Kristina Urbienė. Asmeninė nuotr.

Kristina Urbienė, istorijos mokytoja metodininkė, www.voruta.lt

Prieš daugiau nei 10 metų buvo patvirtinta istorijos mokymo programa (2008 m. patvirtinta pradinio ir pagrindinio ugdymo programa, o 2011 m. – vidurinio ugdymo), kuria remiantis dirbom iki šiol. Pati esu baigusi mokyklą 1999 m., o dirbti istorijos mokytoja pradėjau 2004 m. Tiesą pasakius, per visą savo darbo mokykloje laiką didelio skirtumo tarp to, ko mokėmės mes ir ko man teko mokyti pačiai, nemačiau, išskyrus tai, kad mes jau 6-oje klasėje nagrinėjome civilizacijų istoriją ir mūsų nagrinėjamos istorijos kursas baigdavosi M.Gorbačiovo atėjimu į valdžią, kas vėliau, žinoma, buvo išplėsta pridedant temų apie ES integraciją, NATO plėtrą ir t.t.

2018 metais vis garsėjo kritikos balsai mokykliniam istorijos kursui. Labai garsiai ir drąsiai tą kursą kritikavo profesorius A. Bumblauskas, pats net bandęs parašyti 5-okams istorijos vadovėlį. Cituoju profesorių: „Tokios istorijos, kurios mokoma, niekam nereikia. Ji iškalama tik tam kartui. Todėl nemažą dalį moksleivių istorija verčia vemti.“ Tiesą sakant, nesupratau aš tada profesoriaus, bet, žinoma, negi ginčysies – aš tik mokytoja, o jis – profesorius. Prisijungė prie kritikos ir žurnalistas bei laidų vedėjas V.Savukynas. Kritikavo istorijos programą už empatijos stoką ir etikos mokytojas bei visuomenininkas V.Toleikis. Daug tų kritikos balsų būta…

Ilgai laukti reformų nereikėjo… 2022 metų rugsėjo 30 dieną tuometė švietimo ministrė J.Šiugždinienė savo parašu patvirtino 44 atnaujintas programas, tarp jų – ir istorijos. Kaip šiandien aiškėja, parašas buvo labai skubotai padėtas, nes spaudė ugdymo turinio skaitmeninimo projekto terminas, reikėjo paduoti kažkokį produktą, štai ir padavė tokį „nei žalią, nei virtą“. Ir čia, matyt, reikia visgi paminėti, kad prie atnaujintos istorijos programos „rankas pridėjo“ VU istorijos mokslo daktarai. Kas gi pasikeitė istorijos mokyme ?..

Kol programos dar buvo svarstymo ir derinimo stadijoje, girdėjom gražias idėjas: „sumažinsim faktologiją“, „pasuksim link kompetencijų ugdymo, o ne žinių kalimo“, „mokytojas galės pasirinkti 30 procentų ugdomo turinio“… O kai „dribtelėjo“ tas programas, pasirodė, kad visos gražios idėjos ir liko tik idėjomis… Programa LABAI STIPRIAI IŠPLĖSTA: beveik 4 kartus padaugėjo datų, asmenybių ir sąvokų istorijos programoje.

Nepradėsiu šiame straipsnyje analizuoti kiekvienos klasės istorijos mokymo programos (nei vietos, nei laiko tam neužteks, o ir įdomu tai būtų mažai kam). Bet pabandysiu šiek tiek apžvelgti labiausiai šokiravusią – vidurinio ugdymo istorijos mokymo programą.

Pirma, pasirinktas kelias, kuris remiasi įsivaizdavimu, kad mokiniai, po istorijos pamokų 7-10 klasėse jau puikiai žino istorinius faktus, jų chronologiją, todėl be vargo jais operuos, kalbėdami apie valstybės valdymo kaitą, socialinę ar kultūrinę raidą per visą istorijos laikotarpį. Mielieji, toks įsivaizdavimas iš principo neteisingas. Taip, mokiniai išnagrinėja begalę istorinių įvykių, gal net ir chronologine tvarka juos mokosi, bet… jungti tuos įvykius į prasminę visumą, jie dar negali nei 7, nei 8 klasėje… Šiek tiek laikmečius galim pradėti lyginti 9-10 klasėse, bent jau pasaulinius karus, tačiau nesitikėkime, kad vaikai sugebės palyginti šiuolaikines monarchijas ir viduramžių monarchijas, apie kurias informacija jau tikriausiai būna ir pamiršta 10 klasėje. Ir tai, kad vaikai pamiršta – suprantama, juk jie paaugliai. Todėl visiškai logiška buvo 11-12 klasėje visą chronologinę istoriją kartoti, įvykius prisimenant, juos tada jau jungiant į prasminę visumą, pasižiūrint ir kai kurių įvykių skirtingus vertinimus, kas tikrai leidžia mokiniams suprasti, kad vertinimai būna skirtingi.

Man gaila, kad kai kurie istorikai nesupranta mokyklos galimybių ribotumo ir svajoja apie istorijos mokymą mokyklose, kai kiekvienas įvykis yra pateikiamas iš skirtingų perspektyvų, kai vardan platesnio įvykių ir konteksto supratimo norima vaikams įteikti istorines knygas skaityti. Idėjos gražios ir tikrai įdomios bei žavinčios, bet mes pamirštame vieną esminį momentą: istorijos mokymui mes turime 2 savaitines pamokas pagrindinėje mokykloje ir 3 savaitines pamokas vidurinėje mokykloje. Ir kiek skirtingų požiūrių jūs spėsite apžvelgti per tas 2-3 savaitines pamokas?.. Gal jūs norite tiesiog vaikus apkrauti begaliniais namų darbais, kad jie knygas / šaltinius, pateikiančius skirtingą perspektyvą vieno įvykio, perskaitytų namuose, o klasėje jau tik analizuotume? O jūs pabandykit patys savo vaikystę ir paauglystę įsivaizduoti tokiomis aplinkybėmis: parėjai namo ir sėdi skaityti knygų (ir istorijai, ir literatūrai), dar matematiką išspręsti reikia, dar nepamiršti kitų dalykų namų darbų atlikti, užsienio kalbos mokantis irgi rekomenduojama skaityti ta kalba knygas, žiūrėti ta kalba filmus… O juk neretas vaikas dabar dar ir meno, sporto mokyklas ar studijas lanko. Kada tiems vaikams spėti dar ir vaikyste pasidžiaugti, lauke kamuolį paspardyti su draugais, jauną savo gyvenimą gyventi?

O dabar grįžkime prie šių metų vienuoliktokų, kurie tapo švietimo reformos pirmosiomis aukomis. Kodėl juos taip pavadinu? Todėl, kad jie, be abejonės, nukentės pirmiausia. Yra nusikalstama vaikus 10 metų mokyti pagal vienas programas, o egzaminus pareikalauti laikyti pagal kitas. Galima, žinoma, daryti išvedžiojimus – programa nepakeista, o tik atnaujinta; viskas priklauso nuo mokytojo vadybinių gebėjimų ir pan. Bet…

1) Šių metų vienuoliktokai pusę septintos klasės ir visą aštuntą klasę išbuvo nuotolyje. Atnaujinta vidurinio ugdymo programa reikalauja stipriai remtis tomis temomis, kurios nagrinėtos šiose klasėse. Ir čia reikia ne abstrakčių bendrųjų žinių, o pakankamai smulkmeniškų žinių apie principatus ir dominatus, frankų imperijos raidą, Šv.Romos imperijos susikūrimą ir valdymą. O Prancūzijos ir Anglijos istorijos tokių plačių žinių reikalauja, kokių mes niekada mokykliniame kurse nenagrinėjome.

2) Kai šių metų vienuoliktokai mokėsi 7-oje klasėje, apie programos kardinalų keitimą nebuvo didelių kalbų. O iki tol buvusioje vidurinio ugdymo programoje senovės istorija nebuvo įtraukta į egzaminą, todėl šios klasės kursą buvo realiai galima nagrinėti, ugdant gebėjimus įdėmiai skaityti šaltinius, dirbti su istoriniais žemėlapiais… Tikrai net aš pati nereikalavau faktinių žinių daug įsiminti. Bet kad 11-oje klasėje reiks tų faktinių žinių iš senovės epochos turėti tiek daug, net neįtariau…

3) Netgi tos temos, kurios buvo nagrinėtos šiųmečių vienuoliktokų nebe nuotolyje ir ne taip seniai, 11-oje klasėje dirbant pagal atnaujintą programą tiek praplėstos, kad katastrofiškai neužtenka to, kas buvo nagrinėta 9-10 klasėje. Pvz., mes nenagrinėjome tarpukario Prancūzijos istorijos ar Ispanijos, mes nenagrinėjome atskirų kolonijų išsilaisvinimo istorijų, o dabar reikia žinoti visa tai, ir dar gana plačiai. Įsivaizduokite mano kaip mokytojos galimybes per vieną pamoką priminti vaikams Rusijos, Vokietijos, Italijos, JAV tarpukario istorijas, pristatyti (žinoma, geriau būtų, jei patys vaikai išnagrinėtų, bet apie tai svajoti tiesiog jau nebetenka) Prancūzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Ispanijos ir Kinijos tarpukario istoriją? Visų šių valstybių tarpukario istorijų reikia kalbant apie tarpukario demokratijas ir diktatūras, kurioms pagal programą skirta 4-5 pamokos… Bet mažiausiai tiek pamokų reikia vien tam, kad prisimintume ir išnagrinėtume visas faktines žinias apie šias tarpukario valstybes, kad būtų galima pereiti prie šaltinių nagrinėjimo. Šaltinius nagrinėti reikėtų apie visas šias valstybes, kad įtvirtintume ir įprasmintume žinias. Tam prireiks dar mažiausiai 3 pamokų.

Beje, tuo pačiu aspektu, dar keletas pastabų:

* medžiagą apie temas, kurios nebuvo nagrinėjamos ankstesnėse klasėse, mokytojas turi susirasti ir parengti mokiniams pats, nes vadovėlis yra tik vienas, ir tas pats abejotinos kokybės.

* jokių reikšmingų tekstų ir dokumentų chrestomatijų nėra, pats mokytojas turi juos susirasti, suformuluoti klausimus ir t.t.

* jokių apibendrinančių tekstų nėra, viską turi pasidaryti pats mokytojas.

* užduočių nėra, išskyrus V. Navicko pratybas ir kelių istorijos mokytojų parengtas užduotis pirmoms 10 temų. Ir net tas pačias mokytojų parengtas užduotis NŠA sugebėjo paskelbti viešai su atsakymais!!!

Ir būtent tokia realybė, su kuria mes šiandien susiduriame, yra visoje programoje… O kur dar visi programos nelogiškumai, kai, pvz., JAV konstitucija, įtvirtinusi pirmąją pasaulyje demokratinę respubliką, atsiduria skyriuje apie kultūrą, o ne apie valstybių valdymą.

Apibendrinsiu:

1) Programa yra „susiaurinta“ (!) taip, kad vietoje 85 istorinių asmenybių reikia žinoti 371, vietoj 77 datų reikia žinoti 245, o vietoje 176 sąvokų reikia žinoti 629 sąvokas.

2) Programos kūrėjai į ją pasižiūrėjo iš „savo mokslinių aukštumų“, nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, kad jų žinios yra sukauptos per daugelį darbo konkrečioje srityje metų, o vaikai į mokyklą neateina su plačiomis istorijos žiniomis (būna retų išimčių, bet juk ne į jas orientuojamės). Mes mokiniams mokykloje dedame pagrindų pagrindus: mokome atskirti renesansą nuo švietimo epochos, mokome lyginti Hitlerio ir Stalino valdymus ir vertinti juos; mokome orientuotis, kas vyko senovėje, kas vyko viduramžiais, kas vyko naujaisiais ar naujausiais laikais; mokome kuo reikšminga toji Prancūzijos didžioji revoliucija ir kodėl ji tokia reikšminga…

3) Jei kažkas, kritikuodama ankstesnę programą, teigė, kad nuo mokyklinės istorijos vaikus „vemt verčia“, tai dabartinio pokyčio rezultatas – nuo jos jau ir mokytojus „vemt verčia“. Ir čia jau nebetinka posakis „norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visad“, čia išėjo „blogiau nei visad“ visais aspektais (tiek apimties atžvilgiu, tiek įdomumo atžvilgiu, tiek kompetencijų ugdymo, o ne faktologijos mokymosi atžvilgiu).

Ką šioje situacijoje mums daryti? Geriausias sprendimas būtų mesti lauk šią programą, grįžti prie buvusios, kuri kur kas labiau buvo orientuota į galimybes ugdyti kompetencijas. Bet mažai tikėtina, kad NŠA ir ministerija pripažins, kad ši programa – totalus blogis. Todėl belieka tikėtis, kad:

1) šių metų vienuoliktokus dar „atleis“ nuo mini esė / istorinio rašinio rašymo per brandos egzaminą (čia reikėtų atskiro straipsnio apie egzamino matricos absurdiškumą ir kaip ji tyliai ir gražiai keičiama, net neinformuojant mokytojų apie tai oficialiai).

2) šių metų vienuoliktokams leis per tarpinį patikrinimą ir brandos egzaminą naudotis informacijos paieškos sistemomis (čia jie turėtų galimybę pademonstruoti savo kompetenciją atrasti ir kritiškai vertinti informaciją, šaltinius).

O istorijos mokslo daktarams palinkėčiau ateityje nelįsti ten, kur menkai supranta – jų parašyta programa akivaizdžiai demonstruoja nulines didaktikos ir raidos psichologijos žinias. O jei jau nori kokybinį pokytį padaryti istorijos mokyme, tada tegu įsiklauso į mokytojų praktikų nuomonę apie tai, kas įgyvendinama, kas neįgyvendinama, kas įveikiama vieno ar kito amžiaus moksleiviui, o kas ne. O ne parašyti programą ir paskui teisintis frazėmis „su istorijos mokytojais buvo labai intensyviai bendrauta“, „mokytojai labai intensyviai įsitraukė į programos aptarimą“, „istorijos mokytojai teikė labai daug pasiūlymų istorijos programai“… Taip ir nutylint faktą, kad beveik į nieką neatsižvelgta, nebent į smulkmeniškus pasiūlymus…