Birželio 17-ąją sukako 135 metai, kai gimė iškilus nepriklausomos Lietuvos veikėjas, vienas jos kūrėjų ir gynėjų Vladas Nagevičius-Nagius. Visas jo gyvenimas – uoli tarnystė tėvynei ir tautai, o veikla – stulbinančiai įvairi. Malonu tai priminti.

Gimė V. Nagevičius Kretingos muitinės tarnautojo šeimoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje, bet buvo iš jos pašalintas už atsisakymą dalyvauti privalomose pamaldose cerkvėje. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro gimnazijoje. Ten drauge su Kipru Bieliniu ir kitais slapto moksleivių būrelio nariai iškovojo lietuviškas pamaldas moksleiviams. Gimnaziją baigė aukso medaliu ir  įstojo į Sankt Peterburgo archeologijos institutą.

1902 m. baigęs studijas,  tapo vienu pirmųjų profesionalių mūsų krašto archeologų,  įsijungė į mokslo tiriamąją veiklą, dalyvavo pirmajame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime. Toliau siekdamas mokslo aukštumų 1904 m. įstojo į Karo medicinos akademiją. Ten studijuodamas subūrė lietuvių medicinos studentų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – saugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą.

Taip pat jis rašydavo žinutes lietuviškiems laikraščiams – „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“. „Lietuvos žinioms“. O 1905 m. V. Nagevičius  dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje, platino jo nutarimus, už ką Kretingoje rusų žandarų buvo suimtas ir įkalintas. Tik Karo akademijos garsaus profesoriaus Ivano Pavlovo užtarimas išgelbėjo jaunuolį nuo rūstaus teismo nuosprendžio.

1910 m. baigęs Karo medicinos akademiją, V. Nagevičius buvo paskirtas tarnauti į Baltijos jūros  laivyną. Dirbo gydytoju karo laivuose: kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“.

Pirmojo pasaulinio karo metu rusų laivynas 1,5 metų išbuvo užblokuotas Rygos įlankoje. Gydytojui teko patirti daugybės mūšių su priešo laivais ir pakrantės artilerija siaubą. Jis buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais, gavo papulkininkio laipsnį.

1917 m. pabaigoje V. Nagevičius buvo perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur jam  pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką. Tarnaudamas Rusijos karo laivyne, gydytojas Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje. O dalyvaudamas 1917 m. Petrograde vykusiame Lietuvių seime, sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais buvo priimta rezoliucija, pasisakanti už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

1918 m. V. Nagevičius grįžo j Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Tų pačių metų rudenį, tik paskelbus apie Lietuvos kariuomenės kūrimą, stojo į ją savanoriu. Karo gydytojo patirtis tuomet buvo labai reikalinga, tad V. Nagevičius paskirtas kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi. Fronto sąlygomis suformavo keturis skrajojančius sanitarinius būrius, įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos ir gailestingųjų seserų kursus.  1920 m.  jam suteiktas  generolo leitenanto laipsnis ir teisė vadintis vyriausiuoju armijos gydytoju. Beje, tuokart V. Nagevičius buvo jauniausias Lietuvos generolas.

Aprimus nepriklausomybės kovoms Krašto apsaugos ministerija generolui pavedė  įkurti Karo muziejų, kuris buvo atidarytas 1921 m. švenčiant Nepriklausomybės dieną. Pradžia buvo kukli: muziejus įsikūrė mediniame caro kariuomenės Dono pėstininkų pulko manieže. Tačiau netrukus pradėta ir naujo pastato statyba, kuriame muziejus Vytauto Didžiojo vardu įsikūrė jubiliejiniais 1930-siais.

Prie muziejaus direktoriaus iniciatyva buvo įrengtas sodelis, kuriame pastatyta skulptoriaus Zikaro sukurta Laisvės statula, įrengtas Nežinomo kareivio kapas, sukurta žymių žmonių biustų alėja, suskambo varpų karilionas. Knygnešių sienelė, skirta tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti, – taip pat generolo sumanymas. Jis subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą.

V. Nagevičius buvo aktyvus Valstybinės archeologijos ir Archyvams tvarkyti komisijų narys, pats tyrinėjo vakarų Lietuvos kapinynus, parašė straipsnį apie garsųjį Pryšmančių kapinyną Kretingos rajone. O 1931–1934 m. jis vadovavo Apuolės ir Impilties piliakalnių archeologiniams tyrimams,  kurie apimtimi ir metodologija buvo pirmieji tokie Lietuvoje. Rezultatai buvo referuoti  tarptautinėse konferencijose Rygoje, Londone, Osle. Nagevičius taip pat dalyvavo  karo medicinos kongresuose Madride, Briuselyje.

Šio žmogaus energija, atsidavimas pareigoms stulbina. Sunku ir įsivaizduoti, kaip jo visur suspėta. V. Nagevičius buvo svarbių valstybės raidai visuomeninių organizacijų steigėjas ir vadovas; jo iniciatyva radosi Lietuvos sporto lyga, jūrininkų sąjunga, Lietuvos karininkų ramovė. Jo pastangomis olimpinis sąjūdis pasiekė Lietuvą. Dar jis vadovavo Lietuvai pagražinti ir Lietuvos gyvūnų globos draugijoms.

Siekdamas padėti karo veteranams generolas suorganizavo Karo invalidams šelpti komitetą ir Moterų komitetą, vėliau tapusį Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija. Nuo 1925 m. V. Nagevičius – Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys. Dar minėtina jo veikla Lietuvių–suomių, Lietuvių–estų ir Lietuvių–latvių draugijose.

Kaip savanoriui jam buvo paskirta 20 ha žemės iš Babtų dvaro. Sodybą V. Nagevičius  pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Ten kasmet rengdavo tautinių tradicijų Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir net valstybės vadovai. Vertino generolas kryždirbystės tradiciją, pastatė kryžius savo sodyboje, ant tėvų kapo Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio, o koplytstulpį – ant Stabaunyčios kalno, paskirdamas jį   Dariaus ir  Girėno skrydžio per Atlantą įamžinimui.

Atgavus istorinę sostinę Vilnių, generolas organizavo Lietuvos kariuomenės išlydėtuves iš Kauno bei įkūrimo iškilmes Vilniaus Katedros aikštėje.  Tada ir savo pavardę sulietuvino, tapo Nagiumi.

1941 m. jis buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju, dalyvavo birželio sukilime, vėliau buvo vienas Vietinės rinktinės kūrėjų. Pasisakė prieš SS legiono formavimą Lietuvoje, tad buvo gestapo persekiojamas.

1944 m. pasitraukė į Austriją, gyveno lietuvių pabėgėlių stovykloje. Vėliau, 1949 m.  emigravo į JAV, įsikūrė Ohajo valstijoje. Mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. Vilougbio miestelyje. 1995 m. generolo ir jo žmonos  palaikai buvo  perlaidoti gimtinėje – Kretingoje.

Toks gražus asmenybės visuomeniškumas ir patriotiškumas galėtų būti pavyzdžiu mūsų jaunimui, jeigu apie tai būtų kalbama mokyklose ir viešų renginių metu.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją