Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2012 metais sukanka 115 metų, kai mirė misionierius Dovydas Didlaukis iš Mažosios Lietuvos, veikęs tuometinėje Rytų Indijoje (Bengalijoje, dab. Bangladeše).

Mažojoje Lietuvoje (toliau – M. Lietuva) misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais, o misijos – pasiuntinystėmis. Evangelikų liuteronų misijose nuo XIX a. VII dešimtmečio dirbo kelios dešimtys ištikimų prūsiškosios valstybės lietuvininkų iš M. Lietuvos. Pasiligoję misionieriai grįždavo į tėviškę atostogų, pailsėti, pataisyti sveikatos, lankydavosi bažnyčiose ir surinkimuose, rinkdavo aukas savo darbui, pasakodavo savo įspūdžius iš misijų veiklos. Toks nuolatinis dvasinis ir dalykinis ryšys su tėvyne padėjo išsaugoti tautinę tapatybę: gimtąją kalbą, kultūrą ir etninę savivoką.

M. Lietuvos lietuvininkai Vokietijoje buvo vieni iš aktyviausių misijų sąjūdžio dalyvių, teikę didžiulę paramą ne tik lėšomis, bet ir žmonėmis.

XIX a. II p.–XX a. pr. lietuvininkai misionieriai daugiausia dirbo Gossnerio ir Wangemanno (Berlyno pasiuntinystės draugijos) misijose, baigę šių misijų seminarijas Berlyne. Misionierių mokyklos buvo neturtingiems lietuvių jaunuoliams, stiprios sveikatos ir gerai mokantiems vokiečių kalbą (27), bene vienintelė galimybė įgyti aukštesnį išsilavinimą, pramokti kalbų, aplankyti egzotiškus kraštus.

Afrikos, Azijos ir kitų šalių čiabuvių evangelizacijos tematika, paskatinusi lietuvių periodinės spaudos atsiradimą, buvo aktuali ir vėliau lietuvininkų periodiniuose leidiniuose, tapo jos skatintojams parankia darbuotojų, lėšų bei apskritai šalininkų telkimo priemone.

Misijų įvairiuose laikraščiuose (ir ne tik misijų) paskelbtose korespondencijose gausu etnografinės, gamtamokslinės ir filologinės medžiagos apie Afrikos bei Indijos čiabuvius, misijos veiklos sąlygas. Misionierių veiklos įspūdžius, rašytus laiškuose, spausdino laikraščiai.

Vidinės ir išorinės misijų (pasiuntinystės) šventės M. Lietuvoje buvo labai populiarios, į jas įvairiose vietose susirinkdavo gausybė žmonių.

Gossnerio misija, įsteigta Berlyne 1836 m. gruodžio 12 d., buvusio katalikų kunigo, nuo 1829 m. uolaus evangelikų liuteronų tikybos propaguotojo ir skleidėjo Johanneso Evangelistos Gossnerio (1773–1858), jau 1837 m. liepą pasiuntė pirmuosius 11 misionierių į R. Indiją (2).

Čia 1850 m. buvo pakrikštytas pirmasis kolas Doman su dar trimis vyrais iš urau giminės kaime Kata. Jam duotas krikšto vardas Navin ir buvo vadinamas Navin Doman, tai yra Naujasis Domanas. Po 50-ies metų tame kaime buvo pastatyta atminimo bažnytėlė su įmūryta lentele: „Navin Doman Heta Kota ka buihar. Urau logong ka pahila Christan. Snan paya hai 9. Jun. 1850.“ Lietuviškai: „Navinas Domanas, grunto apturėtojis nuo Heta Kota, pirmasis krikščionis iš uraui, krikštytas 9. juni 1850.“ (42).

1914 m. minėtai misijai priklausė 31 stotis su 43 pasiuntiniais, 100 900 krikščionių ir 11 245 rengiamais krikštui (39).

Joje iki Pirmojo pasaulinio karo dirbo 11 lietuvininkų misionierių: Dovydas Didlaukis (išvyko 1863 m.), Kristupas Lokys (1888), Martynas Benjaminas Laužemis (1892), Augustas Mockus (1896), Jurgis Tenikaitis (1896), Greičius (Greczus, 1897), Jonas Žalys (Szallies, 1900), Jonas Tenikaitis (1905) (26), Martynas Keršis (Kerczis, 1909) (38), Frydrichas Juknaitis (Juknatis, Jucknat, 1911) (14) ir Martynas Gervinas (1912).

Kadangi R. Indijoje buvo vartojamos septynios vietinės kalbos, tai misionieriai privalėjo išmokti dvi, kiti ir tris šių kalbų. Su valdžia dar reikėjo bendrauti angliškai. Šv. Raštas į kelias tų kalbų ne visas buvo išverstas, ir pasiuntiniai, norėdami laikyti mišią, turėdavo Dievo Žodį patys išsiversti. Dėl to jų darbas dar labiau pasunkėdavo (23).

D. Didlaukio ir jo žmonos Marijos laiškuose pasakojama apie R. Indijos vietovių, kuriose gyveno, gamtą, čiabuvius, jų papročius, gyvenimo būdą, skurdą, ligas, europiečiams sunkiai pakeliamo klimato sąlygas, kasdienę, labai vargingą misionierių šeimos veiklą. Bendravimas su vietiniais leido suvokti civilizacijų ir kultūrų skirtumus. Jų rašiniuose buvo daug pažintinio pobūdžio medžiagos, kuri traukė laikraščių skaitytojus. Juk tai pati pirmoji mūsų orientalistinė lietuvių literatūra! Skaitytojų pasitikėjimas misionierių autoritetu ir jų skelbiamu žodžiu buvo nepaprastai didelis.

Remdamasis D. ir M. Didlaukių laiškais ir kita medžiaga, skelbta periodikoje, pabandysiu nušviesti misionieriaus biografiją bei veiklą.

Amžiaus bėgis pasiuntinio Dowydo Didlaukio

Dovydas Didlaukis gimė 1836 m. birželio 6 d. Mažuosiuose Vanagupiuose, Stalupėnų aps. Stropiai mokėsi pradžios mokykloje, talkino savo tėvui ūkio darbuose. Sulaukęs aštuoniolikos, savanoriu stojo į armiją.

Tarnavo kareiviu (žalnieriumi) Gumbinėje esančiame 6 Rytprūsiškajame pėstininkų pulke nr. 43, vėliau – gvardijos pėstininkų pulke nr. 1 Berlyne ir seržantu mokomajame batalione Potsdame (15).

Nors jo vadas, vėliau generolas, grafas Karlas Augustas Finck fon Finckenstein’as (1835–1915) siūlė ir toliau tarnauti, tačiau D. Didlaukis atsisakė, nes norėjo pasišvęsti pagonių atvertimui į krikščionybę (34).

Dar jam Berlyne būnant, kilo raginimas eiti į pagonių žemes ir ten mokyti bei krikštyti. Dėl šio savo apsisprendimo jis buvo kunigo Gustavo F. L. Knak’o (1806–1878, jo giesmių vertimų į lietuvių kalbą yra ir liuteronų giesmyne) sustiprintas ir kiek įmanoma sušelptas, tad galėjo mokytis seminarijose Neu Zelle’je ir Berlyne (15). Gossnerio misijos (pasiuntinystės) mokykloje mokėsi trejus metus.

1863 m. lapkričio 6 d. vyriausiasis vyskupas dr. Büchsel’as Berlyno Mato bažnyčioje D. Didlaukį įšventino pasiuntiniu ir šis, būdamas vos 27-erių, iš karto buvo pasiųstas į Rytindiją, į Chota Nagpur (Mažąją kirmėlių žemę), kur, Dievui padedant, išdirbo trisdešimt vienerius metus (34).

Tuo metu Indija buvo D. Britanijos kolonija. Britai turėjo pinigų, tačiau stokojo misionierių.

Bet tai nebuvo pirmasis misionierius lietuvininkas šiame krašte. Kardelis Rėnius (1791–1838), gimęs prie Klaipėdos, buvo Britų misijos pasiųstas į Rytų Indiją, kadangi vokiečių misijos ten dar neveikė. 1909 m. „Pasiuntinystės knygelėse“ buvo išspausdintas jo iš Palamkuttos rašytas laiškas (1831 06 13). Tai atsakas į laišką (1828 01 24), kuris nežinia kur trejus metus keliavo ar gulėjo (33).

K. Rėniaus atminimui 1839 m. buvo išspausdinta Johano Ferdinando Kelkio giesmė (41) „Taigi jau miegok!..“ (iki šiol klaidingai priskiriama Klimkui Grigelaičiui), kuri ir dabar liuteronų giedama.

Pasiuntinio D. Didlaukio pirmoji darbovietė buvo misijos stotyje Ranchi, kurioje jis prabuvo kiek daugiau nei metus. Įtemptai, padedamas vietinio mokytojo, mokėsi hindi kalbos, prižiūrėjo 62 vaikus po jų pamokų misijos mokykloje, iš kurių daugelis sirgo (du mirė), ypač lietaus sezonu. Po Kalėdų vaikai gavo keturias savaites atostogų ir sugrįžo pas tėvus. 1864 m. pradžioje D. Didlaukis išvyko darbuotis į šiaurę, nors dar menkai mokėjo vietinę kalbą (35).

Pagal D. Didlaukio pranešimą (30) Tilžėje 1896 m. sausio 30 d. Prūsijos senovės draugijoje „Prussia“ galime susidaryti vaizdą apie tą kraštą.

Didžiosios girios buvo dar pilnos žvėrių, kurie kasmet daug žmonių pražudo. Keliai yra labai prasti arba jų visai nėra, o per plačiausias ir sraunias upes nėra jokių tiltų. Čiabuvių drabužiai daugiausiai iš lapų padaryti, plaukus pinasi į vieną kasą (kad apsisaugotų nuo velnio), tik krikščionys rengiasi drobiniais rūbais. Kolai yra dviejų giminių, viena mundas, o kita hindos vadinamos. Kolai garbina piktas dvasias, vadinamas „Bongas“. Mėgsta girtuokliauti, o degtinę (brangyną) varo iš ryžių. Stalų ir suolų neturi, valgo atsisėdę ant žemės. Maitinasi daugiausiai ryžiais. Valgiai paduodami ne dubenyse, o ant lapų. Stiprios sveikatos europietis ten išveria 10–12 metų, nes maliarijos drugiui negali atsistengti. Indijoje yra 123 kalbos. Kolų kalboje yra žodžių panašių į lietuviškus.

Govindpuras

Taip vadinamas pagal pagoniškąjį miestelį, prie kurio jis yra. Dar ta stotis vadinama „Gossnerpur“ arba „Gossnerio miestas“, įamžinant misijos draugijos įsteigėjo vardą. 1868 m. Gossnerio pasiuntinystė čia iš vietinio karaliaus (maharadžos) išsinuomavo didelį žemės sklypą, kuriame D. Didlaukis 1869 m. minėtą misijos stotį įsteigė.

Didžioji bažnyčia, kurioje keli tūkstančiai žmonių sutelpa, yra jo pastatyta; po tuo pačiu stogu yra ir namai antrojo pasiuntinio. Gyvenimas pirmojo pasiuntinio yra mažuma atstu nuo bažnyčios. Du dideli varpai kviečia sekmadieniais ir šeip antDiewo szlužbos. Bažnyčia viduje neišgrįsta, bet tik žemė sulyginta ir suplūkta bei tarpais su praskiestais karvės mėšlais aptepta – medinių grindų negali turėti, kadangi baltosios skruzdėlės tas greitai suėstų. Tik pagrindinės Ranchi stoties bažnyčioje yra suolai, šiaip visur kitur Dievo namuose ant žemės kloja iš verbų lapų pintas paklodes, ant kurių žmonės, ant savo kulnų nusileidę, sėdi ir taip gali sėdėti ištisas valandas (19).

1875 m. mirė pirmoji D. Didlaukio žmona.

D. Didlaukio atostogos M. Lietuvoje

1877 m. vasarą ligotas D. Didlaukis grįžo į tėviškę ir buvo meiliai lietuvininkų priimtas bei dosniai šelpiamas aukomis. Lankėsi bažnyčiose ir maldos surinkimuose, rinko aukas savo darbui, pasakojo apie savo veiklą tarp pagonių lietuviškai ir vokiškai.

D. Didlaukio laiškas (1877 09 26) iš Jesaičių, Galdapės aps., laikraščio „Keleivis iš Karaliaučiaus“ redaktoriui kun. prof. F. Kuršaičiui išspausdintas kartu su ataskaita apie surinktas aukas misijoms Rytų Indijoje bei Gossnerio pasiuntinystės inspektoriaus Platho padėka.

Sudėtosios dovanos maldos surinkimuose (Dumburiuose, Galdapės aps. (toliau – G.), Budzedeliuose, [G.], Stulbeikyje, Tilžės aps. [toliau – T.], Mažiuose, Šilokarčemos aps. [toliau – Š.], Pašyšiuose, [Š.], Vyžiuose, [T.], Nemunyne, Labguvos [toliau – L.], Tovėje, [L.], Pustučiuose [dabar kaimo nėra, Š.], 2 kartus Juodiškiuose [dabar kaimo nėra, Š.], Rudakiuose, Ragainės [toliau – R.], pasiuntinystės šventėse (Mielkiemyje, Stalupėnų aps., Verdainėje, [Š.], Gilijoje, [L.], Įsėje, Pakalnės aps., Žiliuose, Įsruties aps. [toliau – Į.], Stalupėnuose), našlė A. T. iš Trakininkų [Pagėgių aps.] ir Br. iš Tevelių, iš viso 668 Mk. 94 pf. (25). [Broliais (Br.) buvo vadinami sakytojai].

1878 m. liepos 21 d. (10 val. vokiečiams, o 12 val. lietuvininkams) Kretingalės bažnyčioje D. Didlaukis laikė pasiuntinystės pamaldas. Kitą dieną, pirmadienį, trečią val. po pietų Anaičių kaime pas ūkininką Šuišelį (Schuichel) turėjo pasiuntinystės surinkimą. O atgal grįždamas pamokslavo pas Einarus. Lietuvininkai dažnai pernai rudenį kaip ir šįmet jau kelintą kartą progos gavę, jo svarbiųjų pasiuntinystės pamokslų pasiklausyti ir nei vienas nėra be ypatingos žegnonės iš jo draugystės atstojęs. Dabar pareina jis čionai paskutinį kartą lyg kaip nuo mūsų atsisveikindamas. Jo naujosios tėviškės žmonės ten iš anos pagoniškos kolų giminės aušrinėj Indijoj, kuriuos jis, jau 13 metų Viešpaties vynyčioje tarp jų ištikimai krutėdamas, per gyvąjį tiesos žodį Evangelijos apsakyme ant naujojo atgimimo ir apturėjimo malonės parvedęs: palydėkime šitą savo mylimą brolį savo maldomis ir šelpkime jį bagotingomis meilės dovanėlėmis ant jo svarbiosios kelionės.

Misijos labui pasiuntinystės šventėse (Klaipėdos Anglų bažnyčioje, Vyžiuose, Smalininkuose, Viešvilėje, Katyčiuose, Kretingalėje), maldos surinkimuose (Gručiuose [gal Gručeikiai Dovilų par.], Pašyšiuose, Vitkiemyje [gal Vidkiemis Viešvilės par.; dabar viena Smalininkų dalis, R.], Katyčiuose, Anaičiuose, pas Einarus, Vėžininkuose, Gedminuose, Juraičiuose) bei aukoję atskiri asmenys surinko 1249,01 markių.

Misionierius dar laikė pasiuntinystės mišias rugpjūčio mėn. Verdainės bažnyčioje, o surinkimuose – Verdainės par., pas sakytojus A. Kuršaitį Lampsočiuose, Jakštaitį Kiškiuose, Remlingą Tatamiškiuose; dar Skirvytėlėje (3).

1878 m. rugsėjo 22 (sekmadienį) vyko D. Didlaukio atsisveikinimo pamaldos Klaipėdoje, per kurias ne vienas ir ašarą braukė. Gossnerio pasiuntinystei per rankių bažnyčioje surinkta 321 Mk. 84 pf. Be to per kun. Augustą Jussą viena draugsesuo iš Klaipėdos miesto davė 3 Mk., kita iš Daugalių – 1 Mk., kita iš Graumenės – 50 pf.; prie br. Dovilo iš Vitės viena sesuo Dievui žinoma – 60 markių.

Dalyvavo maldos surinkimuose: rugsėjo 24 d. Švepeliuose [Klaipėdos aps. (toliau – K.)] pas Doblį; 25 d. Kaspariškiuose [K.] pas Šmitą; 26 d. Muiženinkuose [gal Muižė, Š.] pas Grigulaitį; 27 d. Grumbliuose [K.] pas Kavolę; 29 d. Stulbeikyje pas Mikelį Genį; spalio 5 d. Perkūniškiuose pas brolį Grigullį. Šis buvo paskutinis surinkimas, kurį pasiuntinys D. Didlaukis laikė savo mieliems lietuvininkams. Spalio 11 d. jis iškeliaus, 14–17 d. praleis Gosneriškosios pasiuntinystės bute Berlyne, o iš [Genujos] jis 24 d. gariniu šiepiu į aušrinę Indiją iškeliauja 15 šimtų mylių nuo mūsų iki Bombėjaus miesto. O nuo čia dar tris šimtus mylių gelžkeliu iki savo darbovietės tarp kolų. Ta vandens kelionė trunka 26–27 dienas, o su gelžkeliu dar 3 dienas (40).

Gautos aukos: maldos surinkime Stulbeikyje pas sakytoją Mikelį Genį, Raudukuose [Į.], Perkūniškiuose [Į.] pas sakytoją Grigulį (Grigull), pasiuntinystės šventėje Saugose [Š.], per sakytojus Simonaitį Mantvyduose [Š.], Lapaitį Lauknose [L.], kun. A. Jusą Klaipėdoje nuo vieno brolio iš Marienhof prie Klaipėdos, Ferd. Fischer Jessačiuoseszuilei į Lohardagą, sesers Beckereit Melnaragėje, iš viso 271,51 Mk.

Kitos dovanos yra surinktos ir skirtos vargonų nugabenimui į Indiją bei jo stočiai tarp kolų drauge imtis: per sakytojus Lewand iš Kylių [gal Kieliai, R.], Šmitą; maldos surinkime prie sakytojo Labrenco Ginduliuose [K.], Šmito Kaspariškiuose [K.], prie sesers Doblies Švepeliuose [K.], prie brolio Grigoleit Muižininkuose, iš viso 369,53 Mk. (6).

Laiške buvo praleista: maldos surinkime Grumbliuose, pasiuntinystės šventėje Klaipėdoje, iš viso 319,38 Mk. (6)

1878 m. rugsėjo 20 d. maldos namuose su šiaudiniu stogu (bažnyčia past. 1882 05 21) Gryneidėje (Įsruties aps.) kun. F. H. Minde sutuokė D. Didlaukį su sakytojo dukra Marija (Maryke) Grigull iš Perkūniškių k., kuri pasišvenčia sunkiai misionieriaus žmonos ir pagalbininkės pareigai, palikusi tėviškėje savo tėvus ir du brolius (40).

D. Didlaukio laiškas (7) (1878 10 20) iš Tirolio žemės vyriausiojo miesto Insbruko. Penktadienį [spalio 18 d.] 6 val. ryto iš Berlyno geležinkelio stoties (gelžkeldvaro) išvažiavo. Kaip įprasta palydėjo juos misijos darbuotojai su giesme „Jėzau, eik pirma“. Insbruke su žmona apsilankė katalikų bažnyčioje, nes evangeliškos čia nėra. Rytoj keliaus į Veroną, poryt į Milaną ir Genują. 24 [ketvirtadienį] šio mėnesio garinis laivas (šiepis) iš ten atstos.

M. Didlaukienė laiške (4) iš Ghasipuro (1878 12 19) rašo apie tolesnę kelionę iš Genujos į naująją darbovietę Ghasipurą.

[Kartu vyko ir du nauji pasiuntiniai bei misijos inspektorius Plath aštuonių mėnesių patikrinimui; dažniausiai misionieriai plaukdavo iš Triesto uosto].

Didlaukiai spalio 22 d. traukiniu atvyko į Genują, Italijos jūrų uostą, su daugiau kaip 50 katalikų bažnyčių, 24 d. garlaiviu „Australia“ (apie šimtas keleivių, daugiausiai anglai, keli prancūzai ir keli vokiečiai) išplaukė į Indiją, po dviejų dienų pasiekė Neapolį, kur pusę dienos jį apžiūrėjo, bet Vezuvijaus ugnikalnio dūmų dėl debesų nesimatė; kelias valandas praleido Mesinoje Sicilijos saloje, vėliau iš tolo matė Etnos ugnikalnį; lapkričio 1 d. pasiekė Port Saidą Egipte; tada dvi dienas plaukė Sueco kanalu (abipus jo tik plika žemė nei jokio želmens, be medžių ir žolės) į Sueco miestą. Iš jo tris dienas plaukę Raudonąja jūra iš tolo pamatė biblinį Sinajaus kalną; stabtelėjo Arabijos mieste Adene, o lapkričio 16 d. pasiekė jau didelį miestą Bombėjų R. Indijoje. Kelionė buvo palaiminga, be šturmų, tik dvi dienas pūtė stiprus vėjas, tad keleiviai persirgo jūros liga. Kelionės metu kasdien mokė savo žmoną Mariją hindi kalbos. Lapkričio 18 d. vakare traukiniu išvyko ir 20 d. po pietų jau buvo Camune už 350 vokiškų mylių. Iš čia omnibuso vežimu pasiekė už 3,5 mylios esantį Ghasipur, bet kolai dar už 100 mylių toliau. Čia D. Didlaukis pakeitė spalio mėnesį į Vokietiją išvykusį dėl sunkios ligos M. Lorbėrą [Lorbeer : pagal jį kolai aukoja jaučius, ožkas, vištas] su šeima (1880 m. birželio 21–24 d. lankėsi Klaipėdoje), pasiuntiniui Vilhelmui Cymonui (Ziemann, 1809 11 27–1881 12 26), išdirbusiam Indijoje jau 35-ius metus, į pagalbą. Čia buvo apie 600 krikščionių ir apie 60 našlaičių auginami, kurie mokomi misijos mokykloje.

Indijoje yra daug laukinių žvėrių ir žalčių (taip misionieriai vadino nuodingas gyvates). Tos gyvatės, ieškodamos sausos vietos, labai aktyvios lietingu sezonu, kuris tęsiasi nuo liepos pradžios iki rugsėjo galo. 1877 m. nuo laukinių žvėrių ir gyvačių Indijoje žuvo 19 695 žmonės, o 22 851 žvėrys ir 127 295 gyvatės sunaikinti. Anglų valdžia už jų naikinimą išmokėjo daugiau nei 100 tūkst. rupijų.

Ghasipur

Jo vakariniame krašte yra misijos stotis. Čia matome bažnyčią su baltomis sienomis ir raudonu stogu, žemą bokštą bei didelius gyvenamus namus, o už jų mažus namelius vietiniams vaikams (berniukams ir mergaitėms atskirai) ir suaugusiems gyventi. Daugelio našlaičių tėvai gal ir gyvi yra, bet nesirūpina savo vaikais arba už kelis peningius juos parduoda, tad pasiuntiniai juos surenka. Vaikai gauna švarius baltus drabužius ir maistą (16).

Kitame laiške (5) ji iš Ghasipuro (1879 05 31) M. Geniui į Stulbekį prie Tilžės aprašo tenykštį orą ir kasdienę dienotvarkę.

Labai karšta, kad dieną europiečiams beveik neįmanoma lauke vaikščioti be kepurės ar didelio skėčio. Rašo apie ponkas, panašias į kalvės dumples, kurias turi vienas iš dviejų vyrų traukti ir taip vėdinti patalpas. Durys dieną turi būti sandariai uždarytos, o naktį – atidarytos. Džiaugiasi, kad baigėsi anglų karas su afganais už 200–250 mylių nuo stoties. Visi laukia lietaus, nes tada atšąla ir viskas sužaliuoja.

Rytą keliasi pusę penkių. Vyras laiko rytmetinę maldą su kūdikiais ir suaugusiais stotyje. Tada geria arbatą (tiję). Ji išdalija ryžius ir kitus tam priklausančius daiktus. Tada eina prie mergaičių viską patikrinti ir prilaikyti švaros ir tvarkos. 6 val. prasideda pamokos mokykloje berniukams ir mergaitėms. Pirmoje pamokslo valandoje, būtent, tikybos mokina mano vyras. Tada keliauja mano vyras į kitą mokyklą. Jam grįžus, daugiausiai apie 10 val., valgo pusryčius. Mėsos ir vištų gali pirkti kiek nori. Gražaus pieno ir sviesto turi pakankamai. Šiose dienose ji dažniausiai dėl karščio geria pieną, nes valgyti nesinori. Kasdien turi šviesios kviečių duonos. Valgo dvi vaisių rūšis – melionų, kurie buvo atgabenti iš Brazilijos ir čia prigijo, bei am (amomum cardamenum), bet reikia priprasti juos valgyti. Pusę trijų vėl geria arbatą, kuri jai labiau dabar patinka nei kava (kapija). Tada ateina į jų namus mergaitės siūti. Vyresnės jau gražiai siuva, o jaunesnės dar mokosi, o be to jas moko prisakymų, giesmelių ir Evangelijos iš galvos šiek tiek mokintis, o ji patikrina jų mokėjimą.

Giesmių pavyzdžiai vietine kalba [tik LC], kurias gieda mergaitės su vertimu į lietuvių kalbą. Kelis kartus raitomis su vyru jojo abipus indams šventosios Gango upės lankyti krikščionių su savo palapine (šėtra), maistu ir virėju gražiu pavėsingu keliu; giliūs šuliniai plytomis ar akmenimis išmūryti.

Kitos kelionės metu jos vyras dėjo su malda kampinį akmenį mažai bažnytėlei.

Purulia

Laiške (8) (1880 08 02) D. Didlaukis atsiprašo, kad ilgai nerašė, nes nuo 1880 m. balandžio darbuojasi Purulios stotyje, kurioje vietiniai gyventojai kalba bengalų kalba. Tad mokėsi šios kalbos, padedami vietinio mokytojo, kuris beveik visą dieną būdavo su jais. Abu su žmona ją išmoko, ir mažoje bažnytėlėje jau sako pamokslus. Liepos pradžioje žmona sirgo drugiu, bet pasveiko. Naktį, atsikėlęs uždegti žvakės, kuri deginama visą naktį, jis užmušė jauną nuodingą žaltį kambaryje. Tay buwo tikray tarp gywastiės ir smertiės tikt kaip plauko platumas. Šioje parapijoje yra apie 500 krikščionių, iki svarbiausio Chota Nagpur Ranchi miesto dar 16 vokiškų mylių į rytus. Laiškai į Europą siunčiami tik trečiadieniais, pirmiausia iki Bombėjaus.

Purulioje nuo 1900 m. dirbo Jonas Žalys (Szalies).

Ranchi

Čia 1895 m. lapkritį atidengtas apie 15 pėdų aukščio iš akmenų sumūrytas paminklas su kryžiumi viršuje, skirtas Gossnerio pasiuntinystės tarp kolų 50-ies metų jubiliejui. Vienas anglas pirmiesiems keturiems vokiečių misionieriams 1845 m. padovanojo didelį žemės sklypą, kuriame buvo įsteigta didelė misijos stotis. Ji subūrė daugiau kaip 5 tūkst. krikščionių. Yra didelė Kristaus bažnyčia (kampinis akmuo dėtas 1851 m. lapkričio 18 d, pabaigta 1855 m., telpa daugiau nei 1000 parapijiečių) su žemu bokštu (nebaigtu), kurioje metus savo veiklos pradžioje pamaldose lankėsi ir D. Didlaukis. Joje yra vieninteliai vargonai visame krašte, tad pasiuntiniai bent kartą per metus susirinkę iš visų parapijų tik čia gali paklausyti jų muzikos. Pirmieji vargonai, dovanoti J. E. Gossnerio, per 1857 m. indų sukilimą prieš anglus, buvo sunaikinti (17).

Keliaudami toliau į vakarus apie 48 angliškas mylias atstu pasiekiame misijos stotį Lohardaga, kurioje trumpai yra dirbęs ir D. Didlaukis. Jo metu tai buvo pati mažiausia parapija šiame krašte – bažnyčia ir pasiuntinio gyvenama patalpa buvo po vienu stogu. Reikia pastebėti, kad visos misijų stotys buvo statomos gyvenviečių vakariniame šone ant pakilumos, kad vyraujantys švarūs vakarų vėjai vėdintų patalpas ir bent kiek sumažintų karštį. Be to vargingi vietiniai gyventojai, dažniausiai virdami valgį, ugnį kūrena su džiovintu gyvulių mėšlu, tad nešvarūs ir dvokiantys dūmai nupučiami į rytus (18).

Vėliau čia dirbo Martynas Benjaminas Laužemis.

Vieną dieną toliau į pietryčius keliaujant, atsiekiame stotį Govindpur,apie kurią jau rašyta.

Nuo šios stoties keliaudami į rytus per penkias valandas (adynas) pasiekiame kitą darbovietę, būtent

Burju,

kurioje krikščionys labai išsklaidyti plačiame plote, tad pasiuntiniams tenka daug keliauti. 2000 vietų bažnyčioje ne visi sutelpa, tad lauke prie didelio akmens laiko pamaldas, o parapijiečiai susėda ant paklodžių iš medžių lapų ant žemės (21).

D. Didlaukis savo laiške (9) (1882 09 06) iš Burju rašo, kad puolė ligos, ypač jis, žmona ir jų sūnelis daug kentėti turėjo.

Šis laikas, kuriame dabar esame, yra lietaus sezonas, nuo birželio vidurio iki rugsėjo galo. Birželį yra sėjami ir sodinami ryžiai, o lapkritį – pjūtis. Nedaug lietaus šiemet, tad ir derlius bus menkas. Širdžiai didžiai skaudu, kad krikščionys vėl į pagonybę atpuola. Praėjusiame mete labai daug didžiai sunkių patyrimų turėjom, kai daugel kaip padžiūvę lapai yra vėl atkritę. Balandžio mėnesio gale lankė parapijose krikščionis ir tikrino mokyklas. Vienoje, 3 vokiškų mylių atstu esančioje, vietoje daug džiaugsmo patyrė. Joje yra berniukų mokyklėlė su 23 mokiniais ir mergelių – su 14 mokinių. Egzaminavo mundari kalba. Prie tos mažos parapijos priklauso 1000 krikščionių. Didįjį Penktadienį buvo susirinkę tiek daug krikščionių, kad jų ir pusė netilpo didelėje bažnyčioje. Tad išėjo į stoties mango sodą, kur vyko pamaldos. Bet ir ten tvanka buvo didelė. Vieną iš kolų įšventino sau per pagalbininką į kunigų urėdą. Šiose dienose turi prie savęs 34 katekistus, kurie parapijose savo darbovietes turi. Spalio mėnesį prasideda šaltasis laikas, kuris yra tinkamiausias dėl keliavimo į parapijas apsakyti Evangeliją krikščionims ir pagonims gatvėse bei patvoriuose.

Netoli yra įsikūrę jėzuitai, kurie pervilioja krikščionis, jiems daug ko žadėdami. Susirašinėjo su jėzuitu tikėjimo klausimais. Pernai jėzuitai iš parapijos perviliojo 29 sielas. Naktį su sargu miegamajame lazdomis užmušė didelę (3 pėdų ilgio) labai nuodingą gyvatę (angį). O antradienį viename kaime, vardu Kotona, nuo čia (šiszon) vieną mylią atstu nukeliavo krikščionių lankyti. Bekalbant kieme, tarp jų nepastebimai, iš už nugarų, įsirangė 5 pėdų ilgio gyvatė. Beje, čia matai mirtį artimiausioje artybėje. Keli jaunuoliai ją užmušė.

Toli į pietus, daugiau nei kaip vienos dienos kelionę nuo stoties Burju atstu, pasiekiame miestą

Chaibasa.

Čia, kaip ir Ranchi, be Gossnerio misijos dirba ir anglų bei jėzuitų pasiuntinystės, kurie vėliau atkeliavę padarė daug žalos, perviliodami krikščionis pas save, ypač jėzuitai, kurie siekia visame pasaulyje evangelikų tikybą iš šaknų sugriauti. Todėl graži bažnyčia su aukštu bokštu (vienintelė visame krašte) mažai krikščionių sekmadieniais sulaukia. Čia ko gero karščiausia vieta iš visų kitų jau minėtų stočių.

Indijoj tik (tikt) tris metų laikus tepažįstame: šaltąjį, karštąjį bei lietaus sezoną. Šaltuoju metu ne per toli matosi gražieji mėlynieji kalnai. Karštuoju laiku oras namuose toks tvankus, kad su specialiomis vėdyklėmis reikia jį vėsinti, kitaip baltieji nei dirbti dienovidžiu negalėtų, nei nakties metu poilsio neturėtų. Didysis karštis ten jiems lyg visą syląiš kūno ištraukia ir smaganis kauluose išdžiovin. Dėl to mūsų pasiuntiniai šiame krašte daug apie ligas papasakoti gali, ir jau daug suaugusiųjų bei baltųjų kūdikių kapinėse ilsisi. O tacziau ney jokio šlowingesnio darbo ne žinom, kaip wisą sawo sylą ir galėjimą suwartoti del wardo Pono Jezaus ir del išganymo žmonių waikų (22).

D. Didlaukio laiškas (10) [1884 m.] iš Chaibasos. Praėjusių 1883 m. dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Šv. Trejybės šventė Šv. Vakarienę. Trisdešimt komunininkų buvo prie Dievo stalo. Vienas mundarinas (vietinis mokytojas) už 6 valandų kelio nuo čia panoro tapti krikščionimi, bet jėzuitai daug žalos liuteronams padaro, perviliodami pagonis. Trečiadienį (1883 10 24) stoties mokykloje prasidėjo keturių savaičių atostogos. Pirmadienį (1883 10 29) keliavo į Surburu aplankyti krikščionių ir ligonių. O spalio 31 d. keliavo į Amkardkarpur, kur turguje kalbėjo pagonims, pardavė trylika pigių Evangelijų (Jono ir kt.). Lapkričio 10 d. šventė 400-ąją M. Liuterio gimimo dieną, giedodami hindi kalba „Macnus apgintojis mums Dievs“ ir kt. pilnuose Dievo namuose. 11 dieną, kaip ir M. Liuterio krikšto dieną, pakrikštijo minėtąjį mundariną, su žmona, 4 sūnumis ir 2 dukromis, vardu „Martins Liuteris“.

Lapkričio 16 d. keliavo 7 valandas rytų kryptimi į miestelį Hesela. Kitą dieną (šeštadienį) keliavo penkias valandas į miestą Holdipokar, kur vyko turgus. Pradėjo kalbėti mundariškai, bet vietiniai pageidavo bengalų kalbos, tai kalbėjo bengališkai, o kadangi buvo ir uriasiškai kalbančiųjų, tad savo katekistui paliepė aniems jų kalba kalbėti. Šia kalba yra išverstas Šv. Raštas. Ji yra ypatiška kalba iš dalies lygi bengališkai. Kitas katekistas kalbėjo lakar≈kolams šių kalba. Turguje žmonės šimtais apstoję pamokslininkus įdėmiai klausėsi Dievo Žodžio. Jie pirko Evangelijas bengalų, uria, hindi, santali bei mundari kalbomis. Jų pardavė 84.

Tą pačią dieną aplankė ir už vienos valandos esantį kaimą Peradih, kuriame yra bažnytėlė arba koplyčia, veikia nedidelis surinkimas. Kitą rytą laikė pamaldas joje ir 10 priėmė šv. Vakarienę, bet ne visi krikščionys apsilankė. Pirmadienį (lapkr. 19 d.) nukeliavo į Tangoran, grynai bengališką kaimą, kuriame ta gražiąja vietine kalba sakė pamokslą. Toliau keliavo į Sigdiz, kur tėra tik vienas katekistas. O lapkr. 20 d. keliavo toliau į rytus iki upės Subunrita, per kurią su vežimu ir žmonėmis valtimi perkeltas į kaimą Mahalia.

Lapkričio 21 d. pasiekė karaliaus miestą Ghatsila, kuris yra už 22 val. į rytus nuo Chaibasos. Turguje kalbėjo bengališkai ir pardavė knygų. Čia buvo pakviestas į karaliaus (kunigaikščio) arba maharadžos rūmus, kuris dar jaunas vyras yra, mokėsi Anglijoje. Turi daug muzikos instrumentų, brangių angliškų baldų, net Vokietijos ciesoriaus Viliaus paveikslą, anglišką Bibliją, taip pat ir hindi kalba. Paprašytas D. Didlaukis pagrojo vargonėliais ir pagiedojo keletą giesmių. Pardavė jam Senąjį Testamentą bengalų kalba, 4 NT uria kalba ir dar kiekviena kalba po evangeliją už 3 rupijas ir 9 annų (1 rupija yra veik lygi 2 Mk., turi 12 annų po 12 pfenigių). Po to ministrams ir rūmų tarnams paskaitė Evangeliją bengalų kalba. Su karaliumi kalbėjosi angliškai.

Čionai žemė yra labai kalnuota, tad tuo pačiu keliu grįždamas atkako į Kipargaddį. Lapkričio 23 d. ėjo turgun į Hsanboni, apie dvi valandas į šiaurę nuo kelio, kur pamokslavo bengalų kalba. Netoli pamatė gaidžių peštynes, kalbėjosi su jų savininkais ir pardavė knygų.

Gossnerpuras

Po ilgos pertraukos D. Didlaukis laišką (1888 11 21) į Klaipėdą mokytojui A. Einarui jau rašo iš Gossnerpuro, kuriame vėsesnis ir sveikesnis oras. Jau daugiau nei metus čia dirba. Turi daug darbo, nes yra 10 000 parapijiečių, tačiau ir čia veikia jėzuitai (11).

D. Didlaukis dirbo ne vienoje Gossnerio misijos stotyje tarp kolų, tačiau Gossnerpure buvo jo svarbiausias darbas. Tą stotį jis naujai įsteigė ir išvystė labai vaisingą veiklą. Dešimt tūkstančių krikščionių iš šios parapijos daugiausiai yra jo atversti bei pakrikštyti.

Apie jo pasiuntinystės darbą Ranchi misijos stoties archidiakonas Alfredas Nottrott’as rašo: „Kadangi Didlaukis ypatiška dowana turėjo, pagonų dušes pabudinti ir pritraukti, todel ir laikėsi tie žmones su ypatiškay didze meile prie jo, ir buwo skaudzey nusiminę delei jo atstojimo“ (1).

D. Didlaukis laiške (1890 10 01) iš Gossnerpuro teisinasi: <…> Ne padywikit man, kad taip ilgay ne esu rašęs, kadangi daug darbo turiu. Pjutis yra labay dide, ale maž darbininkų; <…> Lietaus sezonas jau praėjo, prasideda gražus vėsusis laikas, tad bus galima lankyti savo parapijiečius, nes per karštį ar lietų to neįmanoma daryti (12).

1891 m. Gossnerio misijoje R. Indijoje devyniolikoje stočių dirbo šešiolika pasiuntinių su 13 vietinių pagalbininkų, kurie jau į kunigus įšventinti. Tais metais misionieriai čia pakrikštijo 2922 žmones, o iš viso ten pakrikštytųjų jau yra 33 771 (24).

Kitame D. Didlaukio laiške (13) (1892 07 15) iš Gossnerpuro pasakojama apie kasdienę veiklą. Kelionėje į Ranchi kaip liudininkas teisme sugaišo tris dienas. Dalis pagonių mokosi tikybos ir laukia krikšto. Visų krikščionių vaikai buvo pakrikštyti. Jau 17-oje kaimų yra mokyklos. Beveik visi kaimai įstengia mokėti pusę mokytojo algos. Renka dovanas ir kalėdoja vietiniai kunigai ar mokytojai, nors tai nėra lengvas darbas.

Laiško tęsinio nėra, nes neišliko kitas laikraščio numeris.

Misionierius K. Lokys iš Takarmos savo laiške (1892 08 10) mini D. Didlaukį, kuris labai prakaituoja, yra drugio sloginamas ir dabar labai silpnas. Didlaukienė praėjusią savaitę jam rašė, kad vyras lovoje turįs gulėti, drugys jo visai nepaleidžiąs, todėl yra labai apsilpęs. Didlaukiai turi dar vieną, mažiausiąją dukraitę kokių aštuonerių metų. Ta irgi labai ligūsta yra, todėl jie dažnai pagalvoja, kad turėsią į Europą keliauti (32).

Gossnerpure D. Didlaukiui didis džiaugsmas buvęs Dievo Žodį apsakyti, nes ten tankiai bažnyčia buvo pilna žmonių, ir jis žvelgė tarsi į galvų jūrą nuo sakyklos, o visi į baltas drobes įsisiautę spindinčiomis akimis į jį žiūrėjo. Jis yra didžiai peržegnotas darbininkas Viešpaties vynyčioje, subūręs didžiausią surinkimą mūsų pasiuntinystės, apie 10 000 sielų buvo surinkęs. Be berniukų ir mergaičių mokyklų pačioje stotyje, jo rūpesčiu dar 30 aplinkui kaimuose buvo įsteigtos.

Jis yra čia labai daug dirbęs su aplink keliavimu, Žodžio apsakymu bei nesiliaunančia malda, savęs visai nesigailėdamas. Dėl to buvo prie rudųjų (taip misionieriai vadino vietinius) pagirtas bei mylimas kaip nei vienas kitas mūsų pasiuntinių. Kai jo krikščionys išgirdo, kad jų mylimasis mokytojas į savo tėviškę iškeliausiąs ir iš ten nebegrįšiąs, tai pasiklausyti jo atsisveikinimo mišią stotyje tūkstančiai susirinko. Tačiau nuo jų su Dievo Žodžiu atsisveikinti jam jau nebuvo lemta, kadangi jo žmona (drauga) taip sunkiai sirgo, kad jis nuo jos patalo atstoti negalėjo.

Taip jis neatsisveikino, tačiau daugelio rudųjų bus pasveikintas Dangaus karalystėje. Kai krikščionys anos parapijos išgirdo, kad jų mylimasis „may bap“ arba „Tėvs ar Motyna“ tolimame „Biláyat“ arba Europoje pasimirė, tada jie ne tiktai labai liūdėjo, bet ir jo atmintį ypatingu būdu išlaikyti norėjo. Jie surinko pinigus ir akmeninę atminimo lentelę padirbdinę bažnyčios viduje į sieną įleido. O dabar, ten, ant Dievo szluzbos susirinkę, gali savo senąjį ganytoją atsiminti, kuris juos ant Dievo Žodžio žaliuojančių lankų taip ilgai buvo ganęs ir prie gyvųjų versmių Jo palinksminojimu buvo atgaivinęs. Jo išsėtoji sėkla ten be abejonės dar daug vaisių atneš. Jis pats dabar teilsis amžinoje ramybėje ir amžinoji šviesa jam tešviečia! (20).

Vėliau Govindpure dirbo Kristupas Lokys su žmona.

1896 m. vasario 6 d. Tilžėje D. Didlaukis Lietuvių literatūros draugijos mėnesiniame susiėjime skaitė pranešimą apie savo patyrimus tarp kolų R. Indijoje.

Pagoniški kolai yra pasidavę girtuoklystei, savo degtinę (brangvyną) jie varo iš ryžių. Anie kraštai, kur kolai gyvena, yra labai vaisingi, ypač gerai dera ryžiai. Kolų yra apie 4 mln. Pagoniški kolai garbina piktas dvasias Bongas; joms aukoja gyvulius bei paukščius iškirstoje vietoje, vadinamoje Carna, girios tankumynuose, kur nuo amžių dar kirvio nebuvo. 1894 m. per žalčius žuvo 22 000, per laukinius žvėris – 4000 žmonių. Kolų kalba yra gimininga lietuviškai (29).

Didlaukis, jau daug metų ten dirba didžioje Viešpaties žegnonėje, ir daug dūšelių Jėzui privedęs turi (24).

Dovydo Didlaukio mirtis ir laidotuvės

1894 m. pasiuntinys D. Didlaukis su šeima R. Indijoje paliko savo mylimus parapijiečius. Krikščionių tarp kolų jau yra 32 tūkstančiai ir išsiskyrimas buvo labai sunkus.

D. Didlaukis vėl į savo tėviškę Lietuvą sugrįžo, čion savo galvelę priglausti. Bet sugrįžo ligotas; nes anos žemės drugys, vadinamas maliarija, buvo jo sveikatą sugraužęs (37).

Apsigyveno taip vadinamojoje lietuvininkų sostinėje – Tilžėje, kadangi reikėjo gydytojų pagalbos.

Sugrįžęs į tėviškę, kurį laiką jis ir tarp lietuvininkų su žegnone dirbo, kalbėdamas bei liudydamas bažnyčiose ir surinkimuose apie vargšų pagonių didžiąją bėdą ir kaip jiems galėtų būti padedama, nors daug ligų ir vargų kentėdamas, kol 1896 m. vasarą liga galutinai paguldė jį į lovą (34). Spalio pradžioje jau visai nebesikėlė iš patalo.

Paskutinėmis savo žemiškojo gyvasties dienomis mielai giedojo savo mylimiausias giesmes, pvz.: „Būk pasveikints Jėzulėli, tūkstant kartų nuo manęs“ ir daug kitų. Ligos sopavimuose jam atrodė, kad jis dar vis tarp didžių pulkų klausytojų beesąs ir laikė svetimomis kalbomis mišias aiškiu balsu, kurias tik jo namiškiai suprasti tegalėjo. Mirė su tais žodžiais: „Tas yra tas siaurasis kelias gyvasties. Mes dėkavojam tav, mielasis Viešpatie, kad Tu mums jį parodęs esi. Amen.“ Tada paskaitė „Tėve mūsų“ ir peržegnojo žmones.

Kaip sunkūs buvo jo kentėjimai, taip šlovinga – jo gyvenimo pabaiga. Išganingas šypsojimas apšvietė jo veidą, ir štai – kas ypatiška – visi ten esantieji išvydo mirštantįjį šlovingame skaistume apšviestą. Beje, išganytingi, kurie Viešpatyje miršta¹.

Panašiai jo mirtis aprašoma ir „Lietuvos pasle“:

O drugio swaičiawimuose mislyjo jis dar wis esąs widui tarp daug žmonių, kuriems jis aiškei su didžiu balsu Diewo žodį apsake. Syki jis teipo pabaige: „Tai yra aukštas kels ant gywasczio vedąs. Mes dekawojam taw, miels Wiešpatie, kad tu tajį mums esi parodęs. Amen!“ Tada sekė „Tewe musų“ irgi žegnone (15).

Penktadienio vakare 3/4 8 valandą, 1897 m. lapkričio 19 d., Tilžėje mirė po ilgos sunkios ligos pasiuntinys D. Didlaukis.

Vienas draugbrolis, kuris jo atsiskyrimui pribuvo, pasakoja apie tai šitaip: „Merdėjasis primerkė akis ant ilgokos valandos, mums begiedant: Tešventin mus Kristaus dūšia. Tai su sykiu išvydome, nors ligonis šešėlyje gulėjo, visai neregėtą šviesą ant jo veido ir ligonis, kurs iki tol lyg be sąmonės gulėjęs buvo, pradėjo giedoti. Po to atsisveikino jis su visais namiškiais ir užmigo saldžiai“ (4).

Antradienį, lapkričio 23 d., po pietų tarp 2–1/2 4 val. vyko pasiuntinio D. Didlaukio laidotuvės. Velionis gulėjo, kaip Dievo tarnui pridera, juoda skreisterėdytas karste. Jo karstas buvo daugybe brangių vainikų pagražintas, kuriuos daug jį mylinčiųjų draugų kaip paskutinės garbės dovanas sugabeno.

Ant jo palydėjimo į paskutinį atilsį buvo du kunigai ir daugybė klausytojų vokiečių ir lietuvininkų susirinkę. Net du trečdaliai jų atvyko iš Priekulės krašto D. Didlaukiui paskutinę garbę atiduoti, nes buvo labai jų mėgstamas.

Pusę trečios atvažiavo Tilžės laukininkų parapijos kunigai Otto Steinas, Paulius Barčas (Barth) ir mokyklų inspektorius (kreisšulinspekteris) Dembovskis. Tuojau po įžengimo apsakė kunigas O. Steinas vokiškai giesmę: „Christus, der ist mein Leben“ ir būtų lietuvininkai vokiškai giedot turėję, jei vienas iš atėjusiųjų nebūtų taręs: „Lietuviškai „Kristus mano linksmybė“. Dabar apsakė ir ponas kunigas aną giesmę lietuviškai. Giedant neliko vokiečių nei girdėti, kadangi tik keli tebuvo (34).

Pradžioje giedojo susirinkusieji giesmės „Kristus mano linksmybe“ pirmuosius 6 posmus (perkšmus). Po to laikė kunigas O. Steinas labai svarbią ir sujudinančią lavonmišę, tačiau pirma vokiškai ir tik po to lietuviškai, lyg velionis ne lietuvininkas, bet vokietis būtų. Skaudu matyti, kad lietuvininkai ir prie tokių atsigadyjimų lyg už žmones antros klasės laikomi ir vis į užpakalį statomi (34).

Tada laikė kunigas O. Steinas vokišką lavonmišę iš Žodžių 1 kn. Moizeš. 24 persk. 56 perkš.: „Tai jis jiemdviem atsakė: netrukinkite mane, nes pons Dievs man savo malonę išrodė ant šio kelio; leiskite mane, kad pas savo Tėvą nukakčiau.“ Po vokiškos mišios giedojo 7-tą posmelį (perkšmelį) pradėtosios giesmės.

Tada tas pats kunigas ir lietuvišką lavonmišę laikė iš Žodžių Ebr. 13, 7: „Atsiminkite savo mokytojų, kurie jums Dievo Žodį yra sakę, ant kurių galo dabokit ir pasekit jų tikėjimą.“ Kunigui abi mišias pabaigus, giedojo 8–tą posmelį minėtosios giesmės.

Tada karstas buvo laukan išneštas ir ant morų padėtas, o dvylikos nešėjų (daugiausiai Žodžio sakytojų) iki kapų nuneštas. Karstą į kapines nešant užkilo didis vėjas ir smarkus lietus; taip kad silpnesnieji vos ant kojų laikytis įstengė (34).

Kapinėse kunigas O. Steinas pagraudenimo žodžius kalbėjo ir savo žodžiams paskutinį žegnonės linkėjimą priglaudė. Po jo mokyklų inspektorius Dembovskis iš Tilžės savo žegnonės linkėjimą šiais žodžiais iš Apreišk. Jono 14, 13 ištarė: „Išganyti numirusieji, kurie Viešpatyje miršta nuog dabar; beje, taria Dvasia, jeib ilsėtųs nuo savo darbų, nesa jų darbai seka juos.“ Tada ir antrasis parapijos kunigas P. Barčas savo žegnonės linkėjimą tais žodžiais iš Pranašo Dangelo 13, 3 ištarė: „Ale mokytojai žibės kaip dangaus žibėjimas, ir šitie, kurie žmonių daugumą pamokino teisiai elgtis, kaip žvaigždės nepaliautinai ir amžinai.“ Duobei užkasant, giedojo susirinkusieji giesmę „Jėzus mano mielasis“. Šitaip baigėsi palaidojimas šito Dievo vyro (1). Taip kūnelis ano drąsiojo Evangelijos kareivio į paskutinę atilsio kamarėlę nulydėtas (34).

Nuo kapinių sugrįžus laikė sakytojas Mikelis Kibelka (1837–1906) iš Panjesų k. surinkimą, žinoma, lietuviškai.

Velionis Didlaukis paliko antrąją žmoną Mariją ir kelis [du (36)] kūdikius, kurie dalyvavo laidotuvėse (34).

Duktė mirė Kinijoje iki 1909 m. (36).

Pirmosios žmonos dukra yra vyriausioji diakonisė arba mielaširdinga sesuo (34).

Jo iškeliavimas buvo ypatingas: su šviesiu, jei, sakytum, su peršviestu ir linksmu veidu į amžiną atilsį (36).

D. Didlaukis buvo Gossnerio misijos, spaudos darbuotojas. 1863–1894 m. misionieriavo R. Indijoje (Burju, Chaibasos, Govindpuro (arba Gossnerpuro), Ghasipuro,Lohardagos, Purulios ir Ranchi stotyse Bengalijoje). Parašė laiškų (daugiausia išsp. 1878–1892 m. „Keleivyje“, „Lietuviškoje ceitungoje“, „Naujajame keleivyje“, „Nusidavimuose apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų“), kuriuose pirmasis lietuvių spaudoje pateikė žinių apie Indijos gamtą, etnografiją ir kultūrą. Jo brolis buvo Dievo Žodžio sakytojas, veikęs Stalupėnų krašte, o sūnus Dovydas 1903 m. mokėsi Berlyne Wangemanno seminarijoje (28), bet žinių apie jo veiklą nerasta.

Surinkimininkų giesmyne „Visokios naujos giesmės…“ (43) kelis kartus po 1897 m. išspausdinta M. K. iš P. [gal Mikelio Kibelkos iš Panjesų?] 28 posmų giesmė „Ant atsiminimo musu brolio Kristuje Jezuje pasiuntinio Didlaukio“ (31).

1. D. Didlaukis puikiai mokėjo lietuviškai ir vokiškai; angliškai bei vietines hindi, bengali, mundari kalbas.

Dėl savo pasišventimo ir pasiaukojimo pagonių evangelizacijai, buvo žinomas visoje Mažojoje Lietuvoje bei lietuvininkų didžioje garbėje laikomas.

Misionierius D. Didlaukis, tarnavęs Prūsijos armijoje, bet pavadintas pono Jėzaus į Jo vynyčią, šio žemiško karaliaus ginklus padėjęs ir tapęs nisionieriumi, laikomas vienu iš svarbiausiųjų pasiuntinių R. Indijoje, kur dar Kristaus vardas pagoniams nebuvo pažįstamas, pradėjęs naujoje vietoje sėkmingą evangelizaciją tarp kolų.

Literatūra:

1. Amžiaus begis pasiuntinio Dowido Didlaukio. Konzervatyvų draugystės laiškas, 1897, nov. 30 (nr. 48), p. [1].

2. †. Apie Joną Ewangėlistą Gossnerį. Keleivis, 1874, okt. 13 (nr. 41), p. 166.

3. Apie pasiuntinyste. Lietuviška ceitunga, 1878, aug. 20 (nr. 34, beilage), p. [6].

4. DIDLAUKIENĖ, Marija. Gromata musų mielo brolio pas. Didlaukio. Lietuviška ceitunga, 1879, jan. 28 (nr. 4), p. 2–3; febr. 4 (nr. 5), p. [2].

5. DIDLAUKIENĖ, Marija. Gromata iš Pryšakinės arba Ryt≈Indijos. Lietuviška ceitunga, 1879, jul. 15 (nr. 28), p. [3]; Atsiminimas pažystamuju nabaštninku. Keleivis, pridėjims prie „Konzerwatywu draugystēs laiszko“,1905, jul. 7 (nr. 27), p. [2]; jul. 14 (nr. 28), p. [1–2].

6. DIDLAUKIS, Dovydas. Kvitas už dovanas Gosneriškosės kolių pasiuntinystės Aušrinėj` Indijoj`. Lietuviška ceitunga, 1878, okt. 15 (nr. 42), p. 3; Attaisimas: okt. 22 (nr. 43), p. [4].

7. DIDLAUKIS, Dovydas. Apie kelonę musų m. br. D. Didlaukio į Indiją. Lietuviška ceitunga, 1878, okt. 29 (nr. 44), p. [3].

8. DIDLAUKIS, Dovydas. Gromata pasiuntinio br. D. Didlaukio iš jo naujosės darbvietės iki br. Gennio atsiusta. Lietuviška ceitunga, 1880, sept. 14 (nr. 37), p. 3.

9. DIDLAUKIS, Dovydas. Gromata pasuntinio Didlaukio. Naujasis keleivis, 1882, okt. 20 (nr. 42), p. 282; okt. 27 (nr. 43), p. 289.

10. DIDLAUKIS, Dovydas. Girdekit ko gero iš Chaibasa / prierašo autorius J. P. Lietuviška ceitunga, 1884, merc. 4 (nr. 10), p. 1–3; merc. 11 (nr. 11), p. [1–2]; Mažums iš pasuntenystes tarp pagonu. Pasiuntinystės knygelės, 1920, okt., p. 8–11.

11. DIDLAUKIS, Dovydas. Gromata pasuntinio brolio Didlaukio iš Rytų Indijos. Lietuviška ceitunga, 1889, apr. 30 (nr. 18), p. [1].

12. DIDLAUKIS, Dovydas. Pasiuntinis Didlaukis, seney neb`rašius, tulų lyg užmiršts… “. Lietuviška ceitunga, 1891, apr. 28 (nr. 17), p. [1].

13. DIDLAUKIS, Dovydas. Nauja žine iš Indijos. Alyvų lapai iš žemės amžino pakajaus, 1892, dec. 4 (nr. 47), p. [3–4].

14. Dirva yra svietas. Pagalba, 1911, nr. 4, p. 46.

15. Ewangelijos pasiuntinys, brolis Dowyds Didlaukys †. Lietuvos paslas, 1897, nov. 24 (nr. 55), p. [1].

16. Gossnerio amziaus biegis bey pasiuntinyste. Su abrozais. Pagal wokiszką surasze su pridėtkoms pasiuntinys Laužemis. Berlynas, 1902, p. 19.

17. ibid., p. 25.

18. ibid., p. 28, 30.

19. ibid., p. 30–31.

20.ibid., p. 31–32.

21.ibid., p. 32.

22.ibid., p. 33.

23. ibid., p. 33.

24. India. Pasiuntinystės laiškelis, 1892, nr. 1–2, p. 9–10.

25. Iš Evangėlijos pasiuntinystės dalykų. Keleivis, 1877, okt. 16 (nr. 42), p. 168–169.

26. Iš pasiuntinystės. Tilžės keleivis, 1905, okt. 24 (nr. 85), p. [3].

27. [KURŠAITIS, Frydrichas]. Kas ant įstojimo į pasiuntinystės darbą reikals? Keleivis, 1860, merc. 6 (nr. 10), p. 37–38; Atsiliepimas dėl Ewangėlijos pasiuntinystės. Keleivis, 1873, sept. 30 (nr. 39), p. 155.

28. Lietuvininkai pasiuntinystes darbe. Tilžės keleivis. Keleiwjo draugas, 1903, jul. 1 (nr. 52), p. 4 [139]; Pasiuntinystes draugyste Berlyne 1: jul. 8 (nr. 54), p. 4 [143].

29. „Lietuviškoji literariškoji draugystė nulaike … susiėjimą, kuriame pasiuntinis brolis Didlaukis pranešima laike…“. Nauja lietuviška ceitunga, 1896, febr. 11 (nr. 12), p. [2].

30. „Lietuvos senoves tardytojų draugysteje Tilžeje laike 30 januar pasiuntenis Didlaukis pranešima apie savo užsilaikyma tarp kolų giminės Rytindijoj…“. Konzervatyvų draugystės laiškas. – 1896, febr. 4 (nr. 5), p. [3].

31. Lietuvos TSR bibliografija, serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2 : 1862–1904, kn. 2 : R–Ž. Vilnius: Mintis, 1988, p. 320, 321, įrašas 3834, 3835, 3843.

32. LOKYS, Kristupas. Iš gromatu pasiuntinio brolio Lokio. Alyvų lapai iš žemės amžino pakajaus, 1893, jan. 29 (nr. 5), p. [4].

33. Mažumas iš gromatos pasiuntinio Reniaus nuo Klaipėdos, kursai Rytindijoje dirbo… Pasiuntinystės knygelės, 1909, okt., p. 23–24).

34. M. S. Pasiuntinis Dowyds Didlaukis †. Nauja lietuviška ceitunga, 1897, nov. 26 (nr. 95), p. [1].

35. Pasiuntinio Dedlaukio gromata. Keleivis, 1865, okt. 3 (nr. 40), p. 157–158.

36. Pasiuntinys Didlaukis. Pasiuntinystės knygelės, 1909, okt., p. 11.

37. Pasiuntinys (misijoners) pons Dowyds Didlaukis yra 19. š. amžiuje 62 metų pasimires. Tilžės keleivis, 1897, dec. 1 (nr. 96), p. [3].

38. Pranešimas gosneriškos pasiuntinystės darbo nuo meto 1908/1909 tarp kolų Indijoj. Pasiuntinystės knygelės, 1910, okt., p. 22.

39. Pranešims gošneriškos pasiuntinystės apie jos darbą tarp kolų Indijoj ir vokiškoj Aprikoj metuose 1913 ir 14. Pasiuntinystės knygelės, 1914, okt., p. 19.

40. „Šendien buvo musu bažnyčia [Klaipėdoje] žmonėmis daugiaus prisipildžiusi… “. Lietuviška ceitunga, 1878, sept. 24 (nr. 39), p. [1–2].

41. „Taigi jau miegok!..“ : ant balso „Amže ak saldus!“ Nusidavimai apie Evangėlios praplatinimą tarp žydų ir pagonų, 1839, nr. 1, p. 6.

42. Trumps pranešims apie gosneriškoses pasiuntinystes darbą tarp kolu Indijoj. Pasiuntinystės knygelės, 1907, okt., p. 15–16.

43. Wisokios naujos giesmes…Memel, 1903, p. I.

Nuotraukose:

1. Misionierius Dovydas Didlaukis (Pasiuntinystės knygelės, 1909, p. 11)

2. Pirmasis 1850 06 09 pakrikštytas kolas Navinas Domanas (Pasiuntinystės knygelės, 1907, p. 16)

3. Kristaus bažnyčia Ranchyje, pastatyta 1855 m. (Gossnerio amžiaus biegis bey pasiuntinyste, 1902, p. 27)

4. Jonas Evangelista Gossneris (Gossnerio amžiaus biegis bey pasiuntinyste, 1902, viršelis)

5. Gossnerio pasiuntinystės namai Berlyne, pastatyti 1859 m. (Gossnerio amžiaus biegis bey pasiuntinyste, 1902, p. 3)

6. Didžioji mokytojų ir kunigų mokykla Ranchyje (Gossnerio amžiaus biegis bey pasiuntinyste, 1902, p. 29)

7. Surinkimininkų giesmynas, 1903 m.

8-10. Giesmė, skirta misionieriaus Dovydo Didlaukio atminimui (Visokios naujos giesmės…, Memel, 1903, p. I)