močiutė, Vytauto Rūko mama. Anot Rimanto, dėdė daug nekalbėjo, nepamokslavo, jautė šeimą, žinojo, kur ką pasakyti. Vaikams dovanodavo žaisliukų. Artimas monsinjoro buvimas bei jo veiksmai Rimantą išmokė tolerancijos, mylėti žmones, būti sąžiningam. Pradžioje šeimos ratą sudarė: Rimantas, jo sesuo, mama, tėvas, tėvo brolis, paskui prasidėjo vedybos, šeimos įsiliejo į artimus ryšius. Anot gydytojo Rimanto, pergalvodamas dėdės Vytauto Rūko gyvenimą, jis teigia sąžiningesnio žmogaus nėra matęs. Vytautas Rūkas visą laiką gyveno sąžiningai ir tolerantiškai. Kiekvienas kontaktas su juo – tai geros energijos perdavimas. O tai, kad tiek daug žmonių susirinko į šventę, jau daug ką pasako. Jis sugeba ligi devyniasdešimt metų lyg magnetą įjungęs visus prisitraukti, visiems randa, ką pasakyti.

Trumpam interviu sustabdome Lentvario kleboną Gintarą Petronį, skambant varpams kopiantį laipteliais į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje prasidedančią šventę:

Kaip susipažinote su monsinjoru Vytautu Rūku ir kokios jūsų nuotaikos einant į šventę?

Pažįstu monsinjorą nuo klierikavimo laikų, maždaug nuo 1984 metų. Jis man buvo patikėjęs vieną didelę paslaptį. Dar buvau jaunas, ką tik įšventintas kunigas (1986 m.) Atvažiavau aplankyti monsinjoro su prelatu Algirdu Gutausku, Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi. Jis man ir jam parodė, kur buvo paslėptos Bažnyčios karūnos.

Vadinasi Jumis, jaunu kunigu pasitikėjo…

Man pasakė: „Esu jau senas (tuomet buvo maždaug 1987-1988 metai), o tu dar gyvensi, nenoriu nusinešti šios paslapties užmarštin…”

Man labai džiugu ir didžiuojuosi, kad tokį gerą kunigą Dievui ir žmonėms turime.

Primename, kad mons. Vytautas Rūkas išsaugojo Trakų bažnyčios aukso lobius – Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios dvi auksines Švč. Mergelės Marijos ir dvi kūdikėlio Jėzaus karūnas, dalį XV a. kryžiaus, brangakmeniais puoštą monstranciją, auksinius votus, taurę ir daugelį kitų Bažnyčios meno vertybių. Juos saugojo ir slėpė 25 metus.

Monsinjoras viename interviu “Trakų žemei” sakė, kad buvo įspėtas, jog Trakuose gali būti paslėpti Bažnyčios lobiai. Bažnyčios aukso dirbinius rado 1975 metais, saugojo iki 2000 m. Kai buvo minima Mindaugo krikšto bei karūnavimo 750 metų sukaktis,  tuomet šie kūriniai išvydo dienos šviesą. Atiduoti  muziejui, eksponuoti parodoje prie Katedros. Ten prabuvo apie penkerius metus, o vėliau paimti į Bažnytinio paveldo muziejų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur ir pasiliko.

Reinės kiemelyje, įsibėgėjus šventei, pakalbiname profesorių, skulptorių bei dailininką Antaną Kmieliauską. Skulptoriaus užsiėmimą išduoda tvirti, subraižyti pirštai – A. Kmieliauskas darbuojasi prie naujos skulptūros.

Ar esate monsinjoro V. Rūko geras bičiulis?

Sukūriau skulptūrą „Gerasis Ganytojas”, su avinėliais (skulptūra stovi Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje – aut. past.). Ją padariau 2006 metais.

Kokia tos skulptūros istorija?

Monsinjoras paprašė, kad padaryčiau. Esu sukūręs tris „Geruosius Ganytojus” – vieną kunigui A. P. Žygui Pravieniškėse, prie Kauno, kitą –  kunigui B. Strazdui Biržuose, o šis yra trečiasis.

Mano specialybė yra tapytojas, bet taip jau gyvenime nutiko, kad teko ir skulptūrų padaryti.

Gal esate nutapęs bažnytinių paveikslų?

Esu sukūręs freskas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, darbas tęsėsi ne vienerius metus. Taip pat esu padaręs freską Taikos Karalienei Klaipėdos bažnyčioje, Rainių Kankinių koplyčios freskas, už kurias gavau Nacionalinę premiją. Mano sukurtų skulptūrų yra visoje Lietuvoje.

Pavyzdžiui, viena prie buvusio „Tėvynės” kino teatro (ties Kalvarijų ir Žalgirio gatvių kampu – aut. past.), „Kristus neša kryžių”. Ten žuvo kunigas Bronislovas Laurinavičius. Jį taip pat pažinojau. B. Laurinavičiaus tėvams esu padaręs paminklą Baltarusijoje, kur jų gimtinė, Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje. Tėvai ten palaidoti.

Ar skulptūrą kun. Broniui Laurinavičiui darėte sovietmečiu?

Viso esu sukūręs jam tris paminklus. Pirmiausia paprašė savo tėvams, kai Švenčionėliuose dirbo. Marijos paminklą padariau. O kai mirė, padariau paminklą Adutiškyje (tada buvo perkeltas į Adutiškį). Pradžioje, po mirties, paminklo statyti neleido, bet kai gavau leidimą, padariau paminklą prie Švenčionėlių bažnyčios. Ten sukūriau „Kristus prieš Pilotą”, pavaizdavau Kristų surištomis rankomis, nes skaičiau, kad Kristus, kaip geras, teisingas žmogus buvo surištas, o ir mūsų tikyba buvo tuo metu surišta. (Bronius Laurinavičius perlaidotas – iš Adutiškio perkeltas į Švenčionėlių bažnyčios šventorių 1988 m. – aut. past.). Ir dar Vilniuje, kunigo žūties vietoje padariau trečią.

O šiaip su kun. B. Laurinavičiumi buvau pažįstamas, atvažiuodavo pas mane, atveždavo “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikas”. Kai mirė, visi giminės mane pažinojo, todėl manęs prašė skulptūros.

Ar Jus patį persekiojo sovietmečiu?

Sovietmečiu tapybą mokiausi, bet buvau fanatikas, jokiu būdu nestojau į komjaunimą. Labai gerai baigiau Dailės institutą, mane įvertino aukščiausiu pažymiu, priėmė kandidatu į Dailininkų sąjungą. Mano draugai, kurie irgi gerai baigė mokslus, buvo palikti dėstyti Dailės institute, o kadangi aš nebuvau komjaunuoliu, neturėjo teisės palikti. Aš likau laisvas, tai man pasiūlė padaryti skulptūrą kun. Kristoforui Čibirui, kuris lenkų laikais Vilniuje dirbo prie šv. Mikalojaus bažnyčios, organizavo lietuviškus chorus, vaidinimus. Kadangi Vilniaus miesto herbe – šv. Kristoforas, tai aš padariau šv. Kristoforą, kuris turėjo būti pastatytas Rasų kapinėse, kur kunigas palaidotas. Bet kai padariau tą skulptūrą, kun. Č. Krivaičiui taip patiko, jis pasakė „gaila ant kapų” ir pastatė prie bažnyčios. Kai ten pastatė, mane iškvietė Dailininkų sąjunga. Klausė: „ Ar tu tą skulptūrą padarei? Kodėl tu ją darei?” Atsakiau, kad baigiau institutą, neturėjau ką veikti ir padariau. Sako: „Skulptūra – nieko blogo, bet blogai, kad pastatyta prie bažnyčios, žmonės ateis pažiūrėti, išgirs vargonus grojant, ateis vargonų paklausyti ir pradės lankyti bažnyčią. Jus patraukiat žmones prie bažnyčios. Parašykit pareiškimą, kad jį nugriautų ir daugiau prie bažnyčios nestatytų”. Aš atsakiau, kad nenoriu jo nugriauti ir nenoriu jokio pareiškimo rašyti. Na, tada sako: „Išmetam iš Dailininkų sąjungos”. Pasakiau, tegul daro, ką nori. Tada sako: „Naiviai galvoji, jeigu išbrauksim iš Sąjungos, apie tave bus uždrausta rašyti bet kokius straipsnius, nepriimsim tavo darbų į parodą, neparduosim dažų.” Atsakiau, kad tegu daro ką nori. Na tai mane ir išmetė.

Tokiu būdu maištavote prieš sistemą…

Nemaištavau, bet dariau, kaip man atrodė…

Tarybinis laikotarpis ne taip ilgai tęsėsi, bet aš vis tiek kažką dariau. Mano draugai, vienas jų Vincas Kisarauskas, dažų gaudavo pirkti, tai man dalį duodavo. Vis viena dailininku dirbau. V. Kisarauskas buvo labai geras mano draugas. Kai važiavo į Ameriką, mes jį tą vakarą išleidome.

Ką dabar darote, gal kokią naują skulptūrą?

Dabar darau naują, keturių metrų aukščio, didelę akmens skulptūrą, Vytautą Didįjį, inicijuojantį žemaičių krikštą. Buvo tokia istorija, kad kryžiuočiai nenorėjo krikštyti žemaičių, kad juos galima būtų išnaikinti ir padaryti jų teritorijoje Vokietiją. Vytautas, tai supratęs, kreipėsi į Popiežių, kad galėtų juos apkrikštyti ir padaryti pilnaverčiais europiečiais. Tai progai, 600 metų jubiliejui, žemaičiai manęs paprašė paminklo. Skulptūra turi būti keliama netoli Šatrijos kalno, nes Jogaila, Vytautas ir Popiežiaus pasiuntiniai pradėjo nuo ten krikštyti. Tai mano stambiausias darbas, jį jau beveik baigiu. Kai atvažiuos užsakovas, man dar pasakys, kokį apačioje užrašyti tekstą.

Dar vienas šventės svečias – artimas mons. V. Rūko giminaitis, sūnėnas Rimantas Rūkas pasidalina dėdės daroma šeimai teigiama įtaka bei nenutrūkstančiais dvasiniais ryšiais.

Bažnyčioje, sveikindamas monsinjorą, minėjote, kad jis buvo  Jums artimas nuo pat vaikystės: dovanojo dovanėles, davė pavyzdį…

Jis labai artimas žmogus mūsų šeimai. Artimas buvo, kai buvome maži, kai su tėvais gyvenau, ir šis ryšys išliko. Buvo ypatingai geras metas, kai čia gyveno močiutė, V. Rūko mama. Dėdė Vytautas Rūkas daug nekalbėdamas ir nepamokslaudamas jautė mūsų šeimą, žinojo, kur kada ką pasakyti, žinojo, ko reikia vaikams ir pan. Tuo metu atrodė, kad tai būdavo materialūs daiktai pavyzdžiui, koks nors žaisliukas… Artimas buvimas su juo mane išmokė tolerancijos, meilės žmogui, sąžiningumo. Savo buvimu ir savo veiksmais to išmokė. Tą aš supratau truputį vėliau, kai apmąsčiau.

Kas tuo metu sudarė artimiausią šeimos ratą?

Tuo metu buvau aš, mano sesuo, mama ir tėvo brolis. Paskui mes tuokėmės, atsirado mano žmona, sesers vyras ir t. t. Šios šeimos vėl įsiliejo į gana artimus ryšius su monsinjoru Rūku. Jis yra mano krikšto tėvas. Turėjau gerą, normalų tėvą, bet dėdė taip pat prisidėjo prie mano ugdymo.

Kai pergalvoju jo gyvenimą, galiu pasakyti, kad sąžiningesnio žmogaus nesu matęs. Jis visą gyvenimą pragyveno sąžiningai. Ir visuomet buvo labai tolerantiškas. Susitikdami su juo žmonės gauna geros energijos.

Mes dabar esame gana tolimi, atstumas tolimas, bet labai gerai jį jaučiame.

Galime pasidžiaugti, kad Trakuose yra tokių žmonių, ir mes trakiškiai nuo to gerėjame.

Ko gero… Jis čia yra praspinduliavęs tiek daug savo šviesos… Tiek žmonių nori jam pasakyti kažką gero. Kai pagalvoji, atrodo senas žmogus dažnai niekam nereikalingas, bet monsinjoras sugebėjo iki 90 metų lyg magnetą įjungęs visus sutraukti, kiekvienam randa ką pasakyti.

Naujienos iš interneto