Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, Kaunas, www.voruta.lt

Baltijos kelio dienos proga  Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Valdybos pirmininko Vlado Sungailos  pakviesti į Kauną iš Latvijos Jelgavos miesto atvyko sovietinės okupacijos metais buvusių politinių kalinių ir tremtinių būrys.

       Miestas turi  du baltiškos kilmės   pavadinimus: Jelgava ir Mitava. Latviai   nuo 17 amžiaus vartoja  Jelgavos pavadinimą, o lietuviams geriau tiko Mintauja. Čia nuo seno gyveno nemažai lietuvių. Šiame mieste  glūdi mūsų dvasinės kultūros paminklai.   Čia kurį laiką gyveno  istorikas Simonas Daukantas,  Mintaujos parapijoje kunigavo  Juozas Tumas Vaižgantas.  Devynioliktojo amžiaus pabaigoje  ketvirtadalį miesto gyventojų sudarė lietuviai.  Gimnazijoje  graikų ir  lotynų kalbas dėstė mūsų bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis, mokėsi  būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, būsimas Lietuvos vyskupas  Kazimieras Paltarokas, kovotojas prieš lietuvių lenkinimą, daugelio lietuviškų leidinių redaktorius kunigas Petras Kraujalis, sakydavęs, kad  „jaunimui reikia  krusterti“ ir kaip ąžuolams, išaugusiems lietuvybės ir tikėjimo dvasioje stoti tvirtai prieš visokias mūsų tautą žeminančias audras. Čia mokėsi ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos įsteigėjas kunigas  Feliksas Martišius, knygnešys Pranciškus Motiejus Urbonavičius, būsimas  VDU  ir Bonos universitetų profesorius  Vladimiras  Šilkarskis,   Lietuvos  Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas, Jonas Smilgevičius ir kunigas Vladas Mironas, dailininkas Petras Kalpokas,  profesorius Jonas Yčas,  Ernestas  Galvanauskas, Antanas  Gravrogkas, radiotechnikos pradininkas Lietuvoje  Alfonsas Jurskis ir daugelis kitų,   prisidėjusių savo darbo dalimi prie Lietuvos valstybės kūrimo ir jos stiprinimo.

         Mintaujoje 1894 metais, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės  krikštynomis Jablonskių bute įvyko varpininkų suvažiavimas.  Prie Jablonskio žmonos parengto vaišių stalo buvo sprendžiami įvairūs mūsų tautinės  kultūros klausimai. Šiame mieste gyvenusi  visuomenės veikėja  Liudvika Didžiulienė, globodama lietuvių moksleivius, 1896 metais įkūrė jiems   bendrabutį. Gimnazijoje susikūrusi  „Kūdikio draugija“ organizavo  lietuviškos draudžiamos spaudos platinimą, pasipriešinimą rusiškos  stačiatikybės skleidimui, rengė lietuviškas vakarones.

        1932 metais Mintaujos gimnazijoje, Vaižganto iniciatyva,  vyko  Maironio pagerbimo vakaras, kurio metu mūsų tautinio atgimimo dainius buvo vainikuotas laurų vainiku.

          Taigi, lietuvius ir latvius sieja ne tik Baltijos kelias, bet  ir žymiai senesnės istorijos ryšiai, išlikusių  baltų  kalbų ir kultūros apraiškų artumas, praeities tragiškų  dienų Atmintis, pažymėta  buvusios sovietinės okupacijos nuožmumu.

      Atvykusius, jau gana garbingo amžiaus svečius,  pasveikinome latviškai: Laipni  lūdzam  Lietuva, laipni  lūgti  Kauna (Sveiki, atvykę į Lietuvą, sveiki, atvykę į Kauną).      Atvykusieji  labai apsidžiaugė šiuo     latviškai ištartu pasveikinimu, atspindėjusiu jų nuoširdų laukimą ir idėjinį širdžių jungtį. Nenorėjome buvusio sovietinio okupanto brukta rusų kalba kalbėti ir tolimesnėje Kauno apžvalgoje. Tai geranoriškai mums padėjo Vytauto Didžiojo universiteto  Humanitarinių mokslų fakulteto Letonikos centro  vyriausioji koordinatorė dr. Kristina Vaisvalavičienė, gražiai vertusi mūsų lietuviškus  žodžius  į latvių kalbą.

        Pirmučiausiai nuvykome į Pažaislį apžiūrėti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir vienuolyno ansamblį.  Ansamblis priklauso vienuolyne įsikūrusioms seserims kazimierietėms.  Šią lietuvišką seserų kongregaciją įkūrė iš Lietuvos į JAV nuvykusi Marija  Kazimiera Kaupaitė. Šventasis sostas šią   vienuoliją patvirtino 1907 metais.  Vienuolijos globėju pasirinktas  Šv. Kazimieras, o generaline vyresniąja išrenkama  šios kongregacijos  įkūrėja Marija Kaupaitė.

          Lietuvos patrioto vyskupo Pranciškaus Karevičiaus kvietimu kazimierietės  1920 metais atvyko  į Lietuvą  ir įsikūrė Pažaislio vienuolyne. Seserys dirbo vaikų darželiuose, pradinėse mokyklose, senelių globos namuose. 1930 metais  perėmusios iš Saulės draugijos pastatą jame įsteigė Šv. Kazimiero seserų kongregacijos  gimnaziją ir pradinę mokyklą. Pažymėtina, kad tuomet šioje gimnazijoje mokėsi ir dabartinių laikų kandidatė į palaimintąsias Elena Spirgevičiūtė. Ji žuvo gindama mergaitės garbę nuo    sovietinių banditų gaujos 1944 metų sausio 3 dieną.  Vienas iš šių žudikų  buvo Alfonsas Čeponis, vėliau  Maskvos  paskelbtas „TSRS didvyriu“…

            Kazimierietės  taip pat steigė mergaičių amatų mokyklas, išlaikė keletą vaikų darželių.

        Sovietiniai okupantai uždarė Pažaislio vienuolyną , seserų kazimieriečių įsteigtas švietimo įstaigas, nusavino  visą Pažaislio ūkį ir inventorių.  Veikliausias seseris ištrėmė į Sibirą. Tačiau kazimierietės nenuleido rankų. Ištikimos savo pašaukimui seserys slapta  katekizavo vaikus ir suaugusius,  subūrė maldos grupę „Marijos vaikai“, dirbo ligoninėse, sanatorijose, organizavo bažnyčiose adoracijas ir procesijas.  Slapta atnaujino  ryšius su JAV kazimierietėmis.

     Labai nukentėjo vienuolyno ansamblio puošyba, kada 1950 metais čia buvo įrengta respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Ligoniai virdavo klijus dėžutėms klijuoti. Jų garai neatkuriamai sunaikino dalį freskų.

      Apie Pažaislio ansamblį sklido  įvairūs padavimai. Vienas iš jų –  iš bažnyčios rūsio  iki Kauno karmelitų bažnyčios esąs tunelis, kurio anga paslėpta nežinomoje vietoje…

      Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metais vienuolyno pastatų ansamblis buvo sugrąžintas kazimierietėms.

       Tarpininkaujant   vienuolyne gyvenančiai kongregacijos  seseriai mokytojai  Julitai, po Pažaislio ansamblį   įdomiai  mums ekskursiją pravedė  vienuolyno  generalinė vyriausioji  sesuo istorikė  Silvija,  kilusi iš tremtinių šeimos, pagal amžių čia  jauniausioji vienuolė.  Ji mums papasakojo apie šventovės istoriją, apie  ansamblio  kūrėją LDK  kanclerį Kristupą Žygimantą Pacą. Daug klausimų mūsų svečiams kilo klausantis pasakojimo  apie čia gyvenusius vienuolius kamaldulius.

         Sesuo Silvija  pasakodama apie šio ansamblio puošėjus, pabrėžė, kad sudėtingos ir  įvairialypės  čia esančios  ikonografijos  svarbiausioji tema – Dievo Motinos Marijos išaukštinimas, kurio finalinė dalis atsispindi bažnyčios altoriuje esančiame     paveiksle „Gražiosios  meilės  Motina su Kūdikiu“.  Paveikslas  garsėja ne tik savo grožiu,   spinduliuojančia  šiluma iš Marijos ir Kūdikio  veidų, bet  ir  gausiomis patirtomis malonėmis. Tai liudija prie jo esantys žmonių palikti  įvairūs padėkos ženklai – votai.

          Čia gyvenančios kazimierietės siekia tęsti Dievo garbinimo tradicijas,   pasitelkus naujas kultūrinio gyvenimo apraiškas.

          Tolimesnis mūsų ekskursijos tikslas buvo pabūti  Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo,  nuvykti į Senąsias Kauno kapines ir  apžiūrėti  Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelio paminklus.

         Įkurtose Petrašiūnų kapinėse pradėta laidoti 1941 metais.   Tais metais šių kapinių žemė priglaudė ir sovietinių budelių žiauriai nužudytas    aukas.  Lietuvos atgimimo laikotarpyje kartu su tuometiniu Petrašiūnų bažnyčios klebonu,  „Nemuno“ vidurinės mokyklos kapelionu  Albinu Graužinu teko dalyvauti komisijoje nustatant bent apytikrę  minėtų kankinių užkasimo vietą.  Mūsų nustatytoje vietoje buvo pastatytas paminklinis kryžius.  Greta jo,   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus iniciatyva 1995 metais buvo išskirtas     kapinių žemės sklypas, kuriame sovietinės okupacijos metais įtartinai nieko neleido laidoti, nebuvo ir greta augančių medžių iškilusių šaknų…

            Šiame žemės sklype ir buvo įkurtas  Lietuvos kančių memorialas. Jį suprojektavo 1941 metų tremtinys architektas Vaclovas Sakalauskas. Memorialo kompoziciją papildė  balto angelo  skulptūra. Jos autorius – Sigitas Straigis.   Šis  paminklas – tai gyvasis mūsų tautos kančių atspindys, įsikūnijęs   30 baltų kryžių,  sujungtų lyg sukaustytų rankų grandinėmis, vienybės ir nepalaužtos dvasios Atmintimi. Atskirose plokštėse įrašyti įvairių laikotarpių nukentėjusiųjų  skaičiai bei ryškiausių  įkalinimo ir   tremties vietų pavadinimai, simboliškai  prigludę prie lieknų lietuviškų pušų kamienų…  Susijungę  balti kryžiai reiškia ir nepalaužtą Tikėjimą,  kartu  kalbėtos maldos jungties  galią, gyvąją Prisikėlimo bei Laisvės viltį.    Prie šio Lietuvos kančių memorialo kasmet per  tremties atminimo  dienas ir Vėlinių vakarą  renkasi  buvę politiniai kaliniai  ir tremtiniai, jų artimieji. Ateina ir kai kurių  mokyklų, turinčių patriotinę dvasią, mokinių būriai.    Suskamba giesmės, lietuviškos dainos,   uždegtų žvakučių blyksniuose sukalbama malda.

        Mūsų svečiai iš Latvijos taip pat čia uždegė žvakes, padėjo gėlių puokštes,  prisiminė savo tremties ar įkalinimo vietas.

       Prisiminėme ir šiose kapinėse palaidotus 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarus  Saliamoną Banaitį ir Petrą Klimą, Titą Masiulį – vieną iš  Sausio 13-osios įvykių auką, Vilties prezidentą  Stasį Lozoraitį, Kazį Škirpą –  vieną iš 1941 metų Birželio sukilimo organizatorių, iškėlusį 1919 m. sausio 1 d. lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, profesorių Adolfą Damušį – 1941 metų Laikinosios vyriausybės ministrą, generolą Kazį  Veverskį – Lietuvos laisvės armijos įkūrėją.

      Toliau mūsų autobusas su svečiais sustojo miesto centre prie  Senųjų kapinių. Žmonės jas dar vadina  Ramybės parku.  Šios kapinės  įkurtos devynioliktojo amžiaus viduryje ir  vadinosi Karmelitų kapinėmis. Kapinių teritorija buvo padalinta į keturias dalis: pietinė dalis priskirta stačiatikiams, vidurinė dalis – katalikams, šiaurinė – evangelikams liuteronams,  o greta jų esantis sklypas atiduotas musulmonams. Katalikų laidojimo dalyje  1934 metais  buvo pastatytas architekto Stasio Kudoko suprojektuotas  dviaukštis namas  kapinių administracijai. (Dabartiniais laikais šiame name kurį laiką veikė Rezistencijos ir tremties muziejus).

          Kapinėse buvo palaidotos Pirmojo pasaulinio karo aukos,  Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvę kariai, pirmasis  Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, kurio vadovaujami  mūsų kariai, nugalėję lenkus prie Širvintų ir Giedraičių, atsakė į hamletišką klausimą – Lietuva buvo, ji ir  turi būti. Čia buvo palaidotas ir lietuvybės puoselėtojas, Kauno burmistras  Juozas Vokietaitis, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis,  1941 metų Birželio antisovietinio sukilimo aukos, 1944 metais  žuvusios nuo sovietinių  banditų gaujos Stasė Žukaitė ir Elena Spirgevičiūtė, kurių kapą puošė labai prasmingas užrašas: „Jums kankinių vainikas, mums tautos garbė“.

         1959  m. kovo mėnesį miesto Vykdomojo komiteto pirmininko  Juozo Piligrimo  iniciatyva šios kapinės buvo likviduotos. Artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Seniavos, Petrašiūnų ir kitas kapines. Likusieji kapai buvo buldozeriu išlyginti, nugriauti buvę paminklai.   Susprogdintas  ir J. Vokietaičio  puošnus antkapinis paminklas, sukurtas žinomo skulptoriaus  V. Grybo.

         Pirmiausiai  stabtelėjome prie  2006 metais įrengtos paminklinės lentos, skirtos 1956 m.  Vengrijos  revoliucijai bei  Kaune kilusiam  antisovietiniam mitingui paminėti, kurio metu šiose kapinėse, kaip ir Vilniaus Rasose sklido Lietuvos laisvės šūkiai, buvo  sveikinama  Vengrijoje vykusi  revoliucija. Prisiminėme per visą sovietmetį vykusį   įvairių formų pasipriešinimą sovietiniam  okupantui. Dešimt metų trukusį  partizaninį karą pakeitė pogrindinė kova, Lietuvos gyvybingumą paliudijusi   Romo Kalantos auka, legendinė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, nuolat veikusios jaunimo pogrindinės organizacijos, leidžiami nelegalūs patriotiniai leidiniai.

         Šiose kapinėse buvo laidojami ir mirę lakūnai. Vienas iš jų –   žymus aviacijos konstruktorius Jurgis Dobkevičius, kūręs savo konstrukcijos lietuviškus lėktuvus „Dobi…“ Jų  antkapius žymėjo  Kryžiaus ženklu suformuoti  propeleriai.  Įsikalbėjus su latviais apie lakūnus, sustojome prie paminklinės lentos, žyminčios, kad toje vietoje buvo  žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Lakūnai 1933 metais su lėktuvu „Lituanica“, sėkmingai perskridę Atlanto vandenyną, žuvo prie Lietuvos žemės slenksčio liepos 17 dieną.  Tai labai sudomino mūsų svečius.

        Mauzoliejus buvo pastatytas 1936 metais pagal architekto Vytauto  Landsbergio- Žemkalnio projektą. 1937 metų Visų Šventųjų dieną – lapkričio  1-ąją –  į mauzoliejų  buvo perkelti  iš  VDU  Medicinos fakulteto koplyčios mūsų didvyrių, skyrusių  savo skrydį jaunajai Lietuvai, jos garbei –  Stepono Dariaus ir Stasio  Girėno balzamuoti kūnai.    Šis  sėkmingai  ar nesėkmingai pasibaigsiantis   skrydis, pagal jų  parašytą Testamentą,  turėjo stiprinti Lietuvos sūnų dvasią, įkvėpdamas juos siekti naujų žygių. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. lakūnų karstai  buvo paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsio nišoje. 1964 metais šie karstai su didvyrių palaikais  buvo surasti.  Paskubomis    perlaidoti Kauno  Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

        1959 m., naikinant kapines,  mauzoliejus buvo sugriautas. 1996 metais, tvarkant kapines, buvo atkasta  išlikusi   pagrindinė     mauzoliejaus  žemutinė dalis. Tačiau 2004 metais miesto mero  Arvydo Garbaravičiaus  ir jo tuometinio pavaduotojo Eriko Tamašausko iniciatyva ji buvo sunaikinta, oficialiai paskelbus  – „laikinai užkonservuota“…  Gaila, kad prie šio vadinamo „užkonservavimo“ savo balsu prisidėjo ir žinomas visuomenės veikėjas  Algirdas  Avižienis.

         S. Darius ir S. Girėnas nenusileidę ore išbuvo 37 valandas, nuskridę 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio pasaulyje rezultatas. Jie be parašiutų ir be  radijo ryšio, esant blogom oro sąlygom,  skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis  navigacijos priemonėmis. Jų skrydžiu, skraidinant paštą,  buvo nutiestas kelias paštui tarp Amerikos ir Europos.  Lakūnų Stepono Dariaus  ir Stasio Girėno žygis suteikė  daugeliui menininkų kūrybinio polėkio, sovietinės okupacijos metu per antisovietinius susibūrimus buvo raginama Dariaus ir Girėno dvasia pakilti skrydžiui į laisvą Lietuvą. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis tapo lietuvius  vienijančia jėga. Liepos 17-oji minima kaip  Pasaulio lietuvių vienybės diena.

         Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1994 metais  buvo atstatytas  sovietų nugriautas paminklas  „Žuvome dėl Tėvynės“. Prieškaryje  prie jo buvo palaidoti Lietuvos Nepriklausomybės kovose  žuvę savanoriai. Čia pat svečiai prisiminė ir tokios pačios paskirties Rygoje  Brolių    kapuose esantį paminklą.

        Sovietinės okupacijos metais  paminklas  „Žuvome dėl Tėvynės“  virsdavo vykusių antisovietinių mitingų centru.   Ypač sovietinį okupantą ir jo pakalikus gąsdindavo  paminklo aukštuminėje dalyje iškilusi   lietuviška Trispalvė.

          Prie   1941 m. Birželio sukilimo aukoms atminti paminklo „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis) savo svečiams papasakojome apie tais metais vykusį   antisovietinį sukilimą, jo buvusį  šventą tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę.  Šis visuotinis mūsų tautos sukilimas demaskavo  sovietų skleistą   propagandinį melą  apie    laisvą  šalies įstojimą į Sovietų sąjungą, parodė pasauliui Lietuvos gyvybingumą.

         Pasipriešinimo sovietiniam okupantui temą tęsėme ir prie paminklo, skirto žuvusių partizanų  ir kitų  Lietuvos laisvės kovotojų Motinai (skulptorius – Vidmantas  Gylikis). Prisimenu – daug žmonių, pasipuošusių tautinėm vėliavėlėm čia atvyko  2010 m.  rugpjūčio 22 dieną  jį  atidengiant. Iškilmėse dalyvavo buvę partizanai Antanas Lukša, Vytautas Balsys, Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

       Sudvasintas    Motinos veidas žvelgia į savo žuvusį  sūnų – Lietuvos laisvės kovotoją,  stribų numestą  ant akmeninio grindinio.    Latviai prisiminė ir tokius vaizdus, buvusius jų šalyje, tiesa,  žymiai trumpiau trukusią kovą prieš tą patį sovietinį  okupantą.  Paminėjome  ir dabartinę  Ukrainą, kovojančią prieš tą patį rusiškąjį imperializmą, pasivadinusį tada Sovietų sąjunga.

       Išėję iš Senųjų kapinių  Partizanų apygardų alėjos viduriu, pasukome link Donelaičio gatvės į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Karo  muziejus pradėtas kurti 1919 metais. Jis atidarytas  1921 m. vasario 19 dieną.  Jo vadovu paskirtas generolas ltn.  Vladas  Nagevičius.  Muziejų  pašventino  prelatas Jonas Mačiulis- Maironis. Atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras  Stulginskis, Seimo ir  kariuomenės  atstovai, užsienio svečiai ir kt.  1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias  mirties metines, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Ilgainiui nusidėvėjus senajam pastatui, reikėjo statyti naują, žymiai talpesnį pastatą.

          Naujasis   muziejaus pastatas laikomas labai vertingu Kauno modernizmo architektūros paminklu. Jo pagrindinis projektuotojas buvo  Vladimiras  Dubeneckis.  Jam mirus, projekto ir statybos prižiūrėtojo darbą tęsė Karolis Reisonas, talkinant  Kazimierui Kriščiukaičiui.

           Pastatas   oficialiai atidarytas, dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai, 1936 m. vasario 16 dieną, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo    18-ąsias metines.  Muziejus turėjo ugdyti „kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę“  (V. Nagevičiaus  kalba).

         Muziejaus sodelis pradėtas rengti nuo pat muziejaus įsikūrimo.   Iš kovų su priešais lauko surinktų akmenų   pastatytas  paminklas  „Žuvome už Lietuvos laisvę“  (sulpt. Juozas Zikaras ir archit. Vladimiras Dubeneckis). Prie jo pastatytas aukuras, palaidoti Nežinomo kario   palaikai, uždegta aukure ugnis, reiškianti didelę pagarbą žuvusiems laisvės kovotojams.  Greta pastatyti žuvusių kovoje su  raudonąja armija kareivio Povilo Lukšio ir karininko Prano Juozapavičiaus skulptūriniai biustai, pastatyti  lietuvišku ornamentu  papuošti kryžiai.  Šis paminklinis ansamblis  virto tikru „Tėvynės altoriumi“, prie kurio kasdien 7 valandą  ryto ir saulei leidžiantis Lietuvos laisvės kovų invalidai su parengtomis apeigomis, skambant maldai „Marija, Marija“ ir aidint iškilmingam maršui,   pakeldavo ir nuleisdavo valstybinę, tautinę ir Vyčio  kryžiaus vėliavas.   Prieš „Tėvynės altorių“  buvo pastatytas kitoje vietoje stovėjęs Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras ir K. Reisonas), vaizduojantis angelą, sutraukusį nelaisvės pančius  ir aukštai iškėlusį  Laisvės vėliavą.    Latvius sudominę  paminklo pjedestalo šoniniai įrašai (Širvintos Giedraičiai 1920 / Panevėžys Dauguva Radviliškis 1919 /  Klaipėda 1923 / –  suteikė mums  progą  jiems  kiek plačiau nušviesti kai kuriuos Lietuvos  istorijos tarpsnius, susijusius su  kovomis dėl  laisvės.

          Tarp šių paminklų buvo įrengta Lietuvai nusipelniusių asmenybių portretų alėja. Dr. Jono Basanavičiaus biustui  sukurti buvo panaudotas metalas „iš tūtelių nuo šovinių,  paleistų į Lietuvos priešus“ (postamentinis įrašas).      Alėją papuošė  Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio,  Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus ir Petro Vileišio  skulptūriniai biustai.  Buvo pastatyta ir  paminklinė Knygnešių sienelė, jungianti  simboliškas   „Knygnešio“ (skulpt. Juozas Zikaras)  ir „Sėjėjo“ (skulpt.  Bernardas Bučas) statulas.  1930 metais spalio mėnesį, minint Suvalkų sutarties sulaužymo metines,  buvo pastatytas „Juodasis paminklas“, primenantis, kad lenkai sulaužę Suvalkų sutartį,  klastingai    užgrobė Lietuvos  sostinę Vilnių.

         1939 metais muziejaus bokšte pastatyta skulptoriaus Juozo Mikėno  bronzinė skulptūra „Senosios Lietuvos karys“ ( vėliau hitlerininkai ją pavertė metalo laužu).  Prie muziejaus pastato įrengtas fontanas   su plaukiojančiomis „auksinėmis“ žuvytėmis ir nykštuko skulptūra. Iš Astravo dvaro atvežtos dviejų liūtų skulptūros. Jas  1938 metais  muziejui padovanojo  grafo Jono Tiškevičiaus sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius, paskutinis  Astravo dvaro paveldėtojas.  Muziejaus arkadų nišas papuošė  švediški Karolio XII  laikų pabūklai.

       Generolo  Vlado Nagevičiaus ir kompozitoriaus Tallat-Kelpšos  iniciatyva muziejaus bokšte buvo įrengtas  35 varpų kariljonas, į kurį įėjo ir Amerikos lietuvių 1922 metais padovanotas Laisvės varpas su įrašu: O, skambink per amžius vaikams  Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos.

         Muziejaus vadovas Vladas Nagevičius skatino į muziejaus sodelį ateiti dėvint tautinius drabužius.  Sodelyje buvo auginamos rožės. Pamatęs į sodelį atėjusią jaunąją porą  su tautiniais drabužiais, jis  nuskindavo rožės žiedą ir pasveikinęs  įteikdavo jai.

          Sovietinės okupacijos metais nutilo Laisvės varpo skambesys. 1946 metais paskirto vadovauti muziejui mūsų tautos kultūros naikintojo  Jono Apuoko- Maksimavičiaus rankomis buvo sunaikintas  „Žuvome už Lietuvos laisvę“ paminklo ansamblis, sunaikintas „Nežinomo kareivio“ kapas ir Laisvės paminklas.  Sugriauta Lietuvai nusipelniusių asmenybių  portretinių skulptūrų alėja, daug sunaikinta ir pačiame muziejuje mūsų tautai brangių eksponatų. Panaikintas ir Vytauto Didžiojo vardas. Muziejus turėjo propaguoti sovietinio okupanto primestą ideologiją.

        Atgimus Lietuvai,  daugiausiai žmonių aukomis, vėl   atstatyti visi buvę  sodelio paminklai.  Lietuvai nusipelniusių žmonių alėja buvo papildyta filosofo Vydūno (skulpt. Stasys Žirgulis) ir Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio – Vytauto (skulpt. Juozas Šlivinskas) skulptūriniais  portretais.  Buvusio miesto mero Andriaus Kupčinsko iniciatyva 2015 metais  muziejaus bokšte atstatyta ir  Kario skulptūra (skulpt. Juozas Šlivinskas). Praplėstas ir kariljonas naujais   varpais.  Muziejaus sodelyje vyksta svarbiausių Lietuvos švenčių minėjimas, skamba muziejaus bokšto kariljono varpų muzika. Išdidžiai bokšte  plevėsuoja mūsų valstybinė  vėliava, o ant muziejaus pastato  –  istorinė vėliava, žyminti mūsų Valstybės ilgaamžiškumą, jos garbingą istoriją. Neleiskime šių dienų sūkuriuose  pražūti jos dvasiai.

          Su Latvijos politinių ir tremtinių delegacija atsisveikinome prie „Tėvynės altoriaus“ aukuro, kuriame lotyniškai parašyta: „Redde quod debes“ –  „Atiduok, ką privalai“. Daug jėgų atidavė kovodami su priešais Lietuva ir Latvija.  Kova buvo laimėta. Pagerbę tylos minute žuvusius Lietuvos ir Latvijos laisvės kovotojus, atsisveikinome, tardami: Paldies, ka atnacat. Lai dzivo briva Latvija. Tiekamies tur  – Ačiū, kad atvykote. Tegyvuoja laisva Latvija. Iki pasimatymo.

Kristinos Vaisvalavičienės ir Vlado Sungailos nuotraukos

Šaltiniai:

Lietuvių enciklopedija, XI tomas, 73-76 psl.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV tomas.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, VIII tomas.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, XXV tomas

Justė Valiokaitė.  – Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m: istoriniu, paveldosaginiu ir socialkultūriniu aspektu. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto magistro baigiamasis darbas. Kaunas, 2014 m.

Kauno muziejaus sodelis – vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti kovų už tautos laisvę simbolius… LRT plius laidos „7 Kauno dienos“, 2019-12-18.

Virginija Skučaitė. – Tarybų Sąjungos didvyris – kriminalinis nusikaltėlis. Kauno diena, 2008-05-10.

1944-ųjų žiemos siaubas: 19-metė Elena pasirinko mirtį ir taip išgelbėjo sovietų užpultą šeimą. Intern. LRYTAS. LT > KULTŪRA> ISTORIJA.