Liudvika Pociūnienė. Vaidoto Reivyčio nuotrauka

Liudvika POCIŪNIENĖ, www.bernardinai.lt

Sakytume, anokia čia bėda, kad Marius Ivaškevičius rašo taip, kaip rašo – ar maža visokiausių knygų dulka knygynų lentynose? Pagaliau ir pats pripažįsta, kad be reikalo į savo išgalvotą pasakojimą įtraukė tikras pavardes, kurios nieko bendra neturi su jo kiek perversiškomis fantazijomis. Tik tiek, kad demokratiškoje šalyje žmogaus garbę ir orumą gina pagrindinis šalies įstatymas. Šiuo atveju pažeidimas gal ir neprilygsta palaikų išniekinimui ar vandalizmui kapinėse, bet, ko gero, priskirtinas tai pačiai pažeidimų rūšiai ir su žodžio laisve nieko bendra neturi. Už nusišnekėjimus demokratijoje nebaudžiama – žodžio laisvė – šventa, neatsiejama demokratijos dalis. Bet pastebėjusieji ypač įžūlų nusišnekėjimą turi teisę piktintis ir viešai tą pasipiktinimą pareikšti, ir tai nė kiek neprasilenkia su ta pačia žodžio laisve. Kažin, ar protinga stebėtis, kad tokiu atveju vartojami truputį kietesni terminai nei blevyzgos apie antrą galą.

Vis dėlto kviesčiau ir tuos besipiktinančiuosius truputį apmaldyti emocijas ir retorinius pabūklus pakeisti ramia, kiek tai įmanoma, faktų kalba. Ne vien dėl savo sveikatos. Tai būtų sveikiau ir tiems, kurie dėl suprantamų priežasčių turi labai miglotą įsivaizdavimą apie tai, kas, kaip ir kodėl vyko pokariu ir juolab nesupranta, kas čia, kaip ir kodėl vyksta dabar. Bet svarbiausia – klausimas: kas toliau? Ar ir toliau apsimetinėsime, kad čia nieko tokio? Ar tikrai nieko tokio, kai žmogus, pretenduojantis į viešo intelektualo statusą, padaro mažų mažiausiai neetišką veiksmą ir vis tiek apdovanojamas Nacionaline premija?

Žinoma, didesnė atsakomybė čia tenka pristačiusiems Marių Ivaškevičių Nacionalinei premijai, nes komisijos nariai – pakankamai užimti žmonės ir neverta net tikėtis, kad perskaitys visą kokio nors itin produktyvaus rašytojo kūrybą. Palyginimui verta priminti, kad neetišku pripažintas koks nors periodinis leidinys praranda teisę dalyvauti konkursuose dėl valstybės finansuojamų projektų ar pretenduoti į Spaudos radijo ir televizijos fondo paramą. Ar neturėtų panašūs principai galioti ir skiriant nacionalines premijas? Jos gi šiaip ar taip skiriamos iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad nė vienos lojalios valstybei piliečių grupės nuomonė čia nėra nesvarbi.

Antrus metus Vasario šešioliktosios šventę temdo skandalų šešėlis. Tačiau iš pernai metų patirties galėtume jau ir pasimokyti. Ir pernai, ir šiemet iškilo senos, beveik pamirštos istorijos. Pernai du laureatai, paliesti „me too“ skandalo pasielgė skirtingai: fotografas Gintautas Trimakas, nekreipdamas dėmesio į kaltinimų pagrįstumą ar nepagrįstumą, atsiprašė ir išėjo iš situacijos garbingai, išlaikęs veidą ir orumo egzaminą. Nemačiusiam reikalo atsiprašyti režisieriui Jonui Vaitkui gėdos žymė prilipo ilgam. M. Ivaškevičiui atgauti veidą šioje situacijoje būtų ne taip jau ir sudėtinga, jei tik užtektų vyriškumo paprasčiausiai atsiprašyti.

Dar geriau būtų, jei jis bent dalį Nacionalinės premijos nuspręstų paaukoti Genocido ir rezistencijos tyrimų centro kaip tik šiuo metu publikuotų dokumentų studijoms – tam darbui, kurio pats nepadarė, kadaise imdamasis itin jautrios temos, iki šiol dengiamos svetimųjų mums primesto pokario istorijos naratyvo pelėsio. Iki šiol laureatas galėjo ir nežinoti, kad partizano Jono Kadžionio sūnus gimė bunkeryje speiguotą Kalėdų rytą ir buvo užaugintas drąsios daugiavaikės motinos, gyvenusios pagiry. Dabar galimybės nežinoti nebėra, tad gražu būtų ir asmeniškai atsiprašyti šio Anykščių apylinkėse ypač gerbiamo žmogaus. Jonas Kadžionis galėtų rašytojui papasakoti ir ką reiškia iš tikrųjų būti medžiojamam… Jeigu Marius Ivaškevičius pajėgtų susiorientuoti į tokią pozityvią išeitį, išsaugotų ne vien savo veidą.

Įsivaizduoju, kaip jaučiasi šiandien prezidentė, ką tik dalyvavusi Laisvės premijos miško broliams teikime, o dabar turinti įteikti Nacionalinę premiją tam, kuris skaudžiai įžeidė daugelio žuvusių miškuose, nukankintų kalėjimuose ar daugelį metų praleidusių Sibire artimuosius ir tuos negausius dar likusius gyvus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, kuriems turime būti dėkingi už tai, kad Lietuvoje okupantui nepavyko sukelti Holodomoro, kad Lietuvos kaimas nebuvo taip totaliai kolonizuotas kaip Latvijoje, už tai, kad sunkiausiais laikais išlaikė laisvės (taip pat ir žodžio laisvės) viltį.

Toks laureato gestas padėtų išsaugoti veidą ir Nacionalinės premijos komisijos nariams, nors, supainiojus drąsą su įžūlumu, vertėtų pasvarstyti ir atsistatydinimo galimybę. Meno pasaulyje įžūlumas ir XXI amžiuje pasilieka pagrindiniu vidutinybės ginklu kovoje už publikos dėmesį. Rimtam kūrėjui tarsi labiau pritiktų pasikliauti tikresniais dalykais. Bet čia jau asmeniško pasirinkimo reikalas.

Romano „Žali“ viršelio (2002 m.leidimo) fragmentas

Bandymai melą ir okupantų primesto bei dešimtmečiais falsifikuoto pokario istorijos naratyvo tiražavimą dangstyti kalbomis apie žodžio laisvę nedaro garbės ir tiems intelektualams, kurie suskubo ginti laureatą ir daryti iš jo kone žodžio laisvės kankinį. Iš patirties žinau, kaip paviršutiniškumas gali pakišti koją, imantis nepakankamai pažįstamos medžiagos. Nuo „paslydimų“ neapdraustas nė toks eruditas kaip Tomas Venclova. Jis iš tiesų atsiduria ant dvigubų standartų ribos, kai iš vienos pusės – noras pateisinti tėvą, kurio pažiūroms nepritaria; o iš kitos – ne visada sėkmingas bandymas suprasti režimo naikintus ir persekiotus žmones, kurių pažiūros buvo kitokios. Kad ir kokių pažiūrų laikytųsi intelektualas, mąstymo sąžiningumo imperatyvas galioja be išimčių.

Mariaus Ivaškevičiaus pretendavimas į viešo intelektualo statusą prisidedant prie neabejotinai svarbaus Holokausto aukų minėjimo niekaip nedera su niekinančiu ir paviršutinišku požiūriu į pokario rezistenciją. Kaip toks disonansas galėjo likti nepastebėtas? Galimas dalykas dėl to, kad toji nacionalinės patirties dalis vis dar yra labai traumuojanti ir pasilieka deramai nereflektuota daugelio intelektualų, kurie šiaip jau turėtų jausti pareigą gilintis į tą painų ir skausmingą pokario kontekstą ir padėti susigaudyti bendrapiliečiams.

Negi nė vienam iš intelektualų, mūru stojančių už M. Ivaškevičių, ir šiandien dar nekyla natūralus klausimas – o kaip ten iš tikrųjų buvo per tą karą po karo? Rašytojui, kuris bando prie tos temos prisiliesti, toks klausimas turėtų kilti pirmiausia, tik ar Ivaškevičiui jis apskritai kilo, nesu tikra… Turiu nerimą keliantį įtarimą, kad nemaža dalis Nacionalinės premijos skyrėjų ir laureato gynėjų minėtos knygos apskritai buvo neskaitę. Kaip ir aš. Nebūčiau jos ėmus į rankas ir dabar, nes kūrėjai, per daug susitelkę į savo populiarumą, man pasitikėjimo nekelia. Bet vertinti neskaičius būtų nepadoru. Tiesą sakant, man nuoširdžiai gaila sugaištų ilgų trijų vakarų. Knyga nedviprasmiškai nuvylė, nes vis dėlto naiviai tikėjausi bent jau kokybiško teksto ir vienos kitos gilesnės įžvalgos.

Beje, autorius jau įžangoje išsiduoda per daug nesigilinęs į istorinę medžiagą, kad partizanų motyvacijos nesupranta ir nebando suprasti – jie mat kažkodėl kovojo už kažkokią žalią spalvą, „už savo įsitikinimą, kad privalo būti laisvi, prieš kitų įsitikinimą, kad neprivalo“, kad visi nuo Ukrainos iki Estijos buvo protingesni, o juos „paprasčiausiai užvaldė idėja turėti savo valstybę.“ „Ir jiems nebuvo svarbu, dėl ko ir su kuo kariauti.“ Po tokių žodžių norėjau nukišti knygą į tolimiausią lentynos kampą ir tik valios pastangomis prisiverčiau skaityti toliau. Spėju, kad ne vienas skaitytojas linkęs įžangas praleisti, praleido ir dar vieną „perlą“: „Žvelgiant iš aukso amžiaus paviršiaus, tai buvo įdomus karas, nors nieko nenulėmęs, kaip ir kiti karai.“ Žodžiu, autorius jau pradžioje deklaruoja, kad tikra istorija jo paprasčiausiai nedomina.

Romano „Žali“ viršelio (2018 m. leidimo) fragmentas

Toliau – nežmoniškai ištęsti dialogai ir dar labiau ištęsti monologai, su partizanų savimone ir kasdienybe neturintys nieko bendra. Spėju – tiesiog lengva ranka perkelti iš paties M. Ivaškevičiaus savimonės ir kasdienybės. Gal kai kas tame ir įžvelgtų intenciją parodyti, kad partizanai buvo tokie pat žmonės iš kūno ir kraujo kaip mes? Gal būta noro demitologizuoti, deromantizuoti, pažvelgti su humoru? Gal ir būta, bet nepasidomėjus tema rimtai, išeina ne humoras, o patyčios…

Tokiame kontekste net viena kita iš kokio lengviau prieinamo dokumento nugriebta istorinė detalė atrodo neautentiška. Ypač mūšio miestelyje aprašymas, kuris šiek tiek panašus į tikrus prisiminimus ir galėtų įpūsti gyvybės tam įmantrybių prikaišiotam tekstui, atrodo tiesiog ne savo vietoj. Skaitant neapleidžia netikrumo jausmas. Veikėjai tokie beveidžiai, kad nejučiom ima painiotis vardai, turi grįžti ir pasitikrinti, kuris yra kuris. Kažin, ar gali būti kitaip, kai autoriui nerūpi tų veikėjų motyvacijos… Užversdama paskutinį puslapį jaučiausi taip, tarsi būčiau ištvėrusi ilgą akistatą su Frankenšteinu… Ir kas turi dėtis „literatoriaus“ galvoje, kad tokį sukurtų? (Žodis „literatorius“, pasiskolintas iš minėto romano finalo, citata „Mes ne budeliai, mes literatoriai“, p.366).

Ne Ivaškevičiaus naudai buvo ir tai, kad po ranka turėjau Bohumilo Hrabalo apysaką „Ypatingai sekami traukiniai“. Koks pagrindinis skirtumas tarp Hrabalo ir Ivaškevičiaus pasakojimo? Hrabalas remiasi autentiška savo patirtimi ir gilia jos refleksija. Todėl net groteskiškas epizodas apie geležinkelio antspaudais nuantspauduotą žavingos telegrafistės užpakalį, galbūt ir grynas rašytojo vaizduotės vaisius, skamba autentiškai ir grakščiai, o veikėjų charakteristikos, nors ir labai saikingos, atrodo ryškios ir individualios, sušildytos to ypatingo čekiško humoro, kartais – graudžios autoironijos… Hrabalo pavyzdys rodo, kad kalbėti apie gyvo žmogaus dramą nežmoniškame istorijos kontekste įmanoma ir su šypsena, tai – tikras „vitaminas“ skaitytojui, bet tokiam kalbėjimui reikia ypatingo meistriškumo. Be to, menkiausias melas tokiu atveju sugriautų viską.

Ar būtina rašytojui pačiam būti pergyvenusiam dramatiškus įvykius, apie kuriuos ketina rašyti? Aišku, nebūtina, bet atsakyti sau į klausimus, kas, kaip ir kodėl vyko – privalu. Antraip rizikuoji smarkiai nusišnekėti.

Neperseniausiai skaitinėjau Valdo Papievio romaną „Brydė“. Nors autorius gerokai „griešija“ daugiažodžiavimu, vis dėlto charakteriams spalvų ir gyvybės pakanka. Matyti nuoširdžios pastangos perprasti tuos jo paties prieš gerą dešimtmetį sutiktus dar gyvus žmones ir jų istorijas. Netgi stribo kupriuko Untanioko personažas nupieštas su atjauta… Nors Papievis dar irgi gana priklausomas nuo į pasąmonę įsiėdusio mums metų metais diegto ideologinio vertinimo esą partizanų kova buvusi beviltiška ir beprasmė…

Paradoksalu, bet arčiausiai prie autentiško istorijos suvokimo priartėja anglakalbiai autoriai, susiformavę anapus Atlanto. Rūta Šepetys atskleidžia tremties dramą neperspausdama, tačiau gerai skirdama esminius motyvus nuo marginalinių. Antano Šileikos „Pogrindis“ perpus plonesnis už „Brydę“ ir gal kiek nukentėjęs nuo silpnoko vertimo į lietuvių kalbą, tačiau įsigilinimu į partizaninio karo istoriją bene labiausiai priartėja prie to, ką galima būtų vadinti reflektuotu pokario rezistencijos naratyvu. Nesunkiai atpažįstami ir istoriniai jo herojų prototipai. Tikros pavardės ir slapyvardžiai nevartojami, o blokbasterio tempu besivystantis veiksmas leidžia knygą perskaityti vienu prisėdimu. Antanas Šileika šiaip jau profesionalus knygų apžvalgininkas, taigi, žmogus, kuris nuolat daug skaito ir turi išsiugdęs įprotį tiksliai vertinti tiriamą tekstą, išskirti esminius dalykus ir apibendrinti. Iš čia, matyt, ir jo atidumas pokario istorijai iki smulkiausių detalių ir gebėjimas jas sutelkti į raiškią visumą.

Atrodo keista, kad šie anglakalbiai autoriai aiškiau mato istorijos vaizdą už mus, nugyvenusius didelę gyvenimo dalį sovietmečiu ir savo kailiu patyrusius, ką tai reiškia? Bet kažin ar reikia stebėtis, kad mūsų humanitarams sunkiai sekasi išgryninti tą reflektuotą istorijos naratyvą, kurio šiandien, hibridinio karo sąlygomis, visuomenei reikia kaip gaivaus oro gurkšnio. Reikia taip pat, kaip ir NATO naikintuvų, kone kas savaitę kylančių palydėti Rusijos lėktuvų, pažeidusių mūsų oro erdvę. Minėti anglakalbiai autoriai turi du svarbius pranašumus – jie gyvai domisi tuo, kas nauja ir nežinoma, ir jiems neišplovė smegenų taip, kaip daugeliui mūsų vietinių humanitarų. Ar ne todėl baigdami jau trečią nepriklausomybės dešimtmetį kai kurie istorikai vis dar tiražuoja okupanto primestas idėjas, kad partizaninis pasipriešinimas buvo neracionalus ir neturėjo jokios pozityvios įtakos, kad tai buvo ne visos tautos gynyba, o pilietinis konfliktas. Atsiranda ir tokių kaip Mindaugas Pocius, kurie, susipainioję tarptautinės teisės sąvokose, prie civilių aukų priskiria stribus ir mokesčių išmušinėtojus, kurie vaikščiojo ginkluoti patys ir su ginkluota palyda tyčiojosi ir plėšė kaimiečius. Atsiranda ir daugiau jam antrinančių. Gerai dar, kad daugumai tokių profesionalų užtenka padorumo netapatinti partizanų su žydšaudžiais – tai gana rėksmingai daro Kremliaus finansuojamų kanalų propagandistai.

Žinoma, jų „informacijos“ daugiau žalos daro pačios Rusijos piliečiams, Lietuvos jaunimas dažnai nebesupranta rusiškai. Tuo tarpu mūsų specialiųjų tarnybų pastebimas tos šalies propagandistų užmojis artimiausiu metu investuoti į turinį lietuvių kalba jau perėjo į vykdymo stadiją. Nors, tiesą sakant, kol kas nelabai reikia ir investuoti, kai turime tokių istorikų kaip jau minėtas Mindaugas Pocius arba Algimantas Kasparavičius, kuris gali iš aukšto pareikšti, kad ekonomistas Vladas Terleckas, girdi, yra istorikas mėgėjas, laisvalaikiu rašantis knygas, kad jis tos Terlecko knygos neskaitęs ir nemano, kad turėtų.

O gal tik ekonomistas ir galėjo faktų ir skaičių kalba parodyti pokario ekonominio teroro Lietuvos kaime mastą ir visai konkrečius partizanų nuopelnus ginant taikius žemę dirbančius žmones? Patį Vladą Terlecką, ko gero, galima būtų priskirti prie vadinamųjų „kentaurų“ – t. y. žmonių, kurie turėjo humanitarinių polinkių, bet sąmoningai rinkosi tiksliuosius mokslus, kur smegenų plovimas nebuvo toks nuožmus. Be to, tiksliųjų mokslų atstovams gebėjimas skirti patikimus duomenis nuo nepatikimų ir anais laikais buvo esminis. Septynetą metų pašventęs įvairiausių dokumentų studijoms, faktų gretinimui ir tikrinimui, Vladas Terleckas, ko gero, bus padaręs tai, ko nesugebėjo padaryti visas istorijos institutas per ištisus tris dešimtmečius. Tad tiems, kam iš tiesų rūpi, kas, kaip ir kodėl vyko per karą po karo, „Pasipriešinimą Lietuvos nukryžiavimui“ rekomenduočiau, įspėdama, kad skaityti šią knygą nėra lengva, tekstas sunkiasvoris dėl faktinės medžiagos gausumo. Bet perskaičius daug kas tampa aiškiau: sovietų jungas Lietuvos kaime buvo nepalyginamai nuožmesnis nei vokiečių karinės valdžios, kurios rekvizicijų taisyklėse buvo vis dėlto draudžiama atimti paskutinę karvę, darbo įrankius ir sėklai reikalingus grūdus.

Sovietų ir tikslas buvo kitoks – labiau negu maisto produktų poreikis jiems rūpėjo privataus ūkio sunaikinimas, neišskiriant nė mažažemių, iš kurių nelabai buvo ką atimti. Ekonominis teroras sukėlė teisėtą pasipriešinimą. Partizaninis karas buvo savigyna, ir pakankamai efektyvi – raudonosios gurguolės būdavo nuvaromos į mišką, gyvuliai ir grūdai grąžinami žmonėms, miško kirtimą kai kur išvis pavykdavo sustabdyti. Mokesčių išmušinėtojai bijojo pasirodyti kaime be ginkluotos palydos, o partizanai rengdavo pasalas ir puldavo miestelius, gerai suplanavę operacijas, kurių tikslas dažniausiai būdavo sunaikinti apmokestinimo dokumentus, skolininkų sąrašus, išlaisvinti įkalintuosius, apsirūpinti ginklais bei amunicija ir atimti rekvizuotą turtą. Todėl ir partizanų palaikymas buvo visuotinis.

Terleckas mini ir daugeliui turbūt nežinomą faktą, kad partizanus rėmė net kai kurie kolūkių pirmininkai, yra žinomos bent trys bylos, kuriose kolūkių pirmininkai už tai gavo po dvidešimt penkerius metus. Kita vertus, per šimtą kolūkių pirmininkų buvo sušaudyta pogrindžio karo lauko teismo sprendimu už gyventojų terorizavimą, bet nė vienu atveju neliesta šeimos narių. Stribai okupantui buvo reikalingi tam, kad imituotų pilietinį konfliktą, neturėta daug iliuzijų, kad tas mažaraščių, girtuoklių ir tinginių kontingentas ko nors vertas kovos lauke – jie dažnai mesdavo ginklus ir išsilakstydavo, todėl geresnių ginklų jiems nebūdavo skiriama. Pogrindžio karo lauko teismų mirties nuosprendžiai, ypač po 1949 m. deklaracijos, buvo priimami ir vykdomi itin retai.

Tik po to, kai NKVD kontingentas Lietuvos teritorijoje keleriopai viršijo partizanų skaičių, ginkluotas pasipriešinimas ėmė slopti, o kalbos apie partizanų žiaurumą ėmė sklisti po specialių NKVD operacijų, kurių metu persirengę partizanais sadistai turėjo sukompromituoti partizanus paprastų žmonių akyse. Tokia kruvina propagandinio karo strategija tapo įmanoma ir kartais sėkminga tik tuomet, kai partizanų jėgos jau buvo išsekusios ir padėties sukontroliuoti tiesiog nebebuvo kam. Partizanų išdavystės ir beprasmiški smurtavimai vis dėlto tebuvo retos išimtys, o ne ryškesnė tendencija net ir tuo pačiu dramatiškiausiu laiku.

Vladas Terleckas įtikinamai parodo ir NKVD ataskaitų nepatikimumą. Jos buvo rengiamos gresiant drakoniškoms bausmėms už įsakymo nevykdymą, todėl sąmoningai padidinami partizanų nuostoliai, o savieji sumažinami, kartais dalį pavadinant civilių aukomis. Civilių aukos per mokesčių išmušinėjimo ar priverstinio varymo į kolchozus operacijas ir NKVD siautėjimus apskritai buvo nutylimos – tai patvirtina ir istorikas Arvydas Anušauskas (dabar Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys). Išlikę partizanų dokumentai nenutyli atvejų, kai pažeidę drausmę ar apsivogę partizanai buvo nubausti mirties bausme.

Taip pat nemažai pateikiama faktų, kurie rodo, kad partizanai vengdavo susidūrimų su priešu sodybose ar netoli jų, kad atsitiktinai į susišaudymą patekę nežūtų civiliai. Faktai Terlecko knygoje analizuojami ir apibendrinami taip, kad nekyla abejonių dėl esminių ginkluoto pasipriešinimo tendencijų, nors nenutylimi ir nepalankūs partizanams faktai, daugiausia susiję su atgrasymu nuo kolchozų kūrimo. Bet turbūt svarbiausias V.Terlecko nuopelnas yra tai, kad jis tiksliai ir argumentuotai parodo, jog partizanai – ne kokie nors žemės kojomis nesiekiantys svajotojai, kad jų motyvai buvo pakankamai racionalūs, nors idealizmo tie žmonės tikrai turėjo daugiau negu vienas iš šiemetinių Nacionalinės premijos laureatų.

Kol kas nepakankamai reflektuotas lieka dramatiškiausias ginkluoto pasipriešinimo nuslopinimo laikotarpis, kai kone kiekvienas bandymas legalizuotis grėsė išdavyste. Teko girdėti ir apie pavykusius bandymus su padirbtais dokumentais atsidurti ten, kur niekas tavęs nepažįsta. Esamų duomenų apie dokumentų padirbinėjimą apibendrinimas galėtų atskleisti ir paslaptingų istorijų apie komjaunuoliais apsimetusius žmones, kurie dingdavo kaip į vandenį anksčiau, nei būdavo demaskuoti. Tai neatrodo neįmanoma, turint omeny, kad valsčių administracijose dėl nesibaigiančių „valymų“ dažnai likdavo vien mažaraščiai, turintys politinių „nuopelnų“.

Pasakojama ir apie mokyklų direktorius, komunistų partijos narius, kurie įspėdavo vyresnius moksleivius apie jiems gresiantį trėmimo pavojų. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į liudijimus, kad kaimas nugrimzdo į depresiją ir ėmė masiškai gerti kaip tik tada, kai miškuose nebeliko pasipriešinimo kovotojų. Į kolchozus suvaryti žmonės vilko tą naują baudžiavą ir skatino vaikus važiuoti į miestus. Pasilieka neaptartas ir tylus „tautų kraustymasis“ – niekas dar nesuskaičiavo, kiek dzūkų šeimų, bėgančių nuo persekiojimo, prisiglaudė Šilutės krašte, kiek aukštaičių išvengė tremties, gavę įspėjimus ir po nakties priedanga pabėgo į Žemaitiją… Vadai, išsilaikę iki pabaigos, naujai besiveržiančius į mišką paauglius siuntė namo ir į mokyklas. Tų paauglių kartos nuopelnas – ilgametė neginkluota rezistencija, kurios centre jau atsidūrė žodžio ir įsitikinimų laisvė. Helsinkio grupėje Tomas Venclova buvo su jais …

Dėl pokario istorijos refleksijos trūkumo šiandien, Vasario šešioliktosios išvakarėse, turim sunkią kognityvinio disonanso situaciją. Ir vis dėlto gal po karštų pasisakymų iš abiejų pusių dar neprarastos galimybės kalbėtis ir susikalbėti? Alternatyva – konflikto eskalavimas – tikrai neatneš daugiau garbės ir pasitikėjimo tiems, kurie ir toliau žiūrės į „paprastus“ žmones iš aukšto, nesistengdami jų suprasti. O besipiktinantys balsai, jei bus pernelyg rūstūs, tikrai neįkvėps padariusiems klaidą noro pasitaisyti.

Partizanams nepritrūko kilnumo sunkiausiais žūtbūtinės kovos metais. Dabar reikėtų to paties kilnumo palikti jau minėtą laureatą, nacionalinių premijų komisijos narius ir laureato užtarėjus tyloje su savo pačių sąžine. Bent toms kelioms dienoms iki premijų teikimo ceremonijos. Paskui jau kiekvienas liks su tokiu veidu, kokį bus pelnęs asmeniškai apsispręsdamas…