Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, vestibiulyje veikiančioje trijų stendų ekspozicijoje, nuo gegužės 30 d. iki birželio 30 d. eksponuojama paroda „LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas“.

Lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys viešasis notariatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, formavosi per Bažnyčios institutą. Institucinio notariato pradžia laikytini 1388 metai, kai Lietuvai priėmus Krikštą, buvo įkurta Vilniaus vyskupija. Kelią viešiesiems notarams ateiti pirmiausia atvėrė vyskupo institucija. Tai patvirtina seniausias žinomas Vilniuje 1398 m. spalio 27 d. parengtas notarinis dokumentas – pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus testamentas, kurį sudarė ir pasirašė vyskupo viešasis imperatoriaus teisių notaras Mikalojus Krokuvietis. Šis Varšuvos senųjų aktų archyve saugomas pergamentas parodoje eksponuojamas virtualiai.

XV a. antrojoje pusėje jau galima kalbėti apie vietinės kilmės viešuosius notarus, apie plintantį privačių asmenų notarinės dokumentų formos naudojimą ir apie išaugusią viešųjų notarų paklausą bažnytiniuose teismuose.

Visą XV a. vyko lėta viešojo notariato per vyskupui ir katedros kapitulai tarnavusius notarus. Pagrindiniai įvykusios recepcijos požymiai buvo: notarinės dokumento formos naudojimas ne vien užsienio politikos reikmėms, bet ir valstybės vidaus gyvenime, ir viešųjų notarų, kurių kilmės bei veiklos vietos buvo Vilniaus, Žemaičių, Lucko vyskupijos, atsiradimas. Vyskupų miestai Vilnius ir Palenkės Januvas tapo traukos centrais kitų vyskupijų viešiesiems notarams, pirmiausia iš Gniezno metropolijai priklausiusių vyskupijų.

Turimi prozopografiniai duomenys patvirtina LDK viešųjų notarų tarnybinį mobilumą metropolijos vyskupijų teritorijose. XV a. antrojoje pusėje jau galima kalbėti apie vietinės kilmės viešuosius notarus, apie plintantį privačių asmenų notarinės dokumentų formos naudojimą ir apie išaugusią viešųjų notarų paklausą bažnytiniuose teismuose. Lucko vyskupijos pavyzdys leidžia konkretizuoti viešojo notariato instituto recepciją ir funkcionavimą LDK vyskupijose jau nuo XV a. 7-ojo dešimtmečio: vysk. Martyno Krešovskio kadencijos metu (1468–1483) Lucko vyskupijoje vyko priėmimas į viešųjų notarų tarnybą.

Recepcijos įtvirtinimo akcentu tapo popiežiaus Aleksandro VI 1501 m. Ldk Aleksandro pasiuntiniui, lotyniškajam sekretoriui, Vilniaus prepozitui Erazmui Ciolekui suteikta teisė skirti viešuosius notarus. XVI a. galima pagrįstai vadinti LDK viešojo notariato brandos epocha. Viešųjų notarų veikla vyskupijose tęsėsi visą XVI a. ir apėmė tiek bažnytines pareigas, tiek tarnybą valdovui bei kilmingiesiems asmenims. Virtualioje ekspozicijoje lankytojai pamatys unikalų 1562 m. Vilniuje parengtą pergamentą, kuriame įamžinti penkių viešųjų notarų ženklai.

Ši nedidelė paroda skirta viešojo notariato veiklos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose ženklams – viešųjų notarų sudarytiems bei pasirašytiems dokumentams ir juose esantiems signetams. Dėmesio centre yra ne tiek dokumento tekstas, kiek teksto apačioje esantis notarinis ženklas ir juo perteikiama žinia. Notarinis signetas pirmiausia buvo dokumento juridinės galios elementas, privalomas, kad tokią galią dokumentas turėtų. Teisinė ženklo funkcija nesiskyrė nuo antspaudo funkcijos.

Tiesa, pasirinkdamas savo notarinio ženklo vaizdą, būsimasis notaras neabejotinai turėjo įvertinti ir savo gebėjimus piešti, nes kiekvienas notaras parengtą dokumentą pasirašydavo pats, parašo kairėje pusėje nupiešdamas asmeninį notarinį ženklą.

Parodos tikslas – pristatyti LDK vyskupijų viešuosius notarus, parodant jų signetus ir kviečiant juos „skaityti“. Neatsitiktinai dalyko literatūroje notarinių signetų vaizdai apibūdinami kaip „kalbanti grafika“, kurioje išreikšti ir profesiniai, ir asmeniniai dėmenys. Viena vertus, tai individualus tarnybinis ženklas, kuris notaru skiriamam asmeniui buvo suteikiamas visam tarnybos laikui ir žymėjo profesinės grupės tapatybę. Kita vertus, signetų grafika per inskripciją, devizus ir vaizdo elementus mums kalba apie asmenų savimonę bei vertybes.

Tiesa, pasirinkdamas savo notarinio ženklo vaizdą, būsimasis notaras neabejotinai turėjo įvertinti ir savo gebėjimus piešti, nes kiekvienas notaras parengtą dokumentą pasirašydavo pats, parašo kairėje pusėje nupiešdamas asmeninį notarinį ženklą. Asmeniniai gebėjimai neabejotinai lėmė pasirinktos grafikos sudėtingumą arba paprastumą, tačiau tai nekeitė vaizdo idėjų turinio: daugumoje signetų dominuoja krikščionybės simboliai, rečiau pasitaiko pasaulietinės valdžios ženklai.

Virtualiai eksponuojamas LDK vyskupijų viešųjų notarų signetų rinkinys suteikia galimybę pamatyti pergamentuose įamžintų vaizdų įvairovę, atidžiau pažvelgti į notarinį ženklą kaip asmens autorizacijos priemonę, atpažįstant jame heraldinį ženklą, perskaitant čia įrašytus notarų vardus, tėvavardžius, šventųjų vardus bei devizais tapusias citatas iš Šventojo Rašto, bylojančias apie asmens pamaldumą ir erudiciją.

Fizinėje ekspozicijoje rodomi penki pergamentai iš LMAVB rankraščių. Virtualiai eksponuojami skaitmeniniai kitur saugomų pergamentų vaizdai. Didžiausia virtualios erdvės dalis skirta LDK notarų ženklų vaizdų rinkiniui. Už leidimą rodyti skaitmeninius vaizdus nuoširdžiai dėkoju Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraščių skyriui, Lietuvos valstybės istorijos archyvui, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui, Gniezno arkivyskupijos archyvui, Krokuvos metropolijos Kurijos archyvui, Sedlcų vyskupijos archyvui, Varšuvos vyriausiajam senųjų aktų archyvui.

Tekstą ir parodą parengė tyrėja archeografė Inga Ilarienė,
Lietuvos istorijos institutas