Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (V)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (V)

Katyčių tarpukario vaizdai: užeigos namai, turgaus aikštė su kepykla, bažnyčia (centre), mokykla. Nuotr. iš Evos Kestenus rinkinio

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Besidomintieji senaisiais žemėlapiais ir ilgaamžio lietuvininkų krašto šiaurine riba nesunkiai pastebi ties Katyčiais išsišovusį nemažą iškyšulį buvusios valstybės sienos trasoje. Istoriko Tomo Baranausko nuomone, 1422 m. Melno taika nustatytoji riba tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) ir Ordino valstybės buvo gerokai stumdoma, būtent Lietuvos valstybei „priglobiant“ nemažus pasienio ruožus. Esama ir kitokių nuomonių. Belieka laukti, kol kas nors kada nors parengs itin išsamią mokslinę studiją, iš naujo pats peržiūrėdamas visus senovinius dokumentus, šifruodamas jau išblukusias raides ir kitką, surinkdamas visą (iki šiol daug kur išblaškytą) istorinę medžiagą.

Pirmąją straipsnių dalį galima skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. Trečiąją – ČIA. Ketvirtąją – ČIA.

Kai kas šaiposi, kad Vytautas Didysis ir Ordino vadas anuomet patingėję – esą tereikėjo atsiraitoti rankoves ir patiems nužymėti sutartąją ribą – išbetonuoti pamatus, ten įstatyti nerūdijančio plieno stulpus, nutiesti ne vieną šimtą kilometrų „koncertinos“ ir t. t. – tokia siena būtų aiški amžiams. Vis tik ne vienas praeities tyrėjas mano, kad labai jau tikslios ribos senovėje ne visiems buvo naudingos. Neturėta ne vien globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) aparatėlių, nerūdijančio plieno ar kitų modernios technologijos stebuklų. Retai gyventose vietovėse dažniausiai neapsimokėjo laikyti gausingų pasieniečių įgulų, nustatinėti kažkokius menkus valstybės sienos pažeidimus ir t. t. Spėjama, kad apytikrės ribos galėjo būti ir patogios – viena ar kita pusė galėjusi nemačiom priglobti vieną ar kitą ruoželį žemės, nesulaukdama rimtesnių priekaištų ar atpildo.

Po kelių šimtmečių toms apylinkėms savaip pasisekė. Išeivis Giunteris Uštrinas (Günter Uschtrin), jau baigdamas savo dienas, 2011 m. Vokietijoje pajėgė parengti ir išleisti labai solidžią knygą apie Katyčių istoriją, kurioje paskelbė ir daug žinių apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą bei jos gyventojus. Ten paskelbta ne vien daug ištraukų iš įvairių autorių publikacijų, bet ir gausūs senieji dokumentai iš Vokietijos archyvų.

Įdomu, kad Kolumbui 1492 m. atrandant Naująjį Pasaulį tais pačiais metais buvo paminėti ir Katyčiai (kaip kaimas – Catheguten), Kryžiuočių ordino pareigūnams susirašinėjant su LDK valdovu Aleksandru.

Kaip aiškina įvairūs praeities tyrėjai, po Melno taikos apgyvendinant šimtamečių kovų nusiaubtas pasienio žemes, vieni ateiviai iš Žemaitijos laikydavo save LDK piliečiais, o kiti norėdavę priklausyti Prūsijai (gal ir norėdami pasinaudoti ten galiojusiomis privilegijomis ir kt.). Taip radosi įdomių dalykų – kai kur rašyta apie „prūsų žemaičius“ ar kitus savotiškumus.

Ne kartą minėti įvairūs pasistumdymai dėl Katyčių – LDK ar Prūsija bandydavo įsitvirtinti toje (anuomet neaiškioje) teritorijoje. Visus tuos nutikimus (bei jų skirtingus apibūdinimus) tegalima būtų aprašyti išties labai storoje knygoje, tad čia apsiribosiu menkomis žinių nuotrupomis.

Antai, 1539 m. Prūsijos naujosios valstybės (1525 m. įkurtos pasaulietinės kunigaikštystės (hercogystės) valdovas Albrechtas (teisingiau jo dvaro pareigūnai) rašė raštą apie Katyčių (Coadjuthen) gyventojus ir jų prievoles. 1559 m. tenykščiai žmonės Prūsijos valdovui skundėsi, kad kaimynai žemaičiai grobia jų arklius ir t. t.

1565 m. gauta valdovo privilegija steigti karčemą Katyčiuose, o 1568 m. ten radosi ir evangelikų liuteronų parapijos centras. Vėliau netrūko įvairių pokyčių – keitėsi dvasininkai, aiškintasi dėl palikimų ir t. t.

1705 m. Tilžės valsčių plane Katyčiai vaizduoti kaip bažnytkaimis prie Šyšos upės. Piečiau buvęs Ulozų kaimas, šiaurvakariuose – Versmininkai ir Laugaliai, šiaurėje Akmeniškiai ir Mediškiemiai. Tos apylinkės buvo gana tankiai apgyventos – neiškirstų miškų tebuvo likę pietryčių pusėje. Spėjama, kad ilgokai užsitęsę pasistumdymai dėl Katyčių valdų kilo ir dėl tenykščių neblogų žemių – tada mažiau kam terūpėjo kokie raistai ar smiltynai.

Tų laikų gyvenimą sutrikdė 1709–1711 m. besitęsusi didžioji maro epidemija, kai, išmirus daugeliui gyventojų, ištuštėjusiuose plotuose vėl būta barnių dėl nuosavybės. 1716 m. rašyta, kad 15 ūbų (žemės valdų) tebestovi dyki – vis dar nenaudojami. Tuomet skųstasi dėl vargingos padėties, prašyta visokeriopos paramos. Teko rūpintis kunigo našlės išlaikymu, tam tinkamu pastatu ir t. t. 1734 m. statant naują kleboniją, vėl aiškintasi dėl išlaidų kunigo našlės būsto statybai.

Pasibaigus užsitęsusiai Rusijos okupacijai Septynerių metų karo laikais (XVIII a. viduryje), Katyčių apylinkėse gyvenimas vėl atgijo.

1772–1778 m. valstiečių sąrašuose užfiksuota, kad pačiuose Katyčiuose tada gyveno daug svetimšalių (puodžius ir kiti amatininkai). Iš viso bažnytkaimyje užrašyti 33 suaugę gyventojai: 24 vyrai su moterimis, 9 vaikai. Lietuvininkai ir baltų palikuonys tada vyravo aplinkiniuose kaimuose. Antai, Ulozuose užrašyta nemažai daržininkų (neturtingų valstiečių): Jokūbaitis su žmona turėjo mažą dukrelę, Štužra (?) su moterimi, Gandys su žmona ir mažu sūneliu, Krušaitis su žmona ir maža dukrele, piemuo Šneideraitis su žmona ir dviem mažais sūneliais.

Tuomet Akmeniškiuose užrašyti valstiečių ūkiai: H. Lapienės šeima (sutuoktiniai, du mažamečiai sūnūs, 2 bernai samdiniai ir merga / samdinė); Milkus Nelaruškis (gal Nelaimiškis) – sutuoktiniai su mažamečiu sūnumi, 2 bernai ir merga; Endrikis Valecka, sutuoktiniai, 2 bernai ir merga; Dovydas Baltutis – sutuoktiniai, mažamečiai sūnus ir duktė, 2 bernai ir merga; Jons Urbaitis – sutuoktiniai, 2 mažamečiai sūnūs ir paaugusi duktė; Jons Kadagys – sutuoktiniai, mažamečiai 2 sūnus ir duktė, bernas ir merga; Jons Jockus – sutuoktiniai, mažametis sūnus, vienas senukas, bernas ir merga; Merčius Nelaimiškis – sutuoktiniai, mažametė dukra, paaugę sūnus ir dukra;

Enzys Valenčius – sutuoktiniai, mažametis sūnus, paaugęs sūnus, vienas senukas. Kaime dar gyveno valstiečiai M. Grunau ir K. Osvaldts.

Ulozų kaime tada užrašyti ir keli savininkai: Jons Gailius – sutuoktiniai, mažamečiai sūnus ir 2 dukterys, 3 bernai ir merga, samdyti du paaugliai; Anusis Peteraitis – sutuoktiniai, mažamečiai sūnus ir 2 dukterys, paaugęs sūnus, 3 bernai ir merga; Martinas Kušnerius – sutuoktiniai, mažametė dukra, 3 bernai ir merga; Ašmys Brožkus – sutuoktiniai, mažamečiai sūnus ir duktė; 3 bernai ir merga.

Tuomet surašytieji valstiečių ūkiai buvo nemenki – jų valdytojai samdydavosi net po kelis jaunuolius reikalingiems darbams atlikti. Gali būti, kad samdiniai ateidavo iš gretimos Žemaitijos, gal darbuodavosi ir paaugę vietos valstiečių vaikai. Nusamdydavo ir paauglių – gal piemenauti.

Pabrėžtina, kad beveik visos paminėtos pavardės buvo baltiškos kilmės, svetimšalių tebuvo menka mažuma. Daugiau atvykėlių iš Vakarų užsiimdavo amatais, kažkokiomis tarnybomis ir pan.

Katyčių apylinkės 1806 m. žemėlapyje. Iliustr. Iš dr. Martyno Purvino asmeninio archyvo

1785 m. Katyčiai apibūdinti kaip bažnytkaimis su liuteronų bažnyčia ir vandens malūnu ant Šyšos upės, su 22 ugniakurais (gyvenamomis sodybomis). Priklausyta Būbliškės valsčiui. Tuomet gretimame Versmininkų kaime buvę net 36 ugniakurai ir gal apie pora šimtų gyventojų. Vis tik Katyčiai buvę ypatingi ne pačios gyvenvietės dydžiu.

Grįžtant į senesnius laikus, priminsime, kad Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas, brovimąsi į baltų žemes teisinęs krikščionybės platinimu, šiame bare nuveikė nedaug ką konkretaus. Antai, XV a. pradžioje (Žalgirio mūšio ir Melno taikos laikais) prie Nemuno teveikė nedidelė Ragainės bažnyčia, saviesiems skirta koplyčia tenykštėje pilyje, tolimoje Rusnėje kurta koplytėlė. Gana formaliai pakrikštijus užkariauto krašto gyventojus, rimtesniu krikščionybės diegimu beveik neužsiimta. Primintina, kad tuomet tai buvo ne vien kokie teologiniai dalykai – apkrikštytieji kraštai galėjo tikėtis perimti ir Vakarų civilizacijos pasiekimus (nuo raštijos iki technologijų ir kt.). Tą suvokdavo ir daugelis Lietuvos valdovų.

Tiesa, diegti krikščionybės neskubėta ir apkrikštytose LDK valdose. Liko žinių, kad Žemaitijoje nevengta krikštytis po kelis kartus (vis gaunant po dovaną naujakrikštui), bet vėliau vietos žmonėms tai menkai terūpėdavo.

Aprašomose pasienio vietovėse įsikurdavę gyventojai faktiškai buvo beveik atskirti nuo krikščionybės – Ragainė daugeliui būdavo sunkiai pasiekiama, vargu ar kas ryždavosi nukeliauti dešimtis kilometrų per sunkiai praeinamas vietoves, kad sudalyvautų kažkokiose keistose apeigose svetima nesuprantama kalba. Galėtume džiaugtis, kad pasienio gyventojai dar ilgai galėjo gyventi senoviškai – tebesilaikydami savo protėvių senųjų papročių. Deja, dėl tokios atskirties jie negalėdavo pasinaudoti nemenkais Vakarų civilizacijos pasiekimais.

1525 m. įkurtoje Prūsijos kunigaikštystėje (hercogystėje) užsimota sekti anuomet revoliucingomis Reformacijos nuostatomis: Dievo Žodį skelbti vietos gyventojų kalba, bažnytinę veiklą priartinti prie krašto žmonių, diegti raštingumą ir t. t. Stiprėjant tai nedidelei valstybei, pradėta naujas krikščioniškas bažnyčias statyti ir dešiniajame Nemuno krante, evangelizuojant ir atokaus pasienio gyventojus. Pirmosios šventovės ten iškilo Vilkyškiuose, Viešvilėje, Verdainėje, Piktupėnuose ir Katyčiuose. Pastaroji gyvenvietė tapo didžiulės (tiesa, retai apgyventos) parapijos centru, tenykštėje bažnyčioje turėjo lankytis keliolikos aplinkinių kaimų gyventojai. Primintina, kad tuometiniai dvasininkai atlikdavo ir kai kurias valstybės tarnautojų pareigas, iki pat XIX a. registruodami savo parapijiečių gimimą, mirtį ir santuokas. Prie šventovių kurdavosi parapinės mokyklėlės, kuriose jau XVI a. antroje pusėje kai kurie Katyčių jaunuoliai galėjo pramokti rašto.

Tas bažnytkaimis pusketvirto šimtmečio liko svarbus centras (antai, konkurente tapusi Lauksargių parapija buvo įsteigta tik XIX a. pabaigoje, Natkiškių ir Pašyšių parapijos – XX a. pradžioje). Ten mielai kūrėsi amatininkai ir prekybininkai, kuriems netrūkdavo lankytojų, atvykdavusių į pamaldas ir kitur.

Prisimintinas ir tų plotų ilgaamžis lietuviškumas. Štai 1813–1814 m. Prūsijai įsitraukus į kovas su Napoleonu, tarp žuvusių Katyčių parapijiečių vyravo lietuvininkai: Endrius Šepoks, Jurgė Aušra, K. Bitinas, Mikelis Smalakys, Mikelis Biga, Mikelis Bitakis, Martinas Jakštas, Mikelis Buddrus, Jons Truknus, Anusis Pozingis, Enzis Girulis, Jurgis Rimkus, Mikelis Tenulis, K. Bintakis, Martinas Aušra, Dovydas Užpelkaitis, K. Gudužaitis.

XX a. pradžioje jau gerokai sumažėjusioje Katyčių parapijoje (tada jai priklausė Akmeniškiai, Antleičiai, Auškykiai, Dekintai, Kavoliai, Kalnujai, Kekersai, Laugaliai, Macstubriai, Mediškiemiai, Ostiškiai, Reizgiai, Peteraičiai, Šlauniai, Stremeniai, Stubriai, Uikšiai, Ulosai, Versmininkai ir kt.) iš 5 397 parapijiečių 3 397 tebekalbėjo lietuviškai, dešimtyje mokyklų 17 mokytojų mokėjo lietuvių kalbą.

Katyčiai turgaus dienomis. Prieškaris. Nuotr. iš Evos Kestenus rinkinio

Katyčių lietuvininkų Usaičių vienas palikuonis neregėtai išgarsėjo visoje Vokietijos imperijoje. Jo motina Elena Usaitytė (1822–1878) susituokė su Tilžės batsiuvio pameistriu. Jų sūnus Vilhelmas Foigtas (Voigt), apsirengęs kaizerinės armijos kapitono uniforma, 1906 m. įžengė į Berlyno priemiesčio Kėpeniko rotušę, vaizduodamas aukščiausios valdžios pasiuntinį. Jam paklusę valdininkai drausmingai atidavę didžiulę sumą valdiškų pinigų. Tas lietuvininkų palikuonio akiplėšiškas žygis netrukus tapo legenda; vadinamasis „Kėpeniko kapitonas“ tapo spektaklių, kino filmų, vėliau ir televizijos serialų herojumi, jam galop pastatytas paminklas. Anuometinis vokiškasis „Tadas Blinda“ daug kam patiko, sugebėjęs įžūliai apgauti paklusniuosius imperijos tarnautojus, pasinaudojęs garsiąja prūsiškąja disciplina ir pagarba uniformai.

Grįžtant prie medžiaginių dalykų, primintina Katyčių apylinkių urbanistinė raida: gyvenviečių, kelių ir kitko pokyčiai bėgant amžiams.

XVII a. Katyčiai tebuvo nuošali gyvenvietė, tame ruože nebuvo žymesnių vieškelių. XVIII a. augant Tilžės miestui, stiprėjant prekybiniams ryšiams su LDK valdomis, gal krašto atkūrimo po Didžiojo maro laikais nuo panemunių tiestas vieškelis Žemaičių Naumiesčio ir kitų Vakarų Žemaitijos centrų link. Tas kelias vingiavo pro Dinkius, Ulozus, Katyčius, Versmininkus, Laugalius į Degučius – LDK pasienio bažnytkaimį. Anais laikais Katyčiai tebeturėjo rytinę dalį, vadintą Bažnyčkiemiais arba Dvariškiais (ten praeityje stovėję senieji maldos namai). Tas vieškelis labai padidino Katyčių reikšmę. Juose (kaip ir netolimuose žemaitiškuose Degučiuose) suklestėjo pasienio prekyba, dažnai vykdavo turgūs.

1795 m. carinei Rusijai užgrobus LDK valdas, buvusią gan formalią valstybės sieną ėmė keisti beveik „geležinė uždanga“. Greitai buvo likviduoti praeityje gausūs laukų keliukai iš Katyčių apylinkių į Žemaitiją, radosi griežta patikra Laugalių sienos perėjimo punkte. Draudimai skatino kontrabandą – atsirado vis daugiau nelegalaus perėjimo į gretimą valstybę specialistų, gerai žinojusių visas patogesnes vietas, studijavusių Rusijos sargybinių elgseną ir kt.

XIX a. senuosius vingiuotus krašto vieškelius keitė ištiesintų kelių atkarpos. Taip radosi ir tiesusis kelias į Katyčius. Nutiesus naująjį plentą Mikytai–Šilutė, nuo Rukų šiaurės link buvo nuvesta ir tiesi atšaka į pasienio bažnytkaimį. Taip dar pagerėjo susisiekimas su Tilžės didmiesčiu ir kitais krašto centrais.

Geras susisiekimas su Tilže ir Žemaitija pagerino Katyčių, kaip pasienio prekybos centro, padėtį. Dar XVIII a. ten suplanuota didelė turgaus aikštė vėliau buvo tvarkingai išgrįsta akmenimis, prie jos nusidriekė ir mūrinės prekeivių eilės. Bažnytkaimyje iškilo vis daugiau stambių mūrinių (ir trijų aukštų) pastatų su krautuvėmis ir kt. Taip klostėsi gan miestiška gyvenvietė, kuri ryškiai skyrėsi nuo kuklių medinių miestelių gretimoje Žemaitijoje.

Geriausiais laikais (XX a. pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą) klestinčiame bažnytkaimyje gyveno 928 žmonės. Ten veikė net 5 užeigos namai su restoranais (juos valdė Gustavas Balnus, Erdmonas Padagas, K. Rimkus, H. Vaškys, M. Lionas), Augusto Preikšaičio malūnas su lentpjūve, plytinė, acetileno dujų dirbtuvė (tos dujos naudotos apšvietimui), taupomoji–skolinamoji kasa, dviejų Peteraičių bitynai, E. Žigaudo sūrinė, Rėšio pieninė, 3 kalvės. Laikrodininkas H. Stakilys dar prekiavo aukso ir sidabro gaminiais. L. Katinas, J. Lenkaitis, O. Keselaitis ir kiti prekiavo madingais drabužiais, medžiagomis ir pan. L. Vapsaitis ir Ana Žalienė užsiėmė kiaušinių, sviesto ir taukų prekyba. Pardavinėti metalo dirbiniai, dažai, galanterijos prekės, odos dirbiniai, prabangos prekės, akmens anglys, kailio gaminiai. H. Linkys ir R. Preussas prekiavo gyvuliais. Darbavosi gydytojas, veterinaras ir vaistininkas. Būta daugybės amatininkų: kepėjas M. Geraitis, šulinių kasėjas, mėsininkas, kirpėjas M. Lepa, odininkas L. Strakys, du stikliai, šaltkalviai, mechanikas H. Kiškaitis, kailiadirbys, malūnų statytojai, 3 siuvėjai, 2 batsiuviai, balniai, virvininkai, račiai, stalius Kairys, dailidė F. Smailus ir kt. Veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, vietinė žemės ūkio bendrija.

Gerai laikėsi ir greta Katyčių, prie vieškelio į Žemaitiją, įsikūręs Versmininkų kaimas. Tuomet ten gyveno 403 žmonės, veikė lentpjūvė ir G. Plokščio plytinė. Pasienio kaime Laugaliuose gyvavo Nauburo dvarelis.

Netrukus užgriuvo didžiosios istorinės permainos, galop visai sunaikinusios ankstesnį ilgaamžio pasienio gyvenimą. Užsitęsęs Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo nemažai aukų. Antai, vien į Akmeniškių kaimą nebegrįžo G. ir M. Gintautai, G. ir M. Jakštaičiai, J. ir M. Spingiai, O. Kaušas, M. Kiupelis, H. Margys, K. Šneideraitis, H. Trumpa. Dešimtys tuomet žuvusiųjų pavardžių buvo išrašytos medinėse lentose, kurios pagal krašto papročius buvo pakabintos Katyčių bažnyčioje, primenant žuvusius parapijiečius.

Vėliau alino pokarinė krizė, bandymai taikytis prie pasikeitusio gyvenimo. Nuo 1920 m. pradžios atskyrus Klaipėdos kraštą, suklestėjo kontrabanda – iš gretimos Žemaitijos paslapčiomis gabenti maisto produktai, arkliai ir kitkas, atgal iš Rytprūsių – visokie techniniai ir kitokie pramonės gaminiai, anuomet nepakeičiami svaigalai. Per menkai saugomą sieną su vos susikūrusia Lietuvos Respublika gabentos ir pagrobtos vertybės – plėšikai slapstydavosi tai viename, tai kitame krašte.

1923 m. pradžioje Lietuvos Respublikai perėmus Klaipėdos kraštą, valstybės siena ir kontrabandininkų bruzdesys persikėlė prie Nemuno ir Rusnės upių. Vėl sėsliau gyventa Katyčių apylinkėse – vykdavo turgūs, darbavosi amatininkai ir prekybininkai.

Katyčiai tebegyvavo kaip 23 kaimus jungusios evangelikų liuteronų parapijos centras. Tuose kaimuose gyventa beveik kaip anksčiau, kartais varginant nepalankiems orams ar kenčiant nuo kokių krizių ar nepalankių kainų. Antai, 1927 m. Akmeniškių kaime buvo 236 gyventojai, Senuosiuose Stremeniuose – 197, Antšyšiuose – 315, Aukškykiuose – 236, Stubriuose – 506, Mediškiemiuose – 480, Krauleidžiuose – 180, Reizgiuose – 254, Peteraičiuose – 121, Šlauniuose – 222, Versmininkuose – 535 ir t. t. Vėl verčiantis gyvenimui, 1940 m. pradžioje parapijoje (kartu su pačiu bažnytkaimiu) buvo priskaičiuoti 4 229 gyventojai, tarp kurių tebevyravo lietuvininkų palikuonys.

Pavyzdžiui, 1936 m. renkant Katyčių tarybą, į ją kandidatavo ūkininkai M. Buskys, M. Sakals, M. Svars, D. Bintakys, D. Jurkūnas, kūrikas K. Enzikaitis, ūkininko sūnus F. Gerulis ir kt.

1938 m. lietuviškoje Katyčių mokykloje mokėsi 32 vaikai. 1936 m. ten veikė ir Lietuvos šaulių kuopelė: raštvedys H. Spingys, vadovas F. Alisaitis, moterų vadovė Ana Armonytė, kasininkas Terutis, M. Murinas, B. Margys. Apylinkių jaunuoliai tarnaudavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Tautinio Lietuvių banko Katyčių agentūrai vadovavo F. Kestenus.

Katyčiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą: žymesni pastatai ir Rusijos pasienio kontrolės postas. Nuotr. iš Evos Kestenus rinkinio

Buvo prisimenamas 1915–1919 m. Katyčiuose kunigavęs, o vėliau evangelikų liuteronų vyskupu ir žymiu visuomenės veikėju tapęs Vilius Gaigalaitis (1870–1945). Su ta vietove sieti ir vokiškosios kultūros veikėjai: rašytojai ir muzikai Brustai, rašytoja Ch. Linkytė-Kiugel, išeivijos veikėjai ir kt.

Po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje brendęs revanšizmas galop prasiveržė nacizmo banga, atsiliepusia ir Klaipėdos krašte. Po ilgalaikės politinės įtampos, daugelio išsišokimų ir kt. nacistinė Vokietija 1939 m. kovą užgrobė kraštą, nutraukė ten vykusią lietuvišką veiklą. Jau rugsėjo pradžioje prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, kurio frontuose galvas padėjo ir daug Katyčių apylinkių žmonių.

1944 m. vasarą paskelbta krašto žmonių evakuacija į Vakarus, ten visiems teko keliauti tų metų spalio pradžioje. Ne viena pabėgėlių šeima anuomet įstrigo anuometinėse spūstyse ir sumaištyje. Nespėjusieji pasitraukti (kaip kad Kestenus šeima) grįžo į savo namus Katyčiuose, neretai rasdami apiplėštas ir suniokotas sodybas. Tas atokvėpis ilgai netruko – antai, 1949 m. visą Kestenus giminę sovietų okupantai išvežė į Sibirą. Atsiradus galimybei dauguma senbuvių stengėsi išvykti į Vokietiją, bėgdami nuo sovietinės santvarkos baisumų.

Pažymėtina, kad nuošalus pasienio bažnytkaimis beveik nepatyrė nuostolių Antrojo pasaulinio karo metais – ten nevyko reikšmingesni mūšiai, ištuštėjusias sodybas labiau niokojo užkariautojai ir jų talkininkai. Galop paskirta vietos administracija įvedinėjo savąją tvarką. 1950 m. nusavinta liuteronų bažnyčia, niokotos vietos kapinės. Imta kurti sovietinį ūkį, kuriame privalėjo darbuotis apylinkių gyventojai. Griautos esą nebereikalingos sodybos ir pastatai.

Po J. Stalino mirties chruščiovinio atšilimo metais krašte išlikę senbuviai bandė kovoti už savo teises. Antai, 1956 m. pradėta kampanija dėl Katyčių bažnyčios grąžinimo tikintiesiems. Kuriam laikui šventovė buvo atgauta, bet senbuvių gretos sparčiai tirpo.

Atokvėpio dešimtmečiu sudarinėjant Lietuvos kultūros paminklų sąrašus, piktavaliai neišmanėliai į juos neįtraukė tuomet dar gerai išlikusių Katyčių – savotiško krašto perliuko su įspūdinga turgaus aikšte, puošniais mūriniais pastatais, dar XVI–XVIII a. primenančiais gyvenvietės fragmentais. Taip mažasis miestas ir jo gausios vertybės buvo pasmerkti tolesniam niokojimui. Buvo griaunami įspūdingi pastatai, taip ir nesulaukiant vadinamųjų paveldosaugininkų dėmesio.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, senąją liuteronų bažnyčią pavyko restauruoti, padedant ir krašto išeiviams. Tikintiesiems grąžinta Katyčių šventovė atšventinta 1994 m. pavasarį (beje, išlikusiems senbuviams savo bendruomenę buvo pavykę įregistruoti dar 1948 m., stalininio teroro laikais).

Šias apylinkes (kaip ir visą sovietinės okupacijos dešimtmečiais nukraujavusią Mažąją Lietuvą) tebevargina buvusių pokyčių pasekmės. Kaip ir kitur nelengvai sekasi suderinti lietuvininkų krašto paveldo liekanas su šiuolaikiniu besikeičiančiu gyvenimu, vis naujomis problemomis.

 

Literatūra

 

Baranauskas T., „Klaipėdos kraštas: geografinė aprėptis ir susiformavimo istorija“, in: Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 15–30.

Gliožaitis A. A., Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose, Vilnius, 2008.

Juška A., Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX a., Klaipėda, 1997.

Purvinas M., „Evangelikų kapinės Katyčių apylinkėse“, in: Keleivis, 1994, Nr. 3–4 (11–12), p. 36–37.

Purvinas M., „Katyčių urbanistinės raidos bruožai XVIII–XX amžiais“, in: Kultūros paminklai, nr. 14, Vilnius, 2009, p. 43–59.

Schirrmann Hirsch (Hrsg.), Pfarr-Almanach für die Provinz Ostpreussen, Königsberg, 1912.

Uschtrin G., Wo liegt Coadjuthen?, Berlin, 2011.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 1 (875), 2022 m. kovas, p. 11–16.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.