Dalia Bagdžiuvienė, Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vedėja, Kristina Kurilionok, parodos autorė, www.voruta.lt

Gruodžio 18 d. Lentvario bibliotekos erdvėse atidaryta lentvarietės tapytojos Kristinos Kurilionok, šiuo metu gyvenančios ir kuriančios Kalabrijoje (Pietų Italija), paroda „Sutemos“ (SAI crepuscolo). Ją kuruoja Antonio Bruno Umberto Colosimo ir Maria Rosaria Gallo, šiuolaikinio meno galerijos „Pramantha Arte“ savininkai, du unikalūs italai galeristai. Antonio Bruno Umberto Colosimo yra astronomas, Maria Rosaria Gallo – filosofė (plačiau: https://byt.lt/utyD9).

Sužavėti šiaurietiško lietuvių meno, jie skiria didžiulį dėmesį šiuolaikinei Lietuvos dailei. Jų teigimu, „patiriami įspūdžiai sukėlė menininkei didžiulį poreikį palyginti gyvenamųjų vietų šviesą, imantis klasikinės peizažo temos, per tapybą pabrėžiant skirtingus dviejų kraštų charakterius.“

„Sutemos – tai Kristinos Kurilionok tapybinis sugrįžimas prie gamtos. Trisdešimt du grynojo peizažo kūriniai liudija apie kūrybinę brandą, kuri visada buvo gyva dailininkės jautrume ir kuri vėl įspūdingai pasirodo po serijos parodų su antropologiniu ir kultūriniu atspalviu. Kristina Kurilionok šia paroda, kurios kelias prasidėjo 2019 m. ir tęsiasi iki dabar, siūlo interpretacinę variaciją, jungiančią ir geografinį, ir egzistencinę patirtį. Paroda pasižymi romantiškuoju Italijos aidu, kuris visada audrino vaizduotę ir tapo privalomu tiems, kurie per tapybą išreiškia save, pažįsta ir iššifruoja pasaulį. Šiuose paveiksluose Šiaurė ir Pietūs susiduria vienas su kitu, su savo vietomis ir atmosferomis, tarp šiltų ir šaltų virpesių, aistrų ir neryškių kontrastų“, – sako parodos kuratorė Maria Rosaria Gallo.

Pirmą kartą atvykus į Pietų Italiją, į akis krenta visai kitoks šviesos pojūtis nei Lietuvoje. Supamos aplinkos tikrovė kardinaliai pasikeičia ir kurį laiką reikia pratintis matyti į aukštį besidriekiantį dangų. „Šviesos gausa užlieja tave visą ir pietietiško peizažo vaizdai savo spalvomis trumpam sukelia sumaištį. Po truputį, kai pripranta akys, pamatai gamtos peizažo turtingumą: nematytų augalų, medžių ir viso landšafto grožis atsiveria neįtikėtinai stipriame saulės apšvietime. Visa tai pažadina kažką pirmykščio. Apsigyvenus Kalabrijoje, pabandžiau prisijaukinti šią aplinką taip, kaip geriausiai moku – per tapybą. Taip, kaip XVII a. olandų tapytojai, kurie peizažų tapymą naudojo kaip itin parankią priemonę pasauliui pažinti, arba kaip rašė Erika Grigoravičienė „Vaizdiniame posūkyje“: pažinti gyvenamą aplinką regimumo aspektu. Mano santykis su peizažu yra artimas Eduardui Munko. Kaip ir jis, visuomet bandau nutapyti patį pirmą įspūdį, atgaminti pirmąjį vaizdą, kuris mane užkabino. Sutemos yra artimiausias mano sielai metas. Labai gražus savo prislopintame, prigesintame, panirusiame į pustonius santykyje. Dusli šviesa pasklinda žeme ir, ypač pietuose, neberėkia į tave savo įkaitusiomis spalvomis“, – sako Kristina Kurilionok.

Labiausiai šiuos skirtumus ji pajuto po trumpos kelionės automobiliu į Lietuvą rudenį. Iki tol net negalėjo įsivaizduoti, kaip jai artima yra šiaurietiška nuotaika. Mūsų krašto pilkumai suspindėjo savo atspalvių gausa! Grįžusi į Italiją daug tapė Lietuvos tematika, tarsi belsdamasi į savo atminties užkaborius, bandydama priartėti prie savo gimtojo krašto. Taip, kaip Svetlanos Alpers aprašomas vaizdas: paveikslas – tai paviršius, kuriame pasaulis tarsi atsispindi, pateikia neįrėmintą savo paties atvaizdą ir kuris nustelbia dailininką, įtraukia jį į save ir nenurodo vietos žiūrovui.

Paroda Lentvario bibliotekoje veiks iki 2024 m. sausio 12 d.