Lietuvos-Lenkijos pasienio policininko Igno Girčio (1901–1949 m.) atminimui

Lietuvos-Lenkijos pasienio policininko Igno Girčio (1901–1949 m.) atminimui

Linkmenų kaimo pasienis, lenkų pusė – pasieniečiai konfiskuoja kontrabandą

Rūta Neniškienė, Svėdasai, www.voruta.lt

2022 m. birželio 3 dieną Svėdasų bibliotekoje susitiko du garbūs svečiai, po 1920-ųjų Vilniaus krašto okupacijos Lietuvos-Lenkijos pasienį saugojusių pasieniečių vaikai – iš Ignotiškio kaimo, Utenos rajono kilęs trijų dalių knygos „Parubežys ir Parubežiniai“ (kas aukštaičių tarme reiškia „Pasienis ir Pasieniečiai“) autorius Antanas Žilėnas ir iš Zarasų atitekėjusi, jau daugelį metų svėdasiškė, mokytoja Birutė Baleišienė.

Antano noras ištyrinėti savo šeimos istoriją, artimiau susipažinti su pasienyje tarnavusio jo tėvelio, bendravardžio Antano Žilėno (g. 1903) veikla, paskatino parašyti tris didelius veikalus apie pirmuosius sienos sargus, inicijuoti paminklo „Atmintis“ 2018 m. Linkmenyse pastatymą bei organizuoti pasieniečių vaikų, anūkų ir kitų giminės narių susibūrimus.

Susitikimas Svėdasų bibliotekoje

Į Svėdasus kaip visuomet linksmas ir žvalus Antanas Žilėnas atkeliavo iš Vyžuonų bibliotekos – po knygos apie pasieniečius pristatymo nudžiugintas vietos dainininkių atliekamų liaudies dainų. Jis labai apsidžiaugė pamatęs Birutę Baleišienę, iš Zarasų rajono, Velikuškių kaimo kilusio pasieniečio Igno Girčio devintą dešimtmetį perkopusią dukrą, turėjusią ilgai slėpti savo tikrąją mergautinę pavardę, keisti gyvenamąją vietą ir visaip dangstyti tėvelio gyvenimą.

Susitikimas su Birute Baleišiene

A. Žilėnas ir B. Baleišienė su Svėdasų bibliotekininke Dalia Paulavičiene ir skaitytoja Aldona Saliamoniene

Laimei, laisvės šviesa nuėmė paslapties skraistę, mokytoja aprašė savo giminės istoriją knygelėje „Julijos vaikai“ (2002 m.), pavadintoje prosenelės Julijos garbei ir suorganizavo kelis giminės susitikimus. Buvusi matematikos ir fizikos mokytoja, visuomet inteligentiška ir pasitempusi, puikiai pažįsta savo giminę, detaliai pasakoja abiejų tėvų kilmės istoriją.

Ona Maknytė-Girčienė

B. Baleišienės mama Ona Maknytė gimė 1904 m. Benediktavo kaime, Saldutiškio valsčiuje, Švenčionių apskrityje. Buvo Antaninos ir Jurgio Maknių dukra. Ji labai norėjo mokytis, bet tuo metu, anot Birutės, nedaug tėvų suprato merginų mokymosi prasmę bei reikšmę. Ūkyje buvusi sumani ir darbšti. Turėjo brolių, kurie iš vakaruškų buvo pažįstami su pasienyje tarnavusiu Ignu Girčiu. Kartą, kai Onutė atnešė dirbantiems broliams „sniedonę“, t. y. pusryčius į laukus, prie jų priėjo tuo metu postą pakeitęs pasienietis. Broliai pajuokavę neva „ponulis nieko apie žemę neišmanantis“, bet Girčys nepasidavė: „Duokit pradalgę išvarysiu“ ir labai vykusiai pasidarbavo. Paskui paprašė Birutės mamą jį palydėti. Taip ir palydėjo… Ši istorija įvyko prie Benediktavo kaimo, ten kur buvusi Birutės senelio žemė. Ona Maknytė ir Ignas Girčys susituokė 1926 metais. 1928 m. jiems gimė sūnus Vytautas, 1929 m. dukra Birutė, 1937 m. dukra Marytė.

Ignas Girčys – nuo pasienio iki partizanų

Ignas Girčys gimė ir augo netoli Zarasų, Velikuškių kaime. Baigęs pradinę mokyklą, dirbo ūkio ir staliaus darbus, išmoko batsiuvio amato. Po kariuomenės pradėjo dirbti pasienio policininku, „Parubežinių“ I dalies 86 psl. nurodyta priėmimo į Pasienio policiją data – 1924.I.1. Jis priskiriamas prie Utenos baro pirmųjų pasienio sargybinių. Laisvalaikiu Ignas Girčys mokėsi, baigė policijos mokyklą, įgijo karininko laipsnį. 1935 m. apdovanotas LDK Gedimino III laipsnio medaliu. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Zarasuose dirbo viršininko pavaduotoju. Jį traukė kaimas, ūkio darbai – savo santaupas investavo į namų statybą, ūkį. Birutė pamena tėvus gyvenus Antalksnėje, Linine, Didžiasalyje, Žagarinėje, Smėlynėje, Salake, Zarasuose. Paskutinė darbovietė buvo Zarasai.

Vokiečių okupacijos metais buvo kviečiamas dirbti vokiečių vertėju, bet nesutiko, liko dirbti ūkyje, motyvuodamas savo pasirinkimą tuo, kad nepakankamai gerai moka vokiečių kalbą.

Kaip rašo Antanas Žilėnas, rusams įkėlus koją į Lietuvą, buvo matyti, kad okupacija truks ilgus metus, todėl daugelis lietuvių policininkų, gelbėdami gyvybes, traukėsi į Vakarus. Ignas Girčys su sūnumi Vytautu taip pat bandė gelbėtis bėgdami, bet jiems nepavyko. Paskui Birutės Baleišienės tėvas slapstėsi pas gimines Rokiškio rajone, dirbo batsiuviu. Tuo metu namuose vyko kratos, šeimos nariai dangstė I. Girčį sakydami, kad jis pasitraukė su vokiečiais. 1944 m. gruodžio mėnesį Ignas Girčys sugrįžo namo ir prisijungė prie Mykolo Kazano partizanų būrio, į kurį jau buvo įstojęs sūnus Vytautas. „Pasipriešinimo kovose iš 50 tūkstančių kovotojų didelė dalis buvo pasienio policininkai, kurie būdami ištikimi Lietuvai ir turėdami ilgametės karinės patirties, organizavo partizaninius pasipriešinimo būrius, kuopas, apygardas ir joms vadovavo“, apibendrina A. Žilėnas „Parubežinių“ I dalyje.

Ignas Girčys su šeima

Tais pačiais metais per Kalėdas Mykolo Kazano, pravarde Mutka, būrys buvo puolamas enkavėdistų. Mūšio metu vienas būrio narys žuvo, vadas – sužeistas. Tačiau pasitraukti iš apsupties pasisekė nepraradus saviškių. Apie tai smulkiai aprašyta Birutės Baleišienės brolio Vytauto dienoraštyje, išspausdintame 1991 m. „Dienovidžio“ 48 ir 49 numeriuose, straipsnyje „Bevardžiai ir bežadžiai“: „Paskutiniai įsakymai, paskutiniai paruošimo darbai, ir dviejų Bronių vedami, išsikeliame iš stovyklos. Paskutiniai daliniai uždengė mūsų pasitraukimą. Žingsnis po žingsnio žengėme vis gilyn į mišką. Nervų įtempimas buvo didelis, kas žingsnis vis tvirčiau rankose spaudėme šautuvus ir rengėmės sutikti priešą. Bet buvo ramu. Tik retkarčiais iš po debesų išlindęs mėnulis apžvelgdavo mus. Ir jis, rodos nusišypsojo, kaip kitados.

Tylūs ir bežadžiai slinkome. Jautėme, kaip Bronius padarė vingį, ir mes pakeitėme kryptį. Įtampa pamažu nuslūgo. Buvome dėkingi Aukščiausiajam, kad jis mus išvedė laimingai iš baisaus apsupimo. Nei vienos aukos, nei vieno šūvio. Tai buvo stebuklas.[…]

B. Baleišienė atvyko kartu su sūnumi Linu ir dukras Asta (iš kairės)

Pasirodo, kad mes buvome apsupti dviejų pasagų pavidalo žiedu. Mažesnioji pasaga supo pačios stovyklos vakarinę dalį, o iš rytų buvo apsuptas miškas. Ir mes kažkaip stebuklingai, lyg žinodami priešo išsidėstymą, išsukome pasagų tarpu.“
„Jauno partizano dienoraštyje, rašytame 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje aprašytas vienas partizanų susidūrimas su NKVD ir būrio traukimasis į kitą vietą“, rašo teismo ekspertė Anelė Žalkauskienė 1994 m. „Sargyboje“. Ekspertizės metu ji analizavo partizano Vytauto Girčio rašysenos pavyzdžius jaunystėje bei senatvėje ir patvirtino, kad tai – tas pats žmogus. Dienoraščio autorius savo tikrojo vardo nepamini, o dienoraštis rastas ardant daržinės stogą 1967/8 m. Benediktavo kaime, Švenčionių rajone, motinos Onos Maknytės-Girčienės tėviškėje, kur iš miško tėvo parsiųstas jaunuolis su motina ir dviem seserimis pasitraukė slėptis.

Tėvas Ignas Girčys liko savo tėviškėje, pasieniečio įžvalgumas ne kartą gelbėjo nuo pasalų. Vis dėlto po ryšininko išdavystės M. Kazanas ir keli kiti partizanai apsuptyje, neturėdami išeities, susisprogdino. Likusieji tapo labai atsargūs ir bendravo tik su labai patikimais žmonėmis, o Ignas Girčys žmonai perduodavo žinias retai, jų susitarta forma.
Kai po dviejų metų Ona Girčienė gavo laiškelį, kad vyras prašo už jo tekėti, tai reiškė, kad jis serga ir reikalinga rimta medicininė pagalba.

Kirdeikių klebonas išdavė jam metrikus O. Girčienės pusbrolio Mykolo Maknio vardu, tada pavyko gauti pasą. Vilniuje, ligoninėje Polocko gatvėje jam išoperuotas skrandžio vėžys, bet sveikata greitai atsistatė. B. Baleišienės tėvelis apsigyveno pas kunigą Pranevičių Dabužiuose, Anykščių rajone, kur tarnavo zakristijonu.

1948 m. Birutė kartu su mama aplankė tėvelį Dabužiuose. Tai buvo antras ir paskutinis pasimatymas per keverius metus. Ignas Girčys prognozavo, kad okupacija gali trukti 20 ar 30 metų, prašė saugoti meilės tėvynei ugnelę, siekti gyvenime ne blizgesio, o nuoširdumo ir palaimino.

Birutė su dukra Asta

1949 m. kunigas pranešė, kad pablogėjus sveikatai, jo įnamis išvažiavo į ligoninę, ten numirė ir palaidotas kaip neturintis giminių. Kai netrukus žmona nuvyko į ligoninę, palatos kaimynai sakė, kad prieš dvi savaites seselė išsivedė ligonį vaistams suleisti ir vėliau pareiškė, kad vaistai netikę ir jis miręs. Užjausdami sakė, kad ligonis buvo pasiruošęs mirčiai, ligoninėje atlikęs išpažintį kunigui.

O. Girčienė, prisistačiusi pussesere, bandė surasti palaidojimo vietą, bet jai nepavyko. Mirusiojo ieškojo ne tik kapinėse, bet ir prozektoriume. Tik vėliau, 1990 m. Civilinės Būklės Aktų įrašų archyve pavyko sužinoti mirties datą –1949 04 01 (mėnesiu vėlesnę nei žinomą). Igno Girčio (1901–1949), iš Zarasų kilusio Lietuvos pasienio policininko, partizano pravarde Kurpalis, palaidojimo vieta išliko nežinoma. Ant kapo šalia žmonos jam pastatytas paminklinis akmuo.
Birutė Girčytė, slapstydamasi nuo represijų, gyveno skirtingose vietose, Svėdasuose lankė mokyklą, paskui įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, fizikos-matematikos fakultetą. Baigusi tris kursus, 1953 m. ištekėjo už bendraklasio Juozo Baleišio – juodu ilgus metus pradirbo mokytojais Svėdasų vidurinėje, susilaukė trijų dukterų ir sūnaus – Danguolės (1955), Laimos (1957), Astos (1970), Lino (1966). Gyvenime buvo nemaža įtampos, nes reikėjo slėpti savo, o ypač tėvo biografiją, maždaug nuo 1970 m. jautė nebylų sekimą.

Šiuo metu 93 metų Birutė Baleišienė gyvena viena Svėdasuose, yra dažnai lankoma vaikų, turi nemažą būrį anūkų. Visuomet šviesi, jautri klausytojui, puikios atminties, tik kiek prastėja rega bei klausa. Kad ir iškentusi daugybę sunkumų, ji išlieka tvirtos dvasios. Dėkojame jai už atverstus savo šeimos, o kartu ir Lietuvos istorijos puslapius.

Šaltiniai

Žilėnas, Antanas, „Parubežys. Parubežiniai“, I ir II dalys 2018 m., Vilnius

Girčytė-Baleišienė, Birutė, „Julijos vaikai“, 2002 m., Utena

(ten pat cituojamas „Dienovidis“, 1991 m. ir „Sargyba“, 1994 m.)

Guobis, Raimondas, „Anykšta“, „Apie Baleišius iš Liepų gatvės“, 2021 11 06

Birutės Baleišienės, straipsnio autorės kaimynės Svėdasuose, pasakojimai 2022 m.

Nuotraukos straipsnio autorės ir iš B. Baleišienės šeimos albumo

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.